Labai nustebau praėjusią savaitę gavęs net dviejų skaitytojų pasiteiravimus dėl gerokai apsnūdusio savo tinklaraščio (pasirodo, dar yra žmonių, kurie manęs geidžia).
Ne, nemiriau, ir tinklaraštis tikrai atgims. Kol dar neišsilakstė visi mano skaitytojai, sakau: tinklaraščio atgimimas numatomas spalį. Tada, kai baigsiu tai, ką buvau pradėjęs pavasarį ir ką tingėjau baigti vasarą.
UPD: Tinklaraščio atgimimas numatomas po Naujųjų metų.
Ką visai nesunkiai gali padaryti futbolininkai, bet ko nelabai sugeba padaryti krepšininkai?
Ogi atstovauti nacionalinei rinktinei. Užvakar prasidėjusiame pasaulio krepšinio čempionate nedalyvauja visa krūva žvaigždžių – tiek Lietuvos, tiek kitų šalių rinktinėse.
Ne paslaptis, kad Europos ir pasaulio futbolo čempionatuose beveik visada dalyvauja optimalių sudėčių rinktinės, tačiau atitinkamuose krepšinio čempionatuose labai retai kuriai šaliai pavyksta į rinktinę sukviesti visus pajėgiausius sportininkus.
Jeigu į nacionalinę rinktinę kviečiamas futbolininkas atsisako žaisti, paprastai tai būna tik dėl labai rimtos priežasties: arba traumos, arba tragedijos šeimoje. Užtat krepšininkai sugalvoja papildomą milijoną priežasčių, kodėl jie negali atstovauti savo šalies rinktinei:
::
Skirtingas čempionatų prestižas
Iš tiesų nėra nieko nuostabaus, kodėl krepšininkai atsainiau nei futbolininkai žiūri į tarptautinius čempionatus: krepšinio turnyrai vyksta per dažnai, palyginus su atitinkamais futbolo turnyrais, todėl jų prestižas mažesnis ir jie nėra pakankamai rimtas iššūkis sportininkams.
Europos ir pasaulio futbolo čempionatai vyksta kas ketverius metus, taigi europietis futbolininkas tik kas antrais metais gali dalyvauti rimtame tarptautiniame turnyre. Per visą futbolininko karjerą nacionalinėje rinktinėje tokių turnyrų nesusidaro daug, todėl vien dalyvavimas tokiame turnyre yra garbė.
Krepšininkams vienintelis tikrai prestižinis turnyras yra olimpinės žaidynės, vykstančios kas ketverius metus. Pasaulio čempionatai, taip pat vykstantys kas ketverius metus, iš dalies dubliuoja olimpinį krepšinio turnyrą, tačiau neturi tokio vardo kaip olimpiada. Europos čempionatai, vykstantys kas dvejus metus, užkamšo tarpus tarp olimpiadų ir pasaulio čempionatų.
Taigi europietis krepšininkas teoriškai kiekvienais metais su nacionaline rinktine gali laimėti po kokį čempionatą. Kai tiek daug galimybių, pranyksta azartas ir sumažėja krepšininkų motyvacija kiekvienais metais aukotis dėl rinktinės: praradimas dėl praleisto čempionato labai mažas – nežaidei vienais metais, pažaisi kitais.
::
Net ir nežaidžiant visoms žvaigždėms, favoritai beveik nekinta
Kas būtų, jeigu ir krepšinyje tarptautiniai turnyrai vyktų tik kas dvejus metus? Neabejotinai padidėtų tokių turnyrų prestižas ir kiekviename turnyre dalyvautų dauguma žvaigždžių. Ar verta retinti tarptautinius krepšinio turnyrus? Tikriausiai ne, nes žvaigždės ir turnyrų įvaizdis – dar ne viskas.
Surengti krepšinio čempionatą yra nepalyginimai pigiau nei futbolo – taigi nėra ekonominės priežasties dirbtinai retinti čempionatų kiekį. Krepšinio šalyse (kuriose krepšinis yra populiariausia arba viena populiariausių sporto šakų) gerbėjų susidomėjimas net ir kasmet vykstančiais čempionatais yra didelis – taigi nėra ir socialinės priežasties dirbtiniu čempionatų stygiumi didinti jų populiarumą. Net ir dažnai vykstantys krepšinio čempionatai, jeigu jie organizuojami racionaliai, gali atsipirkti visomis prasmėmis.
Antra vertus, jeigu ne kiekviename čempionate žaidžia visi garsiausi krepšininkai, dar nereiškia, kad tokie čempionatai yra mažiau įdomūs. Krepšinio čempionatai pasižymi dideliu neapibrėžtumu: iki pat čempionato pradžios nežinai, kurios rinktinės realiausiai pretenduos į medalius, nes dažnai iki pat čempionato pradžios neaišku, kurie krepšininkai atsisakys žaisti. Be to, didelė žaidėjų kaita rinktinėse (atsisakiusias žaisti žvaigždes pakeičiant jaunesniais ir mažiau patyrusiais krepšininkais) iš esmės keičia komandų žaidimo braižą ir tokios komandos tampa sunkiau nuspėjamos priešininkams.
Toks neapibrėžtumas, didesnė netikėtumų tikimybė nėra blogas dalykas, nes visi nukrypimai galiausiai susividurkina. Kadangi šiais laikais nė viena rinktinė nėra sudaryta iš ultrapatriotų, kurie rinktinėje būtų pasiryžę žaisti bet kokia kaina, tikimybė kiekvienai šaliai prarasti po keletą žvaigždžių yra daugmaž vienoda, todėl kiekvieno čempionato favoritai yra daugmaž tie patys.
Tai reiškia, kad visi mažiau prestižiniai krepšinio čempionatai – Europos ir pasaulio – be didžiausių žvaigždžių statistiškai turėtų baigtis daugmaž taip pat kaip ir tuo atveju, jeigu čempionatuose dalyvautų visos žvaigždės. (Išimtis tikriausiai turėtų būti daroma tik dėl JAV rinktinės, nes į pasaulio čempionatus amerikiečiai siunčia tik antrarūšes ir trečiarūšes komandas.)
Taip pat tai reiškia, kad viena kuri šalis, į eilinį Europos ar pasaulio čempionatą sugebėjusi mobilizuoti visus geriausius krepšininkus, ženkliai padidintų savo šansus. Dažniausiai tai pavyksta čempionatą organizuojančiai šaliai. Todėl nenuostabu, kad čempionatų šeimininkai dažnai laimi auksą arba bent pasirodo geriau nei įprastai.
::
Kodėl apskritai sportininkai turi atstovauti nacionalinei rinktinei?
Sportininkas neprivalo atstovauti nacionalinei rinktinei: nėra jokių sutartinių įsipareigojimų, jokios prievolės atstovauti rinktinei, ir neatstovaujantis sportininkas negali būti baudžiamas. Tačiau yra pageidautina, kad sportininkas atstovautų rinktinei – tai būtų sąžininga iš jo pusės. Ankstesnių kartų rinktinės – rinktinės, kuriose žaidė ankstesnių kartų sportininkai – nemaža dalimi netiesiogiai lėmė dabartinių sportininkų pasiekimus, todėl šie turėtų atiduoti duoklę dabartinei rinktinei.
Geru sportininku ne gimstama, bet tampama. Viena svarbiausių priežasčių, lemiančių vaikų apsisprendimą tapti konkrečios sporto šakos atstovais, yra tos sporto šakos populiarumas šalyje.
Kodėl Lietuvoje visais laikais netrūko gerų krepšininkų? Todėl, kad labai daug vaikų visais laikais lankė krepšinio mokyklas. Kodėl tiek daug vaikų Lietuvoje lanko krepšinio mokyklas? Nes nori tapti tokiomis žvaigždėmis kaip geriausi Lietuvos krepšininkai.
Viena krepšininkų karta tampa pavyzdžiu kitai kartai. Viena Lietuvos krepšinio karta užaugo įkvėpta Arvydo Sabonio kartos pergalių, kita – Šarūno Jasikevičiaus, dabar auga karta, savo dievuku laikanti Liną Kleizą, o dar tik neseniai krepšinio mokyklas lankyti pradėję vaikai tikriausiai lygiuosis į Joną Valančiūną.
Skambios šalies krepšinio pergalės įkvepia jaunąją kartą ir skatina rinktis krepšininko kelią. Didelė konkurencija tarp bendraamžių užtikrina, kad Lietuva visąlaik turės daug gerų krepšininkų.
Jeigu skambių Lietuvos krepšinio (lietuvių krepšininkų) pergalių praeityje nebūtų buvę, daugybė dabartinių Lietuvos krepšininkų tikriausiai būtų pasirinkę kokią kitą sporto šaką ar net išvis ne sportininko karjerą. Dėl to, kad dabar iš krepšinio uždirba milijonus, dabartiniai geriausi Lietuvos krepšininkai nemaža dalimi turi būti dėkingi juos įkvėpusiems ankstesnių kartų žaidėjams, ir todėl šią skolą turėtų grąžinti žaisdami Lietuvos rinktinėje ir geru savo žaidimu bei komandos pergalėmis įkvėpdami ateities kartas.
::
Praeities pergalės įkvepia ateities pergales, geri praeities žaidėjai įkvepia gerus ateities žaidėjus. Štai kodėl turime pasaulinio lygio krepšinio rinktinę, neproporcingai stiprią, lyginant su šalies gyventojų skaičiumi. Ir štai kodėl neturime pasaulinio lygio futbolo rinktinės: per mažai atspirties taškais galinčių būti praeities pergalių ir per mažai vietinių futbolo dievukų reiškia per mažą motyvaciją jaunajai kartai rinktis futbolininko kelią. Uždaras ratas.
Kiekvienoje sporto šakoje netiesioginis kartų ryšys yra labai svarbus, užtikrinantis aukštų pasiekimų tęstinumą. Būtų smagu, jeigu dabartinė karta prisimintų, kad tai, kuo jie yra dabar, nėra tik jų pačių nuopelnas – kad pradinis impulsas buvo iš kitur. Ir dar smagiau būtų, jeigu tą impulsą jie perduotų ateities kartoms, rečiau ieškoję fiktyvių pasiteisinimų ir dažniau atstovavę rinktinei. Net ir kiekvienais metais.
Esu netipinis lietuvis – futbolas man patinka labiau nei krepšinis (žiūrėti, ne žaisti). Pasaulio ir Europos futbolo čempionatų laukiu labiau ir seku juos įdėmiau negu atitinkamus krepšinio čempionatus ar olimpines žaidynes. Nesu užkietėjęs futbolo fanas, tiesiog stebėti futbolo rungtynes man daug maloniau nei krepšinio.
Daugeliui krepšinio tautos atstovų tai tikriausiai kelia nuostabą: juk futbolas toks nuobodus žaidimas, jame beveik nieko nevyksta, lyginant su krepšiniu. Tipinis lietuvis, jeigu ir žiūri futbolą, tai tik todėl, kad tuo metu nerodo krepšinio.
Aš futbolui kaip tik ir teikiu pirmenybę dėl jo formos – todėl, kad jis „nuobodus“, kad norėdama įmušti bent vieną įvartį komanda turi vargti ir pusvalandį, ir valandą, ir pusantros. Krepšinyje rezultatas keičiasi labai greitai, kas keliolika ar keliasdešimt sekundžių, ir vieno taiklaus metimo vertė yra labai nedidelė ir laikina. Futbole vienas įvartis yra be galo didelės vertės, todėl jo laukimas kelia azartą, o pats įvartis – euforiją.
::
Krepšinio ir futbolo gerbėjai yra skirtingo psichologinio tipo. Tikri krepšinio gerbėjai bet kokioje veikloje nori matyti greitą, tegul ir mažą rezultatą. Tikri futbolo gerbėjai nebijo dirbti ilgai, kartais galbūt ir nuobodžiai, jeigu žino, kad baigus visą darbą jų laukia didelis atlygis. (Tai labai supaprastintas psichologinis vertinimas, jis nebūtinai teisingas kiekvienam asmeniui, tačiau, mano manymu, gerai atspindi esmę.)
Pats esu iš tų kantriųjų, kuriems nereikia dažnų tarpinių rezultatų. Man patinka užsibrėžti didelį, tolimą tikslą, ir palengva jo siekti. Aš atsisakau saldainių ir laukiu torto.
Taip pat labai vertinu pastovumą, todėl nacionalinių rinktinių varžybos man nepalyginamai įdomesnės nei klubinės. Pasibaigus sezonui superžvaigždė iš vieno superklubo gali pereiti į kitą superklubą – dėl to iš esmės pasikeičia abiejų komandų lygis ir perspektyvos. Nacionalinėse rinktinėse tokių drastiškų pokyčių nebūna – rinktinių lyderiai pilietybės nekeičia. Tai, kad kas kelerius metus susitinka daugmaž tos pačios komandos, man yra vertybė.
Šiuo metu vykstantis Pasaulio futbolo čempionatas idealiai tenkina mano pramoginius poreikius.
::
Pasaulio futbolo čempionatą reikia žiūrėti kaip vientisą filmą, serialą, kuriame kiekviena komanda yra pagrindinis veikėjas. Labai svarbų vaidmenį šiame filme atlieka ir kontekstas – tų pačių rungtynių nevienoda svarba atskiroms komandoms.
90 minučių žaidimo ir rezultatas 0:0 nėra beprasmė nuobodybė ar nuobodi beprasmybė: favoritui, iš kurio tikimasi aukščiausių rezultatų ir čempionų titulo, tai yra tragedija ir didžiulė gėda; autsaideriui, tik per plauką patekusiam į patį čempionatą, tai yra milžiniška pergalė ir didžiausias pasiekimas rinktinės istorijoje; kitoms grupės komandoms šis rezultatas taip pat yra labai svarbus, nes vienai komandai jis padidina galimybes patekti į kitą etapą, kitai – sumažina.
Nors panašūs dalykai galioja ir krepšinyje, ten vieno metimo kaina nėra tokia didelė, nes beveik visada tai yra svarbu tik dviem komandoms. Futbole vienas įmuštas ar vienas praleistas įvartis gali sujaukti visą komandų rikiuotę grupėje.
Todėl futbole taip smagu laukti įvarčio: kai įvartis pagaliau būna pasiektas, supranti – įvyko kažkas tokio. Tačiau net ir nulinės lygiosios, ypač jeigu jos užfiksuojamos favorito ir autsaiderio rungtynėse, kelia daugiau emocijų negu, tarkim, tų rungtynių baigtis rezultatu 7:0. Labai svarbu kontekstas, labai svarbu čempionato visuma.
Rungtynių įtampa, vieno įvarčio svarba ir ilgas darbas dėl įvarčio – tai futbolo žavesys. Ir neteisūs tie, kurie sako, kad vieno įvarčio kaina yra per didelė ir tuo būdu nesąžininga: kad 1:0 pirmaujanti komanda jau gali būti tikra dėl pergalės. Iš tiesų vos per porą minučių galima įmušti porą įvarčių ir visą situaciją apversti aukštyn kojom. Netikėtumo, sėkmės faktorius tik puošia futbolą, bet jis nėra nesąžiningas: laimė šypsosi (jeigu šypsosi) tik tai komandai, kuri sugeba surengti pavojingą derinį ir smūgiuoti vartų link.
::
Krepšinio čempionatuose žiūriu tik Lietuvos rinktinės varžybas ir finalą: nei kitų rinktinių (net ir favoritų) varžybos grupėse, nei atkrintamosios varžybos mane nelabai domina – pakanka sužinoti galutinį rezultatą. Dažnai žiūrimas krepšinis atsibosta: per greitai ten viskas keičiasi, per daug šurmulio, per daug nereikalingų stabdymų. Užtat futbolas yra beveik nepertraukiamas, tolydus žaidimas, žiūrėdamas futbolą gali pailsėti, ir net ir dažnos varžybos neatsibosta.
Galbūt tai susiję su žalia futbolo aikšte: žalia spalva juk ramina ir šiaip nuteikia teigiamai. Tikriausiai tame yra tiesos: jau daugiau nei dvejus metus nesikeičiu kompiuterio darbastalio paveikslėlio, kuris įtartinai panašus į žalią futbolo aikštę, taigi galima sakyti, kad mėgstu žalią spalvą. Bet abejoju, ar futbolas man taptų mažiau patraukliu žaidimu, jeigu aikštė būtų raudona.
Tikram futbolo gerbėjui rūpi pats žaidimas, o ne jo aplinka. Stebint Lietuvos rinktinės rungtynes lietuviškame stadione, nelabai svarbu, kad vartininkas stovi purvo baloje ir kad riedėdamas nelygia aikšte kamuolys kas du metrus keičia judėjimo kryptį. O geram futbolui Pasaulio čempionate netrukdo ir vuvuzelos.
::
Pasaulio čempionatą dažniausiai stebiu internetu. Labai gerai, kad televizija lenda į internetą: buityje galima išsiversti su mažiau prietaisų. (Nors, antra vertus, nuo per ilgo sėdėjimo prie kompiuterio ir ši patirtis.)
Dažniausiai rungtynes žiūriu per atdhe.net (tikras malonumas žiūrėti Anglijos rinktinės rungtynes, kai komentuoja tikri anglai iš BBC) arba per 15min.tv (respect 15min).
Už ką sergu? Nesu nė vienos rinktinės fanas, nors jau daugybę metų dėl kažkokių man pačiam nesuprantamų (pasąmoninių) priežasčių palaikau Portugalijos, Vokietijos ir Olandijos rinktines. Paminėsit mano žodį: viena iš šių rinktinių taps 2010 pasaulio čempione.
Šiandien prasidedančios atkrintamosios varžybos jau dabar man kelia orgazmą. Praleisti nors vienerias tokias rungtynes man yra didesnė nelaimė nei praleisti vienerias Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynes olimpiadoje. Toks jau aš – nenormalus lietuvis.
Vasarą pro atvirą langą į kambarį įskrendančios musės ir kiti entomologiniai objektai kartais leidžia suvokti skaudžią tiesą.
1 lygis:
Tu žinai, kad per ilgai sėdi prie kompiuterio, kai ant ekrano nutūpusią musę bandai nubaidyti judindamas pelės žymeklį.
2 lygis:
Tu žinai, kad per ilgai sėdi prie kompiuterio, kai ant ekrano nutūpusią musę bandai išjungti, dešiniuoju pelės mygtuku išsikvietęs kontekstinį meniu.
Asmeninė patirtis.
Jau kitą savaitę Europą drebins ekshibicionistinių pasirodymų, maivymosi ir išsidirbinėjimo, erotikos ir striptizo, kičo ir blizgučių, geopolitinių simpatijų demonstravimo, taip pat ir dainų konkursas „Eurovizija“. Gilesnę „Eurovizijos“ turinio analizę galite pasiskaityti kur nors kitur, o aš šiandien noriu parašyti apie „Eurovizijos“ formą.
„Eurovizijoje“ dalyvauja dauguma Europos valstybių, plius keletas Azijos valstybių, geografiškai nutolusių ne per toliausiai nuo Europos. Pavadinkime visą šį geopolitinį darinį eurovizine erdve. Per pastaruosius 10 metų (2000-2009 m.) „Eurovizijoje“ dalyvavo 46 šalys, taigi šio straipsnio tyrimuose naudojama eurovizinė erdvė iš 46 šalių.
Šiais metais „Eurovizijoje“ dalyvaus tik 39 šalys, bet antrajam tyrimui („Teisingumo paieškos“) man buvo reikalingas pastarųjų 10 metų laikotarpis, todėl ėmiau platesnę eurovizinę erdvę. Be to, tos šalys, kurios neseniai dalyvavo „Eurovizijoje“ ir tik šiais metais ją apleido, tikėtina, po metų kitų vėl dalyvaus konkurse, todėl didesnė imtis yra teisingesnė.
::
Tyrimas Nr.1: Galios nelygybė
Kiekviena „Eurovizijoje“ dalyvaujanti valstybė gali deleguoti tik po vieną savo atstovą, nepriklausomai nuo valstybės dydžio. Taip pat kiekviena valstybė turi lygiavertę sprendžiamąją galią „Eurovizijos“ balsavime, nepriklausomai nuo valstybės dydžio.
Teoriškai tai reiškia, kad tokios valstybės kaip Rusija, turinti apie 142 milijonus gyventojų, ir Monakas, teturintis vos apie 30 tūkstančių gyventojų, „Eurovizijoje“ yra lygios. Tačiau praktiškai tai reiškia, kad vienas Monako gyventojas, balsuodamas už jam labiausiai patikusį atlikėją, turi apie 4730 kartų didesnę sprendžiamąją galią nei vienas Rusijos gyventojas. Nelygybė? Nelygybė.
Akivaizdu, kad kuo mažesnė valstybė, tuo daugiau eurovizinės galios turi jos gyventojai. Galima valstybes išrikiuoti gyventojų skaičiaus didėjimo tvarka, – seka prasidėtų San Marinu (32 tūkst.), Monaku (33 tūkst.) ir Andora (84 tūkst.), o baigtųsi Turkija (72,6 mln.), Vokietija (81,8 mln.) ir Rusija (141,9 mln.), – ir pamatyti, kurių valstybių gyventojai turi daugiau eurovizinės galios, kurių mažiau.
Bet, viena, tai būtų per daug paprasta, antra, per mažai informatyvu, trečia, pasąmoningai norėtųsi „galingesnėms“ valstybėms priskirti didesnius skaičius, o pastaroji seka to neleidžia. Ir tada į sceną įžengia…
::
Eurovizinės galios indeksas
Visas šias problemas išsprendžia mano išradimas, mano intelektualinių pastangų kūdikis – eurovizinės galios indeksas. Jo esmė paprasta: indeksas parodo, kiek kartų valstybės (jos gyventojų) sprendžiamoji galia „Eurovizijos“ balsavime viršija tą galią, kuri valstybei turėtų priklausyti, atsižvelgiant į jos gyventojų skaičių.
Teoriškai Lietuva, kurioje gyvena 0,43% eurovizinės erdvės gyventojų (3,3 mln. / 775,7 mln.), turėtų lemti 0,43% „Eurovizijos“ galutinio rezultato – valstybių-dalyvių rikiuotės. Tačiau realybėje kiekviena valstybė lemia po 2,17% (1/46) rezultato.
Lietuvos eurovizinės galios indeksas yra 5,1, t.y. lietuvių balsai „Eurovizijos“ galutinį rezultatą lemia 5,1 karto daugiau negu priklausytų pagal proporcingumo ir sąžiningumo principus.
Valstybių, kuriose gyvena mažiau nei 1/46 (2,17%) eurovizinės erdvės gyventojų, eurovizinės galios indeksai yra teigiami ir apskaičiuojami 2,17% dalijant iš gyventojų proporcijos (Lietuvos atveju – iš 0,43%, t.y. 2,17% / 0,43% = 5,1).
Valstybių, kuriose gyvena daugiau nei 1/46 (2,17%) eurovizinės erdvės gyventojų, eurovizinės galios indeksai apskaičiuojami dalinį ir daliklį sukeitus vietomis (kad išeitų gražesni skaičiai), ir prie rezultato pridedant didelį riebų minusą. (Tai, kad diagramoje minusai visai mažiukai ir liesi, yra Excel‘io kaltė.)
Diagramoje pavaizduoti visų 46 eurovizinės erdvės valstybių eurovizinės galios indeksai (paspaudus – didesnė diagrama):
Septynių mažiausių šalių (kuriose gyvena mažiau nei po milijoną gyventojų) eurovizinės galios indeksai yra tokie dideli, kad jų net neįmanoma normaliai pavaizduoti, nekarpant diagramos. Nykštukinės Europos valstybės turi nesveikai daug eurovizinės galios.
Kaip ir tūkstantyje kitų sričių, taip ir „Eurovizijoje“ Estija ženkliai lenkia Lietuvą.
Aukso viduriukas yra Nyderlandai – šios šalies eurovizinės galios indeksas yra 1,0: „Eurovizijoje“ Nyderlandai turi tiek sprendžiamosios galios (1/46), kokią dalį eurovizinės erdvės gyventojų turi (16,6 mln. / 775,7 mln. = 1/46). Absoliutus teisingumas.
Neigiamą eurovizinę galią turi 9 šalys. Ne tiek jau daug, sakysite. Tačiau tai juk yra pačios didžiausios valstybės, jose gyvena net 74% eurovizinės erdvės gyventojų (575,4 mln. / 775,7 mln.). Be to, tarp šių valstybių yra „didysis ketvertas“: Prancūzija, Vokietija, Jungtinė Karalystė ir Ispanija – valstybės, daugiausia finansiškai prisidedančios išlaikant Europos transliuotojų sąjungą (EBU), be kurios nebūtų rengiama ir pati „Eurovizija“.
Tokia tad neteisybė – didžiosios valstybės išleidžia didžiausius pinigus „Eurovizijos“ išlaikymui, bet pačios teturi labai silpną balsą konkurso balsavime.
::
Tyrimas Nr.2: Teisingumo paieškos
Kaip atrodytų teisinga „Eurovizija“ – „Eurovizija“, kurioje galiotų proporcingumo ir sąžiningumo principai, ir kurioje valstybių balsai būtų proporcingi gyventojų skaičiui jose?
Tarkim, atskaitos taškas būtų 30 tūkst. gyventojų. Tokiu atveju Monakas ir San Marinas – šalys, kuriose gyvena būtent toks skaičius žmonių – savo favoritams išdalintų balus nuo 1 iki 12 (kaip kad dabar daro visos šalys). Už Monaką ar San Mariną 111 kartų didesnė Lietuva savo favoritams išdalintų balus nuo 111 iki 1332. Už minėtąsias nykštukines valstybes 4731 kartą didesnė Rusija turėtų teisę skirti balus nuo 4731 iki 56772. Skaičiai milžiniški, užtat – teisingi.
Perskaičiavę visų valstybių balus, kuriuos jos teoriškai turėtų teisę išdalinti savo išrinktiesiems, ir žinodami visų „Eurovizijos“ balsavimų informaciją (kuri šalis kuriai šaliai kiek balų skyrė) [iš čia], pabandykime pamodeliuoti pastarųjų dešimties „Eurovizijų“ finalus, darydami prielaidą, kad kiekvienoje valstybėje „Eurovizijos“ balsavime dalyvauja vienoda dalis (toks pats procentas) gyventojų.
Jeigu balsuotų ne valstybės, bet žmonės – ar „Eurovizijos“ galutiniai rezultatai atrodytų kitaip? Taip, neabejotinai. Galutinės valstybių-dalyvių rikiuotės atrodytų visiškai kitaip.
Mano modelis rodo, kad iš pastarųjų dešimties „Eurovizijų“ tik penkiose faktiniai nugalėtojai buvo tie, kurie ir turėjo laimėti, balsavimus pakoregavus pagal gyventojų skaičių valstybėse. Štai kaip skiriasi prizininkų trejetai – faktiniai („Buvo taip“) ir numanomieji („O turėjo būti taip“):
Danija, Estija, Latvija, Suomija ir Norvegija yra tikrosios nugalėtojos – šios šalys būtų laimėjusios, kad ir kuriuo metodu būtų skaičiuoti rezultatai. Kitos penkios šalys laimėjo tik todėl, kad joms daug balų skyrė mažos ir vidutinio dydžio valstybės, turinčios daugiausia eurovizinės galios, bet jeigu balai būtų perskaičiuoti pagal balsavusių žiūrovų skaičių, jos savo titulų netektų.
Esama „Eurovizijos“ balsavimo sistema labiausiai nuskriaudė Armėniją – ši šalis turėjo laimėti net du kartus (2007 ir 2008 m.), bet, kaip žinome, nelaimėjo nė karto. Armėniją labai myli didžiosios valstybės, t.y. už Armėniją balsuoja labai daug eurovizinės erdvės gyventojų, tik kad esama sistema į balsavusių žmonių absoliutų skaičių neatsižvelgia.
::
Mano pakoreguota – teisingoji – „Eurovizijos“ balsavimo sistema Lietuvos į šį muzikos olimpą, deja, neiškelia. 2006 m. „LT United“ faktiškai užėmė 6-ą vietą, o pagal koreguotus balus turėjo likti septinta. Tiesa, 2001 m. „Skamp“, faktiškai užėmusi 13-ą vietą, teoriškai taip pat turėjo būti septinta.
Susumavus visų 10 „Eurovizijų“ rezultatus, pastarojo dešimtmečio „Eurovizijos“ čempione pagal esamą sistemą (pagal šalių simpatijas) turėtų tapti Rusija, o pagal koreguotąją sistemą (pagal žmonių simpatijas) – Graikija.
Lietuva ir pagal vieną, ir pagal kitą sistemą kapstosi kažkur lentelės apatinėje pusėje. Nes, kaip dainavo žymus lietuvių dainininkas Minedas, mums nelemta. Nei su blizgančiais triusikais, nei juo labiau be jų.
Naujausi komentarai