Šližikūčiukai – lietuvių nacionalinis kūčvalgis

:: :: :: ::

Kūčios – stebuklų metas. Sakoma, kad Kūčių naktį, lygiai vidurnaktį, vanduo šuliniuose pavirsta vynu. Šulinių savininkams tai užtraukia baudą už disponavimą didesniu nei 1 litro talpos bambaliu.

Anot lietuvių tautosakos, Kūčių naktį, lygiai vidurnaktį, Šalčininkų rajono gyventojai prabyla lietuviškai. Tačiau tai išgirdusio žmogaus laukia nelaimė: visus ateinančius metus jis bus priverstas lenkiškas pavardes rašyti originalo rašmenimis.

Nuo seno lietuviai, su šeima susėdę prie Kūčių stalo, burdavosi, kas jų laukia ateityje. Senoviniai burtai laikui bėgant keitėsi, kad kuo geriau atitiktų šių dienų realijas.

:: :: :: ::

Kūčių vakaro burtai šiandieninei Lietuvai

Kūčių vakarą po staltiese padėkite pluoštą šieno. Kiekvienas šeimos narys traukia po vieną stiebelį. Ilgas šiaudas reiškia, kad pensijos teks laukti ilgai. Trumpas šiaudas reiškia, kad pensijos nesulauksite.

Išlydykite šiek tiek vaško. Išlydytą vašką pilkite į indą su šaltu vandeniu ir stebėkite, kokią formą vaškas sudarys. Jeigu iš vaško susiformuoja labai konkretus dalykas – tas dalykas ateinančiais metais ir bus. Jeigu vandens paviršiuje plūduriuojantis objektas panašus į beformę vaško dėmę – Lietuvos valdžios politika ateinančiais metais bus neprognozuojama.

Jeigu valgydami Kūčių vakarienę pastebite, kad kuo daugiau valgote, tuo alkanesnis jaučiatės – reiškia, kitais metais Lietuvoje bus įvesti progresiniai mokesčiai.

Kūčių vakarą atsistokite nugara į duris ir per save meskite batą. Jei bato priekis bus nusisukęs į duris – kitais metais emigruosite iš Lietuvos. Jei bato priekis rodo jums į užpakalį – gyventi Lietuvoje bus nelengva.

Kūčių vakarą ant atskirų popieriaus lapelių surašykite visas Lietuvos politines partijas ir visus lapelius pasidėkite po pagalve. Kalėdų rytą ištraukite vieną lapelį – ant jo užrašyta partija gaus daugiausia balsų per rudenį vyksiančius Seimo rinkimus. Likusios partijos susijungs į vaivorykštės koaliciją ir sudarys valdančiąją daugumą.

Kūčių vakarą su peiliu nulupkite obuolio žievę ir meskite ją per kairį petį. Ant kokio buitinio prietaiso ar namų apyvokos daikto lupena nukris, tas dalykas kitais metais bus apmokestintas prabangos mokesčiu.

Jeigu Kūčių naktį dangus žvaigždėtas – kitais metais valdininkai Lietuvoje kyšius ims atvirai. Jeigu dangus apsiniaukęs – kyšius ims slapta.

Kūčių naktį reikia išeiti į kiemą ir paklausyti, iš kurios pusės šunys loja. Jei loja iš rytų pusės – kitais metais brangs dujos. Jei iš pietų – brangs benzinas ir cigaretės. Jei iš vakarų – brangs paskolos eurais. Jei iš šiaurės – brangs pieno produktai. Jeigu šunys visai neloja, reiškia, kad ateinančiais metais nekilnojamojo turto mokesčiu bus apmokestintos ir būdos.

Paimkite saują riešutų ir juos suskaičiuokite. Jei skaičius nelyginis – kitais metais bus įvestas viengungio mokestis. Jei riešutų skaičius lyginis – priėmus Konstitucijos pataisą, šeima bus laikomi tik susituokę asmenys: norėdami ir kitais metais savo šeimos nariais laikyti brolį ar močiutę, turėsite su jais susituokti.

Supilkite šližikūčiukus į dubenį ir rieškučiom – abiem rankom – pasemkite jų. Stenkitės paimti kuo daugiau šližikūčiukų. Dabar suskaičiuokite šližikūčiukus – toks ateinančiais metais bus PVM tarifas.

Rankomis apkabinkite radiatorių. Jei radiatoriaus sekcijų skaičius lyginis – kitais metais susituoksite. Jei nelyginis – liksite nevedęs/netekėjusi. Jei radiatorius skleidžia šilumą – kitais metais sąskaitos už šildymą dar labiau išaugs.

Ant padėklo sustatykite tris apverstus puodelius. Po vienu iš jų padėkite porą litų, po kitu – porą šližikūčiukų, po trečiu – porą degtukų. Padėklą pastatykite saugioje vietoje ir laikykite jį ten visus metus. Niekada negalite žinoti, kada dalykai po apverstais puodeliais jums taps gyvybiškai būtini.

]]> http://www.negerove.lt/2011/12/24/kuciu-vakaro-burtai-siandieninei-lietuvai/feed/ 1 http://www.negerove.lt/2011/05/09/linksmoji-ekonomika-arba-saliamono-salos-taurageje/ http://www.negerove.lt/2011/05/09/linksmoji-ekonomika-arba-saliamono-salos-taurageje/#comments Mon, 09 May 2011 19:32:12 +0000 Vilhelmas Negerovė http://www.negerove.lt/?p=620 Prieš kelis mėnesius The Economist paskelbė šį labai įdomų žemėlapį:

Čia JAV valstijų vietose pūpso valstybės, turinčios analogišką BVP. Vajomingo valstijos vaidmenį patikėta atlikti Lietuvai.

Pasikėsindamas į Lietuvos teritorijos vientisumą, sukūriau atitinkamą tėvynės žemėlapį. Jame Lietuvos apskritys pakeistos valstybėmis, turinčios tokį patį (ar labai panašų) BVP:

Duomenys – 2009 metų. Šaltiniai: Statistikos departamentas ir Tarptautinis valiutos fondas.

Egzotiškoji Lietuva. Prisipažinkite – tektų ilgai pavargti, kol pasaulio žemėlapyje surastumėte šias šalis. Čia turime: tris Afrikos valstybes (Čadas, Gvinėja, Žaliasis Kyšulys), po dvi valstybes iš Pietų Amerikos (Paragvajus, Gajana), Centrinės Amerikos (Belizas, Antigva ir Barbuda) ir Okeanijos (Fidžis, Saliamono Salos) bei vieną Azijos valstybę (Butanas).

Suprantama, visa ši egzotika radosi iš to, kad žemėlapį sudariau pagal nominalų regionų BVP – o tai beveik nieko nepasako apie gyvenimo lygį. Pavyzdžiui, per metus 650 tūkstančių Kauno apskrities gyventojų sukuria tiek pat gėrybių, kiek ir 11 milijonų Čado gyventojų. Taigi kauniečiai gyvena nepalyginamai geriau.

Netgi kaimyninių šalių fone Lietuvos apskritys atrodo labai solidžiai. Štai jums geografinė BVP aritmetika:

Latvija = Vilniaus apsk. + Kauno apsk. + Klaipėdos apsk.

Estija = Vilniaus apsk. + Klaipėdos apsk.

Desertui – dar viena įdomybė. Lietuva turi seserį dvynę – tiek pagal vėliavas, tiek pagal BVP:

Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadionas. Pirmame plane – Nemunas.

:: :: :: ::

Europos ir pasaulio čempionai atvyksta į Lietuvą

Lygiai po savaitės, kovo 29 dieną, vyks 2012 metų Europos futbolo čempionato atrankos rungtynės tarp Lietuvos ir Ispanijos. Kad ir kokiu rezultatu pasibaigs rungtynės, Lietuvai bus arba gėda, arba labai gėda.

Rungtynės vyks Dariaus ir Girėno pievoje, kuri yra Kaune, kuris yra Lietuvoje, kurioje nėra nė vieno normalaus futbolo stadiono.

Ispanai jau kartą žaidė Lietuvoje (2004 m. spalį) ir jiems tai nepatiko. Ne tiek dėl rezultato (rungtynės baigėsi Lietuvos pergale rezultatu 0:0), kiek dėl žaidimo sąlygų.

Tąkart rungtynės vyko Žalgirio mūšio laikus menančiame Žalgirio stadione Vilniuje. Ispanus taip pašiurpino stadiono būklė, kad nenorėdami rizikuoti savo sveikata jie atsisakė treniruotis „ryžių lauke“.

Savo nelaimei ispanai vis dėlto buvo priversti ten žaisti. Namų aikštė lietuviams suteikė ne tik psichologinį, bet ir techninį pranašumą: lietuviai mintinai žinojo visas aikštės duobes ir buvo pasiruošę tam, kad riedantis kamuolys gali staigiai keisti judėjimo kryptį.

Ispanijos spauda netylėjo ir sukėlė skandalą. Per visą pasaulį nuskambėję pasišaipymai iš apgailėtinos Lietuvos futbolo stadionų būklės sumenkino Lietuvos įvaizdį, bet kadangi jis niekada nebuvo aukštas, niekas to nepastebėjo.

Šių metų Ispanijos rinktinėje yra tik penki žaidėjai iš 2004 metų rinktinės. Penki žaidėjai nesugebėjo perkalbėti visos komandos, todėl bus priversti Lietuvoje apsilankyti antrą kartą. Geriausią atmintį ir šviesiausią protą turintis Ispanijos rinktinės narys Carlesas Puyolis šiuo metu simuliuoja traumą ir džiaugiasi galintis pasilikti tėvynėje.

::

Kur emigruos Lietuvos rinktinė?

Prieš septynerius metus įvykęs skandalas po savaitės vėl bus primintas. Šiandieninis Dariaus ir Girėno stadionas ne ką geresnis už tuometinį Žalgirio stadioną.

Pagal pernai UEFA patvirtintas patikslintas stadionų taisykles oficialios tarptautinės rinktinių rungtynės gali vykti tik ne žemesnį nei 3 UEFA kategorijos statusą turinčiame stadione. Tokio statuso Lietuvoje neturi nė vienas stadionas.

Tam, kad D&G stadionas atitiktų UEFA keliamus reikalavimus, užtektų vos 4 milijonų litų – 42 kartus mažiau nei kainavo Žalgirio arena (čia ta, kur skirta krepšiniui) ir 92 kartus mažiau nei planuojama iš viso sukišti į Valdovų rūmus (čia tie, kur neatlieka jokios naudingos funkcijos). Tačiau planuota D&G stadiono rekonstrukcija atidedama neribotam laikui.

Labai tikėtina, kad po savaitės UEFA paskelbs, jog Lietuvos futbolo rinktinė negali žaisti Lietuvoje, nes tai pavojinga žaidėjų bei žiūrovų sveikatai. Tegul visas rungtynes žaidžia išvykoje arba nuomojasi padorų stadioną Latvijoje ar Lenkijoje. Lenkija, kartu su Ukraina rengianti 2012 metų Europos futbolo čempionatą, stadionų tikrai turi.

Apie tai, kad Lietuvos rinktinei gali tekti emigruoti iš Lietuvos, kalbėta ir prieš septynerius metus, tik šįkart tai gali tapti realybe. Tarptautiniai reikalavimai stadionų kokybei tik auga, o Lietuvos stadionų kokybė tik prastėja.

:: :: :: ::

STADIONAI LIETUVOJE: GERI, BLOGI IR ŠLYKŠTŪS

Krepšinio šalyje nėra vietos futbolo stadionams. Lietuvoje kaip grybai po lietaus dygsta tik vienetiniam renginiui skirtos krepšinio arenos, o futbolo gerbėjai gali džiaugtis tik sovietmečio palikimu ir atsitiktiniais stebuklais.

::

Geri

Vėtros stadionas Vilniuje ir Sūduvos stadionas Marijampolėje yra vieninteliai futbolo stadionai, pastatyti Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo. Stadionuose telpa atitinkamai beveik 6 tūkstančiai ir šiek tiek daugiau nei 6 tūkstančiai žiūrovų.

Europos mastu tai mikroskopiniai stadionai, todėl paskelbti vieną šių stadionų pagrindiniu Lietuvos nacionalinės rinktinės stadionu būtų visiškai ne lygis. Palyginimui, prieš 11 metų pastatytame Rygos Skonto stadione telpa 10 tūkstančių žiūrovų, kas jau yra lygis.

Tiesa, 2008 ir 2009 metais Lietuvos rinktinė žaidė trejas rungtynes Sūduvos stadione (Pasaulio čempionato atrankoje). Rungtynių transliacijas stebėję austrai, rumunai ir serbai tikriausiai pamanė, kad skūpiems suvalkiečiams labiau patinka rungtynes žiūrėti per kaimyno televizorių: Sūduvos stadionas turi tik vieną didelę tribūną, kuri nepatenka į filmavimo kamerų akiratį, todėl televizijos žiūrovams atrodo, kad rungtynės kažkokioje tvora aptvertoje aikštėje vyksta beveik be žiūrovų.

Nepavykus įgyvendinti D&G stadiono rekonstrukcijos, LFF kalba, kad galbūt reikėtų bandyti tuos kelis milijonus skirti Vėtros stadionui, kad šis įgytų reikiamą UEFA statusą ir taptų pagrindiniu Lietuvos nacionalinės rinktinės stadionu. Kitaip tariant, Lietuvos futbolą reprezentuotų 6 tūkstančių vietų neturintis stadionas.

Judama link to, kad tarptautinės futbolo varžybos vyks stadionuose, kuriuose yra perpus mažiau vietų nei krepšinio arenose. Ši tendencija palanki ir kitiems Lietuvos miestams: Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys ir Alytus puoselėja pagrįstas viltis priimti Lietuvos rinktinę. Kadangi nėra jokio rimto konkurento (stadiono, kuris būtų vienareikšmiškai laikomas nacionaliniu), iš prasto stadiono padaryti geriausią šalies stadioną galima sąlyginai pigiai.

Stadionų rekonstrukcijos Lietuvoje atrodo taip: sudedamos ryškių spalvų plastikinės kėdės, aikštėje sulyginami kurmiarausiai, aplinkinių gyventojų paprašoma išsivesti stadione ganomas karves. Tai trumpam nuramina tarptautinių asociacijų ekspertus ir šie suteikia stadionui licenciją dar vieniems metams.

Minimaliai pakėlus stadionų būklės reikalavimus, visi Lietuvos stadionai iškart atsiduria už borto ir kosmetinės renovacijos pradedamos iš naujo. Bet tuo pačiu tai reiškia, kad net keli stadionai atsiduria panašioje startinėje pozicijoje ir turi lygias galimybes tapti Lietuvos geriausiais.

::

Blogas

Didžiausiame Lietuvos stadione – Vilniaus Žalgirio stadione – telpa 15 tūkstančių žiūrovų. Istorinis Lietuvos stadionas ir futbolo simbolis dabar atlieka tik nostalgijos kėlimo funkciją.

Statytas vokiečių belaisvių (ne Žalgirio mūšio, bet Antrojo pasaulinio karo) ir jau sulaukęs vyrų pensinio amžiaus (šiais metais stadionui sukaks 63 metai) šiuo metu stadionas yra uždarytas ir ruošiamas nugriauti.

Žalgirio stadionas, Vilniaus koncertų ir sporto rūmai bei teritorija aplink stadioną (iš viso 13 hektarų) priklauso Ūkio Banko Investicinei Grupei (ŪBIG), kuri savo ruožtu priklauso Vladimirui Romanovui, kuriam priklauso viskas, kas turi Žalgirio vardą. Kada nors toje teritorijoje turėtų atsirasti kultūrai, sportui, laisvalaikiui ir verslui skirtas modernus kompleksas su 10 tūkstančių vietų stadionu priešakyje.

Kada tai bus, neaišku, nes futbolo projektai Lietuvoje juda lėčiau nei stadionuose auga žolė. Dar 2004 metais pradėtas Naujosios Vilnios futbolo komplekso projektas šiuo metu nekruta. O iš žiemos miego prikelti dar stambesni projektai pasibaigia skandalais ir apsivertę ant kito šono miega toliau.

::

Šlykštus

Vilniuje, ant Šeškinės kalvos, Akropolio paunksmėje dunksantis Nacionalinis stadionas vadinamas arba amžiaus statybomis, arba Lietuvos gėda, kas realiai reiškia tą patį. Vietoje universalios paskirties, su dengtomis tribūnomis ir 25 tūkstančių sėdimų vietų, dvasinę ir materialinę naudą valstybei teikiančio stadiono šiuo metu tėra užkonservuoti betoniniai griaučiai.

Pradėtas statyti dar prie Gorbačiovo, 1987 metais, stadionas pirmą kartą numirė 1993 metais. 2007 metais jis prisikėlė iš mirusių, bet tik tam, kad po metų vėl numirtų. Didžiausias skandalas tas, kad apskritai niekas neturėjo teisės pradėti gaivinti stadiono: Aukščiausiasis teismas konstatavo, jog statybos sutartis buvo pasirašyta neteisėtai ir yra niekinė. Kaip įprasta Lietuvoje, sutarties niekiškumas nebuvo kliūtis apsukriems rangovams praturtėti.

Bendra Nacionalinio stadiono sąmata turėjo siekti maždaug kaip dvejų Valdovų rūmų. Universalios paskirties statinys ir turi kainuoti daugiau nei jokios paskirties neturintis statinys, taigi viskas čia suprantama. Tik kad istoriniai duomenys rodo, jog egiptiečiai per trumpesnį laiką ir su mažesne darbų sąmata pastatė Cheopso piramidę.

Stadionas turėjo būti atidarytas iki 2009 metų Dainų šventės. Dabar mąstoma, kad gerai būtų Nacionalinį stadioną pastatyti iki Lietuvos vardo dviejų tūkstančių metų jubiliejaus. Ekspertai prognozuoja, kad tada futbolas bus pasikeitęs neatpažįstamai: teisėjams jau bus leidžiama peržiūrėti ginčytinų momentų vaizdo pakartojimus.

:: :: :: ::

D&G – GERIAUSIA, KĄ TURIME

Šiuo metu nacionalinio futbolo stadiono vaidmenį atlieka jau ne kartą minėtas Dariaus ir Girėno stadionas Kaune. Tai pirmasis sporto stadionas Lietuvoje, atidarytas dar 1925 metais. Paskutinįkart D&G stadionas renovuotas 1998 ir 2005 metais. Šiuo metu stadionas netenkina tarptautinių reikalavimų.

Po savaitės vyksiančias rungtynes tarp Lietuvos ir Ispanijos čia leista rengti išimties tvarka, LFF prezidentui Liutaurui Varanavičiui pažadėjus seksualiai patenkinti UEFA prezidentą Michelį Platini.

Anot patikimiausio informacijos šaltinio internete Vikipedijos, D&G stadione telpa arba 8248, arba 9180 žiūrovų. Nors tribūnos sustatytos kiek kitaip nei Sūduvos stadione, vis tiek yra daug atvirų vietų su langais į gamtą. Užsieniečius stebina šalia D&G stadiono žaliuojantys žmogaus rankos nepaliesti pirmykščiai miškai, kuriuose klaidžioja meškos ir vilkolakiai.

::

Problemos

Kaip ir daugumos Lietuvos stadionų, pagrindinė D&G stadiono problema yra aikštė. Lietuviai yra žemdirbių tauta ir futbolo aikštes naudoja bulvėms auginti (sporto varžybos rengiamos tais metais, kai aikštė pūdymuoja). Tokioje aikštėje tiesiai paridentas kamuolys šokinėja, neprognozuojamai keičia judėjimo kryptį, o įkritęs į gilesnę duobę visai sustoja.

D&G stadionas tinkamas tik mėtyti diską. Nenuostabu, kad 2000 metais Virgilijus Alekna ten pasiekė antrą geriausią visų laikų rezultatą pasaulyje (73,88 m). Beje, tai nutiko todėl, kad tuo metu stadione vyko dar ir futbolo varžybos, ir diskas, atsitrenkęs į vieno futbolininko galvą, nulėkė keliais metrais toliau nei turėtų. Kadangi, kaip dažnai pasitaiko Lietuvoje, disko metimų teisėjas buvo Aleknos švogeris, jis įskaitė rezultatą.

Šiuo metu D&G stadiono aikštės kokybė ypač aktuali dėl to, kad rungtynės vyks kovo mėnesį, kai Lietuvoje dar sniegas neištirpęs ir dar galima šlapdriba. Todėl visai tikėtina išvysti Ispanijos futbolininkus, nerangiai klampojančius po šlapią ir minkštą aikštę, ir Ikerą Casillasą, stovintį iki kelių purve. Belieka palinkėti, kad prie tokių sąlygų įpratę lietuviai tuo pasinaudotų.

Dar vienas išskirtinis D&G stadiono bruožas – apšvietimas. 60 vatų lemputės neapšviečia visos aikštės, todėl žaidėjai dažnai atsiduria šešėlyje. Tada būna sunku atskirti, kur lietuvis, kur ne lietuvis.

Pernai rugsėjį vykusiose rungtynėse škotų sirgaliai (kurių stadione buvo daugiau nei lietuvių) problemos nematė, nes atvykę į Lietuvą jie ne pieną gėrė. Tačiau prie plačiaekranių televizorių prilipę ir gražių futbolo vaizdų išlepinti ispanai tikrai bus nusivylę.

::

Sąmokslas

Ir visgi Dariaus ir Girėno stadionas yra geriausia, ką šiuo metu Lietuva gali pasiūlyti stipriausiai planetos komandai – dabartiniams Europos ir pasaulio čempionams. Futbolo šalyse, tokiose kaip Anglija ar Ispanija, net vaikų darželiai turi geresnius stadionus. Į Lietuvą atvykusiam Davidui Villai D&G stadionas grąžins vaikystės prisiminimus.

Neturėdama lėšų normalaus stadiono statybai, Lietuva stengiasi bent jau nesakyti užsieniečiams, kad D&G stadionas yra geriausias šalyje. LFF daug investuoja į viešuosius ryšius, kad pasaulis manytų, jog D&G stadionas yra tik 16-as pagal gerumą Lietuvoje: maždaug, visi kiti stadionai šiuo metu rekonstruojami, todėl galime priimti tik šitame.

Futbolo šalių atstovai vis tiek būna pasibaisėję: 16-as pagal gerumą ir toks prastas – vadinasi, Lietuvoje yra labai menkai išvystyta futbolo infrastruktūra, reikėtų pasitempti. Lietuviai pritardami tik palinguoja galvom ir apsidžiaugia tokiems svečiams išvykus.

Šalyje, kurioje futbolą pradeda žaisti tik vaikai, stipresnių bendraamžių išvaryti iš krepšinio aikštelių, ir kurioje visų rungtynių rezultatai žinomi sezonui į priekį, mums gerai ir taip.

:: :: :: ::

ŠALYS, KURIAS LIETUVA LENKIA

Lietuvos futbolo stadionai gali konkuruoti nebent su Europos nykštukinių valstybių stadionais.

Liuksemburgo, kuris pasaulyje pirmauja pagal vienam gyventojui tenkantį BVP, stadiono aikštė išklota žaliais 100 eurų banknotais. Tai neatitinka UEFA keliamų reikalavimų aikštės dangai. Be to, tokią aikštės dangą nuolatos išardo ir išsiveža futbolininkai iš Rytų Europos šalių.

Andoros plotas yra mažesnis už futbolo stadiono plotą, todėl rungtynių metu vienas vartininkas stovi Ispanijos teritorijoje, kitas – Prancūzijos. Kadangi Andora nepriklauso Šengeno erdvei, futbolo rungtynių tempas būna lėtas: pribėgę baudos aikštelės ribas žaidėjai turi parodyti pasus.

Farerų salose stadionas taip pat netelpa į salą, todėl vartininkai stovi vandenyje ir tuo metu, kai niekas neatakuoja jų vartų, medžioja banginius. Dėl stadiono glaudaus santykio su vandeniu, šis stadionas taip pat naudojamas vandensvydžio varžyboms. Sporto varžybos yra pagrindinė priežastis, dėl ko aplinkiniuose vandenyse mažėja banginių populiacija.

San Marinas dažniausiai neturi futbolo stadiono, nes negali suformuoti pilnos futbolo rinktinės – šalyje paprastai yra mažiau nei 20 gyventojų. Aukščiausias San Marino pasiekimas šalies futbolo istorijoje – pergalė 1:0 (vėliau paskelbta nacionaline švente) prieš amžiną varžovą Lichtenšteiną, kuriame gyvena dvigubai daugiau žmonių ir kuriam, norint turėti pilną futbolo rinktinę, nebūtina laukti kartų kaitos.

Lichtenšteinas turi stadioną kalno šlaite, todėl kamuolys į papėdėje esančius vartus rieda pats. Dėl tokios stadiono padėties pirmame kėlinyje įvarčius muša tik viena komanda, antrame kėlinyje – tik kita. Sklandžiam žaidimui nuolatos trukdo Alpių ožkos ir violetinės Milkos karvės.

Monako stadiono aikštę kerta Formulės 1 trasa, kuri nevykstant Formulės 1 lenktynėms naudojama kaip pagrindinė miesto gatvė. Stadione net ir futbolo rungtynių metu vyksta intensyvus automobilių eismas. Siekiant didesnio saugumo UEFA įpareigojo Monako futbolo federaciją stadione įrengti šviesoforus.

Vatikanas neturi futbolo stadiono, nors Šv. Petro bazilikos viduje toks tikrai tilptų. Verta atkreipti dėmesį, kad Vatikanas apskritai neturi futbolo rinktinės: UEFA uždraudė Vatikanui turėti bet kokią futbolo komandą, nes ši su Dievo pagalba įveiktų bet ką, o tai būtų nesąžininga tų komandų, kuriose žaidžia ir netikintieji, atžvilgiu.

Čia juokinga, nes aukščiau pateikti faktai nėra tikri. Iš tikrųjų Lietuva pagal stadionų būklę nelenkia jokios kitos šalies.

Santrauka tingintiems skaityti

Atlikau tyrimą – išanalizavau DELFI straipsnių (naujienų), paskelbtų per pastaruosius du mėnesius, šaltinius. Rezultatai iš 7 pagrindinių DELFI rubrikų: 52% – nuosavas DELFI turinys, 48% – perpublikuoti straipsniai iš naujienų agentūrų ir kitų žiniasklaidos priemonių. Vertingiausi – autoriniai DELFI žurnalistų – straipsniai sudaro tik 10% portalo turinio.

Šaltinių pasiskirstymas pagal rubrikas labai skiriasi. Pavyzdžiui, rubrikai „Užsienyje“ DELFI žurnalistai parengia tik 26% straipsnių, o rubrikai „Pramogos“ – net 88%. Kadangi rubrikos yra nevienodos svarbos, tyrimą supaprastinau – palikau tik 3 svarbiausias rubrikas: „Aktualijos“, „Verslas“ ir „Užsienyje“.

Galutinis rezultatas: DELFI žurnalistai tiesiogiai prisiliečia tik prie 41% aktualiausių naujienų. Tai reiškia, kad net 59% DELFI žurnalistų darbo yra copy-paste – kažkieno kito sukurtų straipsnių pirkimas ir perpublikavimas. Didžiąją dalį svarbiausių naujienų DELFI ima iš naujienų agentūrų: 22% iš BNS, 20% iš ELTA.

Išvada: DELFI yra naujienų agregatorius. Didžiausią pridėtinę vertę portalui teikiantys autoriniai straipsniai (kuriems reikalinga informacija išgaunama iš pirminių šaltinių) sudaro tik 10% portalo turinio (tiek vertinant 7 pagrindines rubrikas, tiek 3 svarbiausias).

Kaskart naujienų portale atsivertęs straipsnį, nevalingai užmetu kairę akį į jo autorių ar šaltinį. Nes man tai svarbu. Straipsniai, parengti savų žurnalistų, rodo naujienų portalo vertę – tai portalas, kuriantis žinias.

Savo ruožtu išversti iš užsienio šaltinių ar tiesiog nusipirkti iš naujienų agentūrų straipsniai rodo žurnalistų siekį paprastomis priemonėmis pateikti skaitytojams kuo daugiau turinio. Galbūt tas turinys ir labai vertingas, tačiau toks portalas yra ne kas kita kaip naujienų agregatorius. Tai žemesnis lygis nei būti žinių kūrėju.

Jau seniai pastebėjau, kad geriausi DELFI straipsniai liejasi iš naujienų agentūros BNS gausybės rago. Norėdamas išsiaiškinti, ar aš tik atsitiktinai užkliūnu už BNS parengtų straipsnių, ar čia iš tikrųjų DELFI žurnalistai patys mažai ką kuria, atlikau tyrimą.

Sugaišau visą sekmadienį nuobodžiam mechaniniam darbui (ir dar šiek tiek laiko šiandien analitiniam-apdorojamajam darbui), užtat atradau tiesą. Pasitiesęs DELFI ant savo darbo stalo, dar gyvam atlikau skrodimą. Aš jau žinau, iš kur DELFI ima naujienas, o dabar galite sužinoti ir jūs.

Tingintys skaityti pilkas raides gali gėrėtis spalvingais ir informatyviais grafikais. Kam atrodo, kad grafikų per daug, gali pasižiūrėti tik patį paskutinį – jis elegantiškai, skaudžiai ir teisingai apibendrina visą šį straipsnį.

::

TYRIMAS

Koks laikotarpis? Surinkau informaciją iš straipsnių, paskelbtų per pastaruosius du mėnesius, t.y. nuo 2011 sausio 1 d. iki vasario 28 d.

Kokie straipsniai? Analizavau tik tekstus ir tik naujienas: t.y. nei video reportažai, nei apžvalgininkų nuomonės nepateko į mano akiratį.

Kas įtraukta? Į tyrimą įtraukiau straipsnius iš 7 rubrikų, kurias nusprendžiau pavadinti pagrindinėmis: (1) „Aktualijos“, (2) „Verslas“, (3) „Užsienyje“, (4) „Nusikaltimai ir nelaimės“, (5) „Mokslas ir technologijos“, (6) „Sportas“, (7) „Pramogos“.

Kas neįtraukta? Piktybiškai ignoravau šias rubrikas: (1) „Nuomonių ringas“ ir „Politiko akimis“ – nes nuomonių reiškimas nėra naujienos; (2) „Grynas“ – nes tai kaip ir atskiras projektas; (3) „Pilietis“ – nes tai labai nerimtai atrodantis dalykas, be to, ir taip aišku, kas ten rašo straipsnius; (4) „Gyvenimas“ – nes tai ne naujienos, bet laisvalaikio skaitiniai.

Kiek straipsnių? Per nurodytą laikotarpį minėtuose rubrikose DELFI paskelbė beveik lygiai 10 tūkstančių straipsnių.

Koks patikimumas? Didelis patikimumas. Kad gaučiau kuo tikslesnius duomenis, ėmiau kuo didesnę imtį: rankiniu būdu atsidariau ir greituoju būdu įvertinau daugiau nei pusę straipsnių. (Komentarai, tokie kaip „tu nesveikas“ arba „get a life“, bus trinami.) Užtat dabar galiu pridėjęs dešinę ranką prie kairiojo plaučio pasakyti, kad skaičiukai, kuriuos jūs matote grafikuose, yra teisingi.

::

BENDRI REZULTATAI

Skambant fanfaroms į eterį iškyla pirmasis grafikas. Pavadinkime jį Pagrindiniu grafiku:

Šaltinius, kurie būna nurodyti prie kiekvieno straipsnio, sugrupavau į 5 grupes. Kai kurios jų reikalauja papildomo paaiškinimo:

DELFI autorius – straipsniai, prie kurių nurodyta DELFI žurnalisto pavardė. Tai yra didžiausią pridėtinę vertę portalui teikiantys straipsniai. Paprastai tai yra originalūs straipsniai, kuriems informaciją surinko pats žurnalistas (pvz., paėmęs interviu iš svarbių ir/ar protingų asmenų), arba kuriuose apdorota ir sujungta informacija iš kelių skirtingų šaltinių. Dauguma tokių straipsnių reikalauja tikro žurnalistinio darbo, todėl jų autoriams ne gėda nurodyti savo pavardes.

DELFI – straipsniai, kuriuose apdorota informacija tik iš vieno šaltinio. Paprastai tai yra arba informaciniai pranešimai iš įvairių įstaigų, arba straipsnių iš kitų žiniasklaidos priemonių santraukos, arba užsienio straipsnių vertimai. (Tikrieji šaltiniai dažniausiai yra nurodyti pačiame tekste.) DELFI savo ženkliuką prieš ir po tokių straipsnių deda todėl, kad DELFI žurnalistai juos bent šiek tiek apdorojo (t.y. ne aklai perpublikavo). Tačiau žurnalistų įdėtas darbas yra per menkas, kad būtų galima prie straipsnio lipdyti ir savo pavardę.

BNS ir ELTA – straipsniai, kuriuos parengė atitinkama naujienų agentūra. DELFI paprasčiausiai nusiperka šiuos straipsnius iš agentūrų ir net neskaitę paskelbia pas save. DELFI žurnalistų darbas apsiriboja vien pinigų mokėjimu agentūrai ir copy-paste technologijos praktiniu pritaikymu.

Kitos žiniasklaidos priemonės – straipsniai, paimti iš kitų žiniasklaidos priemonių: laikraščių, žurnalų, naujienų portalų (ypač – specializuotų, pvz., sporto), televizijos laidų ir pan. DELFI žurnalistams rašant šiuos straipsnius, klaviatūrose labiausiai dyla Ctrl, C ir V mygtukai.

::

NETOLYGUMAI

Pagrindinis grafikas apibendrina 7 pagrindinių rubrikų duomenis. Tačiau panagrinėjus duomenis detaliau matyti, kad paties DELFI indėlis atskirose rubrikose gali netgi labai skirtis. Ir dėsningumas yra toks, kad kuo rubrika svarbesnė, tuo mažiau prie jos dirba patys DELFI‘nai.

Pavyzdžiui, DELFI žurnalistai tiesiogiai prisiliečia vos prie 26% straipsnių rubrikoje „Užsienyje“ – visa kita yra kopipeistinama iš kitur. Užtat tokiose pramoginėse rubrikose kaip „Pramogos“ ar „Nusikaltimai ir nelaimės“ DELFI nudirba atitinkamai 88% ir 78% darbo.

Todėl dabar pristatau atskirus grafikus kiekvienai iš 7 rubrikų. Bet pirmiau dar užakcentuosiu, ką juose reikia matyti.

::

GRAFIKŲ PRASMĖ

Ką rodo šie grafikai? Jie rodo DELFI žurnalistų pastangas.

Visuose grafikuose mėlyni atspalviai reiškia straipsnių kopijavimą iš kitų šaltinių. Tai naujienų agregavimas ir nieko daugiau. Vienintelis DELFI darbas – nustatyti, kad šie straipsniai verti perpublikavimo.

Vertingiausia dalis – autoriniai DELFI straipsniai – pažymėti geltona lyderio spalva. Šiuos straipsnius rašantys žurnalistai sukuria kažką, ko iki tol dar nebuvo. Todėl kai aptiksite DELFI straipsnį su autoriaus pavarde, atsistokite ir paplokite. Ploti teks nedažnai.

Didžiąją dalį užimanti oranžinė spalva rodo lengvą žurnalistų darbą. Pakoreguoti informacinį pranešimą ar išversti straipsnį į lietuvių kalbą nereikalauja nei didelio talento, nei daug pastangų. Tai tik kažkieno kito sukurtų naujienų pateikimas saviems skaitytojams.

Ko nerodo šie grafikai? Jie nerodo paties įdomiausio dalyko – straipsnių kokybės ir vertės skaitytojams. Autorinius DELFI straipsnius išaukštinau tik dėl į juos įdėtų pastangų, bet ne kokybės. (Kokybės šiame tyrime nematavau.)

Iš užsienio šaltinio išverstas protingas straipsnis gali būti vertingesnis už paimtą kvailą interviu iš kvailo politiko. Lygiai taip pat iš naujienų agentūros nusipirktas straipsnis gali būti be galo nuostabus, nes galbūt ten dirba geresni žurnalistai nei DELFI.

Todėl, kad ir kokios spalvos vyrauja grafikuose, patikimas išvadas galima daryti tik apie žurnalistų darbo kiekį.

::

DETALŪS REZULTATAI

Jūsų dėmesiui – grafikai pagal rubrikas.

Rubrika „Aktualijos“ yra pati svarbiausia – joje pateikiamos aktualiausios Lietuvos naujienos. DELFI tenka 43% darbo, 57% darbo nudirba naujienų agentūros ir kitos žiniasklaidos priemonės. Daugiausia plojimų tenka BNS. Bet verta paploti ir DELFI autoriams – 18% rodiklis yra aukščiausias tarp visų rubrikų.

::

Beveik tobula pusiausvyra: 51% prieš 49% DELFI naudai. Verslas yra viena iš nedaugelio sričių, kur ELTA aplenkia BNS agentūrą.

::

Bene pats įdomiausias grafikas: DELFI bejėgiškai pralaimi 26% prieš 74%. Užpildyti rubriką „Užsienyje“ reikalauja mažiausiai DELFI žurnalistų pastangų. Račo Liūto dalį šioje rubrikoje sudaro BNS straipsniai, bet labai solidžiai atrodo ir ELTA.

Jeigu staiga išnyktų naujienų agentūros, ar vien lietuvišką žiniasklaidą skaitantys lietuviai gautų aktualios informacijos apie tai, kas vyksta už Lietuvos kiemo tvoros? Kažkodėl žiūrint į šį grafiką kyla įtarimas, jog naujienų portalų žurnalistai per daug nepersistengtų su užsienio naujienomis – juk yra daug įdomesnių temų. (Palyginimui žr. grafiką rubrikai „Pramogos“. Arba toliau einantį.)

::

78% prieš 22% DELFI naudai. DELFI produktyvumo paslaptis: dauguma straipsnių yra policijos, prokuratūros ar teismų parengti pranešimai. DELFI indėlis į galutinį straipsnių pavidalą tikriausiai yra minimalus.

::

Mažiausia pagal straipsnių skaičių rubrika. Rezultatas analogiškas ankstesnei rubrikai: 78% prieš 22% DELFI naudai. DELFI produktyvumo paslaptis: sugebėjimas versti iš anglų kalbos į lietuvių.

::

Po atkaklios kovos DELFI pralaimėjo rezultatu 46%:54%. Bet ne tai svarbiausia. „Sportas“ yra rubrika, kurioje išryškėja specializuotų sporto portalų pranašumas. DELFI nedvejodami skolinasi straipsnius iš Eurobasket.lt, BasketZone.lt, EuroFootball.lt, HalfTime.lt, Penalty.lt, Efutbolas.lt, Football-news.lt, F-1.lt ir kitų portalų.

Straipsniai iš sporto portalų oficialiai sudaro trečdalį rubrikos straipsnių, tačiau tikrieji skaičiai yra dar didesni. Straipsnius, prie kurių šaltinių buvo nurodyti tiek kitų portalų, tiek DELFI pavadinimai, iš pasigailėjimo priskyriau DELFI – net ir nedideli pataisymai ar papildymai juk vis tiek yra darbas.

::

Jeigu yra viena sritis, kurioje DELFI žurnalistai jaučiasi kaip karosai kūdroje, tai – pramogos. Nesuskaičiuojama gausybė vietinių ir užsienio žvaigždžių, viena už kitą svarbesnių, verčia DELFI žurnalistus dieną naktį ieškoti informacijos apie juos. Naujienų agentūroms ir kitoms žiniasklaidos priemonėms nepaliekama vietos: 88% prieš 12% DELFI naudai.

::

3 SVARBIAUSIOS RUBRIKOS

Akivaizdu, kad tokios rubrikos kaip „Pramogos“ nėra ir negali būti rimto naujienų portalo pagrindas. Tokių rubrikų įtraukimas į tyrimą iškraipo rezultatus, suteikdamas per daug svarbos DELFI žurnalistų darbui. Taigi Pagrindinį grafiką reikėtų šiek tiek apvalyti nuo nelabai svarbių, tik pakankamai siauroms auditorijoms aktualių rubrikų.

Mano manymu, bet kurio naujienų portalo vertę daugiausia lemia 3 rubrikos: (1) Lietuvos aktualijos / dienos naujienos; (2) ekonomika / verslas; (3) užsienio naujienos. Todėl siūlau DELFI darbą vertinti tik pagal tai, kas yra paskelbiama pirmose trijose – svarbiausiose – portalo rubrikose: „Aktualijos“, „Verslas“ ir „Užsienyje“.

Ir štai į sceną žengia teisingas grafikas. Taip jį ir pavadinkime – Teisinguoju grafiku:

Pagrindiniame grafike DELFI darbas sudarė 52% portalo turinio, kas neatrodė jau taip blogai. Tačiau Teisingasis grafikas atskleidžia tikrąją tiesą: DELFI žurnalistai tiesiogiai prisiliečia tik prie 41% svarbiausių naujienų.

BNS ir ELTA nudirba daugiau darbo nei DELFI. Bet ar daug DELFI skaitytojų atkreipia dėmesį į tai, kas sukūrė jų skaitomus straipsnius? Dauguma tikriausiai mano: DELFI paskelbė, vadinasi, DELFI parašė. Nors iš tikrųjų DELFI turinio pagrindas ateina iš naujienų agentūrų.

::

APIBENDRINIMAS

Teisingąjį grafiką išvertę į žmonių kalbą, gauname dar teisingesnį grafiką:

Išskrostas žiniasklaidos flagmanas nebeatrodo taip solidžiai.

::

IŠVADOS

• Didžiąja dalimi DELFI tėra naujienų agregatorius, perkantis kitų sukurtus straipsnius.
• Perpus mažesne dalimi DELFI yra naujienų apdirbėjas, žvejojantis informaciją plačiuosiuose internetuose ir ją išverčiantis ar kitaip apdorojantis.
• Ir tik labai maža dalimi DELFI yra naujienų kūrėjas, išgaunantis informaciją tiesiogiai iš atsakingų asmenų ar sujungiantis kelių skirtingų šaltinių informaciją.

::

Susijęs straipsnis: Pirmieji DELFI komentarai

Ar korektiška švęsti Tarptautinę moters dieną ir tuo pat metu viešose vietose deginti stambiakrūtes šiaudines moteris?

Praėjusią savaitę per užsienio reikalų ministro A.Ažubalio vizitą Maskvoje eilinį sykį buvo užkabintas Lietuvai jautrus klausimas dėl sovietinės okupacijos žalos atlyginimo: [1] [2] [3]. Iš teisinės pusės šią temą yra labai gražiai išanalizavęs teisės daktaras Dainius Žalimas: [1] [2] [3] [4] (rekomenduoju pasiskaityti).

Šiandien aš laisvu stiliumi pasamprotausiu apie kompensacijos už okupaciją teisingumą. Tiksliau – apie neteisingumą: apie kolektyvinę atsakomybę ir tai, kad Lietuvai pagaliau išsireikalavus tą iš lempos apskaičiuotą 80 mlrd. litų žalos atlyginimą, šią sumą mokėtų ne okupacijos kaltininkai, bet eiliniai Rusijos mokesčių mokėtojai.

::

Kaltininkai ir aukos

Karų ir okupacijų iniciatoriai tėra keli žmonės – valdžios viršūnėlė. Valstybių vadovai ir vyriausybės yra tikrieji kaltininkai. Visi kiti piliečiai yra aukos.

Karų ir okupacijų vykdytojai – kareiviai – yra aukos, nes į kariuomenę jie šaukiami prieš savo valią. Jeigu į kariuomenę jie stoja savo noru, vadinasi, jie yra aukos propagandos, prakrušusios jiems smegenis, kad tėvynė yra kažkas, dėl ko verta pulti kitas šalis ir dėl ko garbinga žūti.

Eiliniai žmonės, darbo liaudis, yra aukos, nes savo darbu ir turtu yra priversti išlaikyti karo aparatus ir diktatorių režimus. Paprasti žmonės finansuoja karą, o vėliau dar turi kompensuoti ir žalą, kurią jų šalies valdžia sukėlė kitoms šalims. Ar tai teisingumas?

Dar blogiau, kai kolektyvinė atsakomybė perduodama iš kartos į kartą. Vokietija tik praeitais metais (2010 m. spalį) baigė mokėti Pirmojo pasaulinio karo reparacijas. Ar daug žmonių, gimusių po Pirmojo pasaulinio karo, buvo Pirmojo pasaulinio karo iniciatoriai?

::

Kolektyvinė ir asmeninė atsakomybė

Pagal tarptautinę teisę, tarptautinės teisės pažeidimą padariusi valstybė turi kitai valstybei atlyginti tuo pažeidimu padarytą žalą. Tačiau nusikaltimus juk atlieka žmonės, ne valstybės.

Už karo nuostolius turi atsakyti karo vadai, bet ne kareiviai ir juo labiau – ne eiliniai žmonės. Baudžiami turi būti karą sukėlę vadai, o ne kare dalyvavusi tauta. Kai karo vadai miršta, kaltų nelieka.

Didžiausias Lietuvos okupacijos kaltininkas Stalinas seniai mirė, ir galimybė Lietuvai pagal teisingumo principą reikalauti atsakomybės mirė kartu su juo. Beliko teisinė galimybė susirinkti pinigus iš paprastų Rusijos žmonių.

Teoriškai tuos 80 mlrd. litų Lietuva galėtų bandyti prisiteisti iš dar gyvų likusių Komunistų partijos narių. Vieni M.Gorbačiovui teikia Nobelio taikos premijas, o Lietuva galėtų paduoti M.Gorbačiovą į Tarptautinį Teisingumo Teismą už tai, kad šis neinicijavo Sovietų Sąjungos išardymo dar 1987 metais – tada, kai Baltijos šalyse prasidėjo pirmosios demonstracijos, smerkiančios Molotovo-Ribentropo paktą, ir žmonės savo veiksmais parodė, kad būti SSRS sudėtyje jiems nepatinka.

Reikalauti asmeninės atsakomybės iš asmenų, priklausiusių Komunistų partijai ir palaikiusių okupacinę santvarką, būtų teisingiau nei reikalauti piniginės kompensacijos iš eilinio Ivano ir eilinės Natašos.

::

Komunistai ir nekomunistai

Rusų tauta niekada nebuvo okupavusi lietuvių tautos. Lietuvą okupavo komunistai, o tai, kad kaip partija jie susiformavo Rusijoje ir veikė iš Maskvos, nėra esminės detalės. Didžioji dalis komunistų buvo rusai, tačiau Sovietų Sąjunga niekada nebūtų išsilaikiusi be vietinių komunistų okupuotose šalyse paramos.

Lietuvos okupacija nebūtų buvusi tokia lengva ir sklandi be komunistų Lietuvoje, nesvarbu, kokios tautybės. Ne rusai ir lietuviai buvo priešingose pusėse, bet komunistai ir nekomunistai. Būtent komunistai lietuviai žudė ir trėmė patriotus lietuvius.

Lietuvą okupavo tam tikros ideologijos, ne tautos ar valstybės atstovai. Tad gal ir kompensacijos prašykime tik iš tos ideologijos atstovų, o ne visos šalies?

Pati Rusija nukentėjo nuo komunizmo: komunistai Rusijoje darė tą patį, ką ir Lietuvoje. Kas atlygins Sovietų Sąjungos žalą pačiai Rusijai?

Remiantis teise, tai šalies vidaus reikalas: Rusija yra SSRS teisių ir įsipareigojimų tęsėja – formaliai tai yra ta pati valstybė. Vadovaujantis teisingumu, Rusijos nekomunistai turėtų reikalauti individualios atsakomybės ir kompensacijos iš dar gyvų likusių Komunistų partijos narių.

::

Per vėlu

Lietuvos okupacija nebuvo grobiamasis žygis. Komunistai nepavogė nieko tokio, ką dabar būtų galima susigrąžinti. Komunistai sugriovė visą Lietuvos ūkį ir pertvarkė jį į planinę-komandinę ekonomiką. Ir tai padarė visose penkiolikoje Sovietų Sąjungos respublikų.

Dabartinė Rusijos valdžia negali būti atsakinga už tuometinės Sovietų Sąjungos valdžios veiksmus. Ne Putinas su Medvedevu okupavo Lietuvą, bet Stalinas su Berija. Jeigu Lietuva tik reikalautų pripažinti sovietinės okupacijos faktą, bet nesiektų okupacijos žalos atlyginimo, dabartinei Rusijos valdžiai tai tikriausiai nesudarytų sunkumų.

Taip, buvo toks įvykis, tada seniai kažkas kiti – ne mes – tai padarė, dabar jų jau nėra, esame tik mes, bet mes – tai ne jie.

Bėda ta, kad Rusijos prezidentas, laikinai einantis ministro pirmininko pareigas, Vladimiras Putinas ne taip seniai Sovietų Sąjungos žlugimą yra įvardijęs kaip didžiausią XX amžiaus geopolitinę katastrofą. Ne piniguose čia esmė, bet įsitikinimuose.

Tada buvo geriau, dabar blogiau, koks skirtumas, kaip viskas vyko, nieko mes jums nepripažinsim ir nieko nekompensuosim, nes jeigu tada visiems buvo gerai, vadinasi ir jums negalėjo būti blogai.

Konstruktyvus Lietuvos dialogas su Rusija bus įmanomas tik tada, kai Putinas išeis į pensiją arba kas nors jį nušaus. Tačiau tuo metu jau bus išmirę visi komunistai, Lietuvoje jau nebus daug gyvų likusių nukentėjusiųjų nuo okupacijos, o daugumą Rusijos mokesčių mokėtojų sudarys žmonės, gimę po 1991-ųjų. Tada jau bus per vėlu suvedinėti praeities sąskaitas.

::

Drąsu ir teisinga

Kolektyvinė atsakomybė, perduodama iš kartos į kartą, yra anachronizmas, moraliai pasenęs paprotys. Nusikaltimas, daromas valstybės valstybei, negali būti vertinamas taip pat kaip nusikaltimas, daromas žmogaus žmogui. Valstybių, kurias valdo nusikaltėliai, piliečiai jau savaime yra aukos – nereikia jiems užkrauti dar ir svetimos atsakomybės.

Dėl tų 80 mlrd. litų Lietuva nepraturtės. Užtat Lietuva gali pasauliui parodyti pavyzdį, kaip reikia gerbti sveiką protą. Lietuva turėtų atsisakyti reikalavimų kompensuoti okupacijos žalą ir iš Rusijos reikalauti tik pripažinti istorinį faktą, kad okupacija buvo ir kad tai nebuvo tai, kas patiktų lietuviams.

Okupacija yra per daug sudėtingas ir per seniai vykęs reiškinys, kad būtų galima įvykdyti teisingumą tikriesiems kaltininkams. Taip pareiškusi Lietuva susikurtų drąsios ir teisingos šalies įvaizdį. Tai būtų tikras įvaizdis, paremtas konkrečiais veiksmais.

::

Aš žinau. O ar žinote jūs?

Taip, žinau, kad 1992 metais visuotiniu Lietuvos Respublikos piliečių balsavimu referendume buvo pareikšta tautos valia ir reikalavimas, „kad būtų atlyginta Lietuvos žmonėms bei Lietuvos valstybei padaryta žala“. Žinau ir tai, kad šį reikalavimą būtų galima panaikinti tik kitu referendumu.

Taip, žinau, kad 2000 metais buvo priimtas įstatymas dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė įsipareigoja nuolatos siekti, kad „Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei SSRS okupacijos padarytą žalą“.

Taip, žinau, kad Lietuvai atsisakius kompensacijos ir Rusijai pripažinus okupacijos faktą, kitos valstybės (ne tokios drąsios ir teisingos kaip Lietuva) pagal tarptautinę teisę galėtų kreiptis į tarptautines organizacijas ir teismus dėl žalos atlyginimo ir kompensacijų. Suprantu ir tai, kad būtent dėl reikalavimų atlyginti žalą Rusija vengia atvirai ir garsiai pripažinti, kad 1940 metais Sovietų Sąjunga tikrai okupavo kaimynines šalis.

Tačiau žinau ir tai, kad Lietuvai vis dėlto prisiteisus kompensaciją, eiliniai lietuviai okupuotų eilinių, nieko blogo Lietuvai nepadariusių rusų pinigines. Tai teisėta, bet neteisinga. Nežinau, kaip jūs, bet aš teisingumą keliu aukščiau už teisę.

Santrauka tingintiems skaityti

Lietuvos darbuotojų produktyvumas ES mastu: vieno darbuotojo per metus sukuriama vertė tesiekia 57,3% ES vidurkio. Produktyvumas šiuo atveju matuoja ne fizinį rezultatą, bet sukurtą piniginę vertę. Pagal tokį vertinimą, Airijoje už identišką darbą galima gauti keliskart didesnį atlyginimą nei Lietuvoje.

Tai, kad turtingose šalyse žmonės uždirba daugiau ir jų darbo produktyvumas yra didesnis, labiausiai lemia tų šalių suminis socialinis-ekonominis potencialas: išvystyta infrastruktūra, kvalifikuoti darbuotojai, didelė vartotojų perkamoji galia – ir tai, kad viskas yra vienoje vietoje.

Produktyvumą lemia ir vidiniai (įmonės lygmens) veiksniai: masto ekonomija, darbo automatizavimas ir kompiuterizavimas, produkcijos turinys ir kokybė. Pagal daugumą šių rodiklių tipinė Lietuvos įmonė atsilieka nuo tipinės Airijos įmonės.

Abipusės – darbuotojų ir darbdavių – investicijos pakelia darbo produktyvumą ir darbuotojų atlyginimus. Darbuotojai investuoja į savo žinias ir kvalifikaciją, įmonės – į gamybos procesų automatizavimą ir žmonių darbo optimizavimą.

Lietuvos darbuotojų kvalifikacija yra aukštesnė nei sugebama ja pasinaudoti (ypač to nesugeba lietuviškos įmonės). Artimiausiu metu Lietuvos produktyvumas sparčiausiai augs ne vietinių įmonių iniciatyva, bet dėl tiesioginių užsienio investicijų ir užsienio įmonių atėjimo į Lietuvą.

:: :: :: ::

Kadangi ankstesniame straipsnyje apie minimalų atlyginimą Lietuvoje ir Europoje užsiminiau apie produktyvumą ir sulaukiau keleto komentarų / pasiūlymų / klausimų, apie darbuotojų produktyvumą parašysiu šiek tiek daugiau.

Kaip atrodo Lietuvos darbuotojų produktyvumas ES mastu? Produktyvumą matuojant vienam darbuotojui tenkančiu BVP (kuris savo ruožtu yra išreikštas perkamosios galios standartu, PGS) ir ES vidurkį prilyginus 100, gauname tokią santykinę rikiuotę (šaltinis: Eurostat):

Lietuva, kaip ir visąlaik, užima vardinę vietą ES uodegoje: vieno Lietuvos darbuotojo per metus sukuriama vertė tesiekia 57,3% ES vidurkio.

Kadangi ankstesniame straipsnyje produktyvumą paminėjau darbo užmokesčio kontekste, dabar labai norėtųsi palyginti darbuotojų produktyvumą su jų gaunamu atlyginimu.

Bėda ta, kad produktyvumo ir atlyginimo ant popieriaus santykis duoda visiškas pievas (t.y. stipriosios ir silpnosios ES šalys išsibarsto daugmaž tolygiai, be racionaliai paaiškinamo ryšio). Patikimesnį rezultatą duotų produktyvumo ir darbo jėgos bendros kainos (t.y. visų darbdavio išlaidų darbo vietai) santykis, tačiau Eurostatas nepateikia pakankamos statistikos šiuo klausimu.

Todėl šiandien belieka tenkintis tik šiuo vienu grafiku. Kad jums nebūtų liūdna, papasakosiu šiek tiek apie tai, kas per velnias yra tas produktyvumas ir kaip Airijoje už identišką darbą galima gauti keliskart didesnį atlyginimą nei Lietuvoje.

Kaip visada, prirašiau jaučio skūras (nemažą dalį teksto sudaro kitų žmonių komentarai), užtat sudėtingus reiškinius paaiškinau taip paprastai, kad net mano katinas suprato.

::

Produktyvumas matuoja ne tik rezultatą, bet ir sukurtą vertę

Dalius komentuoja mano ankstesnį straipsnį:

Tikrai manai, kad valytoja Anglijoje dirba 4 kartus produktyviau nei Lietuvoje? Produktyvumas – tai tik žodis, maskuojantis skirtingą atlygį už tą patį rezultatą.

Ir yra visiškai teisus. Produktyvumas šiuo atveju matuoja ne fizinį rezultatą, bet sukurtą piniginę vertę. Tarptautiniu lygiu produktyvumo kitaip ir neišmatuosi, kaip tik pinigais: įmonės pajamomis, tenkančiomis vienam darbuotojui, šalies BVP, tenkančiu vienam gyventojui, ir pan.

O tai, kad tokio paties darbo vertė skirtingose šalyse yra skirtinga, lemia gerokai platesnės, tiesiogiai nuo darbuotojo nepriklausančios priežastys. Panagrinėkime du supaprastintus pavyzdžius – apie viešbučių tvarkytojus ir konvejerių darbuotojus.

::

Teorinis pavyzdys Nr.1: Viešbučių tvarkytojai

Sutvarkyti viešbučio kambarį Lietuvoje reikalauja tiek pat pastangų, kiek ir sutvarkyti viešbučio kambarį Anglijoje, ir rezultatas yra vienodas. Tačiau antru atveju sukuriama žymiai daugiau vertės: ši vertė išreiškiama didesne kaina, kurią linkę mokėti viešbučio svečiai.

Jeigu kokiu nors stebuklingu būdu tas viešbutis iš Anglijos persikeltų į Lietuvą, tokios pat kainos čia niekas nemokėtų. Pirmiausia dėl to, kad Lietuvoje yra žymiai mažesnė viešbučių paklausa, kurią savo ruožtu lemia tai, kad potencialiems viešbučio svečiams Lietuvoje, priešingai nei Anglijoje, nėra ką veikt.

Anglijoje esančio viešbučio paslaugų vertę labiausiai lemia ne paslaugų kokybė, bet pats faktas, kad viešbutis yra Anglijoje. Į šalis, kuriose aukštas ekonomikos ir kultūros lygis, veržiasi daug žmonių, ir pasiūlos-paklausos santykis lemia, kad už tokias pačias paslaugas Anglijoje mokami didesni pinigai nei Lietuvoje. Net ir valstybei nereguliuojant minimalaus atlyginimo, išsivysčiusiose šalyse už visiškai tokį patį darbą galima gauti didesnį atlyginimą nei besivystančiose šalyse.

Tai, kad turtingose šalyse žmonės uždirba daugiau ir jų darbo produktyvumas, išreiškiamas pinigine verte, yra didesnis, labiausiai lemia tų šalių suminis socialinis-ekonominis potencialas. Paprasčiau tariant – tai, kad vienoje vietoje yra daug pramonės (ypač – aukštųjų technologijų) ir kultūros (pramogų) objektų; tai, kad yra visapusiškai išvystyta infrastruktūra; tai, kad vienoje vietoje yra daug kvalifikuotų ir inovatyvių žmonių.

Paprasti darbuotojai (pavyzdžiui, viešbučių tvarkytojai) negali daryti įtakos makroekonominiu lygmeniu. Todėl kad ir kaip dirbdami stengtųsi lietuviai Lietuvoje, jų darbo vertė, išreiškiama pinigais, bus mažesnė, už darbą bus mokama mažiau ir darbo produktyvumas bus statistiškai mažesnis nei analogišką darbą dirbančių lietuvių Anglijoje.

::

Teorinis pavyzdys Nr.2: Konvejerio darbuotojai

Evaldas komentuoja mano ankstesnį straipsnį:

Kalbėdamas apie produktyvumą tikriausiai nesi buvęs nė vienoje pramonės įmonėje, nesi matęs kaip dirba žmonės. Paimkime paprastą žuvies cechą – važiuoja konvejeris, ant jo sudėtos šaldytos žuvys, šalia stovi dvi moterys ir renka tas žuvis į dėžes. Ledo temperatūra tikriausiai pats įsivaizduoji, kokia ir kokios turėtų būti rankos dienai einant į pabaigą. Ir taip 8 arba 12 valandų per dieną (įskaitant pietus 30 min ir keletą 15 min pertraukėlių nubėgti į tualetą ar parūkyti). Kaip tu supranti produktyvumą – konvejerio greičio didinimą? Dar vienos moterėlės pastatymą prie konvejerio? Ar iš viso tik viena moterėlė turėtų rinkti tas žuvis? Jeigu taip (laikykime, kad konvejeris sukasi vienodu greičiu, o prie jo stovi tik viena moteris), tai ką daryti su ta antra, kuri prie konvejerio nebereikalinga? Negi manai, kad ta pati atleista moterėlė išvažiavus į Airiją ir gaunanti 6 kartus didesnį MMA dirbs nors kiek produktyviau. Nemanau. Netgi įtariu, kad airiško žuvies konvejerio greitis bus mažesnis, o prie jo stovės 2 moterys.

Palyginkime dvi teorines (kas reiškia, kad nepriimkit visko už gryną pinigą) įmones, vieną veikiančią Lietuvoje, kitą – Airijoje, kurių vienas iš veiklos procesų yra produktų krovimas nuo konvejerio į dėžes. Tai, kad Airijos įmonė veikia produktyviau – tiek vertinant pagal produkcijos kiekį, tiek pagal pardavimo pajamas – lemia daug priežasčių. Pavyzdžiui:

1. Masto ekonomija. Tipinėje Lietuvos įmonėje veikia vienas konvejeris, Airijos įmonėje – dešimt konvejerių.
2. Darbo automatizavimas ir kompiuterizavimas. Produktyvioje įmonėje visi standartiniai, intelekto nereikalaujantys procesai yra automatizuoti ir valdomi kompiuterių. (Net jeigu abiejose įmonėse produktų krovimas į dėžes būtų rankinis, Airijos įmonė vis tiek veiktų produktyviau, jeigu ankstesni ir paskesni procesai būtų mechanizuoti.)
3. Produkcijos kokybė. Lietuvos įmonė parduoda ne pačias šviežiausias, peršaldytas žuvis, o Airijos įmonė – tik visiškai šviežias, tinkamai laikomas žuvis.
4. Produkcijos turinys. Lietuvos įmonė parduoda silkes, o Airijos – lašišas, t.y. didesnės vertės produktus, ir už tą patį produkcijos svorį uždirba žymiai daugiau. (Pastaba: galimybes parduoti vieną ar kitą produktą daug lemia išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, vartotojų perkamoji galia, ypač vietinėje rinkoje.)

Šie ir kiti vidiniai (įmonės lygmens) veiksniai lemia, kad tipinė Airijos įmonė veikia produktyviau nei tipinė Lietuvos įmonė. Tačiau perkėlus vieną tokią Airijos įmonę į Lietuvą, įmonės pajamos iškart sumažėtų. Nes, kaip jau minėta anksčiau, Airijoje daug ką lemia ir išoriniai (šalies lygmens, makroekonominiai) veiksniai. Pavyzdžiui:

Išplėtota ir pažangi infrastruktūra; patikimi ir profesionalūs tiekėjai bei verslo partneriai; kvalifikuoti darbuotojai (tiek vietiniai, tiek imigruojantys iš kitų šalių); turtingi vartotojai, kuriems kokybė svarbiau už kainą, ir kt.

Paprasti darbuotojai (pavyzdžiui, dirbantys prie konvejerių) negali daryti įtakos nei įmonės, nei makroekonominiu lygmeniu. Tačiau jeigu jiems pasiseka įsidarbinti įmonėje, kurioje darbas organizuojamas efektyviai, kurioje gaminami aukštos pridėtinės vertės produktai, net ir dirbdami mažai kvalifikuotą darbą, jie uždirbs daugiau nei paprastoje smulkioje įmonėje. Jeigu lietuviams pasiseka įsidarbinti Vakarų Europoje, jų atlyginimai už visiškai tokį patį darbą didėja dar labiau.

::

Abipusės investicijos: kai investuoja tiek darbuotojai, tiek darbdaviai

Kalbant apie produktyvumą, ekonominėje literatūroje dažnai sutinkamas pavyzdys su griovių kasėjais. Kas uždirba (turi uždirbti) daugiau: žmogus, su kastuvu per 12 valandų darbo dieną iškasantis vieną griovį (ir dirbantis sunkiomis sąlygomis: ir per lietų, ir per kaitrą), ar žmogus, su ekskavatoriumi per 8 valandų darbo dieną iškasantis dešimt griovių (ir sėdėdamas kabinoje net nesuprakaituojantis)?

Vienareikšmiškai: daugiau uždirbti turi darbuotojas su ekskavatoriumi. Bet ne tik todėl, kad jo produktyvumas 10 kartų didesnis. Protingas darbdavys netaupys kvalifikuoto darbuotojo atlyginimui, nes kvalifikuoti darbuotojai yra įmonės turtas, kurio taip lengvai nepakeisi ir kurio netekimas yra skausmingas.

Darbuotojas kvalifikuotu tampa investuodamas į save, pavyzdžiui, išmokdamas dirbti ekskavatoriumi (tai kainuoja daug laiko ir pinigų, priešingai nei norint išmokti naudotis kastuvu). Darbdavys, užuot nupirkęs kastuvą už 50 litų, nuperka ekskavatorių už 50.000 litų. Abipusės – darbuotojo ir darbdavio – investicijos pakelia darbo produktyvumą ir darbuotojo atlyginimą.

Nekvalifikuotas darbas, kurį perprasti užtenka kelių valandų, nevertas daugiau nei minimalaus atlyginimo. Jeigu tokie darbuotojai nepatenkinti išeis, darbdavys mažai ką praras, nes į tuos darbuotojus jis investavo nedaug, ir jis lengvai galės juos pakeisti kitais pigiais darbuotojais, kurie į savo žinias ir įgūdžius taip pat investavo nedaug.

::

Kaip pakelti paprastos įmonės su paprastais darbuotojais produktyvumą?

Į ankstesnį komentarą apie darbą prie konvejerių labai gražiai atsako Dovydas:

Produktyviai veikiančioje įmonėje gana greitai sukasi 3 konvejeriai, o žuvis į dėžes sudėlioja automatinis konvejerio mechanizmas. Prie konvejerių yra tik 1 moterėlė, kuri yra apmokyta dirbti su konvejerio kontrolės ir valdymo sistema. Ji sustabdo ir vėl paleidžia konvejerį, jei dėl kokios nors nestandartinio dydžio žuvies ar šiaip dėl kokio nors gedimo užstringa vienas iš konvejerių. Jos vienos alga yra tokia pati, kokios buvo abiejų ankstesnių moterėlių algos sudėjus kartu, o jos produktyvumas yra kokius 5 kartus didesnis, nes sukasi ne 1, o 3 konvejeriai ir sukasi greičiau, nes žuvys į dėžes yra skirstomos automatiškai. Būtent taip ir ne kitaip reikia suprasti produktyvumo didinimą.

Šiame pavyzdyje įmonė investavo į automatinį konvejerio mechanizmą, tačiau lygiai taip pat investavo ir moterėlė: išmokti dirbti su kontrolės ir valdymo sistema irgi reikia laiko bei pastangų. Automatizavus procesus ir pakėlus darbuotojų kvalifikaciją didėja įmonės produktyvumas ir darbuotojų atlyginimai. Produktyvumas didinamas tikslinėmis investicijomis.

Konvejerio greičio didinimas nedidina produktyvumo, nes ribojančiu veiksniu tampa darbuotojų greitis. Dalies darbuotojų atleidimas yra kaštų mažinimas, bet ne produktyvumo didinimas, nes vienas darbuotojas fiziškai nesugebės dirbti už du ir kris darbo kokybė.

Į Airiją išvykę lietuviai dirba tokį patį ar net lengvesnį fizinį darbą, bet gauna didesnius atlyginimus, nes jų darbdaviai techninėmis ir vadybinėmis priemonėmis sugeba efektyviau organizuoti verslo procesus ir žmonių darbą. Na ir, žinoma, daug ką nulemia faktas, kad Airija yra Airijoje.

::

Kaip pakelti paprastos Lietuvos su paprastais lietuviais produktyvumą?

Lietuva yra Lietuvoje, ir tai iškart nubrėžia atlyginimų ribas. Realūs atlyginimai Lietuvoje didės tik didėjant produktyvumui: pirmiausia matuojant pagaminamais fiziniais kiekiais, vėliau – ir sukuriamos vertės augimu. O produktyvumo nepadidinsi be investicijų.

Vakarų šalys taip išsivysčiusios, kad visa jų ekonomika panaši į traktorių, o Lietuvos ekonomika kol kas – tik kastuvo pavidalo. Gera naujiena ta, kad Lietuvos darbuotojų kvalifikacija yra aukštesnė nei sugebama ja pasinaudoti. Taigi Lietuvoje šiuo metu svarbiau didinti investicijas ne į pačius žmones, bet į fizinę infrastruktūrą (automatinius įrenginius) ir ypač – į procesų optimizavimą.

Kaip rašo sveiko proto apologetas Nerius:

Ir čia turime paradoksą: lietuviški darbdaviai skundžiasi prastais darbuotojais, kai tuo tarpu užsienio investuotojai, priešingai, lietuvius giria: „Dažnai patys niurzgame, kad mūsų specialistai neva blogi, be kompetencijos, bet, pavyzdžiui, „Barclays” ar „Western Union” vadovai yra sakę, jog į Lietuvą atėjo dėl darbuotojų žinių ir gebėjimų.“

Atsakymo kryptį rasime, jei sugebėsime suprasti, kodėl daugeliui užsienio korporacijų mūsų darbuotojai geresni nei lietuviškiems darbdaviams. O gi todėl, kad užsieniečiai sugeba geriau panaudoti darbuotojus (nepainioti su išnaudoti). Didelės užsienio kompanijos yra susitvarkiusios savo procesus, ir jų darbuotojai daro mažiau mudos. <…> Smulkaus ir vidutinio verslo vadovai/savininkai vis dar suinvestuoja į įrengimus, pastatus, interjerą, o pataupo (ar pamiršta) padaryti paprasčiausius mokymus (išaiškinimus, kaip dirbti) darbuotojams.

Lietuvos verslui reikia dar daug ko išmokti: planuoti strategiškai ir mąstyti taktiškai, užuot apkrovus darbuotojus veiklomis, nedidinančiomis pridėtinės vertės. Labiausiai tikėtina, kad netolimoje ateityje Lietuvos produktyvumas ir toliau sparčiausiai augs ne vietinių įmonių iniciatyva, bet dėl tiesioginių užsienio investicijų ir užsienio įmonių atėjimo į Lietuvą.

Premjeras dažnai tą ir daro – bastosi po pasaulį ir medžioja užsienio investuotojus. Tačiau pasaulyje yra gerokai daugiau potencialių investuotojų, kurie teoriškai norėtų ateiti į Lietuvą, negu kad Kubilius gali visiems jiems asmeniškai paspausti rankas. Lietuvos ūkio politika turi būti orientuota į tokių verslo sąlygų sukūrimą, kad potencialūs investuotojai į Lietuvą eitų ir nekviečiami, savo noru. Tačiau tai – jau kita tema.

Santrauka tingintiems skaityti

Dabartinį 800 litų minimalų atlyginimą (MMA) nuo liepos pradžios planuojama didinti iki 900 litų, o nuo kitų metų pradžios – iki 1000 litų. Viena pagrindinių priežasčių – MMA Lietuvoje yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje.

Tiek pagal absoliutų MMA dydį, tiek MMA išreiškus perkamosios galios standartu Lietuva yra beveik pačiame ES gale. Tačiau pagal MMA santykį su vidutiniu darbo užmokesčiu Lietuva yra ES viduryje. Tai reiškia, kad atsižvelgiant į šalies ekonomikos lygį, MMA Lietuvoje nėra mažas.

Vertinant atlyginimų perkamąją galią pagal Big Mac indeksą, minimumą gaunantys lietuviai ES mastu gyvena skurdžiai. Tačiau ES mastu skurdžiai gyvena ir vidutinį atlyginimą gaunantys Lietuvos žmonės.

MMA kėlimas tik dar labiau didins nedarbą ir kels kainų lygį. Nedarbo didėjimas sulėtins Lietuvos ekonomikos atsigavimą, o infliacija panaikins išaugusio MMA poveikį. Pakėlusi MMA Lietuva pagal MMA ir VDU santykį trumpam taptų Europos lydere, tačiau netrukus infliacija sumažintų gyventojų perkamąją galią.

Lietuva taps turtingesne šalimi tik didėjant darbo produktyvumui. Viena iš kliūčių verslui produktyviau panaudoti darbo jėgą yra būtent MMA apribojimai. MMA kėlimas niekaip nepadidins visuomenės turto ir nepagerins santykinės Lietuvos padėties ES.

:: :: :: ::

Praeitą savaitę darbdavių ir profsąjungų atstovai (arba kaip pasakytų socialistai – vergvaldžių ir vergų gynėjų atstovai) preliminariai susitarė nuo liepos 1 d. minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA) didinti nuo 800 iki 900 litų. Taip pat lyg ir kalbama, kad nuo kitų metų pradžios MMA gali didėti ir iki 1000 litų.

Profsąjungų atstovai teigia, kad MMA didinti būtina, nes dabartinio dydžio minimalaus atlyginimo neužtenka normaliam pragyvenimui – tokį darbo užmokestį gaunantys žmonės yra pasmerkti gyventi skurde. Be to, dažnai mėgstama pabrėžti, kad MMA Lietuvoje yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje, todėl jo didinimas leistų greičiau pasivyti Europą.

Šiame straipsnyje palyginsiu (su vizualiomis diagramomis), kaip Europoje atrodo Lietuva su savo MMA politika.

::

Kur Europos Sąjungos mastu yra Lietuva?

Minimalų atlyginimą yra nustačiusios 20 (iš 27) Europos Sąjungos šalių. Kurioje vietoje pagal šį rodiklį yra Lietuva? Įdomumo dėlei prie 20 ES šalių įdėjau ir JAV. (Šaltinis: Eurostat)

Pagal absoliutų MMA dydį Lietuva yra beveik pačiame gale: Lietuva lenkia tik Rumuniją ir Bulgariją. Matant tokį vaizdą ir žinant, kad Airijoje ir Britanijoje minimalūs atlyginimai yra, švelniai tariant, didesni, nė kiek nestebina nei Lietuvos darbuotojų nusivylimas, nei emigracijos mastai.

Europos Sąjungoje skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio MMA siekia beveik 14 kartų. Tačiau juk žinome, kad Liuksemburge ar Airijoje kainos yra žymiai didesnės nei Rumunijoje ar Bulgarijoje. Galbūt, jeigu pakoreguotume nominalius MMA dydžius pagal kiekvienos šalies kainų lygį, gautume tikslesnį ir ne tokį tragišką vaizdą.

MMA išreikškime perkamosios galios standartu (PGS) – dirbtinės valiutos vienetu, panaikinančiu kainų lygių skirtumus tarp valstybių. (Šaltinis: Eurostat)

Atlikę korekcijas matome, kad realus skirtumas tarp didžiausios ir mažiausios MMA Europos Sąjungoje yra 6 kartai. Tačiau tokie koregavimai tik minimaliai pagerina santykinę Lietuvos padėtį – gaunantys MMA Lietuvos gyventojai Europos mastu vis tiek atrodo labai skurdžiai.

Bet juk 800 litų gavėjai – apie penktadalis Lietuvos darbuotojų – gyvena ne plačiojoje Europoje, o Lietuvoje. Daug patikimesnis rodiklis, parodantis MMA uždirbančių žmonių tikrąją padėtį rinkoje, yra MMA santykis su vidutiniu darbo užmokesčiu. Kaip pagal šį rodiklį atrodo Lietuva?

Pagal MMA ir VDU santykį Lietuva sėdi pačiame ES viduriuke. Štai ir panaikinome mitą: minimalus atlyginimas Lietuvoje nėra mažas – jis yra visiškai padorus, atsižvelgiant į šalies ekonomikos lygį.

Atrodytų, pakanka nupaišyti dailų grafiką, ir gyvenimas Lietuvoje prašviesėja. Tačiau ne taip paprasta įtikinti MMA gaunančiuosius, kad jie uždirba daug. Žmonės aiškina: Koks skirtumas, kaip atrodo kažkoks statistinis santykis – jeigu uždirbdamas minimumą turi rinktis tarp šilto būsto arba pilno skrandžio, tai nėra gyvenimas.

Logiška būtų praktiškai palyginti, kiek tapačių prekių ar paslaugų gali įsigyti MMA gaunantys žmonės skirtingose ES šalyse. Tuo tikslu pasinaudosime žurnalo The Economist skelbiamu Big Mac indeksu. Nors pagrindinis indekso tikslas – nustatyti, kiek pervertinta ar nuvertinta yra vietos valiuta JAV dolerio atžvilgiu, dažnai Big Mac indeksas naudojamas tiesiogiai palyginti perkamąją galią įvairiose šalyse.

Kiek Big Mac mėsainių gali nusipirkti kiekvienos ES šalies pilietis už minimalų atlyginimą? (Šaltinis: The Economist)

Pagal šį rodiklį Lietuva vėl atsiduria Europos uodegoje. Taigi nesvarbu, koks yra MMA nominalus dydis ar koreguotas pagal kainų lygį – Lietuvoje MMA yra realiai mažas: už minimalų atlyginimą airis gali nusipirkti 4 kartus daugiau tokių pačių mėsainių nei lietuvis.

Ar tokia apčiuopiama statistika jau yra pakankama priežastis gelbėti skurstančiuosius ir kelti MMA? Gal prieš tai pasižiūrėkime, kaip, lyginant Europos mastu, gyvena kiti Lietuvos dirbantieji.

Kiek Big Mac mėsainių gali nusipirkti kiekvienos ES šalies pilietis už vidutinį atlyginimą?

Tikriausiai nieko nestebinantys rezultatai: Lietuvos dirbantysis, gaunantis vidutinį atlyginimą, gauna nedaug. Vidutinis lietuvis yra 4 kartus skurdesnis (realiai skurdesnis) už pagrindinių emigracijos destinacijų – Airijos ir Britanijos – vidutinį pilietį.

Taigi problema ne ta, kad MMA Lietuvoje mažas. Tikroji problema ta, kad visi šalies darbuotojai – tiek uždirbantys minimumą, tiek daugiau – sėdi tame pačiame katile – skurdžioje Lietuvoje. Įstatyme įrašyti didesni skaičiukai nieko nepakeis: MMA gavėjai niekaip netaps turtingais, gyvendami skurdžioje šalyje.

::

Kas bus, kai MMA Lietuvoje pakils?

MMA kėlimo pasekmes verslui ir valstybei išsamiai jau yra aprašęs Rokiškis (kiek seniau ir ką tik), todėl čia nesikartosiu (galų gale, šio straipsnio pagrindinis tikslas – įvertinti Lietuvos padėtį ES). Atkreipsiu dėmesį tik į dvi pagrindines pasekmes: nedarbo didėjimą ir infliaciją.

Visiems, išskyrus įstatymų leidėjus, yra žinomas dėsnis, kad minimalaus užmokesčio kėlimas didina nedarbą. Ko jau ko, o dar didesnio nedarbo Lietuvai nereikia: šiuo metu nedarbo lygis – beveik 18 proc., ir nėra jokių rimtų priežasčių per artimiausius metus jam sumažėti. MMA kėlimas tik dar labiau viską sujauks.

Didesnis MMA nedidina darbuotojų sukuriamos vertės, ir dalis įmonių bus priverstos atleisti per brangius darbuotojus. Blogiausia tai, kad jautriausiai į priverstinį atlyginimų kėlimą reaguos mažos įmonės, kuriose beveik visi iš tų keleto darbuotojų gauna MMA. Kitaip tariant, didesnis MMA padidins ne tik bedarbių, bet ir įmonių bankrotų skaičių.

Lietuva dar tik pradeda atsigauti nuo krizės, bet dėl didesnio MMA didėsianti mokesčių našta verslui pablogins bendrą šalies ekonominę situaciją – tai bus žingsnis atgal.

Dauguma įmonių prisitaikys prie pasikeitusių rinkos sąlygų, tačiau tas prisitaikymas pasireikš kainų augimu: kai sąnaudos didėja, reikia kažkaip didinti ir pajamas. Kadangi MMA kėlimas tiesiogiai arba netiesiogiai palies visus ūkio sektorius, daugiau ar mažiau didės visų prekių ir paslaugų kainos. Kitaip tariant, didesnis MMA sukels infliacijos bangą.

Trumpam grįžkime prie santykinės Lietuvos padėties ES. Kaip Europos mastu pagal MMA ir VDU santykį atrodys Lietuva, kai nuo 2011 m. liepos 1 d. minimalus atlyginimas pakils iki 900 litų, o nuo 2012 m. sausio 1 d. – iki 1000 litų?

Įgyvendinusi planuojamą MMA politiką, Lietuva gerokai išsišoktų iš tarptautinio konteksto ir taptų Europos lydere pagal savo meilę mažiausiai uždirbantiems.

Bet ar tai reikštų, kad MMA gaunančiųjų gyvenimas pagerėtų, t.y. kad po pusmečio už savo atlyginimą jie galėtų nusipirkti jau nebe 112 Big Mac mėsainių, bet 126, o po metų – ir visus 140? Ne, nes dėl minėtos infliacijos gyventojų perkamoji galia sumažės: praeis vos keli mėnesiai ir MMA gaunantieji pastebės, kad už 900 ar 1000 litų atlyginimą jie gali nusipirkti tiek pat, kiek ir dabar už 800 litų.

Dėl infliacijos didės ir vidutinis darbo užmokestis, todėl diagramoje pavaizduoti nauji MMA ir VDU santykiai (45,6% ir 50,6%) neišsilaikys ilgai, ir Lietuva iš Europos lyderių vėl pasislinks viduriuko link. Tačiau dėl to, kad MMA yra didinimas įstatymine prievarta, o VDU formuojasi natūraliai ir nedidėja taip sparčiai, galutinis naujasis santykis tikriausiai bus šiek tiek didesnis už dabartinį (40,5%).

Tik kad nuo to niekam nebus geriau. Su minimalaus atlyginimo didinimu Europos nereikia nei vytis, nei juo labiau pralenkti. Kad ir kiek valdžia keltų MMA, jis vis tiek bus realiai mažas tol, kol nepakils visos šalies ūkis. Minimalų atlyginimą gaunantieji praturtės tik tada, kai praturtės didžioji dirbančiųjų dalis.

::

Ką daryti, kad Lietuva taptų turtingesne šalimi?

Visuomenė nepraturtėja nei mokant didesnes pašalpas (t.y. atėmus pinigus iš vienų ir atidavus kitiems), nei įstatymais keliant minimalų uždarbį (t.y. verčiant mokėti didesnius pinigus už tą pačią vertę).

Vienintelis būdas atlyginimams padidėti (realiai padidėti) yra darbo produktyvumo didinimas. Produktyvumą didina aukštesnis darbuotojų išsilavinimas ir kvalifikacija, darbo mechanizavimas ir kompiuterizavimas, naujų išradimų ir patobulinimų diegimas, taip pat efektyvesnės verslo ir darbo organizavimo formos. Kuo produktyviau dirba atskiras darbuotojas, tuo labiau jis didina visos visuomenės turtą.

Be fundamentalių priežasčių, t.y., kad norint padidinti darbo jėgos našumą, reikia didelių investicijų, produktyvumui didėti trukdo ir dirbtinės administracinės-biurokratinės kliūtys, kurios atitraukia verslininkus nuo tiesioginės veiklos. Tai didelis verslo reguliavimas, neskaidri mokesčių sistema su dideliais mokesčiais, sudėtingos mokesčių mokėjimo procedūros ir, žinoma, griežtas darbo rinkos reguliavimas, be viso kito pasireiškiantis ir dideliu MMA.

Kad ir kokio dydžio būtų MMA, jis vis tiek trukdo laisvai susitarti darbuotojams ir darbdaviams, ir dalis dirbti norinčių žmonių darbo negauna. Atsižvelgiant į esamą šalies ūkio padėtį ir Lietuvos konkurencingumo lygį Europoje, net ir dabartinis 800 litų MMA yra per didelis, jau nekalbant apie planus per metus jį pakelti 25 proc.

Kuo laisvesnės sąlygos verslui, tuo produktyviau panaudojama darbo jėga. Kuo didesnis produktyvumas, tuo sparčiau auga ekonomika. Kuo sparčiau auga ekonomika, tuo didesnius atlyginimus gauna darbuotojai. Kuo didesni realūs atlyginimai, tuo šalis turtingesnė.

Minimalaus atlyginimo kėlimas sukuria arba ilgalaikį neigiamą (dėl augančio nedarbo), arba neutralų (dėl infliacijos) poveikį, bet nesukuria jokio ilgalaikio teigiamo poveikio, kuris didintų visos visuomenės turtą. Su didesniu MMA europietiškas pragyvenimo lygis nepriartėja, nes pati Lietuva lieka toje pačioje rikiuotės vietoje.

Santrauka tingintiems skaityti

E raidytėmis žymimi maisto priedai apaugę daugybe mitų. Iš tikrųjų 60% maisto priedų yra visiškai nekenksmingos natūralios medžiagos. Likę maisto priedai blogiausiu atveju gali sukelti alergiją. Potencialiai pavojingų maisto priedų yra vos keletas.

Pagrindinės vartotojų klaidos: bijoti E raidytėmis pažymėtų maisto priedų arba baisiai skambančių žodžių produktų sudėtyse, nežinant, ką jie iš tikrųjų reiškia.

Pagrindinės maisto gamintojų gudrybės: vietoje E raidyčių rašyti pilnus pavadinimus arba etiketėse nurodyti, kad produktų sudėtyje nėra tam tikrų maisto priedų, tačiau pridėti kitų. Tai yra visiškai teisėtos manipuliacijos vartotojų neišmanymu.

Dauguma vartotojų nesupranta, kuo vieni maisto priedai skiriasi nuo kitų, tingi pasidomėti plačiau ir nežino, ką perka. Mokėti atpažinti maisto priedus ir galimą jų poveikį yra pačių vartotojų atsakomybė.

Tingūs vartotojai gali pasinaudoti paprastomis gudrybėmis: rinktis produktus su kuo mažiau priedų (nes priedai skirti paslėpti produktų natūralų šlykštumą), rinktis produktus su trumpesniu galiojimo laiku (nes tai reiškia mažiau konservantų sudėtyje).

Aukščiau esančiame paveikslėlyje pavaizduota realiai neegzistuojančio produkto etiketė. Tikriausiai nustebote sužinoję, kad tai tik mano fantazijos vaisius – juk Lietuvos parduotuvėse neabejotinai esate matę panašių produktų, tiesa?

Televizoriaus nežiūriu, tačiau mane pasiekė informacija, kad per tą dėžutę vienas parsidavėlis žurnalistas jau kurį laiką gąsdina žmones mirtinai nuodingu maistu bei vandeniu.

Todėl šiandien pamėginsiu paprastai, išsamiai ir aiškiai išsklaidyti kelis mitus apie E raidytėmis žymimus maisto priedus. Tiksliau, papasakosiu apie priešingus interesus turinčių subjektų – maisto vartotojų ir maisto gamintojų – daromas klaidas bei naudojamas gudrybes.

Daugeliu atveju būtent vartotojai yra kalti, kad maisto gamintojai juos „nuodija“: vartotojai tingi nors kiek giliau pasidomėti tuo, ką valgo, todėl dažnai jų nepasitenkinimas gamintojais-žudikais yra nepagrįstas.

::

Vartotojų klaida: Bijoti produktų su E raidytėmis

Egzistuoja keli šimtai įvairių maisto priedų, žymimų E raidytėmis. Natūralaus ir ekologiško maisto fanatikai visuomenėje yra plačiai paskleidę mitą, kad E – tai blogis: suvalgysi, susirgsi, numirsi.

Tai netiesa. E raidytė reiškia „Europą“: taip žymimi tie maisto priedai, kurie leidžiami naudoti Europos Sąjungoje. Taigi šie maisto priedai iš principo negali būti mirtinai nuodingi, antraip visa Europa jau būtų išmirusi.

Apie 60% maisto priedų yra visiškai nekenksmingos natūralios medžiagos. E raidytėmis jos žymimos tik dėl paprastumo: kam rašyti visą medžiagos pavadinimą iš kelių žodžių, jeigu užtenka vos keturių raidžių kodo. Pavyzdžiui, toks baisus dalykas kaip E300 tėra askorbo rūgštis, dar žinoma kaip vitaminas C – dalykas, kurį vartoti ne tik saugu, bet ir sveika.

Didžioji dalis iš likusių 40% maisto priedų blogiausiu atveju gali sukelti arba sustiprinti alergiją, tačiau dauguma žmonių jokio neigiamo poveikio nepajus. Tikrai pavojingų, galinčių sukelti vėžį ar kitas rimtas ligas maisto priedų yra vos keletas.

Bet šių maisto priedų vartojimas dar nieko nereiškia: jie yra tik potencialiai pavojingi. Rimtus susirgimus gali sukelti tik didelė tokių medžiagų koncentracija žmogaus organizme, o ir susirgs tikrai ne kiekvienas žmogus, vartojantis šiuos priedus. Žmogaus sveikatą pirmiausia lemia genetika, po to – gyvenimo būdas, ir tik galiausiai – tai, ką jis valgo.

Taigi tikrai ne visi maisto priedai su E raidytėmis yra žalingi. Tačiau retas pirkėjas mintinai moka visus maisto priedus ir žino, kurie iš jų yra saugūs, o kurie vengtini. Dauguma žmonių vadovaujasi klaidingu įsitikinimu, kad jeigu produkto sudėtyje yra E, tokie produktai yra kenksmingi sveikatai.

::

Gamintojų gudrybė: Vietoje E raidyčių rašyti pilnus pavadinimus

Maisto produktų gamintojai yra gudrūs ir žino, kaip visiškai legaliai galima apgauti vartotojus: gamintojai vietoje maisto priedo skaitinio kodo su E raidyte priekyje rašo pilną medžiagos pavadinimą. Taip produkto sudėtyje vietoje įtartinai atrodančio E330 atsiranda malonus užrašas „citrinų rūgštis“.

Pirkėjai perbėga akimis sudėtį, ir neradę E raidyčių su skaičiukais, ramia sąžine perka produktą, tikėdami, kad jis yra visiškai natūralus. Tačiau pirkėjai turėtų žinoti, kad jeigu sudėtyje nėra E, dar nereiškia, kad nėra jokių maisto priedų: maisto priedai gali slėptis po žodžiais.

::

Vartotojų klaida: Bijoti nežinomų žodžių produktų sudėtyje

Kai kurie pirkėjai įsivaizduoja esą labai gudrūs ir vien iš medžiagos pavadinimo galintys nustatyti nuodus. Pavyzdžiui, produkto sudėtyje aptikę keiksmažodžių junginį „polioksietileno sorbitano monopalmitatas“, jie bijo tokį produktą pirkti. (Šiuo atveju vartotojai yra iš dalies teisūs, nes ta medžiaga yra galimai pavojingas E434.)

Tačiau baisius pavadinimus turi ir dauguma natūralių medžiagų. Pavyzdžiui, propilen glikolalginatas, mononatrio tartratas ar alfa-tokoferolis yra visiškai nekenksmingos medžiagos. Ne kiekvienas įtartinai atrodantis žodis reiškia sveikatai pavojingą chemiją, todėl bijoti nežinomų žodžių ir vengti tokių produktų nėra pati gudriausia strategija. (Klasikinis pavyzdys – apie divandenilio monoksido baimę.)

::

Gamintojų gudrybė: Parašyti „Be konservantų“, bet pridėti skonio stipriklių

Kartais gamintojai ateina į pagalbą vartotojams ir produktų etiketėse didelėmis raidėmis užrašo: „Be konservantų“. Pamatę tokį užrašą dauguma pirkėjų yra įsitikinę, kad produkto sudėtyje nėra nei E raidytėmis pažymėtų maisto priedų, nei kitokių cheminių junginių su neįskaitomais pavadinimais, ir net neskaitę sudėties drąsiai perka tokį produktą.

Gamintojų gudrybė šiuo atveju slypi tame, kad konservantai tėra viena maisto priedų grupė. Net jeigu produkto sudėtyje nėra konservantų, jame vis tiek gali būti potencialiai žalingų dažiklių ar skonio stipriklių (pvz., E621). Gamintojai, paskelbę, kad jų produktuose nėra konservantų, tačiau prifarširavę produktus kitų priedų, formaliai nenusižengia įstatymams. Išstudijuoti produkto sudėtį iki galo yra vartotojų reikalas.

::

Gamintojų gudrybė: Parašyti „Be E621“, bet pridėti dažiklių ir konservantų

Ši gamintojų gudrybė yra analogiška aukščiau aprašytajai: tiek ankstesniu, tiek šiuo atveju gamintojai visiškai teisėtai naudojasi vartotojų neišmanymu.

Jeigu vartotojas moka iššifruoti tik vieną E kodą, paprastai tai yra E621. Buitiniame lygmenyje E621, arba nononatrio glutamatas, suvokiamas kaip pats pavojingiausias maisto priedas. Vartotojai žino, kad pakliuvęs į organizmą ir su krauju prasiskverbęs į smegenis E621 sustiprina alkio ir skonio pojūčius, dėl ko net ir itin prastos kokybės maistas atrodo labai skanus. Be to, yra įrodyta, kad didelės mononatrio glutamato koncentracijos organizme gali sukelti nebeatitaisomus regėjimo ir smegenų pažeidimus.

Todėl gamintojai kartais nededa šio priedo į maistą, o jeigu nededa – produktų etiketėse didelėmis raidėmis užrašo: „Be E621“. Pamatę tokį užrašą dauguma pirkėjų yra įsitikinę, kad produktas yra visiškai saugus, ir net neskaitę sudėties drąsiai jį perka.

Gamintojų gudrybė šiuo atveju slypi tame, kad aromato ir skonio stiprikliai tėra viena maisto priedų grupė. Net jeigu produkto sudėtyje nėra E621, jame vis tiek gali būti potencialiai žalingų dažiklių ar konservantų. Gamintojai, paskelbę, kad jų produktuose nėra skonio stipriklių, tačiau pridėję daug kitų priedų, teisiškai nenusižengia. Išstudijuoti produkto sudėtį iki galo yra vartotojų reikalas.

::

Vartotojų klaida: Nesuprasti, kuo vieni maisto priedai skiriasi nuo kitų

Buitiniame lygmenyje visi maisto priedai su E raidytėmis dažnai vadinami tiesiog konservantais. Tai didelė klaida. Maisto priedai klasifikuojami į tokias grupes:

• E100–E199: dažikliai;
• E200–E299: konservantai;
• E300–E399: antioksidatoriai (antioksidantai), rūgštingumą reguliuojančios medžiagos;
• E400–E499: tirštikliai, stabilizatoriai, emulsikliai;
• E500–E599: rūgštingumą reguliuojančios medžiagos, lipnumą mažinančios medžiagos;
• E600–E699: aromatą ir skonį stiprinančios medžiagos;
• E700–E799: antibiotikai;
• E900–E999: įvairūs;
• E1000–E1999: papildomos cheminės medžiagos.

Taigi konservantai tėra viena iš grupių. Jeigu produkte nėra konservantų, dar nereiškia, kad nėra kitų maisto priedų. Jeigu produkte nėra E621, tai taip pat mažai ką reiškia. Apskritai E621, kad ir koks baisus būtų, yra tik vienas priedas iš maisto gamintojų taip mėgstamos aromato ir skonio stipriklių grupės: atsisakius E621, jį galima pakeisti kitais analogišką funkciją atliekančiais priedais iš tos pačios grupės.

Gamintojai visiškai legaliai manipuliuoja etikečių užrašais: gamintojai nemeluoja, tiesiog pateikia tik dalį tiesos. Tai vartotojų kaltė, kad jie tingi pasidomėti maisto priedais plačiau ir nežino, ką perka.

::

Gamintojų nusikalstama gudrybė: Parašyti „Be E“, bet pridėti daugybę E

Jeigu gamintojai produktų etiketėse parašo „Be jokių E“, teoriškai tai turėtų reikšti, kad tokiuose produktuose nėra jokių maisto priedų ir gamintojai nebando pasinaudoti neapdairiais pirkėjais. Tačiau kartais gamintojai ryžtasi grubiam melui: etiketėse nurodo, kad produktai – be priedų, tačiau tų priedų vis tiek įdeda, dažnai net nenurodydami jų sudėtyje.

Tai jau yra ne manipuliacija, bet nusikaltimas, už kurį baudžiama. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba retkarčiais tikrina įvairius maisto produktus, o sukčiaujančius jų gamintojus baudžia. (Tai, kad daugelis įmonių, sumokėję simbolines baudas, ir toliau gamina tą patį, yra atskira tema.)

::

Vartotojų klaida: Nesidomėti viešai prieinama informacija

Vartotojai yra tingūs padarai ir nesugeba perskaityti netgi tos informacijos, kuri jiems pateikiama prieš nosį.

Tai yra pačių vartotojų kaltė, kad išsirinkę maisto produktus pagal etiketes ir juos suvartoję, po to jų sudėtyse aptinka dalykų, kurių nesitikėjo ten buvus. Gamintojai žino nemažai teisėtų būdų žaisti etiketėse pateikiama informacija ir su malonumu tai daro. Tai vartotojų atsakomybė būti budriems. Daugybė problemų išsispręstų, jeigu pirkėjai skaitytų ne tik etiketes, bet ir produktų sudėtis.

Antra vertus, sudėčių skaitymas neatneš naudos, jeigu vartotojai bijos tiek visų E raidyčių, tiek baisiai skambančių žodžių. Mokėti atpažinti maisto priedus ir galimą jų poveikį yra vartotojų pareiga – net jeigu tai reikštų vaikščiojimą po parduotuves su atsispausdintu maisto priedų sąrašu rankoje.

Projektas „Sveikas vaikas“ yra ideali pradinė stotelė žmonėms, kuriems rūpi, ką jie kasdien deda į burną. Ten net nereikia nieko skaityti – pakanka pasižiūrėti į paveiksliukus (maisto priedų vertinimo žymėjimus).

:: :: :: ::

Tingių vartotojų gudrybės

Egzistuoja kelios labai paprastos gudrybės, kuriomis gali pasinaudoti tingūs, informacija apie maisto priedus nesidomintys, tačiau norintys sveikai maitintis žmonės.

::

Vartotojų gudrybė: Rinktis produktus su kuo mažiau priedų

Pirmoji gudrybė – rinktis produktus su kuo mažiau priedų, ypač dažiklių bei aromato ir skonio stipriklių. Jeigu produkto sudėtyje yra dažiklių ar skonio stipriklių, visiškai nebūtina ieškoti informacijos apie juos, kenksmingi jie ar ne. Pakanka vadovautis logika: jeigu į produktą dedama daug aromato ir skonio stipriklių, vadinasi, natūraliai toks produktas yra beskonis ir bekvapis; jeigu į produktą dedama daug dažiklių, vadinasi, natūraliai toks produktas yra neišvaizdus.

Evoliuciškai taip susiklostė, kad savo noru žmonės nevalgo beskonių, bekvapių ar bespalvių produktų (išskyrus vandenį). Tokie produktai yra nemaistingi, neteikiantys organizmui būtinų medžiagų, ir žmonės pasąmoningai tokių produktų vengia. Būtent todėl, kad produktai yra nemaistingi, gamintojai į juos deda tiek daug skonį, kvapą ir išvaizdą gerinančių priedų.

Kaip galėtų paliudyti „Mėslitos“ direktorius, pigiose, varguoliams skirtose dešrose po sąvokomis „kiauliena“ ir „jautiena“ slepiasi sumaltos ir į vientisą masę sutrintos kremzlės, sausgyslės, plėvės, odos, ragai, kanopos ir žarnos su šūdais, o likusius 90 procentų sudaro krakmolas. Tačiau pridėjus tinkamų priedų tokios dešros tampa delikatesais.

Pirkėjai turi vadovautis auksine taisykle: jeigu produkto sudėtyje yra daug dažiklių ar skonio stipriklių, tokio produkto verčiau nepirkti. Net jeigu patys maisto priedai ir nėra kenksmingi, jie dedami vienu tikslu – paslėpti produkto natūralų šlykštumą.

::

Vartotojų gudrybė: Rinktis produktus su trumpesniu galiojimo laiku

Antra labai paprasta tingių vartotojų gudrybė – rinktis produktus su kuo trumpesniu galiojimo laiku: taip padidėja tikimybė, kad produktas yra natūralus.

Antioksidantai ir konservantai apsaugo maisto produktus nuo gedimo ir prailgina jų tinkamo vartojimo laiką. Jeigu dešra galioja dvejus metus, akivaizdu, kad ji prifarširuota visokiausių konservantų: tai galima nustatyti net neskaitant visos sudėties, pakanka vien pasižiūrėti į galiojimo laiką.

Tiesa, vadovaujantis vien galiojimo terminu, galima nepastebėti sudėtyje esančių skonio stipriklių ar kitų priedų. Taigi tai nėra universali gudrybė, tačiau kadangi dabar kalbame apie tingius vartotojus, vis tiek geriau vadovautis bent nedideliu kiekiu papildomos informacijos nei pirkti produktą vien pagal gražius užrašus ant etiketės.

::

Vartotojų gudrybė: Rinktis produktus, kuriuos valgo kitos gyvybės formos

Trečioji tingių vartotojų gudrybė yra pati paprasčiausia: ji nereikalauja skaityti absoliučiai jokios informacijos ant produkto pakuotės – taigi dauguma pirkėjų nebus priversti keisti savo apsipirkimo įpročių. Ta gudrybė – duoti paskanauti maisto produkto savo augintiniui ar kitai gyvybės formai (maistinių kandžių lervoms, kaimynui, uošvei ir pan.).

Pavyzdžiui, jeigu dešra pavaišintas jūsų šuo ne tik kad dešros neėda, bet ją apuostęs bėga į kampą ir gailiai inkščia – dešroje gali būti maisto priedų pėdsakų. Patartina tokios dešros nevalgyti pačiam ir atiduoti ją labdarai.

Įvairios gyvybės formos evoliucijos eigoje įgijo dar geresnius įgūdžius nei žmonės atskirti maistą nuo nuodų. Žemiau esančioje nuotraukoje pavaizduotas natūralus, be žalingų maisto priedų šokoladas:

Skanaus.

Formatas, misija ir tikslas. Ilgai galvojau, kokį tinklaraščio formatą plėtoti, kad jis būtų įdomus tiek man rašyti, tiek jums skaityti. Nusprendžiau ieškoti informatyvumo ir humoro optimalaus derinio. T.y. nuo šiol reguliariai (bent porąkart per mėnesį) rašysiu straipsnius, kuriuose bus pateiktas platesnis ir gilesnis požiūris į aktualius įvykius, bet informaciją pateiksiu tokia forma, kad būtų įdomu ir juokinga skaityti.

Skaitymo malonumas. Tiesą pasakius, tai nedaug kuo skirsis nuo to, ką rašydavau anksčiau. Vienas toks nesveikai didelės apimties opusas su daug informacijos ir dar daugiau humoro netgi yra tapęs mano vizitine kortele. Nesu tikras, ar interneto eroje dar egzistuoja toks reliktas kaip skaitymo malonumas, bet kadangi man pačiam patinka skaityti tai, į ką autoriai įdeda nors šiek tiek pastangų, tai ir pats tai rašysiu.

Naujovė! Gerbdamas savo skaitytojus ir nenorėdamas jų kankinti paklodėmis teksto, ilgų straipsnių pradžioje dėsiu santraukas, pavadinimu „Santrauka tingintiems skaityti“ (^TM). Santraukų skaitytojai galės lengvai ir greitai susipažinti su pagrindinėmis straipsnio idėjomis ir išvadomis, tačiau neteks gyvybiškai būtinos humoro, ironijos ir sarkazmo dozės. Taip jiems ir reikia.

Bus ir trumpų įrašų, neverkit. Kai tingėsiu rašyti protingus tekstus, rašysiu bet ką. Taip pat tikiuosi dažniau paišyti komiksus ar karikatūras, bet prieš tai dar reikia atrasti paprastą stilių (pasižaidimai su screenshot‘ais reikalauja per daug pastangų).

Facebook. Sukūriau tinklaraščio Facebook puslapį. Jame bus tik perpublikuojami tinklaraščio įrašai: papildomų dalykų ten rašyti neplanuoju, užtat pasistengsiu atsakyti į jūsų komentarus. Iki šiol, lyg koks neandertalietis, dar nesinaudojau Facebooku, tad jeigu padarysiu kokią nesąmonę, nesijuokit labai (juokitės tik truputį).

Geriau vėliau negu niekad. Kadangi mano tinklaraštis numirė dar rugpjūčio pabaigoje, tai sveikinu visus su praėjusiomis šventėmis: mokslo metų pradžia, Visų šventųjų diena, Vėlinėmis, Kalėdomis beigi Naujaisiais metais.