Vilhelmas Negerovė

Kritinėje masėje Vilniuje dalyvavo apie 650 dviratininkų [Video]

Vilhelmas Negerovė — Fri, 27 Apr 2012 23:03:32 +0000

Viščiukus skaičiuoja rudenį, dviratininkus – pavasarį. Penktadienį vykusioje Kritinėje masėje Vilniuje dalyvavo apie 650 dviratininkų.

Tai yra mažai, atsižvelgiant į tokį gerą orą. Praeitais ir užpraeitais metais Kritinėje masėje Vilniuje yra dalyvavę ir žymiai daugiau dviratininkų, tikriausiai apie 1000 (abejoju, ar kas bandė visus suskaičiuot). Tikėdamasis ir šiandien tokio paties aktyvumo nusprendžiau pabūti operatoriumi. Ką gi, teko šiek tiek nusivilti, tačiau dar visi metai prieš akis.

Štai taip viskas atrodė. Užfiksuotos veiksmo vietos: Žvėrynas (Kęstučio g.), Pedagoginio universiteto žiedas, Žirmūnai (Tuskulėnų g.).

Norėtųsi tikėti, kad tai yra Vilniaus ateitis: po darbo važiuodamas dviračiu namo patenki į dviračių kamštį.

Seimo nariais dažniau tampa gimusieji metų pradžioje

Vilhelmas Negerovė — Wed, 25 Apr 2012 15:25:30 +0000

Tikriausiai girdėjote tokį dalyką, kad sporte galioja dėsningumas: geriausi žaidėjai yra gimę metų pradžioje [plačiau žr. toliau]. Tačiau šis dėsningumas egzistuoja visose gyvenimo srityse, ir politika čia – ne išimtis.

Lietuvos Respublikos Seimo puslapyje surankiojau pastarųjų penkių kadencijų (1992-2012 m.) parlamentarų (iš viso – 495) gimimo datas ir gavau stulbinamą rezultatą: pirmąjį metų ketvirtį gimusių Seimo narių yra maždaug 50 proc. daugiau, nei gimusių bet kurį kitą ketvirtį. Daugiausiai parlamentarų yra gimusių sausį ir vasarį, mažiausiai – lapkritį ir gruodį. Skirtumai tokie akivaizdūs, kad tai negali būti tiesiog atsitiktinumas.

Labai įdomus faktas: pati populiariausia gimimo data tarp parlamentarų yra vasario 16-oji – šią dieną yra gimę net 8 Seimo nariai. Tiesa, net 5 iš jų dirbo dar 1992-1996 m. kadencijoje, o dabartinėje kadencijoje tokių nėra nė vieno. Šių politikų gimtadieniai sutapo su Lietuvos gimtadieniu, todėl eiti dirbti Lietuvai buvo savaime suprantamas sprendimas.

Toliau pateikiu detalesnes diagramas pagal kadencijas. Skirtingos kadencijos, bet tos pačios tendencijos: pirmąjį ketvirtį gimusių Seimo narių visada yra daugiausia. Pastaba: čia įtraukti visi Seimo nariai – ir tie, kurie išbuvo nepilną kadenciją, ir tie, kurie atsisakė mandato, – todėl bendras parlamentarų skaičius kiekvienoje kadencijoje yra didesnis nei 141.

Tad kodėl Seimo nariais dažniau tampa gimusieji metų pradžioje? Pirmiausia išsiaiškinkime, kokią įtaką gimimo data turi sportininkų ir moksleivių atveju.

Santykinio amžiaus fenomenas

Kaip jau minėta, sporte, ypač komandiniame, galioja dėsningumas: geriausi žaidėjai yra gimę metų pradžioje. Tai yra moksliškai pagrįsta tendencija, vadinamasis santykinio amžiaus fenomenas.

Vaikai į sporto klubus priimami pagal gimimo metus, būtent – kalendorinius metus. Tai reiškia, kad kartu žaidžia ir tie vaikai, kuriems dešimt metų sukanka sausį, ir tie, kurie dešimties sulauks tik gruodį. Tokiame amžiuje, ankstyvoje paauglystėje, 11-12 mėnesių skirtumas reiškia labai didelį fizinės brandos skirtumą. Tokie vaikai yra stipresni, greitesni, dažniau tampa komandų lyderiais, jais labiau pasitiki treneriai, jie žaidžia ilgiau ir gauna daugiau praktikos.

Metų pradžioje gimusių vaikų pranašumą pirmiausia lemia tai, kad jie yra šiek tiek vyresni už bendraamžius, tačiau dėl geresnio treniravimo ir didesnės patirties jie labai greitai iš tikrųjų tampa geresniais už bendraamžius. Metai iš metų tai persiduoda į aukštesnes amžiaus grupes, kol galiausiai beveik visų sporto šakų nacionalinėse rinktinėse didžiąją dalį sudaro pirmoje metų pusėje gimę sportininkai. [Plačiau apie tai: Kodėl sėkmė gyvenime priklauso nuo gimimo datos?]

Kaip sporte, taip ir gyvenime

Lygiai tokios pat tendencijos išryškėja ir gerokai reikšmingesnėse srityse, pavyzdžiui, švietimo sistemoje. Įprasta vaikus į mokyklą pradėti vesti septynerių metų, o dauguma tėvų vadovaujasi kalendoriniais metais. Tai reiškia, kad rugsėjo 1-ąją į vieną suolą sėda ir vaikas, septintąjį gimtadienį atšventęs prieš pusmetį, ir vaikas, kuris šio gimtadienio dar lauks kelis mėnesius.

Tas mažas amžiaus skirtumas iš tikrųjų yra didelis, kai kalbame apie mažus vaikus: 7 metų ir 8 mėnesių amžiaus vaikas turi 14 proc. daugiau gyvenimo patirties už 6 metų ir 9 mėnesių amžiaus vaiką. Ir tai pasireiškia ne tik vaikams bendraujant tarpusavyje, bet ir mokytojams vertinant vaikus: mokytojai linkę painioti vaikų brandą su jų gabumais.

Vyresni vaikai laikomi pažangesniais, todėl mokytojams su jais maloniau dirbti ir jie įgyja geresnių įgūdžių. Kitais metais aukštesnėje klasėje tie vaikai viską daro geriau už bendraklasius. Tas pats būna ir kitais metais – jie viską daro dar geriau. Nedidelis startinis pranašumas, nulemtas vien amžiaus, kelių metų eigoje tampa visai nemažu intelektiniu ir kompetenciniu pranašumu.

Kaip gyvenime, taip ir politikoje

Seimo nariai kažkada taip pat buvo vaikai. Ir, kaip matyti iš diagramų, didžiausia tikimybė, kad jie buvo keliais mėnesiais vyresni už savo bendramokslius ir draugus. Kaip atrodo būsimųjų Seimo narių psichologinis portretas?

Vyresni vaikai įsivaizduoja turintys moralinę teisę nurodinėti jaunesniems, kaip šie turi gyventi. Vyresnieji nustato taisykles, kokiais žaislais reikia dalintis ir kiek laiko galima žaisti. Žaidžiant šeimą jie vieninteliai sprendžia, ką vadinti šeima. Iš baldų ir paklodžių statydami namus jie sunaudoja gerokai daugiau daiktų, nei buvo planuota iš anksto.

Jei kuris vaikas turi skanesnį saldainį, vadovaudamiesi solidarumo principu vyresnieji jį atima ir suvalgo. Per gimtadienius – nesvarbu, savo ar jaunesnių draugų – jie įsisavina daugiausiai torto. Keliaujant autobusu, vyresnieji privatizuoja geriausias vietas prie lango. Prisigėrę limonado ir važiuodami dviračiu partrenkę jaunesnį vaiką, jie pabėga iš įvykio vietos.

Vyresni vaikai reketuoja jaunesnius, rinkdami iš šių pinigus ir mainais teikdami apsaugos nuo dar vyresnių vaikų paslaugas. Jaunesnieji vaikai negali šios paslaugos atsisakyti, bet jeigu paslauga nebuvo suteikta tinkamai, kalti lieka patys vaikai ir kitą kartą jie jau turi mokėti didesnius mokesčius.

Tėvų ir mokytojų akyse įgiję subrendusių ir gabių vaikų autoritetą, o tarp jaunesnių draugų puoselėdami baimės ir pagarbos atmosferą, vyresnieji – metų pradžioje gimę – vaikai skinasi kelią į politines aukštumas.

Kraujo donorystės simbolika neskatina duoti kraujo

Vilhelmas Negerovė — Thu, 08 Mar 2012 16:40:39 +0000

Vakar eilinį sykį daviau kraujo. Jau 17 kartą. Apie tai, kaip myliu žmoniją ir kaip dar labiau ją mylėčiau, jei duotų daugiau šokolado, parašysiu kitą kartą. Šįsyk – apie netinkamą kraujo donorystės simboliką.

Duoti kraujo ragina du heteroseksualūs, tradicinę šeimą propaguojantys kraujo lašiukai. Bėda ta, kad šie personažai atrodo labai vaikiškai, nestilingai ir tiesiog pigiai. Viskas būtų suprantama, jei Nacionalinis kraujo centras bandytų privilioti vaikus. Bet juk tapti kraujo donoru leidžiama tik pilnamečiams.

Komunikacijos forma, neatitinkanti tikslinės rinkos, yra kritinė rinkodaros klaida. Suaugę žmonės nori atrodyti ir jaustis solidžiai, todėl kai yra atakuojami vaikiška reklama ir už neatlygintiną donorystę yra atlyginami vaikiškomis dovanomis, jie arba nemato tokios reklamos, arba nesijaučia deramai įvertinti.

Retas padorus žmogus (toks kaip aš ar jūs) išdrįstų viešumoje pasirodyti su tokia simbolika paženklintais daiktais. Štai taip atrodo dalis per mano kraujadavystės karjerą gautų dovanėlių, suvenyrų ir kitos smulkmės:

Nestilinga ir nepatrauklu. Kas dar labiau mane nervina – tai šūkiai „Tapk kraujo donoru!“ arba „Tapk neatlygintinu kraujo donoru!“. Po velnių, aš jau esu kraujo donoras! Nacionalinis kraujo centras, užuot stengęsis pamaloninti donorų savimeilę, bando paversti juos reklamos skleidėjais ir naujų donorų verbuotojais. Neišdegs!

Pageidaučiau gauti daiktų su tokiais užrašais kaip „Aš – kraujo donoras“, arba „Šis šaunuolis neatlygintinai davė kraujo“, arba „Svajonių jaunikis“. Ironiška, bet vienintelis padorus šūkis – „Ačiū už dovanotą kraują!“ – yra rašomas ant šokolado plytelės – dalyko, kurio gyvavimo laikas labai trumpas. Nuotraukoje – jau suvalgytas šokoladas:

Kraujo donorystę, kuri realiai gelbsti gyvybes, turėtų reprezentuoti solidus ženklas / simbolis / logotipas, kurį žmonės norėtų išdidžiai rodyti kitiems. Nes esami bekelniai lašiukai, piešti tikriausiai kokios nors centro darbuotojos laisvu nuo donorų priėmimo metu, yra antireklama. Tai tikrai neskatina daugiau žmonių tapti donorais. Nacionalinis kraujo centras galėtų pasamdyti padorų dizainerį.

:: :: :: ::

Beje, pinigų jie turi. Bent jau kompiuterinei sistemai jų užteko. Vasarą buvo netikėtai sumažėjęs mano hemoglobinas ir gydytoja man buvo uždraudusi porą mėnesių net artintis prie kraujo centro. Kai po neplanuotai ilgos pertraukos gruodį sugrįžau, mane visur pasitiko nauji kompiuteriai ir sunkiai su jais besidorojantis personalas.

Kompiuterizacija nepraėjo be pasekmių: sistema man buvo uždraudusi duoti kraujo iki 2280 metų. Kadangi neturėjau laiko taip ilgai laukti, gydytoja vargais negalais nuhakino sistemą, ir aš vėl tapau visaverčiu donoru.

Kai lankiausi vakar, mane nufotografavo registratūroje įrengta kamera ir nuotrauka automatiškai buvo įkelta į sistemą prie mano kortelės. Kai gydytoja vėliau negrabiais judesiais kažką įvedinėjo į mano paskyrą, ekrane aš jau mačiau savo nuotrauką. Nuoširdžiai tikiuosi, kad kraujo centras šiomis nuotraukomis nesidalins su Interpolu. Bet tai jau kita istorija.

Kiek vieša yra internetinių komentarų erdvė?

Vilhelmas Negerovė — Fri, 02 Mar 2012 15:55:16 +0000

Santrauka tingintiems skaityti

Internete parašę įžeidžiančius komentarus, nukreiptus prieš kurią nors visuomenės grupę, jų autoriai yra apkaltinami viešu kurstymu smurtauti ir yra nubaudžiami. Mano nuomone, interneto komentarai nėra tokie vieši kaip straipsniai, todėl jie nekelia grėsmės visuomenei.

Tradicinė žiniasklaida veikia ribotoje erdvėje ir ribotame laike. Internetas radikaliai pakeitė viešosios erdvės sampratą: jis yra beribis ir visiems atviras. Komentarai yra interneto eros reiškinys. Komentaras yra asmeninė nuomonė, atsidūrusi toje pačioje viešojoje erdvėje kaip ir tradicinė žiniasklaida.

Galiojanti teisinė bazė neatitinka laikmečio realijų. Komentatorių teisinė atsakomybė negali būti prilyginama straipsnių autorių atsakomybei. Straipsniai yra vieši, komentarai yra tik viešai prieinami. Žmonės patys supranta, kuo verta pasitikėti: komentarams teikiamas žemesnis prioritetas nei straipsniams.

Nusikaltimai vykdomi veiksmais, o ne žodžiais. Komentatoriai tik pareiškia savo nuomonę, bet nesiima jokių aktyvių veiksmų: dėl komentaro neatsiranda nei žalos, nei aukų. Už nusikaltimą yra atsakingas tik jį realiai įvykdęs asmuo.

Optimalus sprendimas yra netinkamus komentarus ištrinti: nėra komentaro – nėra problemos. Kreipimasis į teisėsaugą tik eikvoja šios laiką ir pinigus. Įstatymų sargai, užuot gaudę tikrus nusikaltėlius, dabar gaudo tuos, kurie tik kalba apie nusikaltimus.

Pagal galiojančią teisę komentatoriai yra baudžiami vien už viešai išsakytas mintis. Žurnalistai, cituodami tuos žodžius, nusikalstamas idėjas paviešina labiau nei komentatoriai. Mąstant nuosekliai, naujienų portalai taip pat turi būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn.

Smurtauti skatinančių komentarų internete autoriai yra baudžiami

Lietuvos žiniasklaidoje reguliariai pasirodo pranešimai apie nubaustus interneto komentatorius. Naujienų portaluose parašę neapykantos kupinus komentarus (paprastai nukreiptus prieš homoseksualus), jų autoriai susilaukia teismų ir baudų.

Nespinduliuoja meile lietuviai ir kitų tautybių bei rasių asmenims, tačiau, panašu, kad didžiausią pavojų tradicinio (riboto) mąstymo žmonėms kelia kartu gyvenantys du vyrai: teisėsauga daugiausia darbo turi dėl viešų raginimų susidoroti su gėjais.

Štai taip atrodo tipiniai, pagal tą patį šabloną rašyti straipsniai apie išnagrinėtas bylas ir paskelbtus nuosprendžius:

2012-02-26 Už „Facebook“ parašytą komentarą teismas liepė eiti prižiūrėti senukų

2012-01-28 Po Lady Gagos kritikos Lietuvai – bausmė už komentarą apie gėjus „Facebook“

2012-01-07 Pasienyje dirbantis pardavėjas internete siūlė „utilizuoti komikus“

2011-12-04 Nuteista alytiškė: neetiškus komentarus internete išprovokuoja gėjų elgesys

2011-10-03 Ūkininkas nuteistas už raginimus naikinti gėjus

2011-09-24 Nuteistas komentatorius, raginęs bažnyčios tarnus kovoti su gėjais

2011-07-03 Nubaustas internete gėjus kankorėžiais „apdovanoti“ siūlęs komentatorius

2011-04-05 Nuteista buvusi medikė, raginusi gėjus pasodinti į dilgėlyną

2011-03-27 Komentarą apie gėjus parašęs ūkininkas gavo baudą ir neteko kompiuterio

2010-11-25 Nubaustas internete su gėjais susidoroti raginęs gydytojas

2010-11-12 Už parašytą komentarą apie gėjus teismas konfiskavo kompiuterį

2010-09-21 Internete gėjus ir gaidžius mušti raginusio vyro drąsa išgaravo teisme

2009-07-20 Už komentarą apie čigonus Klaipėdoje nuteistas muzikos mokytojas

2009-04-23 70-metė gydytoja antrą kartą nuteista už rasistinius komentarus internete

2009-03-30 Už komentarą apie gėjų „pupulį“ ir lesbiečių „braškytę“ – teismo nuosprendis

Viešas kurstymas smurtauti, fiziškai susidoroti su kitos tautybės ar seksualinės orientacijos asmenimis yra nusikalstama veika, už kurią gresia baudžiamoji atsakomybė (pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnį). Už internete paskelbtus komentarus teismai nuteistiesiems skiria labai įvairias pinigines baudas: nuo 2 MGL (260 Lt) iki 25 MGL (3250 Lt). Iš kai kurių komentatorių teismai konfiskuoja ir kompiuterius – kaip nusikaltimo įrankius.

:: :: :: ::

Skirtingas interneto turinys – formaliai toje pačioje viešojoje erdvėje

Teisininkai aklai vadovaujasi galiojančiais įstatymais. Tačiau man, kaip mąstančiam žmogui, jau seniai galvoje kirbėjo klausimas: Ar tikrai kažkur naujienų portalo gelmėje parašytas įžeidžiantis komentaras – tarp tūkstančio beverčių kitų komentarų – yra toks viešas ir pats savaime keliantis grėsmę visuomenei?

Internetas neabejotinai yra masinė informavimo priemonė ir neabejotinai yra viešoji erdvė. Tačiau internetas yra be galo didelis, platus ir gilus. Būdų internete paskelbti savo nuomonę – tiek prisistatant tikru vardu, tiek anonimiškai – yra begalė.

Dėl tokios interneto struktūros kiekvienas jame skelbiamas tekstas nėra ir negali būti vienodai svarbus, vienodai patikimas ir vienodai vertinamas. Didžiausiame šalies naujienų portale paskelbtas žinomo autoriaus išsamus ir argumentuotas straipsnis skaitytojui turi visiškai kitokią informacinę ir etinę vertę, nei po tuo straipsniu sukeverzotas šleivas kreivas anoniminis komentaras.

Ir visgi formaliai tiek autorinis straipsnis, tiek beasmenė nuomonė yra toje pačioje viešojoje erdvėje, ir už netinkamus žodžius jų autoriams gresia ta pati teisinė atsakomybė.

:: :: :: ::

Straipsniai – tradicinė žiniasklaida, komentarai – interneto eros reiškinys

O kaip yra iš tikrųjų? Interneto turinį galima kokybiškai suskaldyti į dvi pagrindines dalis, kurias paprastumo dėlei (o iš tiesų todėl, kad nesugalvojau gudriau) pavadinsiu tiesiog straipsniais ir komentarais. Šias sąvokas reikia suvokti plačiąja prasme.

Straipsniai atitinka tradicinę – iki interneto eros gyvavusią – žiniasklaidą, kuri pirmiausia pasižymi tuo, kad turi aiškiai nurodytą autorių ar autorių kolektyvą (naujienų portalo redakciją). Net jeigu straipsnių autorius neatskleidžia savo tikrosios tapatybės, o prisistato tik slapyvardžiu (kaip kad dažnai būna tinklaraščių atveju), jis vis tiek atstovauja tradicinei žiniasklaidai, nes turi savo vardą rinkoje ir reguliarius skaitytojus.

Komentarai bendru atveju yra anoniminis nuomonių srautas, papildantis straipsnius. Komentarai yra interneto eros reiškinys. Visais laikais tradicinės žiniasklaidos vartotojai – laikraščių skaitytojai, radijo klausytojai, televizijos žiūrovai – spontaniškai kilusią nuomonę galėdavo išreikšti tik šalia sėdintiems artimiesiems. Tokie komentarai niekada neišeidavo į viešumą.

Bet tada atsirado internetas. Interneto eroje komentarai – eilinių žmonių paburbėjimai po nosimi, – išreikšti raštu ir paskelbti viešai, teisine prasme įgijo tradicinės žiniasklaidos statusą.

:: :: :: ::

Tradicinė žiniasklaida veikia ribotoje erdvėje ir ribotame laike

Štai čia ir atrandame problemos esmę: galiojanti teisinė bazė neatitinka laikmečio realijų. Internetas įstatymų leidėjus užklupo netikėtai, ir nesugebėdami adekvačiai reaguoti, jie pasirinko paprasčiausią kelią: nieko nedaryti ir apsimesti, kad interneto nėra. Tačiau iš tikrųjų internetas radikaliai pakeitė viešosios erdvės sampratą.

Tradicinė žiniasklaida veikia ribotoje erdvėje ir ribotame laike. Laikraščiai gali parengti ir spausdinti tik tam tikrą kiekį straipsnių. Radijas ir televizija laidas gali transliuoti ne ilgiau kaip 24 valandas per parą.

Net jeigu laikraščių redaktoriai sugalvotų spausdinti kiekvieno atsitiktinio praeivio nuomonę, o transliuotojai kurtų naujas radijo stotis ir naujus televizijos kanalus, galų gale viskas atsiremtų į sąnaudas. Kasdien leisti knygos storio laikraštį ir išlaikyti dešimtį radijo stočių ar televizijos kanalų kainuoja labai brangiai.

Tradicinė žiniasklaida veikia fizinėje realybėje, kur norint padidinti viešai pateikiamos informacijos kiekį, reikia daugiau žmonių, naujos įrangos, papildomų išteklių ir, žinoma, didelių finansinių investicijų tam. Būtent dėl tokių fizinių apribojimų tradicinė žiniasklaida yra sąlyginai uždara šaka, kurioje veikia ribotas leidėjų / transliuotojų skaičius ir dirba konkretus autorių skaičius.

:: :: :: ::

Internetas yra beribė, potencialiai begalinė, visiems atvira viešoji erdvė

Internetas yra beribė, potencialiai begalinė, visiems atvira viešoji erdvė. Šiuo metu internetu naudojasi daugiau nei 2 milijardai planetos gyventojų, pasaulyje kas sekundę atsiranda 8 nauji interneto vartotojai. Lietuvoje internetu naudojasi 69 procentai, t.y. daugiau nei 2 milijonai šalies gyventojų. Teoriškai jie visi gali reikšti savo nuomonę internete. Kitaip tariant, jie visi yra viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai.

Užtikrinti žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso laikymąsi tarp kelių tūkstančių tradicinės žiniasklaidos darbuotojų, veikiančių lokaliai ir aiškiai nurodančių autorystę, yra viena. Tačiau visai kita yra tikėtis, kad du milijonai rašliavotojų, sėdinčių neaišku kuriam Lietuvos ar pasaulio kampe ir turintys teisę neprisistatyti, vadovautųsi tais pačiais etikos ir informacijos patikimumo reikalavimais.

Kasdien naujienų portaluose ir socialiniuose tinkluose parašoma po keliasdešimt tūkstančių komentarų. Dažniausiai tai tėra spontaniškai kilusios nuomonės. Tai nėra žiniasklaida. Komentatorių teisinė atsakomybė negali būti prilyginama straipsnių autorių atsakomybei.

:: :: :: ::

Kuo skiriasi komentarai nuo straipsnių?

Mąstantys žmonės supranta, kuo skiriasi komentarai nuo straipsnių, ir žino, kuo verta pasitikėti, o kuo ne.

Komentarams teikiamas žemesnis prioritetas nei straipsniams. Iš straipsnių žmonės tikisi aktualios, patikimos, tvarkingai ir struktūruotai pateiktos informacijos. Straipsniai turi aiškiai įvardytą autorių (ar bent jau galima jį nustatyti) ir yra perėję tam tikrą portalo redakcijos kokybinį filtrą (t.y. pripažinti tinkamais publikuoti).

Tradicinė žiniasklaida interneto eroje neprarado savo įtakos: žmonės autoriniais straipsniais pasitiki nepalyginamai labiau nei anoniminiais komentarais. Dauguma naujienų portalų lankytojų neskaito komentarų: netaisyklingai parašytos, neatitinkančios konteksto ar bereikšmes detales komentuojančios nuomonės teikia labai mažai vertės. Dėl tokių neverta gaišti laiko.

Komentarai nevertinami rimtai. Jei straipsnio skaitytojas sutinka su autoriaus teiginiais arba skaitytojui tiesiog imponuoja pati autoriaus asmenybė, straipsnyje išreikštos mintys ir pateiktos idėjos gali daryti įtaką asmeninei skaitytojo nuomonei.

Tuo tarpu, net jeigu portalo lankytojas ir skaito komentarus, jis juos priima daug skeptiškiau. Dauguma žmonių suvokia, kad internete komentarus rašyti gali bet kas: nebrendylos, nesuvokiantys problemos esmės, tiesiog norintys išlieti savo emocijas. Todėl net atvirai smurtauti raginantys komentarai sveiko proto žmonėms kelia juoką: neargumentuoti ir tikru vardu nepasirašyti komentarai negali būti priimami rimtai.

Komentarai yra žemesniame struktūriniame lygmenyje. Komentarai nėra sudėtinė straipsnio dalis – tai tik priedas prie straipsnio. Interneto puslapiuose komentarams yra skirta speciali, aiškiai atskirta erdvė: neįmanoma nepastebėti ribos, kur pasibaigia straipsnis ir prasideda komentarai.

Juo labiau, daugumoje naujienų portalų (priešingai nei tinklaraščiuose) komentarai yra skelbiami atskirame puslapyje. Norint juos perskaityti, reikia lįsti į gilesnį svetainės struktūrinį lygmenį. Žmonės intuityviai suvokia, kad tai, kas nukišta į antrą planą, nėra labai svarbu.

Paprasčiau tariant, straipsniai yra vieši – jie matomi svetainių pagrindinėse pozicijose. Komentarai yra viešai prieinami, bet jie yra tik papildomas informacinis srautas.

Komentarų yra labai daug. Kartais netgi beprotiškai daug, ypač kai straipsnyje kalbama apie gėjus: tada neretai komentarų skaičius viršija 1000 (bent jau DELFI portale). Kas juos visus skaito? Tokioje gausybėje pasimeta net ir pats šlykščiausias komentaras.

Neabejoju, kad aukščiau išvardintų straipsnių komentaruose dar yra užsilikusių tokių, už kuriuos būtų galima kelti baudžiamąsias bylas. Bet kadangi nusikalstami komentarai pasimeta tarp bereikšmių kitų, problema išnyksta savaime. Neskaitomas komentaras yra neegzistuojantis komentaras.

:: :: :: ::

Komentaras internete – tai kaip išgirstas pokalbis gatvėje

Komentaras internete yra asmeninė nuomonė, tapusi pasiekiama viešai. Tačiau tai dar nereiškia tikro viešumo. Komentaras teoriškai yra prieinamas visiems interneto vartotojams, tačiau norint jį rasti, reikia ieškoti. Jis toli gražu nėra tiek viešas, kiek pats straipsnis. Ir būtent todėl jame išsakytos idėjos negali būti vertinamos taip pat rimtai, kaip išsakytos straipsnyje. Analogija iš realus pasaulio:

Jeigu visuomenėje žinomas veikėjas miesto aikštėje surengia mitingą ir per garsiakalbį aiškina, kokį pavojų vien savo egzistavimu kelia tam tikros tautybės, rasės ar seksualinės orientacijos asmenys, – tai jau yra rimtas incidentas. Šios idėjos yra skleidžiamos miniai žmonių, ir bent keli mitingo dalyviai, įaudrinti kalbančiojo ir pasitikėdami jo autoritetu, iš tikrųjų gali sumušti kokį mažumos atstovą.

Visiškai kitokią situaciją turime, kai gatve einantis padorus pilietis išgirsta kitų dviejų asmenų tarpusavio pokalbį su tokiais pamąstymais kaip „reikia juos iššaudyt“ ar panašiai. Dėl gatvėje – viešoje erdvėje – atsitiktinai išgirstos asmeninės nuomonės niekas nekvies policijos ir nesistengs įsidėmėti kalbančiųjų išvaizdos. Protingi žmonės žino, kad tokie privatūs pašnekesiai, net ir patekę į viešumą, nekelia grėsmės visuomenei.

:: :: :: ::

Interneto komentatoriams pakanka tik atsitiktinio dėmesio

Galima ginčytis, kad žodžiu išreikštos mintys greitai ir pasimiršta, o internete parašyti komentarai lieka ilgai. Todėl štai jums dar vienas pavyzdys:

Jeigu reklamos stenduose visame mieste iškabinami didžiuliai plakatai, raginantys susidoroti su tam tikra visuomenės grupe, – tai neabejotinai yra nusikaltimas. Bet negi jūs lygiai taip pat pasipiktintumėte, tą patį tekstą aptikę ranką užrašytą ant popieriaus lapelio ir priklijuotą ant sienos kokioje tamsioje tarpuvartėje, kur beveik niekas nevaikšto? Kviesit policiją, rašysit pareiškimą? Tikriausiai ne: per daug rūpesčių dėl menkos smulkmenos.

Yra viešai išsakomos mintys, ir yra viešumoje išgirstos mintys. Yra viešai skelbiamas tekstas, ir yra viešumoje pamatytas tekstas. Vienos informacijos skleidėjai sąmoningai, tikslingai, pasirinkdami efektyvias priemones stengiasi kuo plačiau paskleisti savo idėjas.

Kitos informacijos skleidėjai tik atvirai (žodžiu ar raštu) pareiškia savo nuomonę, bet jie neturi tikslo, kad kuo daugiau žmonių sužinotų jų idėjas: jiems pakanka tik atsitiktinio dėmesio. Į pastarąją kategoriją patenka ir interneto komentarai.

:: :: :: ::

Nusikaltimai vykdomi veiksmais, o ne žodžiais

Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Interneto komentatoriai tik pareiškia savo nuomonę, bet nesiima jokių aktyvių veiksmų, nukreiptų į realų žmonių grupių diskriminavimą.

Nusikaltimai vykdomi veiksmais, o ne žodžiais. Kai nėra tikro nusikaltimo, jį bandoma sukurti dirbtinai. Prokuratūros specialistai, turėdami per daug laisvo laiko, užsiima semantine komentarų analize:

„Komentaru raginama (raginimas išreikštas bendratimi „naikint“ su modaliniu žodžiu „reikia“) smurtauti prieš žmonių grupę dėl seksualinės orientacijos“, – teigiama specialisto išvadoje.

Koks čia kurstymas, jei tai prasideda ir baigiasi tik žodžiais? Tų žodžių nelydi veiksmai – nei iš pačių komentatorių, nei iš komentarų skaitytojų pusės. Jei kas nors iš tikrųjų norėtų susidoroti su tam tikros mažumos atstovais, jis organizuotų smogikų pulkus, užuot internete rašęs komentarus, kurių niekas neskaito.

Tokių komentarų autoriai yra bailiai: jie garsiai cypia tik sėdėdami prie kompiuterio. Tokių komentarų skaitytojai yra protingi žmonės: jie sugeba atsirinkti vertingas nuomones ir ignoruoti kvailas. Ir vienu, ir kitu atveju teisėsaugos įsikišimo čia nereikia.

Galų gale pats žodis „reikia“ dar nereiškia raginimo. Tai yra tik meninė priemonė, būdas tą pačią mintį pasakyti kitaip. Asmuo, sakydamas „reikia gėjus naikint“, omenyje turi „nekenčiu gėjų“.

Lygiai taip pat vietoje „esu alkanas“ galima sakyti „reikia valgyti“. Bet pastaroji frazė nereiškia, kad visi dabar privalo kažką valgyti. Tai nėra nei raginimas, nei kurstymas. Tai asmeninė nuomonė, išreikšta kita forma.

:: :: :: ::

Už nusikaltimą yra atsakingas tik jį realiai įvykdęs asmuo

Net jeigu komentarą perskaitęs asmuo ir sutinka su jame išsakytais teiginiais, jis turi būti paskutinis debilas, kad pakilęs nuo kompiuterio tuoj pat eitų ir žudytų jam neįtinkančią visuomenės grupę.

Vieno asmens turima žodžio laisvė nesuteikia veiksmų laisvės kitam asmeniui. Potencialus žudikas žino, kad bausmė už realų nusikaltimą galioja kaip galiojusi, nesvarbu, kiek kartų viešojoje erdvėje jis būtų išgirdęs „bendratimi išreikštus raginimus su modaliniais žodžiais“.

Visai kita situacija būtų, jeigu daryti ką negero viešai kurstytų aukštą statusą ir autoritetą turintis asmuo, galbūt netgi paremdamas savo pasekėjus materialiai ir suteikdamas jiems prieglobstį. Bet juk interneto komentatoriai nieko panašaus nesiūlo.

Jeigu nusikaltimą įvykdęs asmuo prisipažintų, kad tai padarė įkvėptas atsitiktinio komentaro internete, jis būtų palaikytas protiškai nesveiku. Neįmanoma, kad anoniminis komentaras paskatintų nusikalsti padorų žmogų. Vadinasi, nusikaltėlis jau iki tol buvo nestabilios psichikos, galbūt net neturintis teisės gyventi laisvėje.

Racionaliai mąstant, komentatoriai niekada neturėtų būti baudžiami, kad ir ką savo komentaruose rašytų. Vienu atveju (t.y. beveik visada), jų žodžiai nevirsta konkrečiais darbais – vadinasi, nusikaltimo ir aukų nėra. Kitu atveju, už nusikaltimą yra atsakingas tik jį įvykdęs asmuo, nes komentatorius, nors ir leptelėjo netinkamą pasiūlymą, vėliau jokių konkrečių veiksmų neatliko ir nebuvo nusikaltimo bendrininku.

Todėl labai stebina griežtas teisėsaugos požiūris į komentarus, į žodžiais išsakytą raginimą susidoroti žiūrint vos ne taip pat rimtai kaip ir į faktinę žmogžudystę.

:: :: :: ::

Netinkamus komentarus – ištrinti: nėra komentaro – nėra problemos

Net jeigu nepadorūs komentarai ir nekelia grėsmės visuomenei, visiškai jų ignoruoti negalima. Jie yra interneto šiukšlės, jie neteikia naudos ir juos reikia trinti. Tiesiog ištrinti. Tai yra optimalus sprendimas: nėra komentaro – nėra problemos.

Kreipimasis į teisėsaugą tik eikvoja šios laiką ir pinigus. Priemonės, skirtos išaiškinti anoniminį komentatorių ir išnagrinėti bylą, kainuoja brangiau, nei kad yra potenciali komentaro sukelta žala. Kuo daugiau teisėsauga kapstosi po bereikšmius komentarus, tuo mažiau lieka laiko rimtoms byloms. Įstatymų sargai, užuot gaudę tikrus nusikaltėlius, dabar gaudo tuos, kurie tik kalba apie nusikaltimus.

Su netinkamais komentarais susitvarkyti gali ir pati interneto svetainės administracija, padedant tos svetainės lankytojams – portalo bendruomenei. Pavyzdžiui, DELFI jau 2002 m. komentarams įdiegė filtrus ir pradėjo raginti informuoti redakciją apie netinkamus komentarus: vulgarius, grasinančius, šmeižikiškus, skatinančius smurtą, neapykantą, kurstančius nelegaliems veiksmams ir kitaip pažeidžiančius įstatymus. Kaip rašo Vikipedija, DELFI pašalina apie 8 procentus komentarų.

:: :: :: ::

Komentarų trynimas taupo valstybės pinigus

Komentarų trynimas yra efektyviausia priemonė kovoti su tariamu viešu kurstymu nusikalsti. Komentarai gali būti trinami tiek automatiškai, tiek rankiniu būdu. Pirmuoju atveju komentaras panaikinamas, kai tam tikras kiekis vartotojų pažymi jį kaip netinkamą. Antruoju atveju vartotojas pranešimą apie netinkamą komentarą siunčia svetainės administratoriui, o šis jį ištrina. Ir problemos kaip nebūta.

Tokios paprastos priemonės užtikrina, kad didžioji dalis netinkamų komentarų yra ištrinami dar iki tol, kol juos perskaito pasibylinėti norintys asmenys. Šiuo metu daugumoje Lietuvos portalų taikomi automatiniai ar rankiniai komentarų turinio filtrai taupo valstybės pinigus.

Kai perskaitytu komentaru pasipiktinęs asmuo, užuot tiesiog paprašęs portalo redakcijos komentarą ištrinti, kreipiasi į prokuratūrą, jis tik paskatina pinigų švaistymą beprasmiams teismo procesams.

Atsitiktinis komentatorius – ne tas, kuris pasisakė griežčiausiai, bet tas, kurio nepadorus komentaras ilgiausiai liko nepastebėtas padorių skaitytojų – nubaudžiamas už išreikštą nuomonę. Tačiau tai nieko nepakeičia, nes nei žalos, nei aukų ir taip nebuvo.

:: :: :: ::

Žurnalistai nusikalstamas idėjas paviešina labiau nei komentatoriai

Pabaigai – dar vienas įdomus aspektas. Kai komentaras parašytas komentarų skiltyje, jį perskaito gal tik keli šimtai žmonių. Tačiau kai žurnalistai parengia straipsnius apie išnagrinėtas bylas ir paskelbtus nuosprendžius, jie pacituoja visus šmeižikiškus ir smurtą skatinančius komentarus. O tokius straipsnius, dažnai iškeltus į pagrindines naujienų portalo pozicijas, perskaito jau keliasdešimt tūkstančių lankytojų.

Paspauskite ant bet kurios šio straipsnio pradžioje pateiktos nuorodos ir pamatysite, su kokiu pasimėgavimu ir be jokios cenzūros žurnalistai cituoja tokias frazes kaip „muškit pyderus ir gaidžius, šaunuoliai“, „reikia dar vieno Hitlerio paliubomu, tiems pidariugoms naikinti, nes jau per daug priviso“, „tuos atmatas čigonus reikia šaudyti“, „sumažinti visokių ten nygerių ir musulmonų srautą į Lietuvą, juk jie čia atvažiuoja parazituot“.

Kai raginimas susidoroti yra tik komentarų skiltyje, šių idėjų sklaida ir potenciali grėsmė yra labai maža. Tačiau kai tas pats raginimas susidoroti tampa gausiai skaitomo straipsnio dalimi, tai jau yra rimta. Juk pagal galiojančią teisę būtent žodžiai yra nusikaltimas: komentatoriai yra baudžiami ne už realiai padarytus darbus, o tik už viešai išsakytas mintis.

Vadinasi, šių straipsnių autoriai – ar net visi naujienų portalai – taip pat turi būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn.

:: :: :: ::

Interneto eroje radikaliai pasikeitė viešosios erdvės samprata

Kai žurnalistas aprašo žmogžudystę, jis tik pamini žmogžudystės faktą ir kai kurias jos detales. Žurnalistas pats nieko nežudo, o įvykį vien aprašydamas nusikaltimo nepadaro.

Tačiau kai žurnalistas cituoja nelegalius veiksmus kurstantį komentarą, jis atkartoja lygiai tą patį, už ką ir buvo nubaustas komentatorius. Kitaip tariant, žurnalistas yra lygiai toks pats nusikaltėlis kaip ir komentatorius. Ar net didesnis: juk straipsnio skaitytojų auditorija yra žymiai platesnė.

Tai, kad straipsnyje aiškiai pabrėžiamas komentaro nusikalstamas pobūdis, nurodama už tuos žodžius realiai paskirta bausmė, ir pats straipsnis galbūt atlieka prevencinę funkciją, – tai nėra patys svariausi argumentai.

Už komentarus yra baudžiama, nes įstatymų kūrėjams atrodo, kad kam nors viešai paraginus naikinti gėjus ar čigonus, visi tai perskaitę iškart ir puola žudyti gėjus ar čigonus. Kitaip tariant, yra baudžiama vien už idėjos, kad prieš kažkurią visuomenės grupę galima smurtauti, sklaidą.

Naujienų portalai, šią idėją paskleisdami dar platesniu mastu, daro didesnį nusikaltimą nei komentatoriai. Reikėtų išlaikyti nuoseklumą ir žurnalistus bausti už tokias atviras citatas. Nors dar geriau būtų pradėti vadovautis sveiku protu ir nieko nebausti, pripažįstant, kad beribiame internete aidintys žodžiai niekam nekelia pavojaus.

Viešajai erdvei tapus be galo didelei, grasinančių komentarų keliama žala tapo be galo maža. Belieka tik palinkėti, kad įstatymų kūrėjai kuo greičiau suvoktų, kad interneto eroje radikaliai pasikeitė viešosios erdvės samprata, ir pagal tai pakoreguotų įstatymus. Tada ir teisėsauga galės skirti daugiau dėmesio tiems, kas nusikaltimus atlieka veiksmais, o ne žodžiais.

Kūčių vakaro burtai šiandieninei Lietuvai

Vilhelmas Negerovė — Sat, 24 Dec 2011 12:55:40 +0000

Šližikūčiukai – lietuvių nacionalinis kūčvalgis

:: :: :: ::

Kūčios – stebuklų metas. Sakoma, kad Kūčių naktį, lygiai vidurnaktį, vanduo šuliniuose pavirsta vynu. Šulinių savininkams tai užtraukia baudą už disponavimą didesniu nei 1 litro talpos bambaliu.

Anot lietuvių tautosakos, Kūčių naktį, lygiai vidurnaktį, Šalčininkų rajono gyventojai prabyla lietuviškai. Tačiau tai išgirdusio žmogaus laukia nelaimė: visus ateinančius metus jis bus priverstas lenkiškas pavardes rašyti originalo rašmenimis.

Nuo seno lietuviai, su šeima susėdę prie Kūčių stalo, burdavosi, kas jų laukia ateityje. Senoviniai burtai laikui bėgant keitėsi, kad kuo geriau atitiktų šių dienų realijas.

:: :: :: ::

Kūčių vakaro burtai šiandieninei Lietuvai

Kūčių vakarą po staltiese padėkite pluoštą šieno. Kiekvienas šeimos narys traukia po vieną stiebelį. Ilgas šiaudas reiškia, kad pensijos teks laukti ilgai. Trumpas šiaudas reiškia, kad pensijos nesulauksite.

Išlydykite šiek tiek vaško. Išlydytą vašką pilkite į indą su šaltu vandeniu ir stebėkite, kokią formą vaškas sudarys. Jeigu iš vaško susiformuoja labai konkretus dalykas – tas dalykas ateinančiais metais ir bus. Jeigu vandens paviršiuje plūduriuojantis objektas panašus į beformę vaško dėmę – Lietuvos valdžios politika ateinančiais metais bus neprognozuojama.

Jeigu valgydami Kūčių vakarienę pastebite, kad kuo daugiau valgote, tuo alkanesnis jaučiatės – reiškia, kitais metais Lietuvoje bus įvesti progresiniai mokesčiai.

Kūčių vakarą atsistokite nugara į duris ir per save meskite batą. Jei bato priekis bus nusisukęs į duris – kitais metais emigruosite iš Lietuvos. Jei bato priekis rodo jums į užpakalį – gyventi Lietuvoje bus nelengva.

Kūčių vakarą ant atskirų popieriaus lapelių surašykite visas Lietuvos politines partijas ir visus lapelius pasidėkite po pagalve. Kalėdų rytą ištraukite vieną lapelį – ant jo užrašyta partija gaus daugiausia balsų per rudenį vyksiančius Seimo rinkimus. Likusios partijos susijungs į vaivorykštės koaliciją ir sudarys valdančiąją daugumą.

Kūčių vakarą su peiliu nulupkite obuolio žievę ir meskite ją per kairį petį. Ant kokio buitinio prietaiso ar namų apyvokos daikto lupena nukris, tas dalykas kitais metais bus apmokestintas prabangos mokesčiu.

Jeigu Kūčių naktį dangus žvaigždėtas – kitais metais valdininkai Lietuvoje kyšius ims atvirai. Jeigu dangus apsiniaukęs – kyšius ims slapta.

Kūčių naktį reikia išeiti į kiemą ir paklausyti, iš kurios pusės šunys loja. Jei loja iš rytų pusės – kitais metais brangs dujos. Jei iš pietų – brangs benzinas ir cigaretės. Jei iš vakarų – brangs paskolos eurais. Jei iš šiaurės – brangs pieno produktai. Jeigu šunys visai neloja, reiškia, kad ateinančiais metais nekilnojamojo turto mokesčiu bus apmokestintos ir būdos.

Paimkite saują riešutų ir juos suskaičiuokite. Jei skaičius nelyginis – kitais metais bus įvestas viengungio mokestis. Jei riešutų skaičius lyginis – priėmus Konstitucijos pataisą, šeima bus laikomi tik susituokę asmenys: norėdami ir kitais metais savo šeimos nariais laikyti brolį ar močiutę, turėsite su jais susituokti.

Supilkite šližikūčiukus į dubenį ir rieškučiom – abiem rankom – pasemkite jų. Stenkitės paimti kuo daugiau šližikūčiukų. Dabar suskaičiuokite šližikūčiukus – toks ateinančiais metais bus PVM tarifas.

Rankomis apkabinkite radiatorių. Jei radiatoriaus sekcijų skaičius lyginis – kitais metais susituoksite. Jei nelyginis – liksite nevedęs/netekėjusi. Jei radiatorius skleidžia šilumą – kitais metais sąskaitos už šildymą dar labiau išaugs.

Ant padėklo sustatykite tris apverstus puodelius. Po vienu iš jų padėkite porą litų, po kitu – porą šližikūčiukų, po trečiu – porą degtukų. Padėklą pastatykite saugioje vietoje ir laikykite jį ten visus metus. Niekada negalite žinoti, kada dalykai po apverstais puodeliais jums taps gyvybiškai būtini.

Linksmoji ekonomika, arba Saliamono Salos Tauragėje

Vilhelmas Negerovė — Mon, 09 May 2011 19:32:12 +0000

Prieš kelis mėnesius The Economist paskelbė šį labai įdomų žemėlapį:

Čia JAV valstijų vietose pūpso valstybės, turinčios analogišką BVP. Vajomingo valstijos vaidmenį patikėta atlikti Lietuvai.

Pasikėsindamas į Lietuvos teritorijos vientisumą, sukūriau atitinkamą tėvynės žemėlapį. Jame Lietuvos apskritys pakeistos valstybėmis, turinčios tokį patį (ar labai panašų) BVP:

Duomenys – 2009 metų. Šaltiniai: Statistikos departamentas ir Tarptautinis valiutos fondas.

Egzotiškoji Lietuva. Prisipažinkite – tektų ilgai pavargti, kol pasaulio žemėlapyje surastumėte šias šalis. Čia turime: tris Afrikos valstybes (Čadas, Gvinėja, Žaliasis Kyšulys), po dvi valstybes iš Pietų Amerikos (Paragvajus, Gajana), Centrinės Amerikos (Belizas, Antigva ir Barbuda) ir Okeanijos (Fidžis, Saliamono Salos) bei vieną Azijos valstybę (Butanas).

Suprantama, visa ši egzotika radosi iš to, kad žemėlapį sudariau pagal nominalų regionų BVP – o tai beveik nieko nepasako apie gyvenimo lygį. Pavyzdžiui, per metus 650 tūkstančių Kauno apskrities gyventojų sukuria tiek pat gėrybių, kiek ir 11 milijonų Čado gyventojų. Taigi kauniečiai gyvena nepalyginamai geriau.

Netgi kaimyninių šalių fone Lietuvos apskritys atrodo labai solidžiai. Štai jums geografinė BVP aritmetika:

Latvija = Vilniaus apsk. + Kauno apsk. + Klaipėdos apsk.

Estija = Vilniaus apsk. + Klaipėdos apsk.

Desertui – dar viena įdomybė. Lietuva turi seserį dvynę – tiek pagal vėliavas, tiek pagal BVP:

Krepšinio šalyje nėra vietos futbolo stadionams

Vilhelmas Negerovė — Tue, 22 Mar 2011 17:20:18 +0000

Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadionas. Pirmame plane – Nemunas.

:: :: :: ::

Europos ir pasaulio čempionai atvyksta į Lietuvą

Lygiai po savaitės, kovo 29 dieną, vyks 2012 metų Europos futbolo čempionato atrankos rungtynės tarp Lietuvos ir Ispanijos. Kad ir kokiu rezultatu pasibaigs rungtynės, Lietuvai bus arba gėda, arba labai gėda.

Rungtynės vyks Dariaus ir Girėno pievoje, kuri yra Kaune, kuris yra Lietuvoje, kurioje nėra nė vieno normalaus futbolo stadiono.

Ispanai jau kartą žaidė Lietuvoje (2004 m. spalį) ir jiems tai nepatiko. Ne tiek dėl rezultato (rungtynės baigėsi Lietuvos pergale rezultatu 0:0), kiek dėl žaidimo sąlygų.

Tąkart rungtynės vyko Žalgirio mūšio laikus menančiame Žalgirio stadione Vilniuje. Ispanus taip pašiurpino stadiono būklė, kad nenorėdami rizikuoti savo sveikata jie atsisakė treniruotis „ryžių lauke“.

Savo nelaimei ispanai vis dėlto buvo priversti ten žaisti. Namų aikštė lietuviams suteikė ne tik psichologinį, bet ir techninį pranašumą: lietuviai mintinai žinojo visas aikštės duobes ir buvo pasiruošę tam, kad riedantis kamuolys gali staigiai keisti judėjimo kryptį.

Ispanijos spauda netylėjo ir sukėlė skandalą. Per visą pasaulį nuskambėję pasišaipymai iš apgailėtinos Lietuvos futbolo stadionų būklės sumenkino Lietuvos įvaizdį, bet kadangi jis niekada nebuvo aukštas, niekas to nepastebėjo.

Šių metų Ispanijos rinktinėje yra tik penki žaidėjai iš 2004 metų rinktinės. Penki žaidėjai nesugebėjo perkalbėti visos komandos, todėl bus priversti Lietuvoje apsilankyti antrą kartą. Geriausią atmintį ir šviesiausią protą turintis Ispanijos rinktinės narys Carlesas Puyolis šiuo metu simuliuoja traumą ir džiaugiasi galintis pasilikti tėvynėje.

Kur emigruos Lietuvos rinktinė?

Prieš septynerius metus įvykęs skandalas po savaitės vėl bus primintas. Šiandieninis Dariaus ir Girėno stadionas ne ką geresnis už tuometinį Žalgirio stadioną.

Pagal pernai UEFA patvirtintas patikslintas stadionų taisykles oficialios tarptautinės rinktinių rungtynės gali vykti tik ne žemesnį nei 3 UEFA kategorijos statusą turinčiame stadione. Tokio statuso Lietuvoje neturi nė vienas stadionas.

Tam, kad D&G stadionas atitiktų UEFA keliamus reikalavimus, užtektų vos 4 milijonų litų – 42 kartus mažiau nei kainavo Žalgirio arena (čia ta, kur skirta krepšiniui) ir 92 kartus mažiau nei planuojama iš viso sukišti į Valdovų rūmus (čia tie, kur neatlieka jokios naudingos funkcijos). Tačiau planuota D&G stadiono rekonstrukcija atidedama neribotam laikui.

Labai tikėtina, kad po savaitės UEFA paskelbs, jog Lietuvos futbolo rinktinė negali žaisti Lietuvoje, nes tai pavojinga žaidėjų bei žiūrovų sveikatai. Tegul visas rungtynes žaidžia išvykoje arba nuomojasi padorų stadioną Latvijoje ar Lenkijoje. Lenkija, kartu su Ukraina rengianti 2012 metų Europos futbolo čempionatą, stadionų tikrai turi.

Apie tai, kad Lietuvos rinktinei gali tekti emigruoti iš Lietuvos, kalbėta ir prieš septynerius metus, tik šįkart tai gali tapti realybe. Tarptautiniai reikalavimai stadionų kokybei tik auga, o Lietuvos stadionų kokybė tik prastėja.

:: :: :: ::

STADIONAI LIETUVOJE: GERI, BLOGI IR ŠLYKŠTŪS

Krepšinio šalyje nėra vietos futbolo stadionams. Lietuvoje kaip grybai po lietaus dygsta tik vienetiniam renginiui skirtos krepšinio arenos, o futbolo gerbėjai gali džiaugtis tik sovietmečio palikimu ir atsitiktiniais stebuklais.

Geri

Vėtros stadionas Vilniuje ir Sūduvos stadionas Marijampolėje yra vieninteliai futbolo stadionai, pastatyti Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo. Stadionuose telpa atitinkamai beveik 6 tūkstančiai ir šiek tiek daugiau nei 6 tūkstančiai žiūrovų.

Europos mastu tai mikroskopiniai stadionai, todėl paskelbti vieną šių stadionų pagrindiniu Lietuvos nacionalinės rinktinės stadionu būtų visiškai ne lygis. Palyginimui, prieš 11 metų pastatytame Rygos Skonto stadione telpa 10 tūkstančių žiūrovų, kas jau yra lygis.

Tiesa, 2008 ir 2009 metais Lietuvos rinktinė žaidė trejas rungtynes Sūduvos stadione (Pasaulio čempionato atrankoje). Rungtynių transliacijas stebėję austrai, rumunai ir serbai tikriausiai pamanė, kad skūpiems suvalkiečiams labiau patinka rungtynes žiūrėti per kaimyno televizorių: Sūduvos stadionas turi tik vieną didelę tribūną, kuri nepatenka į filmavimo kamerų akiratį, todėl televizijos žiūrovams atrodo, kad rungtynės kažkokioje tvora aptvertoje aikštėje vyksta beveik be žiūrovų.

Nepavykus įgyvendinti D&G stadiono rekonstrukcijos, LFF kalba, kad galbūt reikėtų bandyti tuos kelis milijonus skirti Vėtros stadionui, kad šis įgytų reikiamą UEFA statusą ir taptų pagrindiniu Lietuvos nacionalinės rinktinės stadionu. Kitaip tariant, Lietuvos futbolą reprezentuotų 6 tūkstančių vietų neturintis stadionas.

Judama link to, kad tarptautinės futbolo varžybos vyks stadionuose, kuriuose yra perpus mažiau vietų nei krepšinio arenose. Ši tendencija palanki ir kitiems Lietuvos miestams: Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys ir Alytus puoselėja pagrįstas viltis priimti Lietuvos rinktinę. Kadangi nėra jokio rimto konkurento (stadiono, kuris būtų vienareikšmiškai laikomas nacionaliniu), iš prasto stadiono padaryti geriausią šalies stadioną galima sąlyginai pigiai.

Stadionų rekonstrukcijos Lietuvoje atrodo taip: sudedamos ryškių spalvų plastikinės kėdės, aikštėje sulyginami kurmiarausiai, aplinkinių gyventojų paprašoma išsivesti stadione ganomas karves. Tai trumpam nuramina tarptautinių asociacijų ekspertus ir šie suteikia stadionui licenciją dar vieniems metams.

Minimaliai pakėlus stadionų būklės reikalavimus, visi Lietuvos stadionai iškart atsiduria už borto ir kosmetinės renovacijos pradedamos iš naujo. Bet tuo pačiu tai reiškia, kad net keli stadionai atsiduria panašioje startinėje pozicijoje ir turi lygias galimybes tapti Lietuvos geriausiais.

Blogas

Didžiausiame Lietuvos stadione – Vilniaus Žalgirio stadione – telpa 15 tūkstančių žiūrovų. Istorinis Lietuvos stadionas ir futbolo simbolis dabar atlieka tik nostalgijos kėlimo funkciją.

Statytas vokiečių belaisvių (ne Žalgirio mūšio, bet Antrojo pasaulinio karo) ir jau sulaukęs vyrų pensinio amžiaus (šiais metais stadionui sukaks 63 metai) šiuo metu stadionas yra uždarytas ir ruošiamas nugriauti.

Žalgirio stadionas, Vilniaus koncertų ir sporto rūmai bei teritorija aplink stadioną (iš viso 13 hektarų) priklauso Ūkio Banko Investicinei Grupei (ŪBIG), kuri savo ruožtu priklauso Vladimirui Romanovui, kuriam priklauso viskas, kas turi Žalgirio vardą. Kada nors toje teritorijoje turėtų atsirasti kultūrai, sportui, laisvalaikiui ir verslui skirtas modernus kompleksas su 10 tūkstančių vietų stadionu priešakyje.

Kada tai bus, neaišku, nes futbolo projektai Lietuvoje juda lėčiau nei stadionuose auga žolė. Dar 2004 metais pradėtas Naujosios Vilnios futbolo komplekso projektas šiuo metu nekruta. O iš žiemos miego prikelti dar stambesni projektai pasibaigia skandalais ir apsivertę ant kito šono miega toliau.

Šlykštus

Vilniuje, ant Šeškinės kalvos, Akropolio paunksmėje dunksantis Nacionalinis stadionas vadinamas arba amžiaus statybomis, arba Lietuvos gėda, kas realiai reiškia tą patį. Vietoje universalios paskirties, su dengtomis tribūnomis ir 25 tūkstančių sėdimų vietų, dvasinę ir materialinę naudą valstybei teikiančio stadiono šiuo metu tėra užkonservuoti betoniniai griaučiai.

Pradėtas statyti dar prie Gorbačiovo, 1987 metais, stadionas pirmą kartą numirė 1993 metais. 2007 metais jis prisikėlė iš mirusių, bet tik tam, kad po metų vėl numirtų. Didžiausias skandalas tas, kad apskritai niekas neturėjo teisės pradėti gaivinti stadiono: Aukščiausiasis teismas konstatavo, jog statybos sutartis buvo pasirašyta neteisėtai ir yra niekinė. Kaip įprasta Lietuvoje, sutarties niekiškumas nebuvo kliūtis apsukriems rangovams praturtėti.

Bendra Nacionalinio stadiono sąmata turėjo siekti maždaug kaip dvejų Valdovų rūmų. Universalios paskirties statinys ir turi kainuoti daugiau nei jokios paskirties neturintis statinys, taigi viskas čia suprantama. Tik kad istoriniai duomenys rodo, jog egiptiečiai per trumpesnį laiką ir su mažesne darbų sąmata pastatė Cheopso piramidę.

Stadionas turėjo būti atidarytas iki 2009 metų Dainų šventės. Dabar mąstoma, kad gerai būtų Nacionalinį stadioną pastatyti iki Lietuvos vardo dviejų tūkstančių metų jubiliejaus. Ekspertai prognozuoja, kad tada futbolas bus pasikeitęs neatpažįstamai: teisėjams jau bus leidžiama peržiūrėti ginčytinų momentų vaizdo pakartojimus.

:: :: :: ::

D&G – GERIAUSIA, KĄ TURIME

Šiuo metu nacionalinio futbolo stadiono vaidmenį atlieka jau ne kartą minėtas Dariaus ir Girėno stadionas Kaune. Tai pirmasis sporto stadionas Lietuvoje, atidarytas dar 1925 metais. Paskutinįkart D&G stadionas renovuotas 1998 ir 2005 metais. Šiuo metu stadionas netenkina tarptautinių reikalavimų.

Po savaitės vyksiančias rungtynes tarp Lietuvos ir Ispanijos čia leista rengti išimties tvarka, LFF prezidentui Liutaurui Varanavičiui pažadėjus seksualiai patenkinti UEFA prezidentą Michelį Platini.

Anot patikimiausio informacijos šaltinio internete Vikipedijos, D&G stadione telpa arba 8248, arba 9180 žiūrovų. Nors tribūnos sustatytos kiek kitaip nei Sūduvos stadione, vis tiek yra daug atvirų vietų su langais į gamtą. Užsieniečius stebina šalia D&G stadiono žaliuojantys žmogaus rankos nepaliesti pirmykščiai miškai, kuriuose klaidžioja meškos ir vilkolakiai.

Problemos

Kaip ir daugumos Lietuvos stadionų, pagrindinė D&G stadiono problema yra aikštė. Lietuviai yra žemdirbių tauta ir futbolo aikštes naudoja bulvėms auginti (sporto varžybos rengiamos tais metais, kai aikštė pūdymuoja). Tokioje aikštėje tiesiai paridentas kamuolys šokinėja, neprognozuojamai keičia judėjimo kryptį, o įkritęs į gilesnę duobę visai sustoja.

D&G stadionas tinkamas tik mėtyti diską. Nenuostabu, kad 2000 metais Virgilijus Alekna ten pasiekė antrą geriausią visų laikų rezultatą pasaulyje (73,88 m). Beje, tai nutiko todėl, kad tuo metu stadione vyko dar ir futbolo varžybos, ir diskas, atsitrenkęs į vieno futbolininko galvą, nulėkė keliais metrais toliau nei turėtų. Kadangi, kaip dažnai pasitaiko Lietuvoje, disko metimų teisėjas buvo Aleknos švogeris, jis įskaitė rezultatą.

Šiuo metu D&G stadiono aikštės kokybė ypač aktuali dėl to, kad rungtynės vyks kovo mėnesį, kai Lietuvoje dar sniegas neištirpęs ir dar galima šlapdriba. Todėl visai tikėtina išvysti Ispanijos futbolininkus, nerangiai klampojančius po šlapią ir minkštą aikštę, ir Ikerą Casillasą, stovintį iki kelių purve. Belieka palinkėti, kad prie tokių sąlygų įpratę lietuviai tuo pasinaudotų.

Dar vienas išskirtinis D&G stadiono bruožas – apšvietimas. 60 vatų lemputės neapšviečia visos aikštės, todėl žaidėjai dažnai atsiduria šešėlyje. Tada būna sunku atskirti, kur lietuvis, kur ne lietuvis.

Pernai rugsėjį vykusiose rungtynėse škotų sirgaliai (kurių stadione buvo daugiau nei lietuvių) problemos nematė, nes atvykę į Lietuvą jie ne pieną gėrė. Tačiau prie plačiaekranių televizorių prilipę ir gražių futbolo vaizdų išlepinti ispanai tikrai bus nusivylę.

Sąmokslas

Ir visgi Dariaus ir Girėno stadionas yra geriausia, ką šiuo metu Lietuva gali pasiūlyti stipriausiai planetos komandai – dabartiniams Europos ir pasaulio čempionams. Futbolo šalyse, tokiose kaip Anglija ar Ispanija, net vaikų darželiai turi geresnius stadionus. Į Lietuvą atvykusiam Davidui Villai D&G stadionas grąžins vaikystės prisiminimus.

Neturėdama lėšų normalaus stadiono statybai, Lietuva stengiasi bent jau nesakyti užsieniečiams, kad D&G stadionas yra geriausias šalyje. LFF daug investuoja į viešuosius ryšius, kad pasaulis manytų, jog D&G stadionas yra tik 16-as pagal gerumą Lietuvoje: maždaug, visi kiti stadionai šiuo metu rekonstruojami, todėl galime priimti tik šitame.

Futbolo šalių atstovai vis tiek būna pasibaisėję: 16-as pagal gerumą ir toks prastas – vadinasi, Lietuvoje yra labai menkai išvystyta futbolo infrastruktūra, reikėtų pasitempti. Lietuviai pritardami tik palinguoja galvom ir apsidžiaugia tokiems svečiams išvykus.

Šalyje, kurioje futbolą pradeda žaisti tik vaikai, stipresnių bendraamžių išvaryti iš krepšinio aikštelių, ir kurioje visų rungtynių rezultatai žinomi sezonui į priekį, mums gerai ir taip.

:: :: :: ::

ŠALYS, KURIAS LIETUVA LENKIA

Lietuvos futbolo stadionai gali konkuruoti nebent su Europos nykštukinių valstybių stadionais.

Liuksemburgo, kuris pasaulyje pirmauja pagal vienam gyventojui tenkantį BVP, stadiono aikštė išklota žaliais 100 eurų banknotais. Tai neatitinka UEFA keliamų reikalavimų aikštės dangai. Be to, tokią aikštės dangą nuolatos išardo ir išsiveža futbolininkai iš Rytų Europos šalių.

Andoros plotas yra mažesnis už futbolo stadiono plotą, todėl rungtynių metu vienas vartininkas stovi Ispanijos teritorijoje, kitas – Prancūzijos. Kadangi Andora nepriklauso Šengeno erdvei, futbolo rungtynių tempas būna lėtas: pribėgę baudos aikštelės ribas žaidėjai turi parodyti pasus.

Farerų salose stadionas taip pat netelpa į salą, todėl vartininkai stovi vandenyje ir tuo metu, kai niekas neatakuoja jų vartų, medžioja banginius. Dėl stadiono glaudaus santykio su vandeniu, šis stadionas taip pat naudojamas vandensvydžio varžyboms. Sporto varžybos yra pagrindinė priežastis, dėl ko aplinkiniuose vandenyse mažėja banginių populiacija.

San Marinas dažniausiai neturi futbolo stadiono, nes negali suformuoti pilnos futbolo rinktinės – šalyje paprastai yra mažiau nei 20 gyventojų. Aukščiausias San Marino pasiekimas šalies futbolo istorijoje – pergalė 1:0 (vėliau paskelbta nacionaline švente) prieš amžiną varžovą Lichtenšteiną, kuriame gyvena dvigubai daugiau žmonių ir kuriam, norint turėti pilną futbolo rinktinę, nebūtina laukti kartų kaitos.

Lichtenšteinas turi stadioną kalno šlaite, todėl kamuolys į papėdėje esančius vartus rieda pats. Dėl tokios stadiono padėties pirmame kėlinyje įvarčius muša tik viena komanda, antrame kėlinyje – tik kita. Sklandžiam žaidimui nuolatos trukdo Alpių ožkos ir violetinės Milkos karvės.

Monako stadiono aikštę kerta Formulės 1 trasa, kuri nevykstant Formulės 1 lenktynėms naudojama kaip pagrindinė miesto gatvė. Stadione net ir futbolo rungtynių metu vyksta intensyvus automobilių eismas. Siekiant didesnio saugumo UEFA įpareigojo Monako futbolo federaciją stadione įrengti šviesoforus.

Vatikanas neturi futbolo stadiono, nors Šv. Petro bazilikos viduje toks tikrai tilptų. Verta atkreipti dėmesį, kad Vatikanas apskritai neturi futbolo rinktinės: UEFA uždraudė Vatikanui turėti bet kokią futbolo komandą, nes ši su Dievo pagalba įveiktų bet ką, o tai būtų nesąžininga tų komandų, kuriose žaidžia ir netikintieji, atžvilgiu.

Čia juokinga, nes aukščiau pateikti faktai nėra tikri. Iš tikrųjų Lietuva pagal stadionų būklę nelenkia jokios kitos šalies.

Iš kur naujienas ima DELFI? Žiniasklaidos flagmaną išskrodus

Vilhelmas Negerovė — Wed, 02 Mar 2011 22:40:59 +0000

Santrauka tingintiems skaityti

Atlikau tyrimą – išanalizavau DELFI straipsnių (naujienų), paskelbtų per pastaruosius du mėnesius, šaltinius. Rezultatai iš 7 pagrindinių DELFI rubrikų: 52% – nuosavas DELFI turinys, 48% – perpublikuoti straipsniai iš naujienų agentūrų ir kitų žiniasklaidos priemonių. Vertingiausi – autoriniai DELFI žurnalistų – straipsniai sudaro tik 10% portalo turinio.

Šaltinių pasiskirstymas pagal rubrikas labai skiriasi. Pavyzdžiui, rubrikai „Užsienyje“ DELFI žurnalistai parengia tik 26% straipsnių, o rubrikai „Pramogos“ – net 88%. Kadangi rubrikos yra nevienodos svarbos, tyrimą supaprastinau – palikau tik 3 svarbiausias rubrikas: „Aktualijos“, „Verslas“ ir „Užsienyje“.

Galutinis rezultatas: DELFI žurnalistai tiesiogiai prisiliečia tik prie 41% aktualiausių naujienų. Tai reiškia, kad net 59% DELFI žurnalistų darbo yra copy-paste – kažkieno kito sukurtų straipsnių pirkimas ir perpublikavimas. Didžiąją dalį svarbiausių naujienų DELFI ima iš naujienų agentūrų: 22% iš BNS, 20% iš ELTA.

Išvada: DELFI yra naujienų agregatorius. Didžiausią pridėtinę vertę portalui teikiantys autoriniai straipsniai (kuriems reikalinga informacija išgaunama iš pirminių šaltinių) sudaro tik 10% portalo turinio (tiek vertinant 7 pagrindines rubrikas, tiek 3 svarbiausias).

Kaskart naujienų portale atsivertęs straipsnį, nevalingai užmetu kairę akį į jo autorių ar šaltinį. Nes man tai svarbu. Straipsniai, parengti savų žurnalistų, rodo naujienų portalo vertę – tai portalas, kuriantis žinias.

Savo ruožtu išversti iš užsienio šaltinių ar tiesiog nusipirkti iš naujienų agentūrų straipsniai rodo žurnalistų siekį paprastomis priemonėmis pateikti skaitytojams kuo daugiau turinio. Galbūt tas turinys ir labai vertingas, tačiau toks portalas yra ne kas kita kaip naujienų agregatorius. Tai žemesnis lygis nei būti žinių kūrėju.

Jau seniai pastebėjau, kad geriausi DELFI straipsniai liejasi iš naujienų agentūros BNS gausybės rago. Norėdamas išsiaiškinti, ar aš tik atsitiktinai užkliūnu už BNS parengtų straipsnių, ar čia iš tikrųjų DELFI žurnalistai patys mažai ką kuria, atlikau tyrimą.

Sugaišau visą sekmadienį nuobodžiam mechaniniam darbui (ir dar šiek tiek laiko šiandien analitiniam-apdorojamajam darbui), užtat atradau tiesą. Pasitiesęs DELFI ant savo darbo stalo, dar gyvam atlikau skrodimą. Aš jau žinau, iš kur DELFI ima naujienas, o dabar galite sužinoti ir jūs.

Tingintys skaityti pilkas raides gali gėrėtis spalvingais ir informatyviais grafikais. Kam atrodo, kad grafikų per daug, gali pasižiūrėti tik patį paskutinį – jis elegantiškai, skaudžiai ir teisingai apibendrina visą šį straipsnį.

TYRIMAS

Koks laikotarpis? Surinkau informaciją iš straipsnių, paskelbtų per pastaruosius du mėnesius, t.y. nuo 2011 sausio 1 d. iki vasario 28 d.

Kokie straipsniai? Analizavau tik tekstus ir tik naujienas: t.y. nei video reportažai, nei apžvalgininkų nuomonės nepateko į mano akiratį.

Kas įtraukta? Į tyrimą įtraukiau straipsnius iš 7 rubrikų, kurias nusprendžiau pavadinti pagrindinėmis: (1) „Aktualijos“, (2) „Verslas“, (3) „Užsienyje“, (4) „Nusikaltimai ir nelaimės“, (5) „Mokslas ir technologijos“, (6) „Sportas“, (7) „Pramogos“.

Kas neįtraukta? Piktybiškai ignoravau šias rubrikas: (1) „Nuomonių ringas“ ir „Politiko akimis“ – nes nuomonių reiškimas nėra naujienos; (2) „Grynas“ – nes tai kaip ir atskiras projektas; (3) „Pilietis“ – nes tai labai nerimtai atrodantis dalykas, be to, ir taip aišku, kas ten rašo straipsnius; (4) „Gyvenimas“ – nes tai ne naujienos, bet laisvalaikio skaitiniai.

Kiek straipsnių? Per nurodytą laikotarpį minėtuose rubrikose DELFI paskelbė beveik lygiai 10 tūkstančių straipsnių.

Koks patikimumas? Didelis patikimumas. Kad gaučiau kuo tikslesnius duomenis, ėmiau kuo didesnę imtį: rankiniu būdu atsidariau ir greituoju būdu įvertinau daugiau nei pusę straipsnių. (Komentarai, tokie kaip „tu nesveikas“ arba „get a life“, bus trinami.) Užtat dabar galiu pridėjęs dešinę ranką prie kairiojo plaučio pasakyti, kad skaičiukai, kuriuos jūs matote grafikuose, yra teisingi.

BENDRI REZULTATAI

Skambant fanfaroms į eterį iškyla pirmasis grafikas. Pavadinkime jį Pagrindiniu grafiku:

Šaltinius, kurie būna nurodyti prie kiekvieno straipsnio, sugrupavau į 5 grupes. Kai kurios jų reikalauja papildomo paaiškinimo:

DELFI autorius – straipsniai, prie kurių nurodyta DELFI žurnalisto pavardė. Tai yra didžiausią pridėtinę vertę portalui teikiantys straipsniai. Paprastai tai yra originalūs straipsniai, kuriems informaciją surinko pats žurnalistas (pvz., paėmęs interviu iš svarbių ir/ar protingų asmenų), arba kuriuose apdorota ir sujungta informacija iš kelių skirtingų šaltinių. Dauguma tokių straipsnių reikalauja tikro žurnalistinio darbo, todėl jų autoriams ne gėda nurodyti savo pavardes.

DELFI – straipsniai, kuriuose apdorota informacija tik iš vieno šaltinio. Paprastai tai yra arba informaciniai pranešimai iš įvairių įstaigų, arba straipsnių iš kitų žiniasklaidos priemonių santraukos, arba užsienio straipsnių vertimai. (Tikrieji šaltiniai dažniausiai yra nurodyti pačiame tekste.) DELFI savo ženkliuką prieš ir po tokių straipsnių deda todėl, kad DELFI žurnalistai juos bent šiek tiek apdorojo (t.y. ne aklai perpublikavo). Tačiau žurnalistų įdėtas darbas yra per menkas, kad būtų galima prie straipsnio lipdyti ir savo pavardę.

BNS ir ELTA – straipsniai, kuriuos parengė atitinkama naujienų agentūra. DELFI paprasčiausiai nusiperka šiuos straipsnius iš agentūrų ir net neskaitę paskelbia pas save. DELFI žurnalistų darbas apsiriboja vien pinigų mokėjimu agentūrai ir copy-paste technologijos praktiniu pritaikymu.

Kitos žiniasklaidos priemonės – straipsniai, paimti iš kitų žiniasklaidos priemonių: laikraščių, žurnalų, naujienų portalų (ypač – specializuotų, pvz., sporto), televizijos laidų ir pan. DELFI žurnalistams rašant šiuos straipsnius, klaviatūrose labiausiai dyla Ctrl, C ir V mygtukai.

NETOLYGUMAI

Pagrindinis grafikas apibendrina 7 pagrindinių rubrikų duomenis. Tačiau panagrinėjus duomenis detaliau matyti, kad paties DELFI indėlis atskirose rubrikose gali netgi labai skirtis. Ir dėsningumas yra toks, kad kuo rubrika svarbesnė, tuo mažiau prie jos dirba patys DELFI‘nai.

Pavyzdžiui, DELFI žurnalistai tiesiogiai prisiliečia vos prie 26% straipsnių rubrikoje „Užsienyje“ – visa kita yra kopipeistinama iš kitur. Užtat tokiose pramoginėse rubrikose kaip „Pramogos“ ar „Nusikaltimai ir nelaimės“ DELFI nudirba atitinkamai 88% ir 78% darbo.

Todėl dabar pristatau atskirus grafikus kiekvienai iš 7 rubrikų. Bet pirmiau dar užakcentuosiu, ką juose reikia matyti.

GRAFIKŲ PRASMĖ

Ką rodo šie grafikai? Jie rodo DELFI žurnalistų pastangas.

Visuose grafikuose mėlyni atspalviai reiškia straipsnių kopijavimą iš kitų šaltinių. Tai naujienų agregavimas ir nieko daugiau. Vienintelis DELFI darbas – nustatyti, kad šie straipsniai verti perpublikavimo.

Vertingiausia dalis – autoriniai DELFI straipsniai – pažymėti geltona lyderio spalva. Šiuos straipsnius rašantys žurnalistai sukuria kažką, ko iki tol dar nebuvo. Todėl kai aptiksite DELFI straipsnį su autoriaus pavarde, atsistokite ir paplokite. Ploti teks nedažnai.

Didžiąją dalį užimanti oranžinė spalva rodo lengvą žurnalistų darbą. Pakoreguoti informacinį pranešimą ar išversti straipsnį į lietuvių kalbą nereikalauja nei didelio talento, nei daug pastangų. Tai tik kažkieno kito sukurtų naujienų pateikimas saviems skaitytojams.

Ko nerodo šie grafikai? Jie nerodo paties įdomiausio dalyko – straipsnių kokybės ir vertės skaitytojams. Autorinius DELFI straipsnius išaukštinau tik dėl į juos įdėtų pastangų, bet ne kokybės. (Kokybės šiame tyrime nematavau.)

Iš užsienio šaltinio išverstas protingas straipsnis gali būti vertingesnis už paimtą kvailą interviu iš kvailo politiko. Lygiai taip pat iš naujienų agentūros nusipirktas straipsnis gali būti be galo nuostabus, nes galbūt ten dirba geresni žurnalistai nei DELFI.

Todėl, kad ir kokios spalvos vyrauja grafikuose, patikimas išvadas galima daryti tik apie žurnalistų darbo kiekį.

DETALŪS REZULTATAI

Jūsų dėmesiui – grafikai pagal rubrikas.

Rubrika „Aktualijos“ yra pati svarbiausia – joje pateikiamos aktualiausios Lietuvos naujienos. DELFI tenka 43% darbo, 57% darbo nudirba naujienų agentūros ir kitos žiniasklaidos priemonės. Daugiausia plojimų tenka BNS. Bet verta paploti ir DELFI autoriams – 18% rodiklis yra aukščiausias tarp visų rubrikų.

Beveik tobula pusiausvyra: 51% prieš 49% DELFI naudai. Verslas yra viena iš nedaugelio sričių, kur ELTA aplenkia BNS agentūrą.

Bene pats įdomiausias grafikas: DELFI bejėgiškai pralaimi 26% prieš 74%. Užpildyti rubriką „Užsienyje“ reikalauja mažiausiai DELFI žurnalistų pastangų. Račo Liūto dalį šioje rubrikoje sudaro BNS straipsniai, bet labai solidžiai atrodo ir ELTA.

Jeigu staiga išnyktų naujienų agentūros, ar vien lietuvišką žiniasklaidą skaitantys lietuviai gautų aktualios informacijos apie tai, kas vyksta už Lietuvos kiemo tvoros? Kažkodėl žiūrint į šį grafiką kyla įtarimas, jog naujienų portalų žurnalistai per daug nepersistengtų su užsienio naujienomis – juk yra daug įdomesnių temų. (Palyginimui žr. grafiką rubrikai „Pramogos“. Arba toliau einantį.)

78% prieš 22% DELFI naudai. DELFI produktyvumo paslaptis: dauguma straipsnių yra policijos, prokuratūros ar teismų parengti pranešimai. DELFI indėlis į galutinį straipsnių pavidalą tikriausiai yra minimalus.

Mažiausia pagal straipsnių skaičių rubrika. Rezultatas analogiškas ankstesnei rubrikai: 78% prieš 22% DELFI naudai. DELFI produktyvumo paslaptis: sugebėjimas versti iš anglų kalbos į lietuvių.

Po atkaklios kovos DELFI pralaimėjo rezultatu 46%:54%. Bet ne tai svarbiausia. „Sportas“ yra rubrika, kurioje išryškėja specializuotų sporto portalų pranašumas. DELFI nedvejodami skolinasi straipsnius iš Eurobasket.lt, BasketZone.lt, EuroFootball.lt, HalfTime.lt, Penalty.lt, Efutbolas.lt, Football-news.lt, F-1.lt ir kitų portalų.

Straipsniai iš sporto portalų oficialiai sudaro trečdalį rubrikos straipsnių, tačiau tikrieji skaičiai yra dar didesni. Straipsnius, prie kurių šaltinių buvo nurodyti tiek kitų portalų, tiek DELFI pavadinimai, iš pasigailėjimo priskyriau DELFI – net ir nedideli pataisymai ar papildymai juk vis tiek yra darbas.

Jeigu yra viena sritis, kurioje DELFI žurnalistai jaučiasi kaip karosai kūdroje, tai – pramogos. Nesuskaičiuojama gausybė vietinių ir užsienio žvaigždžių, viena už kitą svarbesnių, verčia DELFI žurnalistus dieną naktį ieškoti informacijos apie juos. Naujienų agentūroms ir kitoms žiniasklaidos priemonėms nepaliekama vietos: 88% prieš 12% DELFI naudai.

3 SVARBIAUSIOS RUBRIKOS

Akivaizdu, kad tokios rubrikos kaip „Pramogos“ nėra ir negali būti rimto naujienų portalo pagrindas. Tokių rubrikų įtraukimas į tyrimą iškraipo rezultatus, suteikdamas per daug svarbos DELFI žurnalistų darbui. Taigi Pagrindinį grafiką reikėtų šiek tiek apvalyti nuo nelabai svarbių, tik pakankamai siauroms auditorijoms aktualių rubrikų.

Mano manymu, bet kurio naujienų portalo vertę daugiausia lemia 3 rubrikos: (1) Lietuvos aktualijos / dienos naujienos; (2) ekonomika / verslas; (3) užsienio naujienos. Todėl siūlau DELFI darbą vertinti tik pagal tai, kas yra paskelbiama pirmose trijose – svarbiausiose – portalo rubrikose: „Aktualijos“, „Verslas“ ir „Užsienyje“.

Ir štai į sceną žengia teisingas grafikas. Taip jį ir pavadinkime – Teisinguoju grafiku:

Pagrindiniame grafike DELFI darbas sudarė 52% portalo turinio, kas neatrodė jau taip blogai. Tačiau Teisingasis grafikas atskleidžia tikrąją tiesą: DELFI žurnalistai tiesiogiai prisiliečia tik prie 41% svarbiausių naujienų.

BNS ir ELTA nudirba daugiau darbo nei DELFI. Bet ar daug DELFI skaitytojų atkreipia dėmesį į tai, kas sukūrė jų skaitomus straipsnius? Dauguma tikriausiai mano: DELFI paskelbė, vadinasi, DELFI parašė. Nors iš tikrųjų DELFI turinio pagrindas ateina iš naujienų agentūrų.

APIBENDRINIMAS

Teisingąjį grafiką išvertę į žmonių kalbą, gauname dar teisingesnį grafiką:

Išskrostas žiniasklaidos flagmanas nebeatrodo taip solidžiai.

IŠVADOS

Didžiąja dalimi DELFI tėra naujienų agregatorius, perkantis kitų sukurtus straipsnius.
Perpus mažesne dalimi DELFI yra naujienų apdirbėjas, žvejojantis informaciją plačiuosiuose internetuose ir ją išverčiantis ar kitaip apdorojantis.
Ir tik labai maža dalimi DELFI yra naujienų kūrėjas, išgaunantis informaciją tiesiogiai iš atsakingų asmenų ar sujungiantis kelių skirtingų šaltinių informaciją.

Susijęs straipsnis: Pirmieji DELFI komentarai

Netikėtas atradimas kalendoriuje

Vilhelmas Negerovė — Fri, 18 Feb 2011 23:10:56 +0000

Netikėtai aptikau, kad Užgavėnės šiais metais bus kovo 8-ąją. Ir iškilo klausimas:

Ar korektiška švęsti Tarptautinę moters dieną ir tuo pat metu viešose vietose deginti stambiakrūtes šiaudines moteris?

Okupacijos kompensacija? Ačiū, nereikia

Vilhelmas Negerovė — Tue, 08 Feb 2011 14:45:54 +0000

Praėjusią savaitę per užsienio reikalų ministro A.Ažubalio vizitą Maskvoje eilinį sykį buvo užkabintas Lietuvai jautrus klausimas dėl sovietinės okupacijos žalos atlyginimo: [1] [2] [3]. Iš teisinės pusės šią temą yra labai gražiai išanalizavęs teisės daktaras Dainius Žalimas: [1] [2] [3] [4] (rekomenduoju pasiskaityti).

Šiandien aš laisvu stiliumi pasamprotausiu apie kompensacijos už okupaciją teisingumą. Tiksliau – apie neteisingumą: apie kolektyvinę atsakomybę ir tai, kad Lietuvai pagaliau išsireikalavus tą iš lempos apskaičiuotą 80 mlrd. litų žalos atlyginimą, šią sumą mokėtų ne okupacijos kaltininkai, bet eiliniai Rusijos mokesčių mokėtojai.

Kaltininkai ir aukos

Karų ir okupacijų iniciatoriai tėra keli žmonės – valdžios viršūnėlė. Valstybių vadovai ir vyriausybės yra tikrieji kaltininkai. Visi kiti piliečiai yra aukos.

Karų ir okupacijų vykdytojai – kareiviai – yra aukos, nes į kariuomenę jie šaukiami prieš savo valią. Jeigu į kariuomenę jie stoja savo noru, vadinasi, jie yra aukos propagandos, prakrušusios jiems smegenis, kad tėvynė yra kažkas, dėl ko verta pulti kitas šalis ir dėl ko garbinga žūti.

Eiliniai žmonės, darbo liaudis, yra aukos, nes savo darbu ir turtu yra priversti išlaikyti karo aparatus ir diktatorių režimus. Paprasti žmonės finansuoja karą, o vėliau dar turi kompensuoti ir žalą, kurią jų šalies valdžia sukėlė kitoms šalims. Ar tai teisingumas?

Dar blogiau, kai kolektyvinė atsakomybė perduodama iš kartos į kartą. Vokietija tik praeitais metais (2010 m. spalį) baigė mokėti Pirmojo pasaulinio karo reparacijas. Ar daug žmonių, gimusių po Pirmojo pasaulinio karo, buvo Pirmojo pasaulinio karo iniciatoriai?

Kolektyvinė ir asmeninė atsakomybė

Pagal tarptautinę teisę, tarptautinės teisės pažeidimą padariusi valstybė turi kitai valstybei atlyginti tuo pažeidimu padarytą žalą. Tačiau nusikaltimus juk atlieka žmonės, ne valstybės.

Už karo nuostolius turi atsakyti karo vadai, bet ne kareiviai ir juo labiau – ne eiliniai žmonės. Baudžiami turi būti karą sukėlę vadai, o ne kare dalyvavusi tauta. Kai karo vadai miršta, kaltų nelieka.

Didžiausias Lietuvos okupacijos kaltininkas Stalinas seniai mirė, ir galimybė Lietuvai pagal teisingumo principą reikalauti atsakomybės mirė kartu su juo. Beliko teisinė galimybė susirinkti pinigus iš paprastų Rusijos žmonių.

Teoriškai tuos 80 mlrd. litų Lietuva galėtų bandyti prisiteisti iš dar gyvų likusių Komunistų partijos narių. Vieni M.Gorbačiovui teikia Nobelio taikos premijas, o Lietuva galėtų paduoti M.Gorbačiovą į Tarptautinį Teisingumo Teismą už tai, kad šis neinicijavo Sovietų Sąjungos išardymo dar 1987 metais – tada, kai Baltijos šalyse prasidėjo pirmosios demonstracijos, smerkiančios Molotovo-Ribentropo paktą, ir žmonės savo veiksmais parodė, kad būti SSRS sudėtyje jiems nepatinka.

Reikalauti asmeninės atsakomybės iš asmenų, priklausiusių Komunistų partijai ir palaikiusių okupacinę santvarką, būtų teisingiau nei reikalauti piniginės kompensacijos iš eilinio Ivano ir eilinės Natašos.

Komunistai ir nekomunistai

Rusų tauta niekada nebuvo okupavusi lietuvių tautos. Lietuvą okupavo komunistai, o tai, kad kaip partija jie susiformavo Rusijoje ir veikė iš Maskvos, nėra esminės detalės. Didžioji dalis komunistų buvo rusai, tačiau Sovietų Sąjunga niekada nebūtų išsilaikiusi be vietinių komunistų okupuotose šalyse paramos.

Lietuvos okupacija nebūtų buvusi tokia lengva ir sklandi be komunistų Lietuvoje, nesvarbu, kokios tautybės. Ne rusai ir lietuviai buvo priešingose pusėse, bet komunistai ir nekomunistai. Būtent komunistai lietuviai žudė ir trėmė patriotus lietuvius.

Lietuvą okupavo tam tikros ideologijos, ne tautos ar valstybės atstovai. Tad gal ir kompensacijos prašykime tik iš tos ideologijos atstovų, o ne visos šalies?

Pati Rusija nukentėjo nuo komunizmo: komunistai Rusijoje darė tą patį, ką ir Lietuvoje. Kas atlygins Sovietų Sąjungos žalą pačiai Rusijai?

Remiantis teise, tai šalies vidaus reikalas: Rusija yra SSRS teisių ir įsipareigojimų tęsėja – formaliai tai yra ta pati valstybė. Vadovaujantis teisingumu, Rusijos nekomunistai turėtų reikalauti individualios atsakomybės ir kompensacijos iš dar gyvų likusių Komunistų partijos narių.

Per vėlu

Lietuvos okupacija nebuvo grobiamasis žygis. Komunistai nepavogė nieko tokio, ką dabar būtų galima susigrąžinti. Komunistai sugriovė visą Lietuvos ūkį ir pertvarkė jį į planinę-komandinę ekonomiką. Ir tai padarė visose penkiolikoje Sovietų Sąjungos respublikų.

Dabartinė Rusijos valdžia negali būti atsakinga už tuometinės Sovietų Sąjungos valdžios veiksmus. Ne Putinas su Medvedevu okupavo Lietuvą, bet Stalinas su Berija. Jeigu Lietuva tik reikalautų pripažinti sovietinės okupacijos faktą, bet nesiektų okupacijos žalos atlyginimo, dabartinei Rusijos valdžiai tai tikriausiai nesudarytų sunkumų.

Taip, buvo toks įvykis, tada seniai kažkas kiti – ne mes – tai padarė, dabar jų jau nėra, esame tik mes, bet mes – tai ne jie.

Bėda ta, kad Rusijos prezidentas, laikinai einantis ministro pirmininko pareigas, Vladimiras Putinas ne taip seniai Sovietų Sąjungos žlugimą yra įvardijęs kaip didžiausią XX amžiaus geopolitinę katastrofą. Ne piniguose čia esmė, bet įsitikinimuose.

Tada buvo geriau, dabar blogiau, koks skirtumas, kaip viskas vyko, nieko mes jums nepripažinsim ir nieko nekompensuosim, nes jeigu tada visiems buvo gerai, vadinasi ir jums negalėjo būti blogai.

Konstruktyvus Lietuvos dialogas su Rusija bus įmanomas tik tada, kai Putinas išeis į pensiją arba kas nors jį nušaus. Tačiau tuo metu jau bus išmirę visi komunistai, Lietuvoje jau nebus daug gyvų likusių nukentėjusiųjų nuo okupacijos, o daugumą Rusijos mokesčių mokėtojų sudarys žmonės, gimę po 1991-ųjų. Tada jau bus per vėlu suvedinėti praeities sąskaitas.

Drąsu ir teisinga

Kolektyvinė atsakomybė, perduodama iš kartos į kartą, yra anachronizmas, moraliai pasenęs paprotys. Nusikaltimas, daromas valstybės valstybei, negali būti vertinamas taip pat kaip nusikaltimas, daromas žmogaus žmogui. Valstybių, kurias valdo nusikaltėliai, piliečiai jau savaime yra aukos – nereikia jiems užkrauti dar ir svetimos atsakomybės.

Dėl tų 80 mlrd. litų Lietuva nepraturtės. Užtat Lietuva gali pasauliui parodyti pavyzdį, kaip reikia gerbti sveiką protą. Lietuva turėtų atsisakyti reikalavimų kompensuoti okupacijos žalą ir iš Rusijos reikalauti tik pripažinti istorinį faktą, kad okupacija buvo ir kad tai nebuvo tai, kas patiktų lietuviams.

Okupacija yra per daug sudėtingas ir per seniai vykęs reiškinys, kad būtų galima įvykdyti teisingumą tikriesiems kaltininkams. Taip pareiškusi Lietuva susikurtų drąsios ir teisingos šalies įvaizdį. Tai būtų tikras įvaizdis, paremtas konkrečiais veiksmais.

Aš žinau. O ar žinote jūs?

Taip, žinau, kad 1992 metais visuotiniu Lietuvos Respublikos piliečių balsavimu referendume buvo pareikšta tautos valia ir reikalavimas, „kad būtų atlyginta Lietuvos žmonėms bei Lietuvos valstybei padaryta žala“. Žinau ir tai, kad šį reikalavimą būtų galima panaikinti tik kitu referendumu.

Taip, žinau, kad 2000 metais buvo priimtas įstatymas dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė įsipareigoja nuolatos siekti, kad „Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei SSRS okupacijos padarytą žalą“.

Taip, žinau, kad Lietuvai atsisakius kompensacijos ir Rusijai pripažinus okupacijos faktą, kitos valstybės (ne tokios drąsios ir teisingos kaip Lietuva) pagal tarptautinę teisę galėtų kreiptis į tarptautines organizacijas ir teismus dėl žalos atlyginimo ir kompensacijų. Suprantu ir tai, kad būtent dėl reikalavimų atlyginti žalą Rusija vengia atvirai ir garsiai pripažinti, kad 1940 metais Sovietų Sąjunga tikrai okupavo kaimynines šalis.

Tačiau žinau ir tai, kad Lietuvai vis dėlto prisiteisus kompensaciją, eiliniai lietuviai okupuotų eilinių, nieko blogo Lietuvai nepadariusių rusų pinigines. Tai teisėta, bet neteisinga. Nežinau, kaip jūs, bet aš teisingumą keliu aukščiau už teisę.