The Big Picture – Boston.com

Esu netipinis lietuvis – futbolas man patinka labiau nei krepšinis (žiūrėti, ne žaisti). Pasaulio ir Europos futbolo čempionatų laukiu labiau ir seku juos įdėmiau negu atitinkamus krepšinio čempionatus ar olimpines žaidynes. Nesu užkietėjęs futbolo fanas, tiesiog stebėti futbolo rungtynes man daug maloniau nei krepšinio.

Daugeliui krepšinio tautos atstovų tai tikriausiai kelia nuostabą: juk futbolas toks nuobodus žaidimas, jame beveik nieko nevyksta, lyginant su krepšiniu. Tipinis lietuvis, jeigu ir žiūri futbolą, tai tik todėl, kad tuo metu nerodo krepšinio.

Aš futbolui kaip tik ir teikiu pirmenybę dėl jo formos – todėl, kad jis „nuobodus“, kad norėdama įmušti bent vieną įvartį komanda turi vargti ir pusvalandį, ir valandą, ir pusantros. Krepšinyje rezultatas keičiasi labai greitai, kas keliolika ar keliasdešimt sekundžių, ir vieno taiklaus metimo vertė yra labai nedidelė ir laikina. Futbole vienas įvartis yra be galo didelės vertės, todėl jo laukimas kelia azartą, o pats įvartis – euforiją.

::

Krepšinio ir futbolo gerbėjai yra skirtingo psichologinio tipo. Tikri krepšinio gerbėjai bet kokioje veikloje nori matyti greitą, tegul ir mažą rezultatą. Tikri futbolo gerbėjai nebijo dirbti ilgai, kartais galbūt ir nuobodžiai, jeigu žino, kad baigus visą darbą jų laukia didelis atlygis. (Tai labai supaprastintas psichologinis vertinimas, jis nebūtinai teisingas kiekvienam asmeniui, tačiau, mano manymu, gerai atspindi esmę.)

Pats esu iš tų kantriųjų, kuriems nereikia dažnų tarpinių rezultatų. Man patinka užsibrėžti didelį, tolimą tikslą, ir palengva jo siekti. Aš atsisakau saldainių ir laukiu torto.

Taip pat labai vertinu pastovumą, todėl nacionalinių rinktinių varžybos man nepalyginamai įdomesnės nei klubinės. Pasibaigus sezonui superžvaigždė iš vieno superklubo gali pereiti į kitą superklubą – dėl to iš esmės pasikeičia abiejų komandų lygis ir perspektyvos. Nacionalinėse rinktinėse tokių drastiškų pokyčių nebūna – rinktinių lyderiai pilietybės nekeičia. Tai, kad kas kelerius metus susitinka daugmaž tos pačios komandos, man yra vertybė.

Šiuo metu vykstantis Pasaulio futbolo čempionatas idealiai tenkina mano pramoginius poreikius.

::

Pasaulio futbolo čempionatą reikia žiūrėti kaip vientisą filmą, serialą, kuriame kiekviena komanda yra pagrindinis veikėjas. Labai svarbų vaidmenį šiame filme atlieka ir kontekstas – tų pačių rungtynių nevienoda svarba atskiroms komandoms.

90 minučių žaidimo ir rezultatas 0:0 nėra beprasmė nuobodybė ar nuobodi beprasmybė: favoritui, iš kurio tikimasi aukščiausių rezultatų ir čempionų titulo, tai yra tragedija ir didžiulė gėda; autsaideriui, tik per plauką patekusiam į patį čempionatą, tai yra milžiniška pergalė ir didžiausias pasiekimas rinktinės istorijoje; kitoms grupės komandoms šis rezultatas taip pat yra labai svarbus, nes vienai komandai jis padidina galimybes patekti į kitą etapą, kitai – sumažina.

Nors panašūs dalykai galioja ir krepšinyje, ten vieno metimo kaina nėra tokia didelė, nes beveik visada tai yra svarbu tik dviem komandoms. Futbole vienas įmuštas ar vienas praleistas įvartis gali sujaukti visą komandų rikiuotę grupėje.

Todėl futbole taip smagu laukti įvarčio: kai įvartis pagaliau būna pasiektas, supranti – įvyko kažkas tokio. Tačiau net ir nulinės lygiosios, ypač jeigu jos užfiksuojamos favorito ir autsaiderio rungtynėse, kelia daugiau emocijų negu, tarkim, tų rungtynių baigtis rezultatu 7:0. Labai svarbu kontekstas, labai svarbu čempionato visuma.

Rungtynių įtampa, vieno įvarčio svarba ir ilgas darbas dėl įvarčio – tai futbolo žavesys. Ir neteisūs tie, kurie sako, kad vieno įvarčio kaina yra per didelė ir tuo būdu nesąžininga: kad 1:0 pirmaujanti komanda jau gali būti tikra dėl pergalės. Iš tiesų vos per porą minučių galima įmušti porą įvarčių ir visą situaciją apversti aukštyn kojom. Netikėtumo, sėkmės faktorius tik puošia futbolą, bet jis nėra nesąžiningas: laimė šypsosi (jeigu šypsosi) tik tai komandai, kuri sugeba surengti pavojingą derinį ir smūgiuoti vartų link.

::

Krepšinio čempionatuose žiūriu tik Lietuvos rinktinės varžybas ir finalą: nei kitų rinktinių (net ir favoritų) varžybos grupėse, nei atkrintamosios varžybos mane nelabai domina – pakanka sužinoti galutinį rezultatą. Dažnai žiūrimas krepšinis atsibosta: per greitai ten viskas keičiasi, per daug šurmulio, per daug nereikalingų stabdymų. Užtat futbolas yra beveik nepertraukiamas, tolydus žaidimas, žiūrėdamas futbolą gali pailsėti, ir net ir dažnos varžybos neatsibosta.

Galbūt tai susiję su žalia futbolo aikšte: žalia spalva juk ramina ir šiaip nuteikia teigiamai. Tikriausiai tame yra tiesos: jau daugiau nei dvejus metus nesikeičiu kompiuterio darbastalio paveikslėlio, kuris įtartinai panašus į žalią futbolo aikštę, taigi galima sakyti, kad mėgstu žalią spalvą. Bet abejoju, ar futbolas man taptų mažiau patraukliu žaidimu, jeigu aikštė būtų raudona.

Tikram futbolo gerbėjui rūpi pats žaidimas, o ne jo aplinka. Stebint Lietuvos rinktinės rungtynes lietuviškame stadione, nelabai svarbu, kad vartininkas stovi purvo baloje ir kad riedėdamas nelygia aikšte kamuolys kas du metrus keičia judėjimo kryptį. O geram futbolui Pasaulio čempionate netrukdo ir vuvuzelos.

::

Pasaulio čempionatą dažniausiai stebiu internetu. Labai gerai, kad televizija lenda į internetą: buityje galima išsiversti su mažiau prietaisų. (Nors, antra vertus, nuo per ilgo sėdėjimo prie kompiuterio ir ši patirtis.)

Dažniausiai rungtynes žiūriu per atdhe.net (tikras malonumas žiūrėti Anglijos rinktinės rungtynes, kai komentuoja tikri anglai iš BBC) arba per 15min.tv (respect 15min).

Už ką sergu? Nesu nė vienos rinktinės fanas, nors jau daugybę metų dėl kažkokių man pačiam nesuprantamų (pasąmoninių) priežasčių palaikau Portugalijos, Vokietijos ir Olandijos rinktines. Paminėsit mano žodį: viena iš šių rinktinių taps 2010 pasaulio čempione.

Šiandien prasidedančios atkrintamosios varžybos jau dabar man kelia orgazmą. Praleisti nors vienerias tokias rungtynes man yra didesnė nelaimė nei praleisti vienerias Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynes olimpiadoje. Toks jau aš – nenormalus lietuvis.

1 lygis:

Tu žinai, kad per ilgai sėdi prie kompiuterio, kai ant ekrano nutūpusią musę bandai nubaidyti judindamas pelės žymeklį.

2 lygis:

Tu žinai, kad per ilgai sėdi prie kompiuterio, kai ant ekrano nutūpusią musę bandai išjungti, dešiniuoju pelės mygtuku išsikvietęs kontekstinį meniu.

Asmeninė patirtis.

„Eurovizijoje“ dalyvauja dauguma Europos valstybių, plius keletas Azijos valstybių, geografiškai nutolusių ne per toliausiai nuo Europos. Pavadinkime visą šį geopolitinį darinį eurovizine erdve. Per pastaruosius 10 metų (2000-2009 m.) „Eurovizijoje“ dalyvavo 46 šalys, taigi šio straipsnio tyrimuose naudojama eurovizinė erdvė iš 46 šalių.

Šiais metais „Eurovizijoje“ dalyvaus tik 39 šalys, bet antrajam tyrimui („Teisingumo paieškos“) man buvo reikalingas pastarųjų 10 metų laikotarpis, todėl ėmiau platesnę eurovizinę erdvę. Be to, tos šalys, kurios neseniai dalyvavo „Eurovizijoje“ ir tik šiais metais ją apleido, tikėtina, po metų kitų vėl dalyvaus konkurse, todėl didesnė imtis yra teisingesnė.

::

Tyrimas Nr.1: Galios nelygybė

Kiekviena „Eurovizijoje“ dalyvaujanti valstybė gali deleguoti tik po vieną savo atstovą, nepriklausomai nuo valstybės dydžio. Taip pat kiekviena valstybė turi lygiavertę sprendžiamąją galią „Eurovizijos“ balsavime, nepriklausomai nuo valstybės dydžio.

Teoriškai tai reiškia, kad tokios valstybės kaip Rusija, turinti apie 142 milijonus gyventojų, ir Monakas, teturintis vos apie 30 tūkstančių gyventojų, „Eurovizijoje“ yra lygios. Tačiau praktiškai tai reiškia, kad vienas Monako gyventojas, balsuodamas už jam labiausiai patikusį atlikėją, turi apie 4730 kartų didesnę sprendžiamąją galią nei vienas Rusijos gyventojas. Nelygybė? Nelygybė.

Akivaizdu, kad kuo mažesnė valstybė, tuo daugiau eurovizinės galios turi jos gyventojai. Galima valstybes išrikiuoti gyventojų skaičiaus didėjimo tvarka, – seka prasidėtų San Marinu (32 tūkst.), Monaku (33 tūkst.) ir Andora (84 tūkst.), o baigtųsi Turkija (72,6 mln.), Vokietija (81,8 mln.) ir Rusija (141,9 mln.), – ir pamatyti, kurių valstybių gyventojai turi daugiau eurovizinės galios, kurių mažiau.

Bet, viena, tai būtų per daug paprasta, antra, per mažai informatyvu, trečia, pasąmoningai norėtųsi „galingesnėms“ valstybėms priskirti didesnius skaičius, o pastaroji seka to neleidžia. Ir tada į sceną įžengia…

::

Eurovizinės galios indeksas

Visas šias problemas išsprendžia mano išradimas, mano intelektualinių pastangų kūdikis – eurovizinės galios indeksas. Jo esmė paprasta: indeksas parodo, kiek kartų valstybės (jos gyventojų) sprendžiamoji galia „Eurovizijos“ balsavime viršija tą galią, kuri valstybei turėtų priklausyti, atsižvelgiant į jos gyventojų skaičių.

Teoriškai Lietuva, kurioje gyvena 0,43% eurovizinės erdvės gyventojų (3,3 mln. / 775,7 mln.), turėtų lemti 0,43% „Eurovizijos“ galutinio rezultato – valstybių-dalyvių rikiuotės. Tačiau realybėje kiekviena valstybė lemia po 2,17% (1/46) rezultato.

Lietuvos eurovizinės galios indeksas yra 5,1, t.y. lietuvių balsai „Eurovizijos“ galutinį rezultatą lemia 5,1 karto daugiau negu priklausytų pagal proporcingumo ir sąžiningumo principus.

Valstybių, kuriose gyvena mažiau nei 1/46 (2,17%) eurovizinės erdvės gyventojų, eurovizinės galios indeksai yra teigiami ir apskaičiuojami 2,17% dalijant iš gyventojų proporcijos (Lietuvos atveju – iš 0,43%, t.y. 2,17% / 0,43% = 5,1).

Valstybių, kuriose gyvena daugiau nei 1/46 (2,17%) eurovizinės erdvės gyventojų, eurovizinės galios indeksai apskaičiuojami dalinį ir daliklį sukeitus vietomis (kad išeitų gražesni skaičiai), ir prie rezultato pridedant didelį riebų minusą. (Tai, kad diagramoje minusai visai mažiukai ir liesi, yra Excel‘io kaltė.)

Diagramoje pavaizduoti visų 46 eurovizinės erdvės valstybių eurovizinės galios indeksai (paspaudus – didesnė diagrama):

Septynių mažiausių šalių (kuriose gyvena mažiau nei po milijoną gyventojų) eurovizinės galios indeksai yra tokie dideli, kad jų net neįmanoma normaliai pavaizduoti, nekarpant diagramos. Nykštukinės Europos valstybės turi nesveikai daug eurovizinės galios.

Kaip ir tūkstantyje kitų sričių, taip ir „Eurovizijoje“ Estija ženkliai lenkia Lietuvą.

Aukso viduriukas yra Nyderlandai – šios šalies eurovizinės galios indeksas yra 1,0: „Eurovizijoje“ Nyderlandai turi tiek sprendžiamosios galios (1/46), kokią dalį eurovizinės erdvės gyventojų turi (16,6 mln. / 775,7 mln. = 1/46). Absoliutus teisingumas.

Neigiamą eurovizinę galią turi 9 šalys. Ne tiek jau daug, sakysite. Tačiau tai juk yra pačios didžiausios valstybės, jose gyvena net 74% eurovizinės erdvės gyventojų (575,4 mln. / 775,7 mln.). Be to, tarp šių valstybių yra „didysis ketvertas“: Prancūzija, Vokietija, Jungtinė Karalystė ir Ispanija – valstybės, daugiausia finansiškai prisidedančios išlaikant Europos transliuotojų sąjungą (EBU), be kurios nebūtų rengiama ir pati „Eurovizija“.

Tokia tad neteisybė – didžiosios valstybės išleidžia didžiausius pinigus „Eurovizijos“ išlaikymui, bet pačios teturi labai silpną balsą konkurso balsavime.

::

Tyrimas Nr.2: Teisingumo paieškos

Kaip atrodytų teisinga „Eurovizija“ – „Eurovizija“, kurioje galiotų proporcingumo ir sąžiningumo principai, ir kurioje valstybių balsai būtų proporcingi gyventojų skaičiui jose?

Tarkim, atskaitos taškas būtų 30 tūkst. gyventojų. Tokiu atveju Monakas ir San Marinas – šalys, kuriose gyvena būtent toks skaičius žmonių – savo favoritams išdalintų balus nuo 1 iki 12 (kaip kad dabar daro visos šalys). Už Monaką ar San Mariną 111 kartų didesnė Lietuva savo favoritams išdalintų balus nuo 111 iki 1332. Už minėtąsias nykštukines valstybes 4731 kartą didesnė Rusija turėtų teisę skirti balus nuo 4731 iki 56772. Skaičiai milžiniški, užtat – teisingi.

Perskaičiavę visų valstybių balus, kuriuos jos teoriškai turėtų teisę išdalinti savo išrinktiesiems, ir žinodami visų „Eurovizijos“ balsavimų informaciją (kuri šalis kuriai šaliai kiek balų skyrė) [iš čia], pabandykime pamodeliuoti pastarųjų dešimties „Eurovizijų“ finalus, darydami prielaidą, kad kiekvienoje valstybėje „Eurovizijos“ balsavime dalyvauja vienoda dalis (toks pats procentas) gyventojų.

Jeigu balsuotų ne valstybės, bet žmonės – ar „Eurovizijos“ galutiniai rezultatai atrodytų kitaip? Taip, neabejotinai. Galutinės valstybių-dalyvių rikiuotės atrodytų visiškai kitaip.

Mano modelis rodo, kad iš pastarųjų dešimties „Eurovizijų“ tik penkiose faktiniai nugalėtojai buvo tie, kurie ir turėjo laimėti, balsavimus pakoregavus pagal gyventojų skaičių valstybėse. Štai kaip skiriasi prizininkų trejetai – faktiniai („Buvo taip“) ir numanomieji („O turėjo būti taip“):

Danija, Estija, Latvija, Suomija ir Norvegija yra tikrosios nugalėtojos – šios šalys būtų laimėjusios, kad ir kuriuo metodu būtų skaičiuoti rezultatai. Kitos penkios šalys laimėjo tik todėl, kad joms daug balų skyrė mažos ir vidutinio dydžio valstybės, turinčios daugiausia eurovizinės galios, bet jeigu balai būtų perskaičiuoti pagal balsavusių žiūrovų skaičių, jos savo titulų netektų.

Esama „Eurovizijos“ balsavimo sistema labiausiai nuskriaudė Armėniją – ši šalis turėjo laimėti net du kartus (2007 ir 2008 m.), bet, kaip žinome, nelaimėjo nė karto. Armėniją labai myli didžiosios valstybės, t.y. už Armėniją balsuoja labai daug eurovizinės erdvės gyventojų, tik kad esama sistema į balsavusių žmonių absoliutų skaičių neatsižvelgia.

::

Mano pakoreguota – teisingoji – „Eurovizijos“ balsavimo sistema Lietuvos į šį muzikos olimpą, deja, neiškelia. 2006 m. „LT United“ faktiškai užėmė 6-ą vietą, o pagal koreguotus balus turėjo likti septinta. Tiesa, 2001 m. „Skamp“, faktiškai užėmusi 13-ą vietą, teoriškai taip pat turėjo būti septinta.

Susumavus visų 10 „Eurovizijų“ rezultatus, pastarojo dešimtmečio „Eurovizijos“ čempione pagal esamą sistemą (pagal šalių simpatijas) turėtų tapti Rusija, o pagal koreguotąją sistemą (pagal žmonių simpatijas) – Graikija.

Lietuva ir pagal vieną, ir pagal kitą sistemą kapstosi kažkur lentelės apatinėje pusėje. Nes, kaip dainavo žymus lietuvių dainininkas Minedas, mums nelemta. Nei su blizgančiais triusikais, nei juo labiau be jų.

Mano virtuvėje kabančio kalendoriaus kovo mėnesio nuotraukoje pavaizduota žalia pievelė su geltonomis gėlytėmis. Pažvelgęs pro langą, nematau nieko panašaus. Na, pievų ir gėlių pro savo langą nematau ir vasarą, bet esmė čia ta, kad sniego baltuma jau užkniso juodai. Liguistai laukiu sužaliuojant žolės ir medžių (eglės ir pušys nesiskaito).

Artėja antrasis šiais metais valstybinės reikšmės keturių dienų savaitgalis, kas reiškia, kad kalendorinis pavasaris jau tuoj pradės skaičiuoti antrą savaitę. Dienos ilgėja, saulutė šviečia, paukšteliai čiulba, bet mieste dar sniegynai ir neigiama temperatūra. Ar už tokią Lietuvą kovojom?

::

Dar ne pavasaris, bet miestas jau pavasarėja. Tai matyti žmonėse, jų nuotaikose ir spalvose.

Lietuviai labai įdomiai kovoja su sniego baltumos monotonija. Tipinis lietuvis žiemą atrodo taip: juodas paltas, juodos kelnės, juodi batai, juoda kepurė, juodas šalikas, juodos pirštinės, juoda rankinė ar portfelis, akiniai juodais rėmeliais.

Ir dar – pilna galva juodų minčių. Iš tolo to nesimato, tik prasilenkiant.

Lyg artėjančio pavasario pranašas lietuvių garderobe atsirado nauja spalva. Pilka. Progresas nedidelis, tačiau juk ir komunizmą penkiasdešimt metų statėm žingsnelis po žingsnelio, kol galiausiai… Em… Bet pavasaris tai tikrai ateis!

::

„Ant! paukšteliai po dangum, pulkais susilėkę, / Linksminas ir sumišai visur skraidydami juokias; / O keli tarp jų pautus rokuodami deda.“ – vartodamas nenorminę leksiką „Pavasario linksmybėse“ rašė Kristijonas Donelaitis. Dėl susilėkimo pulkais neklydo.

Vilnius. Šeštadienis. Kaziuko mugė. Žmonių – kaip prišikta. Stumdosi, braunasi prekystalių link, pasižiūri, apsisuka ir vėl neria į žmonių srautą.

Kai kas netgi kai ką perka. Teoriškai „mugė“ reiškia didelį turgų ir prekymetį, bet dauguma žmonių – tuščiom rankom. Nes pinigus išleido kitur. Didžiausios eilės – prie maitinimo punktų. Dešrelės, šašlykai, ir kaipgi be nacionalinio lietuvių patiekalo – kebabų. Viskas užsigeriama karštu alumi.

Pats irgi nepirkau nei medžio, nei molio. Nusipirkau grybukų. Nežinau, koks jų konditerinis statusas – glazūruoti sausainiai, meduoliai ar kas. Bet pirkau, nes labai mėgstu. 20 vienetų už 20 lietuviškų pinigų.

Sėdžiu dabar patenkintas: vienoj rankoj – baravykas, kitoj – puodelis arbatos, trečia rašau šį tekstą.

::

Šiais metais Kaziuko mugė nusitęsė per visą Gedimino prospektą – nuo Katedros iki pat Seimo. Prospekte žmonių tirščiau nei tradicinėje mugės erdvėje – Pilies gatvėje. Naujasis mugės išdėstymas labai patogus tingiems lankytojams: įsipaišai į žmonių srautą viename prospekto gale ir srovės nešamas plauki tiesiai.

Nuplauki nei daug, nei mažai – vieną jūrmylę. Gedimino prospekto ilgis – 1760 metrų. Bet pabandyk tu jį tiesiai pereit! Su pasiblaškymais į kairę ir į dešinę, su sustojimais ir patrypčiojimais prie prekystalių, nuo prospekto vieno galo iki kito nueini lygiai 1852 metrus. Vieną jūrmylę.

Manau, tai nėra atsitiktinumas. Kada nors išrutuliosiu išsamesnę teoriją apie visa tai ir viso to užslėptas prasmes. Kol kas man užtenka pačios idėjos: žmonių sraute plauki vieną jūrmylę. Gražu.

::

Tikriausiai neatsitiktinai viename Gedimino prospekto gale yra Seimo rūmai, o kitame – Vilniaus katedra. Per pastaruosius pora metų seimūnai iš vienos pusės, vyskupėliai – iš kitos, Gedimino prospektu lyg podiumu žygiuodavo vieni pas kitus. Kartais bendromis pastangomis gimdavo kokia Valstybinė šeimos politikos koncepcija, kartais – koks Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas.

Pasaulietinė valdžia ir Bažnyčia – priešingi magneto poliai – traukia vienas kitą net per jūrmylę. Čia jau negražu.

::

Beje, pastarasis nepilnamečių apsaugos nuo realybės įstatymas labai simboliškai pažymėjo kalendorinio pavasario (tikro pavasario, po velnių, dar nėra) pradžią – įsigaliojo kovo 1-ą dieną.

Niekas jo aklai nesilaikys, kaip kad nesilaikė iki šiol. Pats įstatymas priimtas dar 2002 m., kelis kartus vis pildytas naujais draudimais, Seimo nariams gaunant vis naujų apreiškimų iš aukščiau. LR Seimo teisės aktų duomenų bazėje matyti, kad vien per 2009 m. buvo užregistruoti 69 su šiuo įstatymu tiesiogiai susiję teisės aktai: pasiūlymai, įstatymo projektai, komiteto išvados ir pan.

Dar šį pavasarį tokių pasiūlymų padaugės. Gegužės pradžioje (pavasarį!) Vilniuje vyks homoseksualų eitynės. „Tuo pulkai jų pro plyšius išlįsti pagavo / Ir lakstydami su birbynėms žaisti pradėjo“ – toliau išdykauja K. Donelaitis. O jei rimtai, homoseksualai tiesiog reikalaus įprastų žmogaus teisių. Nei daugiau, nei mažiau. Pavyzdžiui, dėl santuokos. Dabartinėje įstatymo redakcijoje nedraudžiama „propaguoti“ homoseksualių santykių, užtat griežtai sakoma, kad santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata turi būti tik tokia ir tokia, ir jokiu būdu – ne kitokia.

Bus labai smagu pasiklausyti, kokių naujų – įstatyme dar neaprašytų – „propagandų“ šiose eitynėse įžvelgs dėdės ir tetos iš vieno Gedimino prospekto galo ir dėdės (tik dėdės) – iš kito, ir kokiais punktais, diplomatiškai apeidami tarptautinių organizacijų rekomendacijas, papildys Nepilnamečių apsaugos nuo <…> informacijos <…> įstatymą.

Laukiu pavasario.

::

Apie visus šiuos dalykus mąsčiau ne šiaip sau. Bevaikščiodamas po mugę, labai užsinorėjau valgyti. Kvepėjo ten man daug kas: ir dalykai, išvardinti aukščiau, ir kiti dalykai, kuriuos tingiu vardinti žemiau.

Kai esi alkanas, viskas labai skaniai kvepia. Bet pasikuklinau valgyti viešai. Kai pro pat stalą plaukia minia žmonių, valgyti kažkaip nei šis, nei tas. Aš estetas.

Todėl, kad nukreipčiau mintis kur kitur, sugalvojau mąstyti apie tai, su kuo man asocijuojasi pati mugė, žmonės, prospektas. Ir pavyko.

::

Ekskursiją po mugę pradėjau nuo Rotušės aikštės, žemyn Pilies gatve, ir po to jau – Gedimino prospektu. Kai plaukiau į priekį, kiti praeiviai (plaukikai) man spardė kojas ir mindžiojo pirštus.

Nusipirkęs maišelį grybukų, pasijutau drąsiau ir, grįždamas tuo pačiu maršrutu, žygiavau kaip kareivis, spardydamas kitų praeivių kojas ir mindžiodamas jiems pirštus. Lietuvis lietuviui – lietuvis.

Dar, beje, mąsčiau ir apie Lifjūeinijos indipendencijos ri-istęblišmentą – teoriškai kovo 11-ai dienai esu numatęs straipsnelį. Bet tikriausiai jo nerašysiu, nes pagavo mane naujas įkvėpimas – išsamiai ir aiškiai išdėstyti visą tiesą apie internetinį piratavimą iš sveiko proto perspektyvos. Šio būsimojo opuso įkvėpimo šaltinis – mugėje pamatyti du berniukai su mediniais kardais.

Dar mugėje nustebino latvių prekybininkų gausa. Mačiau bent keturis paviljonus su užrašais „Latvia“ ar „Made in Latvia“. Taip ir nesugalvojau – tai labiau reklama ar antireklama. Na, bet žmonės sustodavo, žiūrėdavo, lyg ir pirkdavo.

Savo akimis stebėjau labai įdomų socialinį reiškinį – prekybinį bandos jausmą (rinkodaros specialistai galbūt kaip nors kitaip jį vadina). Jeigu prie vieno prekybos paviljono stovi (perka ar tiesiog apžiūrinėja prekes) grupelė žmonių, kiti praeidami taip pat būtinai įkiš nosį: ką čia tokio gero parduoda, kad tiek žmonių? Jeigu prie paviljono nestovi nė vienas susidomėjęs pirkėjas, žmonės praeina nė nestabtelėję. Jeigu vis dėlto koks vienas sustoja, netrukus sustoja ir antras, ir trečias. Prekybininkai daug daugiau uždirbtų, jeigu bent vienas iš pardavėjų (už prekystalių dažniausiai stovi po du asmenis) apsimestų pirkėju ir visas tris mugės dienas prastovėtų įbedęs žvilgsnį į prekes. Kaip susidomėjęs pirkėjas.

O šiaip Kaziuko mugė man visai patiko. Ne tiek parduodamais dirbiniais ar skaniais grybukais, kiek žmonių nuotaika. Žmonės jau linksmesni nei žiemą. Žmonės ir miestas pavasarėja. Mugės šurmulyje jau galima pajusti pavasario linksmybes.

Nuotraukų nededu, nes nefotografavau.

Šiandien startuoja visos tiesos apie Lietuvą svetainė „Milijonas priežasčių kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje“. Svetainė slepiasi ir po anglišku pavadinimu „Million reasons why Lithuania is the best country in the World“.

APIE

Tai yra svetainė, kurioje kiekvienas iš jūsų gali pateikti savo pasiūlymą, kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje. Pageidautina, kad pateikiamos priežastys nestokotų ironijos ir humoro, bet svarbiausia – kad būtų teisingos.

Šiuo metu svetainėje yra 30 pavyzdinių priežasčių. Jūsų užduotis – sukurti daugiau ir geresnių įžvalgų.

Lietuvos šlovingą praeitį ir šviesų rytojų jau yra apdainavęs Maironis savo poezijoje. Šiandien mums reikia prozos apie Lietuvos dabartį. Tai gali būti tekstinė žinutė, nuotrauka, karikatūra, video ir kas tik nori. Svarbu, kad būtų apie Lietuvą ir/ar lietuvius.

IŠ KUR

„Milijonas priežasčių kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje“ nėra mano autorinis projektas. Tai yra klonas analogiško projekto apie Latviją, startavusio dar 2007 metais.

„Million reasons why Latvia is the best country in the World“ svetainėje galite pasiskaitinėti braliukų ironiškus pastebėjimus apie savo šalį.

KODĖL

Svetainės administratoriumi tapau netyčia. Rudenį publikuotame labai gerame ir juokingame straipsnyje „Linksmoji geopolitika su Google: pažintis su Baltijos šalimis“ buvau pateikęs nuorodą į jau minėtą svetainę apie Latviją.

Visai neseniai aptikęs šį mano straipsnį, latviškojo puslapio administratorius parašė komentarą: maždaug, šitaip šitaip va ir va kaip, ar nori būti administratorium lietuviškosios versijos?

Sakau, noriu. Štai ir visa istorija.

IŠ NAUJO

„Milijonas priežasčių kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje“ projektas turėjo startuoti gerokai anksčiau, tačiau ankstesniam administratoriui pritrūko entuziazmo, laiko ir dar kažko. Jo laikais buvo paskelbti tik penki faktai apie Lietuvą, ko buvo per maža svetainės startui.

Mano pastangomis svetainėje atsirado krūva naujų faktų (nors ir ne visus juos sukūriau pats), todėl jau nebe gėda svetainę rodyti viešai.

Naujas svetainės startas turėtų būti sėkmingesnis. Ypač prisidėjus naujiems turinio kūrėjams – jums ir jūsų draugams.

KLIK, KLIK

Kadangi svetainė dar tik startuoja, laikinai galimos smulkios techninės negerovės, pavyzdžiui, kas nors neišversta iš anglų ar latvių kalbos. Bet su laiku viskas susitvarkys ir pagražės.

Užtat jau dabar galite balsuoti už labiausiai patikusius ir nepatikusius (dėliodami pliusiukus ir minusiukus) faktus apie Lietuvą.

Taip pat raginu pasitelkti fantaziją ir atsiųsti savo pastebėjimą (paspaudus ant nuorodos „Atsiųskite savo pasiūlymą, kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje!“).

Aš, kaip administratorius, prižiūrėsiu, kad į svetainę nepatektų su Lietuva nesusiję ar dėl kitų priežasčių netinkami dalykai.

FORMALUS RAGINIMAS PRISIDĖTI

Raginu prisidėti. Būkite pastabūs, šmaikštūs, sąmojingi ir kūrybingi, ir skelbkite savo įžvalgas viešai. Vardan tos.

Jūsų nuolankus tarnas,

„Milijonas priežasčių kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje“ administratorius

Vilhelmas Negerovė

Reklamuoti ir geru žodžiu minėti šį projektą PRIMYGTINAI LEIDŽIAMA!

::

Gruodžio 25 d. krikščionys švenčia Kalėdas – Jėzaus gimimo šventę. Sausio 1 d. minima Jėzaus apipjaustymo ir vardo suteikimo šventė. Šiame tarpušventyje, dar nespėję išsiblaivyti po Jėzaus gimtadienio šventimo, Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos nariai priėmė nutarimą rajone paskelbti Kristaus Karaliaus intronizacijos – valdžios perleidimo Dievui – aktą.

Truputėlis istorijos. 2006 m. kai kurie lenkų parlamentarai iškėlė idėją paskelbti Jėzų Kristų visos Lenkijos karaliumi. Tačiau per tyrimą paaiškėjo, kad pusė apklaustų lenkų nepalaiko šio sumanymo, be to, Kristaus paskelbimo Lenkijos karaliumi aktui prieštaravo ir katalikų hierarchai.

Kas nepavyko didžiajai Lenkijai, visu gražumu buvo įgyvendinta Lenkijos eksklavuose artimajame užsienyje: 2009 m. birželio 12 d. Kristaus Karaliaus intronizacijos aktas buvo priimtas Vilniaus rajone, o 2009 m. gruodžio 29 d. analogiškas aktas pradžiugino Šalčininkų rajono gyventojus.

Šiek tiek paaiškinimų tautiškumo klausimais. Lenkai yra bene religingiausia tauta Europoje (važiuodami Lenkijos tarpmiestiniais keliais meldžiasi net ir užkietėję ateistai), o Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gyventojų daugumą sudaro būtent lenkų tautybės asmenys: Vilniaus rajone lenkai sudaro 61,3% gyventojų (lietuviai – 22,4%), Šalčininkų rajone net 79,5% gyventojų yra lenkų tautybės (lietuvių – 10,4%).

Žinoma, galima ginčytis, kiek lenkų religingumas yra tikras ir kiek – tik parodomasis, tačiau įvairūs statistiniai rodikliai akivaizdžiai implikuoja mintį, kad kuo daugiau vienoje vietoje lenkų, tuo didesnė tikimybė religingumo demonstravimui pasiekti iškrypėlišką lygį. Tik nepagalvokit, kad aš kaip nors nusistatęs prieš lenkų tautybės asmenis ar kurstau tautinę neapykantą: šiame straipsnyje remiuosi tik objektyviais pastebėjimais ir iš to išplaukiančiomis išvadomis.

::

Grįžkime prie Jėzaus intronizacijos. Priėmus minėtuosius valdžios perleidimo Dievui (Jėzui) aktus, Vilniaus rajono savivaldybės ir Šalčininkų rajono savivaldybės organizacinės struktūros šiuo metu atrodo štai taip:

Kam, dėl Dievo meilės, viso to reikia?

Šalčininkų rajono merui nesvetima kunigiška retorika ir žodžių lipšnumas: „Kristaus Karaliaus intronizacija – jo iškilmingas paskelbimas valdovu ir globėju. Toks aktas liudija, kad ne tik atskiri žmonės, bet ir visuomenė pripažįsta Kristaus teisę karaliauti, savo įstatymus grindžia Kristaus mokymu. Kai žmonija tiek privačiame, tiek viešajame gyvenime pripažins, kad Kristus yra Karalius, visuomenė pagaliau gaus nepaprastų malonių – tikrą laisvę, tvarkingą discipliną, taiką ir santarvę“, – iš pasitenkinimo būsimomis dangiškomis malonėmis jau dabar svaigsta Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič.

Nuo Šalčininkų rajono mero vis dar trenkia kalėdiniu vynu, o ir pats Jėzus dar nespėjo apšilti kojų naujajame savo darbe, tad žurnalistams negalėjo papasakoti nieko konkretaus. Tačiau Vilniaus rajono savivaldybėje Jėzus dirba jau daugiau nei pusę metų. Pasidomėkime, kaip jam sekasi.

Vilniaus rajono merė Marija Rekst birželį, t.y. tik priėmus Kristaus Karaliaus intronizacijos aktą, aiškino, kad paskelbdama tokį aktą savivaldybė „siekia išvengti skaudžių klaidų, pavojų ir grėsmių“. Merės žodžiais, „tikėdamasi gauti Dievo žadėtą palaiminimą ir globą, savivaldybė taip išreiškia dvasingumo tradicijos tęstinumą ir pasisemia jėgų ateities iššūkiams“.

Deja, istorija parodė, kad Vilniaus rajone klaidų, pavojų ir grėsmių nepavyksta išvengti net ir dabar, kai savivaldybės valdovo ir globėjo etatą užima pats Jėzus Kristus. Toliau straipsnyje pateikiamos ištraukos iš nepriklausomų kūrėjų dokumentinio filmo „Jėzus Kristus – rajono superžvaigždė“.

::

::

::

Lietuvoje Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, tačiau kiekvienas šalies pilietis – taip pat ir politikas – pagal savo sugedimo laipsnį turi teisę reikšti atsidavimą Dievui. Tai gali būti žodžiai „Tepadeda man Dievas“, duodant priesaiką (ši frazė neprivaloma, bet dauguma valdininkų ir seimūnų ją sako). Tai netgi gali būti invokacija – kreipimasis į Dievą prašant jo globos ir vadovavimo – Prezidento(-ės) inauguracijos ceremonijoje (invokaciją atlieka Lietuvos Katalikų Bažnyčios kardinolas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis).

Kol religijos ir Dievo (suprask, Katalikų Bažnyčios) visagalybė nėra įtvirtinta teisės aktais ir kol politikai laisvai gali atsisakyti tokių ceremonijų, tol didelės problemos nėra. Visi tie religingumai – tai tik simbolizmas, tradicijos, žaidimai be jokio įsipareigojimo ar atsakomybės primetimo eiliniams piliečiams.

Žmogus turi tikėjimo laisvę ir ta laisvė niekur nedingsta, žmogui tapus valstybės tarnautoju. Valdininkai gali savo kabinetuose kabinti kryžius, seimūnai ir prezidentai gali dalyvauti mišiose, o tos mišios netgi gali būti transliuojamos per televiziją. Kol visa tai galima nurašyti tradicijoms, kol niekas nėra verčiamas išpažinti katalikybę, tol viskas toleruotina.

Net ir didelis katalikybės kiekis viešajame gyvenime iš esmės nėra blogai. Visa tai yra aplinka, kurioje gyvena tiek patys katalikai, tiek kitų religijų atstovai bei netikintieji. Visa tai yra Lietuvos kultūros dalis, nuo kurios nepabėgsi, tačiau kuri yra gerokai apribota pagrindinio šalies įstatymo. Problemos prasideda, kai pasaulietinės valstybės valdininkai nusprendžia tuos apribojimus ignoruoti ir pradeda proteguoti vieną konkrečią religiją. Problemos prasideda, kai Jėzus tampa teisės aktų personažu.

::

Grįžkime į 2009 m. birželį – į Vilniaus rajono savivaldybės tarybos posėdį, kurio metu buvo paskelbtas Kristaus Karaliaus intronizacijos aktas. Pasirodo, kai kurie politikai net nesuprato, už ką balsuoja.

Už aktą tarybos nariai pasisakė vienbalsiai, didelių diskusijų net nekilo. Neprieštaravo ne tik katalikai, bet ir vienintelis stačiatikis – socialdemokratams atstovaujantis Jonas Garelčikovas: „Nežinojau, kas yra intronizacija. Klausiu vieno kolegos kataliko – nežino, klausiu kito – nežino. Vėliau merė paaiškino. Pamaniau – salėje sėdi kunigas, Dievo tarnas, tai neleis meluoti. Ir balsavau už intronizacijos aktą“, – prisipažino tarybos narys.

Paklaustas, ar nekelia juoko tokie tarybos priimami dokumentai, J. Garelčikovas tikino: „Juokas menkas – ir Vilniaus rajone, ir visoje Lietuvoje klesti negerovės, šalis ritasi į skurdą“. Todėl, jo nuomone, aktas yra geras dokumentas.

Na taip, klestinčios negerovės yra negeras dalykas (bet labai gražus žodis, – mano pastaba), tačiau ar realiai kas nors pasikeis priėmus šį aktą? Rajone išnyks bedarbystė, padidės gyventojų pajamos? Pasvajokit. Jeigu jau stebuklai nevyksta žmonėms vaikštant į bažnyčias ir intensyviai meldžiantis, tai ką gali padaryti toks dokumentas?

::

::

Panagrinėkime savivaldybių tarybų sudėtis. Iš 27-ių Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narių 19 priklauso Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (70%). Iš 25-ių Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos narių 20 priklauso Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (80%).

Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) yra bene labiausiai krikščioniškosioms tradicijoms atsidavusi Lietuvos politinė partija. Partijos programoje, kalbant apie dvasinius ir religinius dalykus, labiausiai akcentuojamas pats tikėjimas ir tradicijos:

Su dideliu pasitenkinimu pažymime vis stiprėjantį Vilniaus krašto gyventojų prieraišumą prie krikščioniškojo tikėjimo bei tradicijų. Vilniaus krašte išlieka nemažas dvasinių pašaukimų skaičius <…>. Visus moralės principus (tarp jų – sąžiningos veiklos, krikščioniškųjų tradicijų, patriotizmo puoselėjimo) laikome pamatiniais. Ginsime Vilniaus krašto lenkų bendruomenei būdingas katalikiškas vertybes <…>.

Palyginimui, Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) programoje akcentuojama Bažnyčios kaip institucijos ir bendruomenės centro svarba:

Bažnyčia valstybei yra svarbi ne tik kaip krikščioniškojo tikėjimo ir pamatinių krikščioniškųjų vertybių skleidėja bei puoselėtoja, bet ir kaip labai stipri bendruomeniškoji institucija. Mes esame pasiruošę įgyvendinti tokią valstybės politiką, kurios svarbiausieji uždaviniai būtų: tariantis su Bažnyčia pasiekti, kad vis daugiau valstybės funkcijų socialinėje globoje, socialinės ekonomikos iniciatyvose, įveikiant elgesio skurdą, būtų perduota religinėms bendruomenėms <…>.

TS-LKD požiūris į Bažnyčią yra instituciškas ir praktiškas, dėl to – ne toks radikalus. O LLRA labiau remiasi pačių žmonių dvasingumu ir katalikiškų vertybių protegavimu (prieraišumu prie krikščioniškojo tikėjimo bei tradicijų) – iš čia ir kyla religinis fanatizmas.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis, buvęs Seimo narys Valdemar Tomaševski, labiausiai pagarsėjęs kaip abortus draudžiančio įstatymo (embrionui suteikiančio daugiau teisių nei moteriai) rengėjas ir pagrindinis propaguotojas, šiuo metu sėdi Europos Parlamente. Tačiau LLRA nariai, net ir likę be savo vado, įrodinėja, kad visuomeniniuose santykiuose dar yra daug Dievo neartų dirvonų, ir priiminėja kad ir vietinės reikšmės, užtat ne mažiau įspūdingus teisės aktus.

::

Kaipgi atrodo tie žymieji Kristaus Karaliaus intronizacijos aktai?

O dar sako, valstybinių įstaigų darbuotojų kompiuterinis raštingumas yra žemas. Nė velnio: copy-paste technologija atidirbta kaip iš natų.

Vienintelis šių teisės aktų skirtumas (neskaitant rajonų pavadinimų) yra paskutinysis sakinys. Nagrinėjamojo idiotizmo iniciatorė Vilniaus rajono savivaldybės taryba, pirmoji priėmusi Kristaus Karaliaus intronizacijos aktą, paragino ir kitas savivaldybių tarybas priimti analogiškus aktus.

Į šį kvietimą atsiliepė tik Šalčininkų rajono savivaldybės taryba, kuri savo ruožtu jau neberagina kitų savivaldybių priimti analogiškų aktų. Ar tai reiškia, kad šitie marazmai jau pasibaigė? Tai labai tikėtina: šalyje daugiau nėra jokios savivaldybės, kurios tarybos narių daugumą sudarytų tai pačiai partijai – Lietuvos lenkų rinkimų akcijai – priklausantys politikai, taigi neliko ką raginti.

::

::

Labai įdomūs dalykai vyko Lenkijoje 2006 metais. Atlikus gyventojų apklausą paaiškėjo, kad parlamentarų iniciatyvai paskelbti Jėzų Kristų Lenkijos karaliumi nepritaria 51% lenkų, o tokią iniciatyvą palaiko tik 33% apklaustųjų.

Katalikų Tradiciją palaikančio Lenkijos konservatyviojo-monarchistinio klubo (kas per pavadinimas!) nariai turėjo savo demokratijos supratimą: „Jeigu visa tauta dar tiek morališkai nepažengė, kad visų vardu skelbtų pagarbą Dievo valiai, tai tokį žingsnį gali padaryti tam tikras tos tautos elitas. <…> Kristus Dievo valia objektyviai yra visų pasaulio žmonių Karalius vien dėl to, kad Jis juos visus sukūrė ir atpirko. To fakto negalėtų panaikinti net 99% prieš tai balsavęs referendumas.“

Vėliau minėtieji ultrakatalikai aiškino, kad neužtenka vien paskelbti Kristų valstybės Karaliumi: intronizacija turėtų vainikuoti katalikiškų įstatymų leidimo darbą tam, kad viešajame gyvenime viešpatautų teisė, atitinkanti dešimtį Dievo Įsakymų.

Tačiau tada įvyko stebuklas, ir aktui paprieštaravo pati Lenkijos Katalikų Bažnyčia. Ne kasdien iš kunigo ar vyskupo galima išgirsti tokių protingų minčių: „Mes nesame religinė valstybė. Aš sakau šiai idėjai „ne“. Ji prieštarauja Bažnyčios mokymui. <…> Toks žingsnis nėra būtinas, nes Jėzus ir taip yra lenkų širdžių karalius. <…> Deputatai tegul užsiiminėja tuo, kas išplaukia iš konstitucijos, ir tegul palieka erdvę veikti religinėms institucijoms, Bažnyčiai.“

O čia dar teisingiau: „Tegul mūrininkas stato namus, siuvėjas siuva rūbus, o deputatai tegul nesikiša į tai, ko neišmano“. Taigi katalikų hierarchams palaikant valstybės ir bažnyčios atskirtumo idėją Lenkija liko be dangiškojo Karaliaus. Todėl džiaugiuosi dėl Lenkijos vyskupų išmintingumo ir liūdžiu dėl Lietuvos valdininkų idiotizmo.

::

Lietuvos Respublikos Konstitucijos, dar žinomos kaip pagrindinio šalies įstatymo, 43-ias straipsnis lakoniškai teigia, kad „Lietuvoje nėra valstybinės religijos.“

Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybės darbuotojai tikriausiai turi problemų su Lietuvos valstybine kalba ir šio dalyko nežinojo, todėl jiems pateikiu nuorodą į LR Konstitucijos lenkišką vertimą: Konstytucja Republiki Litewskiej. Konstitucijos „Artykuł 43“ teigia, kad „Na Litwie nie ma religii państwowej.“

Konstitucijoje įtvirtintas valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principas praktiškai reiškia, kad nei visos respublikos, nei jos dalies (pvz., rajono, savivaldybės) mastu valdžia neturi teisės primesti piliečiams kokios nors religijos ar kitaip diskriminuoti dėl religijos.

Paprasčiau tariant, Kristaus Karaliaus intronizacijos aktai yra antikonstituciški.

::

Ištrauka iš Vilniaus rajono savivaldybės pranešimo spaudai (2009-06-16):

Š.m. birželio 12 d. Vilniaus rajono savivaldybės taryba <…> nusprendė paskelbti Kristaus Karaliaus Intronizacijos Aktą Vilniaus rajone <…>.  Tarybos posėdžio metu kunigas Tadeuš Jasinski pašventino specialiai šiai progai nutapytą Kristaus Karaliaus paveikslą.

::

Ištrauka iš Vilniaus rajono savivaldybės pranešimo spaudai (2009-06-16):

Šiemet Lietuva mini savo tūkstantmetį. Pirmą kartą Lietuvos vardą 1009 m. paminėjo Kvedlinburgo analai. Nešant tikėjimą į mūsų žemes buvo nužudytas <…> misionierius šv. Brunonas Bonifacas. Lietuvos įžengimas į rašytinę pasaulio istoriją yra susietas su krikščionybe.

Sunku įsivaizduoti pirmojo Lietuvos paminėjimo ir krikščionybės susiejimą dar labiau neigiamame kontekste. Tam, kad Lietuvos vardo tūkstantmetis bent iš tolo būtų panašus į priežastį intronizuoti Jėzų, krikščionybės sutikimas turėjo būti džiugus ir visų laukiamas įvykis ir, mažų mažiausia, nesibaigti žmogžudystėmis.

::

Buvęs LR Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris labai gražiai sudirbinėja Vilniaus rajono merės Marijos Rekst ir jos kompanijos priimtą intronizacijos aktą (tas pats tinka ir Šalčininkų rajonui): „Rekst & Co: Konstitucijos negerbimo tradicija“.

Egidijus Kūris: Kaip teisės aktas tas sprendimas – nesusipratimas. Rekst & Co teisės žinios ir pagarba teisei = 0.

Keli įdomesni E. Kūrio pastebėjimai:

Egidijus Kūris: Tai paklauskime, ką tas aktas reiškia TEISĖS požiūriu. Tarybų sprendimai – poįstatyminiai TEISĖS aktai, pagal juos atsiranda, pasikeičia, pasibaigia teisiniai santykiai, jų dalyviai turi teises ir pareigas. Jei savivaldybės administracijoje yra teisininkas, lai pasako, kokie teisiniai santykiai ir tarp ko čia atsirado.

Egidijus Kūris: Savivaldybės laisvai ir savarankiškai veikia pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Poįstatyminiuose aktuose paprastai nurodoma, kokiais įstatymais remiantis jie priimti. Šiame ne.

Egidijus Kūris: Jėzus skyrė žemiškąją ir Dangaus karalystes. Į pirmąją nepretendavo: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“. Nenorėjo būti vadinamas žydų – pasaulietiniu! – karaliumi <…> (čia iš Jono evangelijos). Nenorėjo karaliauti Izraelyje – karaliaus Vilniaus rajone. Ot karalystė, juokingesnės nesugalvosi.

Egidijus Kūris: Klausimų kelia užuomina apie hierarchų pritarimą. Kaip jis gautas, kur su juo susipažinti? Kada ir kokių hierarchų pritarimo reikia, jei pagal Konstituciją nėra nei valstybinės religijos, nei valstybinės bažnyčios, o yra (buvo?!) toks valstybės ir bažnyčios atskirumo principas? Ar kreipėtės į VISUS tradicinių religinių bendrijų hierarchus? Ir į musulmonų sunitų muftijų? Keturiasdešimt Totorių kaimas juk Vilniaus rajone. Ir ten galioja intronizacija?! Kaip tada su tikėjimo laisve? O su laisve netikėti? Ką, nebėr tokios?

Egidijus Kūris: Kai viešosios valdžios institucija leidžia vieną, ypač dominuojančią, bažnyčią ar religinę bendriją proteguojančius teisės aktus, išnyksta PASAULIETINEI valstybei būdingas PAGARBUS ATSTUMAS tarp valstybės ir bažnyčios. O mūsų Valstybė PASAULIETINĖ. TOLERANTIŠKA visoms įstatymui ir dorai neprieštaraujančioms religijoms ir nereliginėms pasaulėžiūroms (čia vėl iš Konstitucijos). NE ATEISTINĖ, bet ir NE TEOKRATINĖ.

Egidijus Kūris: Kristaus karalystė ne iš šio pasaulio, o Vilniaus rajonas – pasaulietinis konstruktas. Intronizacija – „politinis aktas, išorinėmis iškilmėmis vainikuojantis katalikiškos valstybinės santvarkos kūrimo darbą“. Katalikiškos valstybinės santvarkos Vilniaus rajone negali būti vien dėl to, kad pagal Konstituciją mūsų Valstybė ne tik PASAULIETINĖ, bet ir NEDALIJAMA į jokius valstybinius darinius. Jūsų, Rekst & Co, rajonas yra mūsų Valstybės integrali dalis. PASAULIETINIS su visa taryba. Sukurtas Seimo įstatymu.

Egidijus Kūris: Įdomu, ar po intronizacijos Seimas gali keisti to rajono ribas? Pagal Konstituciją gali. Tik kaip kėsintis į tą, kas atiduota Kristui?

Daugiau mažiau panašiai baigiasi visos protingų žmonių ir tikinčiųjų diskusijos. Kaip sako protingų žmonių išmintis: Nesiginčyk su tikinčiuoju – aplinkiniai gali nesuprasti, kuris iš jūsų kvailas.

Egidijus Kūris: Ką ta intronizacija davė gero Katalikų bažnyčiai ir tikėjimui? Nieko. O konfrontacijai su Valstybe? Davė.

Šauksmas tyruose. Dievo pakalikai Seime nepastebėjo konfrontacijos su Valstybe. O štai praėjus pusmečiui po Egidijaus Kūrio straipsnio turime jau dvi Dievo Karalystes, besikėsinančias į Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumą.

::

Laukite tęsinio.

::

Šiek tiek apie Lietuvos teritorijos vientisumą. LR Konstitucijos 10-as straipsnis teigia: „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius.“ LR Konstitucijos 11-as straipsnis teigia: „Lietuvos valstybės teritorijos administracinius vienetus ir jų ribas nustato įstatymas.“

Vilniaus ir Šalčininkų rajonai (savivaldybės) yra eiliniai administraciniai-teritoriniai vienetai (iš viso Lietuvoje yra 60 savivaldybių), kurių tarybos, gerokai viršydamos savo kompetenciją, šiuos rajonus paskelbė karalystėmis.

Tai, kad pačiuose tarybų sprendimuose – Kristaus Karaliaus Intronizacijos Aktuose – nėra tiesiogiai minima „karalystė“, esmės nekeičia. Taip pat visiškai nesvarbu ir tai, ar karalius yra tikras fizinis asmuo, ar išsigalvotas pasakų personažas (Dievas, Jėzus) – vis tiek karalystės yra. Ne įsivaizduojamos, ne esančios katalikų širdyse, bet juodu ant balto įtvirtintos oficialiuose teisės aktuose.

Kodėl Lietuvos Katalikų Bažnyčia nepasekė Lenkijos Katalikų Bažnyčios pavyzdžiu ir, vien išgirdusi Vilniaus rajono savivaldybės tarybos idėją intronizuoti Jėzų, nepasakė ko nors panašaus: „Durniai jūs! Jėzus ir taip yra žmonių širdžių karalius. Kam jam dar tas pasaulietinis titulas?“

Vietoj to turime „bažnytinės hierarchijos pritarimą“ valdininkų durnystėms. Ir labai mažai tikėtina, kad Bažnyčia susiprotės ir privers savivaldybių tarybas atšaukti šiuos aktus. Nes tokiu atveju Bažnyčia, viena vertus, atrodytų kaip nesugebanti apsispręsti, tarp savo vertybių besiblaškanti institucija; antra vertus, siekdama panaikinti intronizacijos aktus, tikinčiųjų akyse ji atrodytų kaip kovojanti pati su savimi ar su pačiu Jėzumi. Dauguma tikinčiųjų tikriausiai neprieštarauja tokiai Jėzaus intronizacijai ir norėtų, kad ji išliktų.

O kodėl tada Seimo nariai neprisiminė Konstitucijos straipsnių ir nepasirūpino užginčyti savivaldybių tarybų priimtų aktų, argumentuodami, pavyzdžiui, taip: „Debilai jūs! Lietuvoje nėra valstybinės religijos, o šalies teritorija nedaloma. Koks čia dar teisinis katalikybės iškėlimas aukščiau kitų religijų, ir kokios čia dar, atsiprašant, karalystės?“

Visa problema ta, kad Seime sėdi beveik vien tik Dievo pakalikai. Lyrinis nukrypimas į Seimo nario priesaikos tekstą:

Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas(-a) Lietuvos Respublikai; prisiekiu  gerbti  ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai,  Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!

Prisiekti leidžiama ir be paskutiniojo sakinio.

Atsiverskime pirmojo Seimo posėdžio (2008-11-17) stenogramą ir suskaičiuokime, kiek dabartinių Seimo narių yra paprašę Dievo pagalbos. Pasirodo, paprasčiau yra suskaičiuoti tuos, kurie eidami Seimo nario pareigas gali išsiversti be Dievo patapšnojimų per petį ir skatinamųjų spyrių į užpakalį: iš visų dabartinių Seimo narių vos 5 (penki) davė priesaikas be paskutiniojo sakinio.

Todėl ir šiuo atveju turime tylų Seimo narių pritarimą rajonų valdininkų debilizmams. Ir labai mažai tikėtina, kad kurie nors seimūnai susiprotės ir privers savivaldybių tarybas atšaukti šiuos aktus. Nes tokiu atveju tie Seimo nariai pasirodytų kaip kovojantys su pačiu Jėzumi ir susigadintų savo reputacijas religingų rinkėjų akyse. Ne pats protingiausias viešųjų ryšių žingsnis, žinant savo elektorato sudėtį.

::

Šviesoforo nuvertimo skandalas tęsiasi.

Laukite tęsinio.

::

Jeigu ir toliau traktuotume Kristaus Karalysčių įsteigimo aktus kaip pasikėsinimą į Lietuvos žemių vientisumą (dalyką, dėl kurio saugojimo prisiekė Seimo nariai) arba bent jau kaip įžūlų pasityčiojimą iš teritorijos nedalijamumo principo, rastume ir daugiau mums palankių įstatymų. Vienas iš jų – Laikino tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymas. Paskaitinėkime įstatymą detaliau:

3. Tiesioginis valdymas savivaldybės teritorijoje gali būti laikinai įvedamas, jeigu:

1) savivaldybės taryba savo veiksmais kėsinasi į valstybės teritorijos vientisumą bei konstitucinę santvarką;

2) remdamasi teismų sprendimais, Vyriausybė konstatuoja, kad savivaldybės taryba šiurkščiai pažeidinėja Lietuvos Respublikos Konstituciją bei įstatymus;

<…>

4. Pasiūlymą laikinai įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje <…> Seimui teikia Vyriausybė.

<…>

7. Seimas, priimdamas sprendimą savivaldybės teritorijoje iki 6 mėnesių įvesti tiesioginį valdymą <…>, nustato naujų rinkimų į savivaldybės tarybą datą.

<…>

1. Laikiną tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje įgyvendina Vyriausybė per paskirtą Vyriausybės įgaliotinį.

2. Savivaldybės taryba ir tarybos nariai po laikino tiesioginio valdymo įvedimo savivaldybės teritorijoje netenka įgaliojimų <…>

Žiūrim, ką turim. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybos šiurkščiai pažeidė Konstituciją: katalikybė yra teisiškai iškeliama aukščiau kitų religijų ir religiniam personažui suteikiamas pasaulietinis titulas, dėl ko dviejuose šalies rajonuose nustoja veikti Konstitucijoje įtvirtinti valstybinės religijos nebuvimo bei valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principai, kas reiškia pasityčiojimą iš valstybės teritorijos vientisumo.

Todėl Vyriausybės ir Seimo iniciatyva nedvejojant būtų galima šiose savivaldybėse įvesti tiesioginį valdymą. Taip ir būtų, jei Lietuvos valdžioje nesėdėtų Dievo avelės ir avinai.

::

Šviesoforo nuvertimo skandalas tęsiasi.

::

Kai eilinių žmonių tikėjimas ir religingumas tampa tokie stiprūs, šie žmonės pasijunta kunigais. Jūsų dėmesiui dar vienas Šalčininkų rajono mero Zdzislav Palevič iškalbos pliūpsnis: „Šiuo sunkiuoju šalies periodu, kai pasaulis išgyvena visų juntamą krizę, ypač svarbus tampa Dievo vaidmuo ne tik žmonių asmeniniame, bet ir visuomeniniame, kultūriniame bei politiniame gyvenime. Kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už Dievo pateiktos tiesos išsaugojimą, o ypač žmonės, kurie atsako už visuomenės gyvenimą – jie neturi palaikyti neutralumo arba neturi likti abejingi šių tiesų paskleidimui visuomenėje.“

Ar dera taip kalbėti pasaulietinės valstybės politikui? Rajono meras save laiko atsakingu už visuomenės gyvenimą ir už šių tiesų paskleidimą visuomenėje, tačiau tokiu būdu yra atvirai pasityčiojama iš kiekvieno žmogaus turimos minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės, kuri yra nevaržoma (LR Konstitucijos 26 straipsnis).

Jau anksčiau cituotas teiginys: „Toks aktas liudija, kad ne tik atskiri žmonės, bet ir visuomenė pripažįsta Kristaus teisę karaliauti.“ Valdžioje esantys fanatikai neturi jokios teisės visuomenės vardu pasirašinėti dokumentų, kurie gali pažeisti žmonių minties, tikėjimo ir sąžinės laisves, susijusias su dar vienu Konstitucijoje (tame pačiame 26-ame straipsnyje) įtvirtintu principu: „Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.“

Neabejoju, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose yra nemažai kitą religiją išpažįstančių ar nereligingų gyventojų, kurie pasijuto įžeisti, kai kažkas jų vardu pripažino Kristaus teisę karaliauti jų rajone. Tai yra elementari nepagarba žmogaus teisėms ir laisvėms.

::

::

Truputėlis istorijos. 1656 metais Lenkijos karalius bei Lietuvos Didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras Vaza paaukojo visą jungtinę valstybę Dievo Motinai, paskelbdamas ją Lenkijos ir Lietuvos valstybės Karaliene. Švč. Mergelės Marijos paskelbimas Karaliene buvo ne vien simbolinis aktas: Lenkijos-Lietuvos valstybės įstatymai iš esmės buvo katalikiški, jie numatė viešą valstybės pareigūnų dalyvavimą Dievo garbinime, o katalikybė buvo valstybinė religija.

Lietuva ir šiandien vadinama „Marijos žeme“, tad gal vadovaudamiesi šia idėja atiduokime visos Lietuvos valdžią Marijai. Jeigu valdžios sutelkimas viename asmenyje atrodo per daug autokratiškai, galima pasistengti išlaikyti valdžių padalijimo principą: į Prezidento postą sodinam Dievą, Premjeru skelbiame Jėzų Kristų, Seimo Pirmininke – Mergelę Mariją, Konstituciniam Teismui lai pirmininkauja Šventoji Dvasia, o iš visų šventųjų kaip nors gal atsirinksime tą 141-ą, geriausiai atstovaujantį tautos valią Seimo nario pareigose.

Taptume antruoju Vatikanu ir popiežius mūsų šalyje lankytųsi reguliariai. Galbūt net Kalėdų ar Velykų sveikinimą Urbi et orbi sakytų ne iš Šv. Peto bazilikos, bet iš Valdovų rūmų balkono. Kaip greitai atsigautų turizmo infrastruktūra!

Juokas juokais, bet informacija apie Lietuvos valdininkų išsidirbinėjimus netrukus nutekės į plačiuosius interneto įdomybių vandenis. Kiek google‘inau, kol kas pasaulis dar menkai žino apie Jėzaus intronizacijas Lietuvoje. Tačiau tik reikia, kad kas nors įtrauktų šiuos faktus į kokį labiau įsimintiną kontekstą, pavyzdžiui, įdomybių sąrašą „Patys keisčiausi valdovai“ (šalia Svazilando karaliaus, turinčio 14 žmonų), o toks sąrašas patektų į agregatorių (Digg, Delicious, Reddit ir pan.) ir tada jau visas pasaulis juoktųsi iš Lietuvos. Ir lietuviams būtų labai gėda.

::

::

Apibendrinimas. XXI amžiaus pradžioje dvi Europos centro savivaldybės nusprendė grįžti į viduramžius ir valdžią perdavė Jėzui Kristui. Nuo šiol atsakomybę už visas ekonomines, socialines ir kitas negeroves Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybos galės suversti Jėzui.

Kalbant rimtai, savivaldybių tarybos priėmė niekinius, neįpareigojančius kažką daryti dokumentus. Blogiausia yra tai, kad šie aktai atvirai tyčiojasi iš teisės ir šalies Konstitucijoje įtvirtintų principų: valstybės teritorijos vientisumo ir valstybinės religijos nebuvimo.

Net jeigu Kristaus Karaliaus intronizacijos aktai yra visiškai neįpareigojantys, vis tiek katalikų tikėjimas bent jau simboliškai yra primetamas visiems tame krašte gyvenantiems žmonėms – tiek kitatikiams, tiek netikintiems. Patys tarybų nariai, įsitikinę, kad Dievas rajonų politikams ir gyventojams suteiks realią pagalbą, atrodo kaip visiški liurbiai ir nevispročiai.

Savivaldybių tarybos, nesuvokiančios savo kompetencijų ribų ir užsiimančios antikonstitucine veikla, ir Seimas bei Vyriausybė, ignoruojantys tokius savivaldybių tarybų veiksmus ir nesiimantys adekvačių priemonių, diskredituoja visas valstybines institucijas. Faktas, kad savivaldybių priimti dokumentai yra niekiniai, neatleidžia aukščiausios valdžios atstovų nuo atsakomybės šiuos marazmus sustabdyti.

Kalbant apie religiją, tikintys žmonės ir taip Jėzų laiko savo karaliumi, turinčiu aukščiausiąją valdžią, todėl Jėzaus intronizacija katalikams nesuteikia jokios pridėtinės vertės. Kalbant apie sveiką protą, net jeigu toks žmogus kaip Jėzus iš tikrųjų egzistavo, nėra jokių įrodymų, kad jis turėjo stebuklingų galių ar buvo kito asmens, kurio egzistavimas taip pat nėra įrodytas – visagalio dangaus ir žemės sutvėrėjo Dievo – sūnus.

Todėl pasaulietinėje valstybėje Jėzus Kristus turi būti laikomas tik grožinės literatūros personažu, neturinčiu realaus poveikio žmonių gyvenimui.

::

Imdamas pavyzdį iš gerbiamų valstybės tarnautojų, savo kambario globėju aš intronizavau savo katiną. Nuo šiol mano katino oficialus titulas – Kicius Karalius. Būdamas mano kambario globėju, jis yra atsakingas už mano kambario globą.

„Atsižvelgdamas į 2010 metais švenčiamą Lietuvos vardo paminėjimo tūkstančio vienerių metų jubiliejų bei į tai, kad pagal kinų horoskopą šie metai yra Tigro, gavęs savo šeimos narių pritarimą, prisimindamas naminių gyvūnėlių laikymo daugiabučiuose namuose taisykles ir savo kambario tradicijas, nusprendžiu paskelbti Kiciaus Karaliaus Intronizacijos Aktą savo kambaryje. Kviečiu ir kitus mano tinklaraščio skaitytojus paskelbti savo naminių gyvūnėlių intronizacijos aktus“, – žurnalistams aiškina šių eilučių autorius Vilhelmas Negerovė.

„Šiuo sunkiuoju šalies periodu, kai pasaulis išgyvena visų juntamą krizę, ypač svarbus tampa naminių gyvūnėlių vaidmuo ne tik žmonių asmeniniame, bet ir visuomeniniame, kultūriniame bei politiniame gyvenime. Tikėdamasis gauti savo katino žadėtą palaiminimą ir globą, aš taip išreiškiu dvasingumo tradicijos tęstinumą ir pasisemiu jėgų ateities iššūkiams.“

„Naminio gyvūnėlio intronizacija leis išvengti skaudžių klaidų, pavojų ir grėsmių. Kai žmonija tiek privačiame, tiek viešajame gyvenime pripažins, kad naminiai gyvūnėliai yra Karaliai, visuomenė pagaliau gaus nepaprastų malonių – tikrą laisvę, tvarkingą discipliną, taiką ir santarvę“, – net nemirksėdamas porina Vilhelmas Negerovė.

„Todėl dar kartą visus raginu intronizuoti savo naminius gyvūnėlius!“

::

P.S.(1) Šiuo straipsniu aš nenorėjau įžeisti tikinčiųjų ar šiaip religingų žmonių, lenkų tautybės žmonių, valstybės tarnautojų, pavardėmis minėtų konkrečių asmenų, taip pat žmonių, neauginančių naminių gyvūnėlių ir dėl to negalinčių paskelbti intronizacijos aktų. Šiame straipsnyje faktai, objektyvūs pastebėjimai ir įžvalgos yra suplakti su mano asmenine nuomone, bet be jokių piktų kėslų. (Nors, tiesą pasakius, iš tikinčiųjų norėjau pasityčioti.)

P.S.(2) Komentaruose norėčiau išgirsti jūsų nuomonę apie šio straipsnio žanrą – transcendentinę publicistiką, kai tikra publicistika paraleliai pinama su absurdo humoru ir kitomis fantasmagorijomis. Taip pat apie jūsų norą / nenorą ateityje skaityti kitokių temų, bet panašaus stiliaus / formos straipsnius.

P.S.(3) Jeigu neturite naminio gyvūnėlio, galite intronizuoti vazoninius augalus.

Kas man užkliuvo, tai maža žurnalo apimtis – vos 50 puslapių. Įlindau į spintelę ir išsitraukiau ankstesnių trejų metų „Lietuvos verslo lyderių“ žurnalus:

Ir palyginau žurnalų apimtis:

Žurnalo suplonėjimas, švelniai tariant, ženklus. Tai nereiškia, kad Lietuvoje neliko verslo, apie kurį būtų galima rašyti – tiesiog žurnale žymiai sumažėjo analitinių straipsnių ir, kas be ko, reklamos.

Nesiremiant jokiais kitais šaltiniais, vien iš aukščiau esančios diagramos, vaizduojančios puslapių skaičiaus kaitą, galima padaryti tokią išvadą: 2006 ir 2007 m. ekonomika buvo stabili, 2008 m. prasidėjo smukimas, o 2009 m. ekonominė krizė smogė visu gražumu.

::

Spintelės gilumoje užmačiau ir dar vieną panašios tematikos „Verslo žinių“ leidžiamą žurnalą (specializuotą dienraščio priedą) – „TOP 1000“. Jame taip pat pateikiama finansinė informacija apie didžiausias šalies bendroves (1000 didžiausių Lietuvos įmonių išrikiuotos pagal pardavimus) bei analitinės publikacijos. Bet ne apie tai šiandien.

Išsitraukiau pastarųjų ketverių metų „TOP 1000“ žurnalus:

Ir suskaičiavau puslapius:

Čia suplonėjimas dar drastiškesnis. Tai nereiškia, kad visos Lietuvos įmonės jau bankrutavo; ne – įmonių tūkstantuką dar galima sudėlioti. Tiesiog žurnale žymiai sumažėjo analitinių straipsnių ir, kas be ko, reklamos.

Jeigu ir vėl nesiremtume jokiais kitais šaltiniais, o vien tik aukščiau esančia diagrama, galėtume padaryti analogišką išvadą: 2006 ir 2007 m. ekonomika buvo stabili, 2008 m. prasidėjo smukimas, o 2009 m. ekonominė krizė smogė visu gražumu.

::

Straipsniai, publikuojami minėtuose žurnaluose, dažniausiai analizuoja šalies (ir pasaulio) ekonominę būklę, ieško priežasčių, kodėl įvyko vienas ar kitas dalykas, ir stengiasi numatyti, kas bus ateityje. Tačiau norint suvokti bendrą šalies ekonominę būklę, nebūtina skaityti verslo srities žurnalų – pakanka palyginti šių ir ankstesnių metų žurnalų apimtis.

Jei puslapių skaičius didėja, vadinasi, ekonomika auga. Jei puslapių skaičius mažėja, vadinasi, ekonomika traukiasi. Jei žurnalai suplonėja labai ženkliai – šalyje „krizis“.

Žurnalų – tiek verslo srities, tiek bet kokios kitos – leidyba yra verslas. Smunkant šalies ūkiui ir mažėjant pajamoms iš žurnalų pardavimo (prenumeratos) bei reklamos užsakymų, leidėjai priversti mažinti žurnalo parengimo savikainą, o tai reiškia mažiau straipsnių. Žurnalų apie verslą atveju, šie verslo dėsniai atrodo ypač ironiškai.

::

Apie žurnalus šiame straipsnyje rašau tik todėl, kad netyčia po ranka pasitaikė konkretus žurnalas, tapęs įkvėpimo šaltiniu. Tačiau ne paslaptis, kad esama ekonominė situacija labai nepalanki visoms be išimties žiniasklaidos priemonėms. „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas konstatuoja:

[2009 m.] buvo juodžiausi metai šalies žiniasklaidai nuo nepriklausomybės atkūrimo. Preliminariais vertinimais, sektoriaus pajamos pernai krito 40–60%. Dėl sudėtingos bendros ekonominės ūkio būklės 50–70% sumažėjo įplaukos iš reklamos – pagrindinio žiniasklaidos pajamų šaltinio. Dar skaudesnių padarinių sukėlė staigus mokesčių padidinimas: PVM nuo 5% pakeltas iki 21% be pereinamojo laikotarpio, jau priėmus lėšas už laikraščių prenumeratą, t.y. atgaline data, dėl to žurnalų ir laikraščių leidėjai patyrė dar daugiau nuostolių. Pabrangus leidiniams daugiau kaip ketvirtadaliu krito jų tiražai, nes sumenkus gyventojų pajamoms laikraštis daugeliui tapo prabangos preke.

Jeigu jau laikraštis tapo prabangos preke, ką bekalbėti apie žurnalus.

::

Akis užkliuvo už dar vieno „Verslo žinių“ žurnalo – „Verslo klasės“. „Verslo klasė“ nėra žurnalas apie verslą. Tai žurnalas apie žmones su įdomiomis istorijomis, ir tai žurnalas su istorijomis apie įdomius žmones. Bet mano šiandieniniam tyrimui žurnalas tiks.

„Verslo klasė“ yra mano mėgstamiausias žurnalas – jį laikau lentynoje, ne spintelėje. Turiu visus numerius nuo 2005 metų vidurio, bet statistiniam tyrimui pasiimu tokią pačią imtį kaip ir anksčiau minėtų žurnalų, t.y. pastarųjų ketverių metų (2006-2009 m.) numerius.

Krūva sveria kaip nemažas akmuo:

2009 m. balandį „krizis“ pirmą kartą prigriebė „Verslo klasę“: žurnalas tapo toks plonas, kad puslapių klijavimą pakeitė segimas. Dėl to išnyko žurnalo nugarėlės (žr. nuotraukos viršuje) ir buvo prarasta galimybė jose pateikti naudingos informacijos (žr. nuotraukoje bet kur, išskyrus viršų).

Rugpjūtį „krizis“ smogė antrą kartą – žurnalas nepasirodė išvis (atitinkamai ir nuotraukoje jo nėra).

O dabar metas „Excelio“ stebuklams (paspaudus – didesnė diagrama):

Beveik visus 2009 metus „Verslo klasė“ kapstėsi žemiau jūros lygio – 100 puslapių ribos (diagramoje – stora juoda horizontali linija). Pastarieji numeriai tenkinosi 74 puslapiais – tai lašas jūroje, palyginus su 2007 m. lapkričio monstru su 194 puslapiais.

Šalies ekonominę būklę galima įvertinti skaičiuojant ne tik verslo srities, bet ir kitokių žurnalų puslapius. Tik gautas rezultatas yra mažiau ironiškas ir daugiau liūdnas.

::

Deja, puslapių skaičiavimo metodika parodo tik esamą ūkio situaciją, bet neleidžia numatyti ateities. Jeigu diagramose, kuriose pavaizduota žurnalų „Lietuvos verslo lyderiai“ ir „TOP 1000“ puslapių skaičiaus kaita, uždėtume tiesinį trendą ir pagal tai prognozuotume ateitį, gautume, kad 2010 metais šie žurnalai turėtų turėti neigiamą puslapių skaičių.

Teoriškai tai galėtų reikšti, kad skaitytojai turėtų patys sukurti žurnalų turinį. Praktiškai tai galėtų reikšti, kad šie žurnalai išvis nebūtų leidžiami. Žinoma, tiesinių trendų braižymas prognozavimo tikslais nėra pats tinkamiausias metodas: realybėje vis tiek bus (tikriausiai) koks nors šių žurnalų variantas – gal dar plonesnis, o gal tik elektroniniu pavidalu.

Nežinomybę dėl ateities šiek tiek išsklaido „Verslo klasės“ redaktorius Aurelijus Katkevičius (citata iš gruodžio numerio):

Dėl visiems suprantamų priežasčių kitais, 2010, metais išleisime šešis „Verslo klasės“ numerius. Tris pavasarį ir tris rudenį.

Še tau kad nori. Žurnalo kasmėnesinis kontinuumas begėdiškai išniekintas. Bet, savaime suprantama, didžiausias skaudulys – dėl prarastų įdomių skaitinių.

::

Iš paskutiniosios diagramos nebūčiau sugebėjęs numatyti tokios „Verslo klasės“ ateities, kad ir kokius trendus būčiau braižęs. Be to, ir anksčiau gauta prognozė su neigiamais puslapių skaičiais neatrodo labai logiška. Todėl darau išvadą, kad puslapių skaičiavimo metodika visiškai netinkama ateities tendencijoms prognozuoti.

Išeitis? Grįžti prie tradicinių ekonominės būklės indikatorių – visokių BVP ir panašiai. Ankstesniame savo straipsnyje (kuriame nesėkmingai linkėjau, kad pasibaigus 2009-iesiems, iš karto ateitų 2011-ieji), šiek tiek lengvabūdiškai pasijuokiau iš Gitano Nausėdos prognozių dėl BVP augimo šiais metais.

Tada sakiau: viena kregždė – dar ne pavasaris. Dabar sakau: viena kregždė yra geriau nei nė vienos.

Šiuo metu labai trūksta optimistinių prognozių. Tiek žiniasklaidai, tiek apskritai.

Delfi startavo su pramogų naujienomis, o pirmąją dieną iš viso buvo paskelbti 5 straipsniai:

Beje, Delfi buvo pirmasis naujienų portalas Lietuvoje, suteikęs galimybę skaitytojams necenzūruojamiems ir be reikalavimų išankstinei registracijai išsakyti savo nuomonę. Wikipedia rašo, kad kasdien Delfyje parašoma apie 11 tūkstančių komentarų, pašalinama apie 8 procentus jų.

Patys pirmieji skaitytojų komentarai buvo parašyti dar tą pačią, Delfio užgimimo dieną. Didžiausia garbė teko straipsniui „Claudia Schiffer teka už britų verslininko, rašo laikraštis“.

Pirmojo komentaro autorius „edrhg“ parašė komentarą „erh“. Labiausiai tikėtina, kad tai buvo paties Delfio darbuotojas (tikriausiai aityšnikas), testuojantis, kaip veikia komentarų sistema.

Užtat antrasis komentaras (tam pačiam straipsniui „Claudia Schiffer teka už britų verslininko, rašo laikraštis“) buvo tikras. Komentaro autorius „lietuviu verslininkas“ parašė komentarą „Nu vot, o tai kodzel cia ji ne uz mushyskio? Mias yrgi baksu tuurim. Vo $$$“.

Šie pirmieji komentatoriai uždavė toną ateities komentatoriams: jau dešimt metų Delfio komentarai išlaiko tokį patį turinio ir kokybės lygį. Galiausiai iš viso to išsivystė atskiras socialinis tipažas – „Delfio komentatorius“.

Delfio komentatorius – skurdi dvasinė žmogaus būsena, išprovokuota neturėjimo ko veikti nuobodžiame darbe ir noro pabūti viršesniam už kitus bent virtualioje erdvėje.

Bėgo prabėgo 2009-ieji, nusinešdami nemažą dalį darboviečių, atlyginimų, pensijų ir pašalpų. Ne paslaptis, kad jau penktadienį prasidės naujieji 2010-ieji metai (dėl ko aukščiau paminėti dalykai, deja, savaime neatsistatys).

Užsienio žiniasklaida, o neretai – ir Lietuvos, teigia, kad sausio pirmąją prasidės ne tik nauji metai, bet ir naujas dešimtmetis. Tai yra melas: pirmasis XXI-ojo amžiaus dešimtmetis baigsis tik po metų, kartu su 2010-aisiais. Visa esmė yra skirtingame dešimtmečių traktavime, dėl ko ir trečiojo tūkstantmečio pradžią vieni šventė 2000-aisiais, kiti – 2001-aisiais.

::

Pagal teisingąjį (sveiku protu paremtą) dešimtmečių traktavimą XXI-ojo amžiaus pirmasis dešimtmetis prasidėjo 2001 metais ir baigsis 2010 metais. Tai yra labai logiška, žinant, kad kalendorius („mūsų era“) prasideda ne nuliniais (tokių metų išvis nėra), bet pirmaisiais metais. Todėl ir pirmasis dešimtmetis baigiasi dešimtųjų metų gale, o nuo vienuoliktųjų metų pradžios prasideda antrasis dešimtmetis.

1-10 mūsų eros metai buvo pirmasis dešimtmetis, o 2001-2010 metai yra 201-asis dešimtmetis. Atitinkamai, kitas  dešimtmetis prasidės 2011-aisiais.

Šiek tiek apie kalbinius dalykus. Sąvoka „pirmieji metai“ nereiškia, kad jau praėjo vieneri metai: kelintinio skaitvardžio „pirmas“ įvardžiuotinė forma „pirmasis / pirmieji“ nusako kokie / kelinti metai dabar yra, bet ne kiek laiko praėjo nuo atskaitos taško (šiuo atveju – Jėzaus gimimo). Pavyzdžiui, trečiasis tūkstantmetis galėjo prasidėti tik praėjus pilniems dviem tūkstančiams metų, o dutūkstantaisiais metais dar buvo praėję tik 1999 metai nuo atskaitos taško.

Kitas gražus pavyzdys – su žmogaus amžiumi. Dabar įprasta savo amžių įvardyti kaip laiko kiekį (kiekiniu skaitvardžiu), kurį mes esam pragyvenę nuo savo gimimo, pvz., „man – 24 metai“, t.y. jau esu nugyvenęs 24 pilnus metus ir kelis mėnesius. Tačiau liaudyje dar gyvas kelintinio skaitvardžio įvardžiuotinės (arba ne) formos vartojimas. Kai man buvo dvylika metų, močiutė sakydavo, kad man jau trylikti („trylikci aina, jau ne suvisu mažas“), t.y. buvau pragyvenęs pilnus 12 metų ir jau buvo prasidėję trylikti mano gyvenimo metai. Taigi šiuo metu „man eina dvidešimt penkti metai“.

Istorija ir kalba nėra matematika, todėl nulinių metų nebuvimas istorijoje ir kelintinių skaitvardžių vartojimas kalboje kai ką vis dar klaidina. Pasibaigus 1 m. pr. m. e., iškart sekė 1 mūsų eros metai ir, nors jie ir buvo pirmieji, pilni vieneri metai dar nebuvo praėję. Nuo naujųjų – 2010-ųjų – metų pradžios praėjus vienai minutei, nuo atskaitos taško bus praėję pilni 2009 metai ir viena minutė, o iki pirmojo šio amžiaus dešimtmečio pabaigos dar bus likę be vienos minutės vieneri metai.

::

Remiantis dešimtmečių traktavimu pagal populiariąją kultūrą, XXI-ojo amžiaus pirmasis dešimtmetis prasidėjo 2000 metais ir baigsis 2009 metais. Populiariojoje kultūroje dešimtmečiai nusakomi pagal kalendorinių metų skaičių, nurodantį dešimtis, pvz.: 1980s (The Eighties) yra dešimtmetis, apimantis metus nuo 1980 iki 1989, t.y. 198x, kur x – skaičiai nuo 0 iki 9. Atitinkamai, besibaigiantis dešimtmetis yra 2000s (tariamas labai įvairiai), o kitas dešimtmetis bus 2010s.

Toks dešimtmečių traktavimas yra labai aiškus ir patogus, o dešimtmečiai nusakomi (bent jau anglų kalba) labai paprastai ir suprantamai: the eighties, the nineties, the two-thousands, twenty-tens (1980s, 1990s, 2000s, 2010s).

Tačiau dėl nulinių metų nebuvimo mūsų eros pradžioje gauname loginę klaidą: pirmasis eros dešimtmetis, trukęs nuo 1 iki 9 metų, turėjo tik devynerius metus, t.y. buvo „devintmetis“. Žinoma, tai vienetinė smulkmena, nes visi tolesni dešimtmečiai turi po 10 metų. Tačiau tai yra priežastis šį vakarietišką (amerikietišką) dešimtmečių traktavimą vadinti „populiariuoju“, o teisingąjį – „sveiku protu paremtuoju“.

::

Įdomūs dalykai prasideda, kai angliškas tekstas verčiamas į lietuvių kalbą. Neišmanėliai sąvokas „1980s“ arba „the eighties“ verčia pažodžiui – „aštuoniasdešimtieji“. Tačiau lietuvių kalboje „aštuoniasdešimtieji (metai)“ reiškia ne dešimtmetį, bet tik vienerius metus, t.y. 1980.

Protingieji verčia „devintasis dešimtmetis“. Formaliai tai yra teisingas vertimas, bet tokiu atveju gauname šiokį tokį netikslumą. Pagal populiarųjį traktavimą „1980s“ apima dešimtmetį nuo 1980 iki 1989 metų, o pagal teisingąjį traktavimą „devintasis dešimtmetis“ prasidėjo 1981 metais ir baigėsi 1990 metais.

Taigi kalendoriniai metai, kurie baigiasi nuliuku (1980, 1990, 2000, 2010, ir t.t.), pagal vienokį traktavimą priklauso vienam dešimtmečiui, pagal kitokį – kitam. Iš pirmo žvilgsnio – tai smulkmena, tačiau ji gali sukelti papildomų problemų vertėjui, verčiančiam iš anglų kalbos į lietuvių, ar atvirkščiai.

::

Nepatikėsit, bet visas aukščiau esantis tekstas tebuvo straipsnio įžanga. O dabar – pagrindinė dalis (penkis kartus trumpesnė už įžangą).

Palinkėjimai Naujiesiems metams

Linkiu, kad pasibaigus 2009-iesiems, iš karto ateitų 2011-ieji. Kodėl? Ogi todėl, kad įvairūs ekspertai ir prognozuotojai 2010-iesiems žada toliau mažėjantį šalies BVP ir vis dar didėjantį nedarbą – lyg viso to mums reikėtų. Geriau jau iš karto prašokti visą sunkmetį ir persikelti į ekonomikos atsigavimo laikmetį, kai darbo vietų daugiau nei bedarbių, o atlyginimai keliami vien tam, kad nepabėgtum pas kitą darbdavį.

Tiesa, SEB bankas jau ir 2010-iesiems prognozuoja šiokį tokį ekonomikos augimą. Tačiau patarlė sako, kad viena kregždė – dar ne pavasaris. Aš irgi sakau: „Viena Nausėda – dar ne krizės pabaiga“.

Jeigu jums priimtinas amerikietiškas dešimtmečių traktavimas, tai 2010-aisiais jūs jau galėsite švęsti prasidėjusį naują dešimtmetį. Bet jeigu išsipildys mano palinkėjimas ir iškart ateis 2011-ieji, naujo dešimtmečio pradžią galės švęsti ir „teisingieji“ metų skaičiuotojai.

Kad ir kokie metai ateis pasibaigus 2009-iesiems, lai naujieji metai būna geresni. Nors truputį.

]]> http://www.negerove.lt/2009/12/30/palinkejimai-du-tukstanciai-desimtiesiems-musu-eros-metams/feed/ 0 http://www.negerove.lt/2009/12/21/iki-pasaulio-pabaigos-liko-3-metai/ http://www.negerove.lt/2009/12/21/iki-pasaulio-pabaigos-liko-3-metai/#comments Mon, 21 Dec 2009 19:50:04 +0000 Vilhelmas Negerovė http://www.negerove.lt/?p=294