Mano virtuvėje kabančio kalendoriaus kovo mėnesio nuotraukoje pavaizduota žalia pievelė su geltonomis gėlytėmis. Pažvelgęs pro langą, nematau nieko panašaus. Na, pievų ir gėlių pro savo langą nematau ir vasarą, bet esmė čia ta, kad sniego baltuma jau užkniso juodai. Liguistai laukiu sužaliuojant žolės ir medžių (eglės ir pušys nesiskaito).

Artėja antrasis šiais metais valstybinės reikšmės keturių dienų savaitgalis, kas reiškia, kad kalendorinis pavasaris jau tuoj pradės skaičiuoti antrą savaitę. Dienos ilgėja, saulutė šviečia, paukšteliai čiulba, bet mieste dar sniegynai ir neigiama temperatūra. Ar už tokią Lietuvą kovojom?

::

Dar ne pavasaris, bet miestas jau pavasarėja. Tai matyti žmonėse, jų nuotaikose ir spalvose.

Lietuviai labai įdomiai kovoja su sniego baltumos monotonija. Tipinis lietuvis žiemą atrodo taip: juodas paltas, juodos kelnės, juodi batai, juoda kepurė, juodas šalikas, juodos pirštinės, juoda rankinė ar portfelis, akiniai juodais rėmeliais.

Ir dar – pilna galva juodų minčių. Iš tolo to nesimato, tik prasilenkiant.

Lyg artėjančio pavasario pranašas lietuvių garderobe atsirado nauja spalva. Pilka. Progresas nedidelis, tačiau juk ir komunizmą penkiasdešimt metų statėm žingsnelis po žingsnelio, kol galiausiai… Em… Bet pavasaris tai tikrai ateis!

::

„Ant! paukšteliai po dangum, pulkais susilėkę, / Linksminas ir sumišai visur skraidydami juokias; / O keli tarp jų pautus rokuodami deda.“ – vartodamas nenorminę leksiką „Pavasario linksmybėse“ rašė Kristijonas Donelaitis. Dėl susilėkimo pulkais neklydo.

Vilnius. Šeštadienis. Kaziuko mugė. Žmonių – kaip prišikta. Stumdosi, braunasi prekystalių link, pasižiūri, apsisuka ir vėl neria į žmonių srautą.

Kai kas netgi kai ką perka. Teoriškai „mugė“ reiškia didelį turgų ir prekymetį, bet dauguma žmonių – tuščiom rankom. Nes pinigus išleido kitur. Didžiausios eilės – prie maitinimo punktų. Dešrelės, šašlykai, ir kaipgi be nacionalinio lietuvių patiekalo – kebabų. Viskas užsigeriama karštu alumi.

Pats irgi nepirkau nei medžio, nei molio. Nusipirkau grybukų. Nežinau, koks jų konditerinis statusas – glazūruoti sausainiai, meduoliai ar kas. Bet pirkau, nes labai mėgstu. 20 vienetų už 20 lietuviškų pinigų.

Sėdžiu dabar patenkintas: vienoj rankoj – baravykas, kitoj – puodelis arbatos, trečia rašau šį tekstą.

::

Šiais metais Kaziuko mugė nusitęsė per visą Gedimino prospektą – nuo Katedros iki pat Seimo. Prospekte žmonių tirščiau nei tradicinėje mugės erdvėje – Pilies gatvėje. Naujasis mugės išdėstymas labai patogus tingiems lankytojams: įsipaišai į žmonių srautą viename prospekto gale ir srovės nešamas plauki tiesiai.

Nuplauki nei daug, nei mažai – vieną jūrmylę. Gedimino prospekto ilgis – 1760 metrų. Bet pabandyk tu jį tiesiai pereit! Su pasiblaškymais į kairę ir į dešinę, su sustojimais ir patrypčiojimais prie prekystalių, nuo prospekto vieno galo iki kito nueini lygiai 1852 metrus. Vieną jūrmylę.

Manau, tai nėra atsitiktinumas. Kada nors išrutuliosiu išsamesnę teoriją apie visa tai ir viso to užslėptas prasmes. Kol kas man užtenka pačios idėjos: žmonių sraute plauki vieną jūrmylę. Gražu.

::

Tikriausiai neatsitiktinai viename Gedimino prospekto gale yra Seimo rūmai, o kitame – Vilniaus katedra. Per pastaruosius pora metų seimūnai iš vienos pusės, vyskupėliai – iš kitos, Gedimino prospektu lyg podiumu žygiuodavo vieni pas kitus. Kartais bendromis pastangomis gimdavo kokia Valstybinė šeimos politikos koncepcija, kartais – koks Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas.

Pasaulietinė valdžia ir Bažnyčia – priešingi magneto poliai – traukia vienas kitą net per jūrmylę. Čia jau negražu.

::

Beje, pastarasis nepilnamečių apsaugos nuo realybės įstatymas labai simboliškai pažymėjo kalendorinio pavasario (tikro pavasario, po velnių, dar nėra) pradžią – įsigaliojo kovo 1-ą dieną.

Niekas jo aklai nesilaikys, kaip kad nesilaikė iki šiol. Pats įstatymas priimtas dar 2002 m., kelis kartus vis pildytas naujais draudimais, Seimo nariams gaunant vis naujų apreiškimų iš aukščiau. LR Seimo teisės aktų duomenų bazėje matyti, kad vien per 2009 m. buvo užregistruoti 69 su šiuo įstatymu tiesiogiai susiję teisės aktai: pasiūlymai, įstatymo projektai, komiteto išvados ir pan.

Dar šį pavasarį tokių pasiūlymų padaugės. Gegužės pradžioje (pavasarį!) Vilniuje vyks homoseksualų eitynės. „Tuo pulkai jų pro plyšius išlįsti pagavo / Ir lakstydami su birbynėms žaisti pradėjo“ – toliau išdykauja K. Donelaitis. O jei rimtai, homoseksualai tiesiog reikalaus įprastų žmogaus teisių. Nei daugiau, nei mažiau. Pavyzdžiui, dėl santuokos. Dabartinėje įstatymo redakcijoje nedraudžiama „propaguoti“ homoseksualių santykių, užtat griežtai sakoma, kad santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata turi būti tik tokia ir tokia, ir jokiu būdu – ne kitokia.

Bus labai smagu pasiklausyti, kokių naujų – įstatyme dar neaprašytų – „propagandų“ šiose eitynėse įžvelgs dėdės ir tetos iš vieno Gedimino prospekto galo ir dėdės (tik dėdės) – iš kito, ir kokiais punktais, diplomatiškai apeidami tarptautinių organizacijų rekomendacijas, papildys Nepilnamečių apsaugos nuo <…> informacijos <…> įstatymą.

Laukiu pavasario.

::

Apie visus šiuos dalykus mąsčiau ne šiaip sau. Bevaikščiodamas po mugę, labai užsinorėjau valgyti. Kvepėjo ten man daug kas: ir dalykai, išvardinti aukščiau, ir kiti dalykai, kuriuos tingiu vardinti žemiau.

Kai esi alkanas, viskas labai skaniai kvepia. Bet pasikuklinau valgyti viešai. Kai pro pat stalą plaukia minia žmonių, valgyti kažkaip nei šis, nei tas. Aš estetas.

Todėl, kad nukreipčiau mintis kur kitur, sugalvojau mąstyti apie tai, su kuo man asocijuojasi pati mugė, žmonės, prospektas. Ir pavyko.

::

Ekskursiją po mugę pradėjau nuo Rotušės aikštės, žemyn Pilies gatve, ir po to jau – Gedimino prospektu. Kai plaukiau į priekį, kiti praeiviai (plaukikai) man spardė kojas ir mindžiojo pirštus.

Nusipirkęs maišelį grybukų, pasijutau drąsiau ir, grįždamas tuo pačiu maršrutu, žygiavau kaip kareivis, spardydamas kitų praeivių kojas ir mindžiodamas jiems pirštus. Lietuvis lietuviui – lietuvis.

Dar, beje, mąsčiau ir apie Lifjūeinijos indipendencijos ri-istęblišmentą – teoriškai kovo 11-ai dienai esu numatęs straipsnelį. Bet tikriausiai jo nerašysiu, nes pagavo mane naujas įkvėpimas – išsamiai ir aiškiai išdėstyti visą tiesą apie internetinį piratavimą iš sveiko proto perspektyvos. Šio būsimojo opuso įkvėpimo šaltinis – mugėje pamatyti du berniukai su mediniais kardais.

Dar mugėje nustebino latvių prekybininkų gausa. Mačiau bent keturis paviljonus su užrašais „Latvia“ ar „Made in Latvia“. Taip ir nesugalvojau – tai labiau reklama ar antireklama. Na, bet žmonės sustodavo, žiūrėdavo, lyg ir pirkdavo.

Savo akimis stebėjau labai įdomų socialinį reiškinį – prekybinį bandos jausmą (rinkodaros specialistai galbūt kaip nors kitaip jį vadina). Jeigu prie vieno prekybos paviljono stovi (perka ar tiesiog apžiūrinėja prekes) grupelė žmonių, kiti praeidami taip pat būtinai įkiš nosį: ką čia tokio gero parduoda, kad tiek žmonių? Jeigu prie paviljono nestovi nė vienas susidomėjęs pirkėjas, žmonės praeina nė nestabtelėję. Jeigu vis dėlto koks vienas sustoja, netrukus sustoja ir antras, ir trečias. Prekybininkai daug daugiau uždirbtų, jeigu bent vienas iš pardavėjų (už prekystalių dažniausiai stovi po du asmenis) apsimestų pirkėju ir visas tris mugės dienas prastovėtų įbedęs žvilgsnį į prekes. Kaip susidomėjęs pirkėjas.

O šiaip Kaziuko mugė man visai patiko. Ne tiek parduodamais dirbiniais ar skaniais grybukais, kiek žmonių nuotaika. Žmonės jau linksmesni nei žiemą. Žmonės ir miestas pavasarėja. Mugės šurmulyje jau galima pajusti pavasario linksmybes.

Nuotraukų nededu, nes nefotografavau.

Šiandien startuoja visos tiesos apie Lietuvą svetainė „Milijonas priežasčių kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje“. Svetainė slepiasi ir po anglišku pavadinimu „Million reasons why Lithuania is the best country in the World“.

APIE

Tai yra svetainė, kurioje kiekvienas iš jūsų gali pateikti savo pasiūlymą, kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje. Pageidautina, kad pateikiamos priežastys nestokotų ironijos ir humoro, bet svarbiausia – kad būtų teisingos.

Šiuo metu svetainėje yra 30 pavyzdinių priežasčių. Jūsų užduotis – sukurti daugiau ir geresnių įžvalgų.

Lietuvos šlovingą praeitį ir šviesų rytojų jau yra apdainavęs Maironis savo poezijoje. Šiandien mums reikia prozos apie Lietuvos dabartį. Tai gali būti tekstinė žinutė, nuotrauka, karikatūra, video ir kas tik nori. Svarbu, kad būtų apie Lietuvą ir/ar lietuvius.

IŠ KUR

„Milijonas priežasčių kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje“ nėra mano autorinis projektas. Tai yra klonas analogiško projekto apie Latviją, startavusio dar 2007 metais.

„Million reasons why Latvia is the best country in the World“ svetainėje galite pasiskaitinėti braliukų ironiškus pastebėjimus apie savo šalį.

KODĖL

Svetainės administratoriumi tapau netyčia. Rudenį publikuotame labai gerame ir juokingame straipsnyje „Linksmoji geopolitika su Google: pažintis su Baltijos šalimis“ buvau pateikęs nuorodą į jau minėtą svetainę apie Latviją.

Visai neseniai aptikęs šį mano straipsnį, latviškojo puslapio administratorius parašė komentarą: maždaug, šitaip šitaip va ir va kaip, ar nori būti administratorium lietuviškosios versijos?

Sakau, noriu. Štai ir visa istorija.

IŠ NAUJO

„Milijonas priežasčių kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje“ projektas turėjo startuoti gerokai anksčiau, tačiau ankstesniam administratoriui pritrūko entuziazmo, laiko ir dar kažko. Jo laikais buvo paskelbti tik penki faktai apie Lietuvą, ko buvo per maža svetainės startui.

Mano pastangomis svetainėje atsirado krūva naujų faktų (nors ir ne visus juos sukūriau pats), todėl jau nebe gėda svetainę rodyti viešai.

Naujas svetainės startas turėtų būti sėkmingesnis. Ypač prisidėjus naujiems turinio kūrėjams – jums ir jūsų draugams.

KLIK, KLIK

Kadangi svetainė dar tik startuoja, laikinai galimos smulkios techninės negerovės, pavyzdžiui, kas nors neišversta iš anglų ar latvių kalbos. Bet su laiku viskas susitvarkys ir pagražės.

Užtat jau dabar galite balsuoti už labiausiai patikusius ir nepatikusius (dėliodami pliusiukus ir minusiukus) faktus apie Lietuvą.

Taip pat raginu pasitelkti fantaziją ir atsiųsti savo pastebėjimą (paspaudus ant nuorodos „Atsiųskite savo pasiūlymą, kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje!“).

Aš, kaip administratorius, prižiūrėsiu, kad į svetainę nepatektų su Lietuva nesusiję ar dėl kitų priežasčių netinkami dalykai.

FORMALUS RAGINIMAS PRISIDĖTI

Raginu prisidėti. Būkite pastabūs, šmaikštūs, sąmojingi ir kūrybingi, ir skelbkite savo įžvalgas viešai. Vardan tos.

Jūsų nuolankus tarnas,

„Milijonas priežasčių kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje“ administratorius

Vilhelmas Negerovė

Reklamuoti ir geru žodžiu minėti šį projektą PRIMYGTINAI LEIDŽIAMA!

::

Gruodžio 25 d. krikščionys švenčia Kalėdas – Jėzaus gimimo šventę. Sausio 1 d. minima Jėzaus apipjaustymo ir vardo suteikimo šventė. Šiame tarpušventyje, dar nespėję išsiblaivyti po Jėzaus gimtadienio šventimo, Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos nariai priėmė nutarimą rajone paskelbti Kristaus Karaliaus intronizacijos – valdžios perleidimo Dievui – aktą.

Truputėlis istorijos. 2006 m. kai kurie lenkų parlamentarai iškėlė idėją paskelbti Jėzų Kristų visos Lenkijos karaliumi. Tačiau per tyrimą paaiškėjo, kad pusė apklaustų lenkų nepalaiko šio sumanymo, be to, Kristaus paskelbimo Lenkijos karaliumi aktui prieštaravo ir katalikų hierarchai.

Kas nepavyko didžiajai Lenkijai, visu gražumu buvo įgyvendinta Lenkijos eksklavuose artimajame užsienyje: 2009 m. birželio 12 d. Kristaus Karaliaus intronizacijos aktas buvo priimtas Vilniaus rajone, o 2009 m. gruodžio 29 d. analogiškas aktas pradžiugino Šalčininkų rajono gyventojus.

Šiek tiek paaiškinimų tautiškumo klausimais. Lenkai yra bene religingiausia tauta Europoje (važiuodami Lenkijos tarpmiestiniais keliais meldžiasi net ir užkietėję ateistai), o Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gyventojų daugumą sudaro būtent lenkų tautybės asmenys: Vilniaus rajone lenkai sudaro 61,3% gyventojų (lietuviai – 22,4%), Šalčininkų rajone net 79,5% gyventojų yra lenkų tautybės (lietuvių – 10,4%).

Žinoma, galima ginčytis, kiek lenkų religingumas yra tikras ir kiek – tik parodomasis, tačiau įvairūs statistiniai rodikliai akivaizdžiai implikuoja mintį, kad kuo daugiau vienoje vietoje lenkų, tuo didesnė tikimybė religingumo demonstravimui pasiekti iškrypėlišką lygį. Tik nepagalvokit, kad aš kaip nors nusistatęs prieš lenkų tautybės asmenis ar kurstau tautinę neapykantą: šiame straipsnyje remiuosi tik objektyviais pastebėjimais ir iš to išplaukiančiomis išvadomis.

::

Grįžkime prie Jėzaus intronizacijos. Priėmus minėtuosius valdžios perleidimo Dievui (Jėzui) aktus, Vilniaus rajono savivaldybės ir Šalčininkų rajono savivaldybės organizacinės struktūros šiuo metu atrodo štai taip:

Kam, dėl Dievo meilės, viso to reikia?

Šalčininkų rajono merui nesvetima kunigiška retorika ir žodžių lipšnumas: „Kristaus Karaliaus intronizacija – jo iškilmingas paskelbimas valdovu ir globėju. Toks aktas liudija, kad ne tik atskiri žmonės, bet ir visuomenė pripažįsta Kristaus teisę karaliauti, savo įstatymus grindžia Kristaus mokymu. Kai žmonija tiek privačiame, tiek viešajame gyvenime pripažins, kad Kristus yra Karalius, visuomenė pagaliau gaus nepaprastų malonių – tikrą laisvę, tvarkingą discipliną, taiką ir santarvę“, – iš pasitenkinimo būsimomis dangiškomis malonėmis jau dabar svaigsta Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič.

Nuo Šalčininkų rajono mero vis dar trenkia kalėdiniu vynu, o ir pats Jėzus dar nespėjo apšilti kojų naujajame savo darbe, tad žurnalistams negalėjo papasakoti nieko konkretaus. Tačiau Vilniaus rajono savivaldybėje Jėzus dirba jau daugiau nei pusę metų. Pasidomėkime, kaip jam sekasi.

Vilniaus rajono merė Marija Rekst birželį, t.y. tik priėmus Kristaus Karaliaus intronizacijos aktą, aiškino, kad paskelbdama tokį aktą savivaldybė „siekia išvengti skaudžių klaidų, pavojų ir grėsmių“. Merės žodžiais, „tikėdamasi gauti Dievo žadėtą palaiminimą ir globą, savivaldybė taip išreiškia dvasingumo tradicijos tęstinumą ir pasisemia jėgų ateities iššūkiams“.

Deja, istorija parodė, kad Vilniaus rajone klaidų, pavojų ir grėsmių nepavyksta išvengti net ir dabar, kai savivaldybės valdovo ir globėjo etatą užima pats Jėzus Kristus. Toliau straipsnyje pateikiamos ištraukos iš nepriklausomų kūrėjų dokumentinio filmo „Jėzus Kristus – rajono superžvaigždė“.

::

::

::

Lietuvoje Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, tačiau kiekvienas šalies pilietis – taip pat ir politikas – pagal savo sugedimo laipsnį turi teisę reikšti atsidavimą Dievui. Tai gali būti žodžiai „Tepadeda man Dievas“, duodant priesaiką (ši frazė neprivaloma, bet dauguma valdininkų ir seimūnų ją sako). Tai netgi gali būti invokacija – kreipimasis į Dievą prašant jo globos ir vadovavimo – Prezidento(-ės) inauguracijos ceremonijoje (invokaciją atlieka Lietuvos Katalikų Bažnyčios kardinolas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis).

Kol religijos ir Dievo (suprask, Katalikų Bažnyčios) visagalybė nėra įtvirtinta teisės aktais ir kol politikai laisvai gali atsisakyti tokių ceremonijų, tol didelės problemos nėra. Visi tie religingumai – tai tik simbolizmas, tradicijos, žaidimai be jokio įsipareigojimo ar atsakomybės primetimo eiliniams piliečiams.

Žmogus turi tikėjimo laisvę ir ta laisvė niekur nedingsta, žmogui tapus valstybės tarnautoju. Valdininkai gali savo kabinetuose kabinti kryžius, seimūnai ir prezidentai gali dalyvauti mišiose, o tos mišios netgi gali būti transliuojamos per televiziją. Kol visa tai galima nurašyti tradicijoms, kol niekas nėra verčiamas išpažinti katalikybę, tol viskas toleruotina.

Net ir didelis katalikybės kiekis viešajame gyvenime iš esmės nėra blogai. Visa tai yra aplinka, kurioje gyvena tiek patys katalikai, tiek kitų religijų atstovai bei netikintieji. Visa tai yra Lietuvos kultūros dalis, nuo kurios nepabėgsi, tačiau kuri yra gerokai apribota pagrindinio šalies įstatymo. Problemos prasideda, kai pasaulietinės valstybės valdininkai nusprendžia tuos apribojimus ignoruoti ir pradeda proteguoti vieną konkrečią religiją. Problemos prasideda, kai Jėzus tampa teisės aktų personažu.

::

Grįžkime į 2009 m. birželį – į Vilniaus rajono savivaldybės tarybos posėdį, kurio metu buvo paskelbtas Kristaus Karaliaus intronizacijos aktas. Pasirodo, kai kurie politikai net nesuprato, už ką balsuoja.

Už aktą tarybos nariai pasisakė vienbalsiai, didelių diskusijų net nekilo. Neprieštaravo ne tik katalikai, bet ir vienintelis stačiatikis – socialdemokratams atstovaujantis Jonas Garelčikovas: „Nežinojau, kas yra intronizacija. Klausiu vieno kolegos kataliko – nežino, klausiu kito – nežino. Vėliau merė paaiškino. Pamaniau – salėje sėdi kunigas, Dievo tarnas, tai neleis meluoti. Ir balsavau už intronizacijos aktą“, – prisipažino tarybos narys.

Paklaustas, ar nekelia juoko tokie tarybos priimami dokumentai, J. Garelčikovas tikino: „Juokas menkas – ir Vilniaus rajone, ir visoje Lietuvoje klesti negerovės, šalis ritasi į skurdą“. Todėl, jo nuomone, aktas yra geras dokumentas.

Na taip, klestinčios negerovės yra negeras dalykas (bet labai gražus žodis, – mano pastaba), tačiau ar realiai kas nors pasikeis priėmus šį aktą? Rajone išnyks bedarbystė, padidės gyventojų pajamos? Pasvajokit. Jeigu jau stebuklai nevyksta žmonėms vaikštant į bažnyčias ir intensyviai meldžiantis, tai ką gali padaryti toks dokumentas?

::

::

Panagrinėkime savivaldybių tarybų sudėtis. Iš 27-ių Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narių 19 priklauso Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (70%). Iš 25-ių Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos narių 20 priklauso Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (80%).

Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) yra bene labiausiai krikščioniškosioms tradicijoms atsidavusi Lietuvos politinė partija. Partijos programoje, kalbant apie dvasinius ir religinius dalykus, labiausiai akcentuojamas pats tikėjimas ir tradicijos:

Su dideliu pasitenkinimu pažymime vis stiprėjantį Vilniaus krašto gyventojų prieraišumą prie krikščioniškojo tikėjimo bei tradicijų. Vilniaus krašte išlieka nemažas dvasinių pašaukimų skaičius <…>. Visus moralės principus (tarp jų – sąžiningos veiklos, krikščioniškųjų tradicijų, patriotizmo puoselėjimo) laikome pamatiniais. Ginsime Vilniaus krašto lenkų bendruomenei būdingas katalikiškas vertybes <…>.

Palyginimui, Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) programoje akcentuojama Bažnyčios kaip institucijos ir bendruomenės centro svarba:

Bažnyčia valstybei yra svarbi ne tik kaip krikščioniškojo tikėjimo ir pamatinių krikščioniškųjų vertybių skleidėja bei puoselėtoja, bet ir kaip labai stipri bendruomeniškoji institucija. Mes esame pasiruošę įgyvendinti tokią valstybės politiką, kurios svarbiausieji uždaviniai būtų: tariantis su Bažnyčia pasiekti, kad vis daugiau valstybės funkcijų socialinėje globoje, socialinės ekonomikos iniciatyvose, įveikiant elgesio skurdą, būtų perduota religinėms bendruomenėms <…>.

TS-LKD požiūris į Bažnyčią yra instituciškas ir praktiškas, dėl to – ne toks radikalus. O LLRA labiau remiasi pačių žmonių dvasingumu ir katalikiškų vertybių protegavimu (prieraišumu prie krikščioniškojo tikėjimo bei tradicijų) – iš čia ir kyla religinis fanatizmas.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis, buvęs Seimo narys Valdemar Tomaševski, labiausiai pagarsėjęs kaip abortus draudžiančio įstatymo (embrionui suteikiančio daugiau teisių nei moteriai) rengėjas ir pagrindinis propaguotojas, šiuo metu sėdi Europos Parlamente. Tačiau LLRA nariai, net ir likę be savo vado, įrodinėja, kad visuomeniniuose santykiuose dar yra daug Dievo neartų dirvonų, ir priiminėja kad ir vietinės reikšmės, užtat ne mažiau įspūdingus teisės aktus.

::

Kaipgi atrodo tie žymieji Kristaus Karaliaus intronizacijos aktai?

O dar sako, valstybinių įstaigų darbuotojų kompiuterinis raštingumas yra žemas. Nė velnio: copy-paste technologija atidirbta kaip iš natų.

Vienintelis šių teisės aktų skirtumas (neskaitant rajonų pavadinimų) yra paskutinysis sakinys. Nagrinėjamojo idiotizmo iniciatorė Vilniaus rajono savivaldybės taryba, pirmoji priėmusi Kristaus Karaliaus intronizacijos aktą, paragino ir kitas savivaldybių tarybas priimti analogiškus aktus.

Į šį kvietimą atsiliepė tik Šalčininkų rajono savivaldybės taryba, kuri savo ruožtu jau neberagina kitų savivaldybių priimti analogiškų aktų. Ar tai reiškia, kad šitie marazmai jau pasibaigė? Tai labai tikėtina: šalyje daugiau nėra jokios savivaldybės, kurios tarybos narių daugumą sudarytų tai pačiai partijai – Lietuvos lenkų rinkimų akcijai – priklausantys politikai, taigi neliko ką raginti.

::

::

Labai įdomūs dalykai vyko Lenkijoje 2006 metais. Atlikus gyventojų apklausą paaiškėjo, kad parlamentarų iniciatyvai paskelbti Jėzų Kristų Lenkijos karaliumi nepritaria 51% lenkų, o tokią iniciatyvą palaiko tik 33% apklaustųjų.

Katalikų Tradiciją palaikančio Lenkijos konservatyviojo-monarchistinio klubo (kas per pavadinimas!) nariai turėjo savo demokratijos supratimą: „Jeigu visa tauta dar tiek morališkai nepažengė, kad visų vardu skelbtų pagarbą Dievo valiai, tai tokį žingsnį gali padaryti tam tikras tos tautos elitas. <…> Kristus Dievo valia objektyviai yra visų pasaulio žmonių Karalius vien dėl to, kad Jis juos visus sukūrė ir atpirko. To fakto negalėtų panaikinti net 99% prieš tai balsavęs referendumas.“

Vėliau minėtieji ultrakatalikai aiškino, kad neužtenka vien paskelbti Kristų valstybės Karaliumi: intronizacija turėtų vainikuoti katalikiškų įstatymų leidimo darbą tam, kad viešajame gyvenime viešpatautų teisė, atitinkanti dešimtį Dievo Įsakymų.

Tačiau tada įvyko stebuklas, ir aktui paprieštaravo pati Lenkijos Katalikų Bažnyčia. Ne kasdien iš kunigo ar vyskupo galima išgirsti tokių protingų minčių: „Mes nesame religinė valstybė. Aš sakau šiai idėjai „ne“. Ji prieštarauja Bažnyčios mokymui. <…> Toks žingsnis nėra būtinas, nes Jėzus ir taip yra lenkų širdžių karalius. <…> Deputatai tegul užsiiminėja tuo, kas išplaukia iš konstitucijos, ir tegul palieka erdvę veikti religinėms institucijoms, Bažnyčiai.“

O čia dar teisingiau: „Tegul mūrininkas stato namus, siuvėjas siuva rūbus, o deputatai tegul nesikiša į tai, ko neišmano“. Taigi katalikų hierarchams palaikant valstybės ir bažnyčios atskirtumo idėją Lenkija liko be dangiškojo Karaliaus. Todėl džiaugiuosi dėl Lenkijos vyskupų išmintingumo ir liūdžiu dėl Lietuvos valdininkų idiotizmo.

::

Lietuvos Respublikos Konstitucijos, dar žinomos kaip pagrindinio šalies įstatymo, 43-ias straipsnis lakoniškai teigia, kad „Lietuvoje nėra valstybinės religijos.“

Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybės darbuotojai tikriausiai turi problemų su Lietuvos valstybine kalba ir šio dalyko nežinojo, todėl jiems pateikiu nuorodą į LR Konstitucijos lenkišką vertimą: Konstytucja Republiki Litewskiej. Konstitucijos „Artykuł 43“ teigia, kad „Na Litwie nie ma religii państwowej.“

Konstitucijoje įtvirtintas valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principas praktiškai reiškia, kad nei visos respublikos, nei jos dalies (pvz., rajono, savivaldybės) mastu valdžia neturi teisės primesti piliečiams kokios nors religijos ar kitaip diskriminuoti dėl religijos.

Paprasčiau tariant, Kristaus Karaliaus intronizacijos aktai yra antikonstituciški.

::

Ištrauka iš Vilniaus rajono savivaldybės pranešimo spaudai (2009-06-16):

Š.m. birželio 12 d. Vilniaus rajono savivaldybės taryba <…> nusprendė paskelbti Kristaus Karaliaus Intronizacijos Aktą Vilniaus rajone <…>.  Tarybos posėdžio metu kunigas Tadeuš Jasinski pašventino specialiai šiai progai nutapytą Kristaus Karaliaus paveikslą.

::

Ištrauka iš Vilniaus rajono savivaldybės pranešimo spaudai (2009-06-16):

Šiemet Lietuva mini savo tūkstantmetį. Pirmą kartą Lietuvos vardą 1009 m. paminėjo Kvedlinburgo analai. Nešant tikėjimą į mūsų žemes buvo nužudytas <…> misionierius šv. Brunonas Bonifacas. Lietuvos įžengimas į rašytinę pasaulio istoriją yra susietas su krikščionybe.

Sunku įsivaizduoti pirmojo Lietuvos paminėjimo ir krikščionybės susiejimą dar labiau neigiamame kontekste. Tam, kad Lietuvos vardo tūkstantmetis bent iš tolo būtų panašus į priežastį intronizuoti Jėzų, krikščionybės sutikimas turėjo būti džiugus ir visų laukiamas įvykis ir, mažų mažiausia, nesibaigti žmogžudystėmis.

::

Buvęs LR Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris labai gražiai sudirbinėja Vilniaus rajono merės Marijos Rekst ir jos kompanijos priimtą intronizacijos aktą (tas pats tinka ir Šalčininkų rajonui): „Rekst & Co: Konstitucijos negerbimo tradicija“.

Egidijus Kūris: Kaip teisės aktas tas sprendimas – nesusipratimas. Rekst & Co teisės žinios ir pagarba teisei = 0.

Keli įdomesni E. Kūrio pastebėjimai:

Egidijus Kūris: Tai paklauskime, ką tas aktas reiškia TEISĖS požiūriu. Tarybų sprendimai – poįstatyminiai TEISĖS aktai, pagal juos atsiranda, pasikeičia, pasibaigia teisiniai santykiai, jų dalyviai turi teises ir pareigas. Jei savivaldybės administracijoje yra teisininkas, lai pasako, kokie teisiniai santykiai ir tarp ko čia atsirado.

Egidijus Kūris: Savivaldybės laisvai ir savarankiškai veikia pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Poįstatyminiuose aktuose paprastai nurodoma, kokiais įstatymais remiantis jie priimti. Šiame ne.

Egidijus Kūris: Jėzus skyrė žemiškąją ir Dangaus karalystes. Į pirmąją nepretendavo: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“. Nenorėjo būti vadinamas žydų – pasaulietiniu! – karaliumi <…> (čia iš Jono evangelijos). Nenorėjo karaliauti Izraelyje – karaliaus Vilniaus rajone. Ot karalystė, juokingesnės nesugalvosi.

Egidijus Kūris: Klausimų kelia užuomina apie hierarchų pritarimą. Kaip jis gautas, kur su juo susipažinti? Kada ir kokių hierarchų pritarimo reikia, jei pagal Konstituciją nėra nei valstybinės religijos, nei valstybinės bažnyčios, o yra (buvo?!) toks valstybės ir bažnyčios atskirumo principas? Ar kreipėtės į VISUS tradicinių religinių bendrijų hierarchus? Ir į musulmonų sunitų muftijų? Keturiasdešimt Totorių kaimas juk Vilniaus rajone. Ir ten galioja intronizacija?! Kaip tada su tikėjimo laisve? O su laisve netikėti? Ką, nebėr tokios?

Egidijus Kūris: Kai viešosios valdžios institucija leidžia vieną, ypač dominuojančią, bažnyčią ar religinę bendriją proteguojančius teisės aktus, išnyksta PASAULIETINEI valstybei būdingas PAGARBUS ATSTUMAS tarp valstybės ir bažnyčios. O mūsų Valstybė PASAULIETINĖ. TOLERANTIŠKA visoms įstatymui ir dorai neprieštaraujančioms religijoms ir nereliginėms pasaulėžiūroms (čia vėl iš Konstitucijos). NE ATEISTINĖ, bet ir NE TEOKRATINĖ.

Egidijus Kūris: Kristaus karalystė ne iš šio pasaulio, o Vilniaus rajonas – pasaulietinis konstruktas. Intronizacija – „politinis aktas, išorinėmis iškilmėmis vainikuojantis katalikiškos valstybinės santvarkos kūrimo darbą“. Katalikiškos valstybinės santvarkos Vilniaus rajone negali būti vien dėl to, kad pagal Konstituciją mūsų Valstybė ne tik PASAULIETINĖ, bet ir NEDALIJAMA į jokius valstybinius darinius. Jūsų, Rekst & Co, rajonas yra mūsų Valstybės integrali dalis. PASAULIETINIS su visa taryba. Sukurtas Seimo įstatymu.

Egidijus Kūris: Įdomu, ar po intronizacijos Seimas gali keisti to rajono ribas? Pagal Konstituciją gali. Tik kaip kėsintis į tą, kas atiduota Kristui?

Daugiau mažiau panašiai baigiasi visos protingų žmonių ir tikinčiųjų diskusijos. Kaip sako protingų žmonių išmintis: Nesiginčyk su tikinčiuoju – aplinkiniai gali nesuprasti, kuris iš jūsų kvailas.

Egidijus Kūris: Ką ta intronizacija davė gero Katalikų bažnyčiai ir tikėjimui? Nieko. O konfrontacijai su Valstybe? Davė.

Šauksmas tyruose. Dievo pakalikai Seime nepastebėjo konfrontacijos su Valstybe. O štai praėjus pusmečiui po Egidijaus Kūrio straipsnio turime jau dvi Dievo Karalystes, besikėsinančias į Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumą.

::

Laukite tęsinio.

::

Šiek tiek apie Lietuvos teritorijos vientisumą. LR Konstitucijos 10-as straipsnis teigia: „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius.“ LR Konstitucijos 11-as straipsnis teigia: „Lietuvos valstybės teritorijos administracinius vienetus ir jų ribas nustato įstatymas.“

Vilniaus ir Šalčininkų rajonai (savivaldybės) yra eiliniai administraciniai-teritoriniai vienetai (iš viso Lietuvoje yra 60 savivaldybių), kurių tarybos, gerokai viršydamos savo kompetenciją, šiuos rajonus paskelbė karalystėmis.

Tai, kad pačiuose tarybų sprendimuose – Kristaus Karaliaus Intronizacijos Aktuose – nėra tiesiogiai minima „karalystė“, esmės nekeičia. Taip pat visiškai nesvarbu ir tai, ar karalius yra tikras fizinis asmuo, ar išsigalvotas pasakų personažas (Dievas, Jėzus) – vis tiek karalystės yra. Ne įsivaizduojamos, ne esančios katalikų širdyse, bet juodu ant balto įtvirtintos oficialiuose teisės aktuose.

Kodėl Lietuvos Katalikų Bažnyčia nepasekė Lenkijos Katalikų Bažnyčios pavyzdžiu ir, vien išgirdusi Vilniaus rajono savivaldybės tarybos idėją intronizuoti Jėzų, nepasakė ko nors panašaus: „Durniai jūs! Jėzus ir taip yra žmonių širdžių karalius. Kam jam dar tas pasaulietinis titulas?“

Vietoj to turime „bažnytinės hierarchijos pritarimą“ valdininkų durnystėms. Ir labai mažai tikėtina, kad Bažnyčia susiprotės ir privers savivaldybių tarybas atšaukti šiuos aktus. Nes tokiu atveju Bažnyčia, viena vertus, atrodytų kaip nesugebanti apsispręsti, tarp savo vertybių besiblaškanti institucija; antra vertus, siekdama panaikinti intronizacijos aktus, tikinčiųjų akyse ji atrodytų kaip kovojanti pati su savimi ar su pačiu Jėzumi. Dauguma tikinčiųjų tikriausiai neprieštarauja tokiai Jėzaus intronizacijai ir norėtų, kad ji išliktų.

O kodėl tada Seimo nariai neprisiminė Konstitucijos straipsnių ir nepasirūpino užginčyti savivaldybių tarybų priimtų aktų, argumentuodami, pavyzdžiui, taip: „Debilai jūs! Lietuvoje nėra valstybinės religijos, o šalies teritorija nedaloma. Koks čia dar teisinis katalikybės iškėlimas aukščiau kitų religijų, ir kokios čia dar, atsiprašant, karalystės?“

Visa problema ta, kad Seime sėdi beveik vien tik Dievo pakalikai. Lyrinis nukrypimas į Seimo nario priesaikos tekstą:

Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas(-a) Lietuvos Respublikai; prisiekiu  gerbti  ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai,  Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!

Prisiekti leidžiama ir be paskutiniojo sakinio.

Atsiverskime pirmojo Seimo posėdžio (2008-11-17) stenogramą ir suskaičiuokime, kiek dabartinių Seimo narių yra paprašę Dievo pagalbos. Pasirodo, paprasčiau yra suskaičiuoti tuos, kurie eidami Seimo nario pareigas gali išsiversti be Dievo patapšnojimų per petį ir skatinamųjų spyrių į užpakalį: iš visų dabartinių Seimo narių vos 5 (penki) davė priesaikas be paskutiniojo sakinio.

Todėl ir šiuo atveju turime tylų Seimo narių pritarimą rajonų valdininkų debilizmams. Ir labai mažai tikėtina, kad kurie nors seimūnai susiprotės ir privers savivaldybių tarybas atšaukti šiuos aktus. Nes tokiu atveju tie Seimo nariai pasirodytų kaip kovojantys su pačiu Jėzumi ir susigadintų savo reputacijas religingų rinkėjų akyse. Ne pats protingiausias viešųjų ryšių žingsnis, žinant savo elektorato sudėtį.

::

Šviesoforo nuvertimo skandalas tęsiasi.

Laukite tęsinio.

::

Jeigu ir toliau traktuotume Kristaus Karalysčių įsteigimo aktus kaip pasikėsinimą į Lietuvos žemių vientisumą (dalyką, dėl kurio saugojimo prisiekė Seimo nariai) arba bent jau kaip įžūlų pasityčiojimą iš teritorijos nedalijamumo principo, rastume ir daugiau mums palankių įstatymų. Vienas iš jų – Laikino tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymas. Paskaitinėkime įstatymą detaliau:

3. Tiesioginis valdymas savivaldybės teritorijoje gali būti laikinai įvedamas, jeigu:

1) savivaldybės taryba savo veiksmais kėsinasi į valstybės teritorijos vientisumą bei konstitucinę santvarką;

2) remdamasi teismų sprendimais, Vyriausybė konstatuoja, kad savivaldybės taryba šiurkščiai pažeidinėja Lietuvos Respublikos Konstituciją bei įstatymus;

<…>

4. Pasiūlymą laikinai įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje <…> Seimui teikia Vyriausybė.

<…>

7. Seimas, priimdamas sprendimą savivaldybės teritorijoje iki 6 mėnesių įvesti tiesioginį valdymą <…>, nustato naujų rinkimų į savivaldybės tarybą datą.

<…>

1. Laikiną tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje įgyvendina Vyriausybė per paskirtą Vyriausybės įgaliotinį.

2. Savivaldybės taryba ir tarybos nariai po laikino tiesioginio valdymo įvedimo savivaldybės teritorijoje netenka įgaliojimų <…>

Žiūrim, ką turim. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybos šiurkščiai pažeidė Konstituciją: katalikybė yra teisiškai iškeliama aukščiau kitų religijų ir religiniam personažui suteikiamas pasaulietinis titulas, dėl ko dviejuose šalies rajonuose nustoja veikti Konstitucijoje įtvirtinti valstybinės religijos nebuvimo bei valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principai, kas reiškia pasityčiojimą iš valstybės teritorijos vientisumo.

Todėl Vyriausybės ir Seimo iniciatyva nedvejojant būtų galima šiose savivaldybėse įvesti tiesioginį valdymą. Taip ir būtų, jei Lietuvos valdžioje nesėdėtų Dievo avelės ir avinai.

::

Šviesoforo nuvertimo skandalas tęsiasi.

::

Kai eilinių žmonių tikėjimas ir religingumas tampa tokie stiprūs, šie žmonės pasijunta kunigais. Jūsų dėmesiui dar vienas Šalčininkų rajono mero Zdzislav Palevič iškalbos pliūpsnis: „Šiuo sunkiuoju šalies periodu, kai pasaulis išgyvena visų juntamą krizę, ypač svarbus tampa Dievo vaidmuo ne tik žmonių asmeniniame, bet ir visuomeniniame, kultūriniame bei politiniame gyvenime. Kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už Dievo pateiktos tiesos išsaugojimą, o ypač žmonės, kurie atsako už visuomenės gyvenimą – jie neturi palaikyti neutralumo arba neturi likti abejingi šių tiesų paskleidimui visuomenėje.“

Ar dera taip kalbėti pasaulietinės valstybės politikui? Rajono meras save laiko atsakingu už visuomenės gyvenimą ir už šių tiesų paskleidimą visuomenėje, tačiau tokiu būdu yra atvirai pasityčiojama iš kiekvieno žmogaus turimos minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės, kuri yra nevaržoma (LR Konstitucijos 26 straipsnis).

Jau anksčiau cituotas teiginys: „Toks aktas liudija, kad ne tik atskiri žmonės, bet ir visuomenė pripažįsta Kristaus teisę karaliauti.“ Valdžioje esantys fanatikai neturi jokios teisės visuomenės vardu pasirašinėti dokumentų, kurie gali pažeisti žmonių minties, tikėjimo ir sąžinės laisves, susijusias su dar vienu Konstitucijoje (tame pačiame 26-ame straipsnyje) įtvirtintu principu: „Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.“

Neabejoju, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose yra nemažai kitą religiją išpažįstančių ar nereligingų gyventojų, kurie pasijuto įžeisti, kai kažkas jų vardu pripažino Kristaus teisę karaliauti jų rajone. Tai yra elementari nepagarba žmogaus teisėms ir laisvėms.

::

::

Truputėlis istorijos. 1656 metais Lenkijos karalius bei Lietuvos Didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras Vaza paaukojo visą jungtinę valstybę Dievo Motinai, paskelbdamas ją Lenkijos ir Lietuvos valstybės Karaliene. Švč. Mergelės Marijos paskelbimas Karaliene buvo ne vien simbolinis aktas: Lenkijos-Lietuvos valstybės įstatymai iš esmės buvo katalikiški, jie numatė viešą valstybės pareigūnų dalyvavimą Dievo garbinime, o katalikybė buvo valstybinė religija.

Lietuva ir šiandien vadinama „Marijos žeme“, tad gal vadovaudamiesi šia idėja atiduokime visos Lietuvos valdžią Marijai. Jeigu valdžios sutelkimas viename asmenyje atrodo per daug autokratiškai, galima pasistengti išlaikyti valdžių padalijimo principą: į Prezidento postą sodinam Dievą, Premjeru skelbiame Jėzų Kristų, Seimo Pirmininke – Mergelę Mariją, Konstituciniam Teismui lai pirmininkauja Šventoji Dvasia, o iš visų šventųjų kaip nors gal atsirinksime tą 141-ą, geriausiai atstovaujantį tautos valią Seimo nario pareigose.

Taptume antruoju Vatikanu ir popiežius mūsų šalyje lankytųsi reguliariai. Galbūt net Kalėdų ar Velykų sveikinimą Urbi et orbi sakytų ne iš Šv. Peto bazilikos, bet iš Valdovų rūmų balkono. Kaip greitai atsigautų turizmo infrastruktūra!

Juokas juokais, bet informacija apie Lietuvos valdininkų išsidirbinėjimus netrukus nutekės į plačiuosius interneto įdomybių vandenis. Kiek google‘inau, kol kas pasaulis dar menkai žino apie Jėzaus intronizacijas Lietuvoje. Tačiau tik reikia, kad kas nors įtrauktų šiuos faktus į kokį labiau įsimintiną kontekstą, pavyzdžiui, įdomybių sąrašą „Patys keisčiausi valdovai“ (šalia Svazilando karaliaus, turinčio 14 žmonų), o toks sąrašas patektų į agregatorių (Digg, Delicious, Reddit ir pan.) ir tada jau visas pasaulis juoktųsi iš Lietuvos. Ir lietuviams būtų labai gėda.

::

::

Apibendrinimas. XXI amžiaus pradžioje dvi Europos centro savivaldybės nusprendė grįžti į viduramžius ir valdžią perdavė Jėzui Kristui. Nuo šiol atsakomybę už visas ekonomines, socialines ir kitas negeroves Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybos galės suversti Jėzui.

Kalbant rimtai, savivaldybių tarybos priėmė niekinius, neįpareigojančius kažką daryti dokumentus. Blogiausia yra tai, kad šie aktai atvirai tyčiojasi iš teisės ir šalies Konstitucijoje įtvirtintų principų: valstybės teritorijos vientisumo ir valstybinės religijos nebuvimo.

Net jeigu Kristaus Karaliaus intronizacijos aktai yra visiškai neįpareigojantys, vis tiek katalikų tikėjimas bent jau simboliškai yra primetamas visiems tame krašte gyvenantiems žmonėms – tiek kitatikiams, tiek netikintiems. Patys tarybų nariai, įsitikinę, kad Dievas rajonų politikams ir gyventojams suteiks realią pagalbą, atrodo kaip visiški liurbiai ir nevispročiai.

Savivaldybių tarybos, nesuvokiančios savo kompetencijų ribų ir užsiimančios antikonstitucine veikla, ir Seimas bei Vyriausybė, ignoruojantys tokius savivaldybių tarybų veiksmus ir nesiimantys adekvačių priemonių, diskredituoja visas valstybines institucijas. Faktas, kad savivaldybių priimti dokumentai yra niekiniai, neatleidžia aukščiausios valdžios atstovų nuo atsakomybės šiuos marazmus sustabdyti.

Kalbant apie religiją, tikintys žmonės ir taip Jėzų laiko savo karaliumi, turinčiu aukščiausiąją valdžią, todėl Jėzaus intronizacija katalikams nesuteikia jokios pridėtinės vertės. Kalbant apie sveiką protą, net jeigu toks žmogus kaip Jėzus iš tikrųjų egzistavo, nėra jokių įrodymų, kad jis turėjo stebuklingų galių ar buvo kito asmens, kurio egzistavimas taip pat nėra įrodytas – visagalio dangaus ir žemės sutvėrėjo Dievo – sūnus.

Todėl pasaulietinėje valstybėje Jėzus Kristus turi būti laikomas tik grožinės literatūros personažu, neturinčiu realaus poveikio žmonių gyvenimui.

::

Imdamas pavyzdį iš gerbiamų valstybės tarnautojų, savo kambario globėju aš intronizavau savo katiną. Nuo šiol mano katino oficialus titulas – Kicius Karalius. Būdamas mano kambario globėju, jis yra atsakingas už mano kambario globą.

„Atsižvelgdamas į 2010 metais švenčiamą Lietuvos vardo paminėjimo tūkstančio vienerių metų jubiliejų bei į tai, kad pagal kinų horoskopą šie metai yra Tigro, gavęs savo šeimos narių pritarimą, prisimindamas naminių gyvūnėlių laikymo daugiabučiuose namuose taisykles ir savo kambario tradicijas, nusprendžiu paskelbti Kiciaus Karaliaus Intronizacijos Aktą savo kambaryje. Kviečiu ir kitus mano tinklaraščio skaitytojus paskelbti savo naminių gyvūnėlių intronizacijos aktus“, – žurnalistams aiškina šių eilučių autorius Vilhelmas Negerovė.

„Šiuo sunkiuoju šalies periodu, kai pasaulis išgyvena visų juntamą krizę, ypač svarbus tampa naminių gyvūnėlių vaidmuo ne tik žmonių asmeniniame, bet ir visuomeniniame, kultūriniame bei politiniame gyvenime. Tikėdamasis gauti savo katino žadėtą palaiminimą ir globą, aš taip išreiškiu dvasingumo tradicijos tęstinumą ir pasisemiu jėgų ateities iššūkiams.“

„Naminio gyvūnėlio intronizacija leis išvengti skaudžių klaidų, pavojų ir grėsmių. Kai žmonija tiek privačiame, tiek viešajame gyvenime pripažins, kad naminiai gyvūnėliai yra Karaliai, visuomenė pagaliau gaus nepaprastų malonių – tikrą laisvę, tvarkingą discipliną, taiką ir santarvę“, – net nemirksėdamas porina Vilhelmas Negerovė.

„Todėl dar kartą visus raginu intronizuoti savo naminius gyvūnėlius!“

::

P.S.(1) Šiuo straipsniu aš nenorėjau įžeisti tikinčiųjų ar šiaip religingų žmonių, lenkų tautybės žmonių, valstybės tarnautojų, pavardėmis minėtų konkrečių asmenų, taip pat žmonių, neauginančių naminių gyvūnėlių ir dėl to negalinčių paskelbti intronizacijos aktų. Šiame straipsnyje faktai, objektyvūs pastebėjimai ir įžvalgos yra suplakti su mano asmenine nuomone, bet be jokių piktų kėslų. (Nors, tiesą pasakius, iš tikinčiųjų norėjau pasityčioti.)

P.S.(2) Komentaruose norėčiau išgirsti jūsų nuomonę apie šio straipsnio žanrą – transcendentinę publicistiką, kai tikra publicistika paraleliai pinama su absurdo humoru ir kitomis fantasmagorijomis. Taip pat apie jūsų norą / nenorą ateityje skaityti kitokių temų, bet panašaus stiliaus / formos straipsnius.

P.S.(3) Jeigu neturite naminio gyvūnėlio, galite intronizuoti vazoninius augalus.

Kas man užkliuvo, tai maža žurnalo apimtis – vos 50 puslapių. Įlindau į spintelę ir išsitraukiau ankstesnių trejų metų „Lietuvos verslo lyderių“ žurnalus:

Ir palyginau žurnalų apimtis:

Žurnalo suplonėjimas, švelniai tariant, ženklus. Tai nereiškia, kad Lietuvoje neliko verslo, apie kurį būtų galima rašyti – tiesiog žurnale žymiai sumažėjo analitinių straipsnių ir, kas be ko, reklamos.

Nesiremiant jokiais kitais šaltiniais, vien iš aukščiau esančios diagramos, vaizduojančios puslapių skaičiaus kaitą, galima padaryti tokią išvadą: 2006 ir 2007 m. ekonomika buvo stabili, 2008 m. prasidėjo smukimas, o 2009 m. ekonominė krizė smogė visu gražumu.

::

Spintelės gilumoje užmačiau ir dar vieną panašios tematikos „Verslo žinių“ leidžiamą žurnalą (specializuotą dienraščio priedą) – „TOP 1000“. Jame taip pat pateikiama finansinė informacija apie didžiausias šalies bendroves (1000 didžiausių Lietuvos įmonių išrikiuotos pagal pardavimus) bei analitinės publikacijos. Bet ne apie tai šiandien.

Išsitraukiau pastarųjų ketverių metų „TOP 1000“ žurnalus:

Ir suskaičiavau puslapius:

Čia suplonėjimas dar drastiškesnis. Tai nereiškia, kad visos Lietuvos įmonės jau bankrutavo; ne – įmonių tūkstantuką dar galima sudėlioti. Tiesiog žurnale žymiai sumažėjo analitinių straipsnių ir, kas be ko, reklamos.

Jeigu ir vėl nesiremtume jokiais kitais šaltiniais, o vien tik aukščiau esančia diagrama, galėtume padaryti analogišką išvadą: 2006 ir 2007 m. ekonomika buvo stabili, 2008 m. prasidėjo smukimas, o 2009 m. ekonominė krizė smogė visu gražumu.

::

Straipsniai, publikuojami minėtuose žurnaluose, dažniausiai analizuoja šalies (ir pasaulio) ekonominę būklę, ieško priežasčių, kodėl įvyko vienas ar kitas dalykas, ir stengiasi numatyti, kas bus ateityje. Tačiau norint suvokti bendrą šalies ekonominę būklę, nebūtina skaityti verslo srities žurnalų – pakanka palyginti šių ir ankstesnių metų žurnalų apimtis.

Jei puslapių skaičius didėja, vadinasi, ekonomika auga. Jei puslapių skaičius mažėja, vadinasi, ekonomika traukiasi. Jei žurnalai suplonėja labai ženkliai – šalyje „krizis“.

Žurnalų – tiek verslo srities, tiek bet kokios kitos – leidyba yra verslas. Smunkant šalies ūkiui ir mažėjant pajamoms iš žurnalų pardavimo (prenumeratos) bei reklamos užsakymų, leidėjai priversti mažinti žurnalo parengimo savikainą, o tai reiškia mažiau straipsnių. Žurnalų apie verslą atveju, šie verslo dėsniai atrodo ypač ironiškai.

::

Apie žurnalus šiame straipsnyje rašau tik todėl, kad netyčia po ranka pasitaikė konkretus žurnalas, tapęs įkvėpimo šaltiniu. Tačiau ne paslaptis, kad esama ekonominė situacija labai nepalanki visoms be išimties žiniasklaidos priemonėms. „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas konstatuoja:

[2009 m.] buvo juodžiausi metai šalies žiniasklaidai nuo nepriklausomybės atkūrimo. Preliminariais vertinimais, sektoriaus pajamos pernai krito 40–60%. Dėl sudėtingos bendros ekonominės ūkio būklės 50–70% sumažėjo įplaukos iš reklamos – pagrindinio žiniasklaidos pajamų šaltinio. Dar skaudesnių padarinių sukėlė staigus mokesčių padidinimas: PVM nuo 5% pakeltas iki 21% be pereinamojo laikotarpio, jau priėmus lėšas už laikraščių prenumeratą, t.y. atgaline data, dėl to žurnalų ir laikraščių leidėjai patyrė dar daugiau nuostolių. Pabrangus leidiniams daugiau kaip ketvirtadaliu krito jų tiražai, nes sumenkus gyventojų pajamoms laikraštis daugeliui tapo prabangos preke.

Jeigu jau laikraštis tapo prabangos preke, ką bekalbėti apie žurnalus.

::

Akis užkliuvo už dar vieno „Verslo žinių“ žurnalo – „Verslo klasės“. „Verslo klasė“ nėra žurnalas apie verslą. Tai žurnalas apie žmones su įdomiomis istorijomis, ir tai žurnalas su istorijomis apie įdomius žmones. Bet mano šiandieniniam tyrimui žurnalas tiks.

„Verslo klasė“ yra mano mėgstamiausias žurnalas – jį laikau lentynoje, ne spintelėje. Turiu visus numerius nuo 2005 metų vidurio, bet statistiniam tyrimui pasiimu tokią pačią imtį kaip ir anksčiau minėtų žurnalų, t.y. pastarųjų ketverių metų (2006-2009 m.) numerius.

Krūva sveria kaip nemažas akmuo:

2009 m. balandį „krizis“ pirmą kartą prigriebė „Verslo klasę“: žurnalas tapo toks plonas, kad puslapių klijavimą pakeitė segimas. Dėl to išnyko žurnalo nugarėlės (žr. nuotraukos viršuje) ir buvo prarasta galimybė jose pateikti naudingos informacijos (žr. nuotraukoje bet kur, išskyrus viršų).

Rugpjūtį „krizis“ smogė antrą kartą – žurnalas nepasirodė išvis (atitinkamai ir nuotraukoje jo nėra).

O dabar metas „Excelio“ stebuklams (paspaudus – didesnė diagrama):

Beveik visus 2009 metus „Verslo klasė“ kapstėsi žemiau jūros lygio – 100 puslapių ribos (diagramoje – stora juoda horizontali linija). Pastarieji numeriai tenkinosi 74 puslapiais – tai lašas jūroje, palyginus su 2007 m. lapkričio monstru su 194 puslapiais.

Šalies ekonominę būklę galima įvertinti skaičiuojant ne tik verslo srities, bet ir kitokių žurnalų puslapius. Tik gautas rezultatas yra mažiau ironiškas ir daugiau liūdnas.

::

Deja, puslapių skaičiavimo metodika parodo tik esamą ūkio situaciją, bet neleidžia numatyti ateities. Jeigu diagramose, kuriose pavaizduota žurnalų „Lietuvos verslo lyderiai“ ir „TOP 1000“ puslapių skaičiaus kaita, uždėtume tiesinį trendą ir pagal tai prognozuotume ateitį, gautume, kad 2010 metais šie žurnalai turėtų turėti neigiamą puslapių skaičių.

Teoriškai tai galėtų reikšti, kad skaitytojai turėtų patys sukurti žurnalų turinį. Praktiškai tai galėtų reikšti, kad šie žurnalai išvis nebūtų leidžiami. Žinoma, tiesinių trendų braižymas prognozavimo tikslais nėra pats tinkamiausias metodas: realybėje vis tiek bus (tikriausiai) koks nors šių žurnalų variantas – gal dar plonesnis, o gal tik elektroniniu pavidalu.

Nežinomybę dėl ateities šiek tiek išsklaido „Verslo klasės“ redaktorius Aurelijus Katkevičius (citata iš gruodžio numerio):

Dėl visiems suprantamų priežasčių kitais, 2010, metais išleisime šešis „Verslo klasės“ numerius. Tris pavasarį ir tris rudenį.

Še tau kad nori. Žurnalo kasmėnesinis kontinuumas begėdiškai išniekintas. Bet, savaime suprantama, didžiausias skaudulys – dėl prarastų įdomių skaitinių.

::

Iš paskutiniosios diagramos nebūčiau sugebėjęs numatyti tokios „Verslo klasės“ ateities, kad ir kokius trendus būčiau braižęs. Be to, ir anksčiau gauta prognozė su neigiamais puslapių skaičiais neatrodo labai logiška. Todėl darau išvadą, kad puslapių skaičiavimo metodika visiškai netinkama ateities tendencijoms prognozuoti.

Išeitis? Grįžti prie tradicinių ekonominės būklės indikatorių – visokių BVP ir panašiai. Ankstesniame savo straipsnyje (kuriame nesėkmingai linkėjau, kad pasibaigus 2009-iesiems, iš karto ateitų 2011-ieji), šiek tiek lengvabūdiškai pasijuokiau iš Gitano Nausėdos prognozių dėl BVP augimo šiais metais.

Tada sakiau: viena kregždė – dar ne pavasaris. Dabar sakau: viena kregždė yra geriau nei nė vienos.

Šiuo metu labai trūksta optimistinių prognozių. Tiek žiniasklaidai, tiek apskritai.

Delfi startavo su pramogų naujienomis, o pirmąją dieną iš viso buvo paskelbti 5 straipsniai:

Beje, Delfi buvo pirmasis naujienų portalas Lietuvoje, suteikęs galimybę skaitytojams necenzūruojamiems ir be reikalavimų išankstinei registracijai išsakyti savo nuomonę. Wikipedia rašo, kad kasdien Delfyje parašoma apie 11 tūkstančių komentarų, pašalinama apie 8 procentus jų.

Patys pirmieji skaitytojų komentarai buvo parašyti dar tą pačią, Delfio užgimimo dieną. Didžiausia garbė teko straipsniui „Claudia Schiffer teka už britų verslininko, rašo laikraštis“.

Pirmojo komentaro autorius „edrhg“ parašė komentarą „erh“. Labiausiai tikėtina, kad tai buvo paties Delfio darbuotojas (tikriausiai aityšnikas), testuojantis, kaip veikia komentarų sistema.

Užtat antrasis komentaras (tam pačiam straipsniui „Claudia Schiffer teka už britų verslininko, rašo laikraštis“) buvo tikras. Komentaro autorius „lietuviu verslininkas“ parašė komentarą „Nu vot, o tai kodzel cia ji ne uz mushyskio? Mias yrgi baksu tuurim. Vo $$$“.

Šie pirmieji komentatoriai uždavė toną ateities komentatoriams: jau dešimt metų Delfio komentarai išlaiko tokį patį turinio ir kokybės lygį. Galiausiai iš viso to išsivystė atskiras socialinis tipažas – „Delfio komentatorius“.

Delfio komentatorius – skurdi dvasinė žmogaus būsena, išprovokuota neturėjimo ko veikti nuobodžiame darbe ir noro pabūti viršesniam už kitus bent virtualioje erdvėje.

Bėgo prabėgo 2009-ieji, nusinešdami nemažą dalį darboviečių, atlyginimų, pensijų ir pašalpų. Ne paslaptis, kad jau penktadienį prasidės naujieji 2010-ieji metai (dėl ko aukščiau paminėti dalykai, deja, savaime neatsistatys).

Užsienio žiniasklaida, o neretai – ir Lietuvos, teigia, kad sausio pirmąją prasidės ne tik nauji metai, bet ir naujas dešimtmetis. Tai yra melas: pirmasis XXI-ojo amžiaus dešimtmetis baigsis tik po metų, kartu su 2010-aisiais. Visa esmė yra skirtingame dešimtmečių traktavime, dėl ko ir trečiojo tūkstantmečio pradžią vieni šventė 2000-aisiais, kiti – 2001-aisiais.

::

Pagal teisingąjį (sveiku protu paremtą) dešimtmečių traktavimą XXI-ojo amžiaus pirmasis dešimtmetis prasidėjo 2001 metais ir baigsis 2010 metais. Tai yra labai logiška, žinant, kad kalendorius („mūsų era“) prasideda ne nuliniais (tokių metų išvis nėra), bet pirmaisiais metais. Todėl ir pirmasis dešimtmetis baigiasi dešimtųjų metų gale, o nuo vienuoliktųjų metų pradžios prasideda antrasis dešimtmetis.

1-10 mūsų eros metai buvo pirmasis dešimtmetis, o 2001-2010 metai yra 201-asis dešimtmetis. Atitinkamai, kitas  dešimtmetis prasidės 2011-aisiais.

Šiek tiek apie kalbinius dalykus. Sąvoka „pirmieji metai“ nereiškia, kad jau praėjo vieneri metai: kelintinio skaitvardžio „pirmas“ įvardžiuotinė forma „pirmasis / pirmieji“ nusako kokie / kelinti metai dabar yra, bet ne kiek laiko praėjo nuo atskaitos taško (šiuo atveju – Jėzaus gimimo). Pavyzdžiui, trečiasis tūkstantmetis galėjo prasidėti tik praėjus pilniems dviem tūkstančiams metų, o dutūkstantaisiais metais dar buvo praėję tik 1999 metai nuo atskaitos taško.

Kitas gražus pavyzdys – su žmogaus amžiumi. Dabar įprasta savo amžių įvardyti kaip laiko kiekį (kiekiniu skaitvardžiu), kurį mes esam pragyvenę nuo savo gimimo, pvz., „man – 24 metai“, t.y. jau esu nugyvenęs 24 pilnus metus ir kelis mėnesius. Tačiau liaudyje dar gyvas kelintinio skaitvardžio įvardžiuotinės (arba ne) formos vartojimas. Kai man buvo dvylika metų, močiutė sakydavo, kad man jau trylikti („trylikci aina, jau ne suvisu mažas“), t.y. buvau pragyvenęs pilnus 12 metų ir jau buvo prasidėję trylikti mano gyvenimo metai. Taigi šiuo metu „man eina dvidešimt penkti metai“.

Istorija ir kalba nėra matematika, todėl nulinių metų nebuvimas istorijoje ir kelintinių skaitvardžių vartojimas kalboje kai ką vis dar klaidina. Pasibaigus 1 m. pr. m. e., iškart sekė 1 mūsų eros metai ir, nors jie ir buvo pirmieji, pilni vieneri metai dar nebuvo praėję. Nuo naujųjų – 2010-ųjų – metų pradžios praėjus vienai minutei, nuo atskaitos taško bus praėję pilni 2009 metai ir viena minutė, o iki pirmojo šio amžiaus dešimtmečio pabaigos dar bus likę be vienos minutės vieneri metai.

::

Remiantis dešimtmečių traktavimu pagal populiariąją kultūrą, XXI-ojo amžiaus pirmasis dešimtmetis prasidėjo 2000 metais ir baigsis 2009 metais. Populiariojoje kultūroje dešimtmečiai nusakomi pagal kalendorinių metų skaičių, nurodantį dešimtis, pvz.: 1980s (The Eighties) yra dešimtmetis, apimantis metus nuo 1980 iki 1989, t.y. 198x, kur x – skaičiai nuo 0 iki 9. Atitinkamai, besibaigiantis dešimtmetis yra 2000s (tariamas labai įvairiai), o kitas dešimtmetis bus 2010s.

Toks dešimtmečių traktavimas yra labai aiškus ir patogus, o dešimtmečiai nusakomi (bent jau anglų kalba) labai paprastai ir suprantamai: the eighties, the nineties, the two-thousands, twenty-tens (1980s, 1990s, 2000s, 2010s).

Tačiau dėl nulinių metų nebuvimo mūsų eros pradžioje gauname loginę klaidą: pirmasis eros dešimtmetis, trukęs nuo 1 iki 9 metų, turėjo tik devynerius metus, t.y. buvo „devintmetis“. Žinoma, tai vienetinė smulkmena, nes visi tolesni dešimtmečiai turi po 10 metų. Tačiau tai yra priežastis šį vakarietišką (amerikietišką) dešimtmečių traktavimą vadinti „populiariuoju“, o teisingąjį – „sveiku protu paremtuoju“.

::

Įdomūs dalykai prasideda, kai angliškas tekstas verčiamas į lietuvių kalbą. Neišmanėliai sąvokas „1980s“ arba „the eighties“ verčia pažodžiui – „aštuoniasdešimtieji“. Tačiau lietuvių kalboje „aštuoniasdešimtieji (metai)“ reiškia ne dešimtmetį, bet tik vienerius metus, t.y. 1980.

Protingieji verčia „devintasis dešimtmetis“. Formaliai tai yra teisingas vertimas, bet tokiu atveju gauname šiokį tokį netikslumą. Pagal populiarųjį traktavimą „1980s“ apima dešimtmetį nuo 1980 iki 1989 metų, o pagal teisingąjį traktavimą „devintasis dešimtmetis“ prasidėjo 1981 metais ir baigėsi 1990 metais.

Taigi kalendoriniai metai, kurie baigiasi nuliuku (1980, 1990, 2000, 2010, ir t.t.), pagal vienokį traktavimą priklauso vienam dešimtmečiui, pagal kitokį – kitam. Iš pirmo žvilgsnio – tai smulkmena, tačiau ji gali sukelti papildomų problemų vertėjui, verčiančiam iš anglų kalbos į lietuvių, ar atvirkščiai.

::

Nepatikėsit, bet visas aukščiau esantis tekstas tebuvo straipsnio įžanga. O dabar – pagrindinė dalis (penkis kartus trumpesnė už įžangą).

Palinkėjimai Naujiesiems metams

Linkiu, kad pasibaigus 2009-iesiems, iš karto ateitų 2011-ieji. Kodėl? Ogi todėl, kad įvairūs ekspertai ir prognozuotojai 2010-iesiems žada toliau mažėjantį šalies BVP ir vis dar didėjantį nedarbą – lyg viso to mums reikėtų. Geriau jau iš karto prašokti visą sunkmetį ir persikelti į ekonomikos atsigavimo laikmetį, kai darbo vietų daugiau nei bedarbių, o atlyginimai keliami vien tam, kad nepabėgtum pas kitą darbdavį.

Tiesa, SEB bankas jau ir 2010-iesiems prognozuoja šiokį tokį ekonomikos augimą. Tačiau patarlė sako, kad viena kregždė – dar ne pavasaris. Aš irgi sakau: „Viena Nausėda – dar ne krizės pabaiga“.

Jeigu jums priimtinas amerikietiškas dešimtmečių traktavimas, tai 2010-aisiais jūs jau galėsite švęsti prasidėjusį naują dešimtmetį. Bet jeigu išsipildys mano palinkėjimas ir iškart ateis 2011-ieji, naujo dešimtmečio pradžią galės švęsti ir „teisingieji“ metų skaičiuotojai.

Kad ir kokie metai ateis pasibaigus 2009-iesiems, lai naujieji metai būna geresni. Nors truputį.

]]> http://www.negerove.lt/2009/12/30/palinkejimai-du-tukstanciai-desimtiesiems-musu-eros-metams/feed/ 0 http://www.negerove.lt/2009/12/21/iki-pasaulio-pabaigos-liko-3-metai/ http://www.negerove.lt/2009/12/21/iki-pasaulio-pabaigos-liko-3-metai/#comments Mon, 21 Dec 2009 19:50:04 +0000 Vilhelmas Negerovė http://www.negerove.lt/?p=294

Žaliasis tiltas pro „Krantinės arką“ („Vamzdį“)

::

Žaliasis tiltas – vienas seniausių tiltų Vilniuje. Dabartinio tilto projektą parengė tuometinio Leningrado projektavimo institutas „Projektstalkonstrukcija“, tiltą pastatė rusų kariuomenės inžinerinis dalinys (Wikipedia). 1952 m. tiltas papuoštas keturiomis skulptūromis (skulptūrinėmis kompozicijomis).

Iš ketaus išlietos skirtingų autorių skulptūros „Žemės ūkis“, „Pramonė ir statyba“, „Mokslo jaunimas“ ir „Taikos sargyboje“ įkūnija sovietinės ideologijos simbolius, kertines visuomenės grupes: žemdirbius, darbininkus, mokslininkus ir, žinoma, kareivius.

Žaliojo tilto skulptūros dar ir šiandien spinduliuoja socialistinio realizmo dvasia:

„Žemės ūkis“, skulpt. Petras Vaivada, Bernardas Bučas

::

„Pramonė ir statyba“, skulpt. Bronius Vyšniauskas, Napoleonas Petrulis

::

„Mokslo jaunimas“, skulpt. Juozas Mikėnas, Juozas Kėdainis

::

„Taikos sargyboje“, skulpt. Bronius Pundzius

::

Visi Leninai iš miesto aikščių jau seniai iškeliavo į amžinojo poilsio vietą Grūto parke, tačiau Žaliojo tilto skulptūros liko. Kodėl? Nes jose nevaizduojamos konkrečios asmenybės, todėl skulptūros neatrodo „ideologiškai pavojingos“. Priešingai – kadangi skulptūros reprezentuoja atskiras visuomenės grupes, nemažai žmonių gali tapatintis su jomis: beveik visi sovietmečiu gyvenę ir dirbę lietuviai buvo arba pramonės darbininkai ir statybininkai, arba žemės ūkio darbininkai (kolūkiuose), arba mokslininkai, inžinieriai, o visiems vyrams teko tarnauti sovietinėje armijoje. Nenuostabu, kad ir šiandien tilto skulptūros vertinamos kaip gyvas praeities priminimas, dalelė istorijos, kurios nevalia gėdytis ir slėpti Dzūkijos miškuose.

Tačiau blaiviai mąstantys piliečiai suvokia, kad sovietmetis, nors ir yra Lietuvos istorija, nėra lietuviška istorija. Socializmo / komunizmo ideologija ne tik kad negimė Lietuvoje, bet ir nebuvo laisvas Lietuvos žmonių pasirinkimas – ši visuomeninė santvarka buvo įvesta prievarta, kartu su svetimos valstybės intervencija į Lietuvos valdymą. Taip, dauguma žmonių (kurie nebuvo sušaudyti ir ištremti) prisitaikė prie sovietų valdžios, susitaikė su padėtimi, nemaža visuomenės dalis net pamilo tokią santvarką, kai kas ir iki šiol jos ilgisi. Bet tai nepaneigia okupacijos, prievartos ir smurto, grindusių kelią sovietinei santvarkai.

::

Grįžtant prie Žaliojo tilto skulptūrų, Lietuvos patriotams, antisovietams ir kitiems mąstantiems žmonėms dažniausia užkliūva skulptūra „Taikos sargyboje“ – paminklas Raudonajai armijai, okupantams, žudžiusiems, kalinusiems ir trėmusiems kitaip mąstančius ar tiesiog potencialiai „pavojingus“ lietuvius. Ši skulptūra garsi ne tik ginkluotais rusų kareiviais, bet ir sovietiniais simboliais. Kareivių laikomos vėliavos smaigalys atrodo štai taip:

Šių simbolių viešą demonstravimą geriausiai apibrėžia Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 188(18) straipsnis:

<…> sovietinio kūjo ir pjautuvo ženklo, sovietinės raudonos penkiakampės žvaigždės ženklo <…> platinimas, naudojimas susirinkime ar kitame masiniame renginyje arba kitoks demonstravimas <…> užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų su daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis, konfiskavimu.

Tiesa, kodekso straipsnyje pateikiama ir krūva išimčių:

Pagal šį straipsnį neatsako asmuo, kuris padaro <…> nurodytas veikas muziejų veiklos, visuomenės informavimo apie istorinius ir dabarties įvykius, totalitarinius režimus, švietimo, mokslo, meno, kolekcionavimo, antikvarinės ar sendaikčių prekybos tikslais <…>

Žaliojo tilto skulptūros yra meno ir kultūros vertybės. Žaliasis tiltas kartu su keturiomis skulptūrinėmis kompozicijomis yra pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu (Kultūros vertybių registro kodas G148K). Žmonių nostalgija ir kultūros paveldo objekto statusas (suteiktas tiltui kartu su skulptūromis, kaip vienam objektui) leidžia skulptūroms stovėti pačiame sostinės centre, niekam nesigilinant į tai, ką šie paminklai įamžina.

::

Žaliojo tilto skulptūros nėra tik meno kūriniai. Skulptūros buvo sukurtos skleisti ideologiją apie neva vienintelę teisingą valstybės ir visuomenės santvarką. Santvarką, kuri tik atrodė būsianti teisinga ir efektyvi; santvarką, kuri buvo kuriama prievarta ir represijomis, kuri pareikalavo milijonų aukų; santvarką, kuri prieš beveik dvidešimt metų pati suiro iš vidaus.

Šiandien šios skulptūros yra morališkai pasenusios, o visa sovietinė ideologija nesuderinama su nepriklausomos provakarietiškos valstybės vertybėmis. Visgi nereikia šių skulptūrų mesti į šiukšlyną – tam yra Grūto parkas. Ten stovinčios skulptūros atlieka praeities vizualinių detalių išsaugojimo funkciją, o prisiminti šalies istorijos įvaizdžius svarbu visiems piliečiams.

Sovietinių skulptūrų išvežimas jokiu būdu nėra bėgimas nuo istorijos ar istorijos cenzūravimas. Išgabenus skulptūras, sovietmetis nėra paneigiamas, tiesiog yra atsikratoma morališkai ir vertybiškai pasenusių simbolių. Kai vaikas tampa paaugliu, jis atsikrato žaislinių mašinyčių ir lėlyčių kaip nereikalingų daiktų, tačiau savo vaikystės neneigia ir ją prisimena.

Kiekviena civilizacija, kiekviena valstybė, kiekviena tauta pereina skirtingus vystymosi etapus. Iš praeities reikia mokytis ir jos negalima pamiršti, bet nebūtina jos kelti ant pjedestalų. Juo labiau, kai taip pagerbiama tamsioji istorijos pusė, juo labiau, kai taip šlovinami okupantai.

::

Kitais metais Lietuva minės savo nepriklausomybės dvidešimtmetį. Tai labai tinkama proga valstybei pagaliau subręsti ir apsispręsti dėl Žaliojo tilto komunistinių skulptūrų likimo. Atrodome labai kvailai minėdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, Laisvės gynėjų, Okupacijos ir genocido dienas, kai ant pjedestalo visu gražumu stovi ginkluoti, kūjo ir pjautuvo ženklu pasidabinę kareiviai – tie patys, kurie ir okupavo mūsų šalį, atėmė laisvę, vykdė tautos genocidą.

Skulptūrų išvežimą gali pagreitinti jų fizinė būklė: skulptūroms reikalingas remontas, nes jos sutrūkinėjusios, ištrupėjusios jų suvirinimo siūlės. Prieš pusmetį kareivių skulptūra buvo pripažinta avarinės būklės ir kelianti pavojų pėstiesiems bei transportui, tačiau dėl lėšų trūkumo nuspręsta skulptūrų neremontuoti.

Kai vieną gražią dieną Raudonosios armijos kareivis nuvirs ant šaligatvio ir kaip senais gerais laikais ištaškys smegenis kokiam Lietuvos patriotui, atsiras pretekstas imtis ryžtingų veiksmų. Galbūt tada pagaliau bus apsiimta skulptūras išvežti ten, kur joms ir vieta.

::

Gera vieta tuščia ilgai nebūtų, ir greitai būtų paskelbtas konkursas naujoms skulptūroms sukurti. Tokiu atveju Žaliasis tiltas galėtų būti papuoštas kokiu nors šiuolaikinio meno perliuku (kaip pavyzdį žr. nuotrauką straipsnio pradžioje), arba gal būtų nuspręsta pastatyti paminklus keturiems labiausiai Vilniaus miestui nusipelniusiems asmenims (žinoma, jau mirusiems, tad miesto merai R. Paksas, A. Zuokas, J. Imbrasas, V. Navickas tegul nieko nesitiki).

O jeigu rimtai, kokias skulptūras norėtumėte matyti ant Žaliojo tilto vietoj dabartinių balvonų?

<<< 1 dalis :: <<< 2 dalis :: <<< 3 dalis :: <<< 4 dalis :: <<< 5 dalis :: <<< 6 dalis :: > 7 dalis <

::

Paskutinė – septintoji – opuso dalis. Tikiuosi, šie straipsniai turės išliekamąją vertę, o straipsniuose pateikti argumentai kam nors pravers diskusijose apie prekybos tinklus.

:: Tikra problema – nuodingi produktai

Nors ankstesnėse šio straipsnių ciklo dalyse ekonominiais ir sveiko proto argumentais įrodinėjau, kad prekybos tinklai „blogiukų“ reputaciją turi be pagrindo, kad turimą galią jie įgijo legaliai ir pelnytai, visgi yra viena tikra problema prekybos centrų veikloje – tai nuodingi produktai.

Dėl prekybininkų siekio užtikrinti kuo mažesnes kainas labai dažnai kenčia prekių kokybė. Nors iš esmės visi prekybininkai – tiek didieji prekybos tinklai, tiek ir mažos individualios parduotuvėlės – siekia įsigyti prekių kuo pigiau ir jas parduoti kuo brangiau, didiesiems prekybos tinklams tenka didesnė atsakomybė, nes prekes jie platina visoje šalyje ir jas įsigyja tūkstančiai pirkėjų. Iš tiekėjų įsigyjamos pigesnės prekės gali būti ne tokios kokybiškos, netenkinti vienokių ar kitokių reikalavimų, tačiau pavojingiausi atvejai yra tada, kai vartotojai patys negali įvertinti prekių kokybės ir nieko neįtardami naudojasi tomis prekėmis.

Per pastaruosius pora metų didžiausias prekybos tinklas „Maxima“ pagarsėjo kaip nuodų pardavėjas. Vienąkart tai buvo indai su melaminu (chemine medžiaga, naudojama trąšų gamybai) – žmonės ruošė maistą ir valgė iš šių indų, nė neįtardami, kad nuodijasi. Žinoma, atsakingų institucijų pastangomis nuodingieji indai buvo pašalinti iš prekybos, o pats prekybos tinklas nubaustas protu nesuvokiama bauda – 300 (trimis šimtais) litų. Nuo neišvengiamo bankroto „Maximą“ išgelbėjo tik pilietinė akcija „Maximos gelbėjimo frontas“.

Kiek anksčiau tai buvo vaikų žaislai su ftalatais (šie teršalai neigiamai veikia vyrų reprodukcinę sistemą, kenkia kepenims, trikdo medžiagų apykaitą, silpnina imuninę sistemą, vaikams gali sukelti astmą) – ftalatų kiekis leistiną normą viršijo 120-140 kartų. Žinoma, ir šįkart Valstybinė ne maisto produktų inspekcija liepė „Maximai“ pašalinti šias prekes iš rinkos, o Vartotojų teisių apsaugos tarnyba prekybos tinklui skyrė 5000 litų baudą (čia maždaug 0,000078% nuo „Maximos“ 2008 metų apyvartos – 6,4 mlrd. litų).

Neturiu žalio supratimo, kaip „Maxima“ išgali mokėti tokias milžiniškas baudas ir nebankrutuoti. O juk tokie valstybinių institucijų išpuoliai labai dažni. Artūras Račas skaičiuoja: „Pernai [2007 m.] už nuodingų ir pavojingų žaislų platinimą „Maximai“ skirtos baudos svyravo nuo 3500 iki 5000 litų. O skirta jų pernai buvo nei daug, nei mažai – šešis kartus (prisimenant statistiką, galima spėti, kad nuodingų žaislų pakaks ne tik visiems pernai gimusiems, bet dar ir šiemet gimsiantiems Lietuvos vaikams)“.

Didžiausias blogis šioje istorijoje yra tas, kad šiuo metu galiojantys įstatymai nesuteikia Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai teisės įpareigoti prekybininko apie parduotus nuodingus žaislus informuoti visuomenę. Praktiškai tai reiškia, kad vartotojas prekybos centre gali įsigyti sveikatai kenksmingą prekę, nieko neįtardamas ją naudoti ir, net atsakingoms institucijoms nustačius šių prekių keliamą pavojų, likti apie tai neinformuotas.

:: Apie baudas

Aukščiau minėti baudų dydžiai yra didžiai juokingi, prekybos tinklui visai nepavojingi ir rodo gilią prarają Lietuvos teisinėje sistemoje. Kad bauda pasiektų savo tikslą – sudrausminti nusikaltusįjį ir užtikrinti, kad antrą kartą daryti to paties nusikaltimo jis nedrįstų, – ji turi būti adekvati arba įmonės dydžiui (įmonės apyvartai), arba sukeltos žalos dydžiui. Tokiu atveju baudos „Maximai“ turėtų būti ne 5000 Lt, bet 500.000 Lt, arba kokie 5%-10% nuo įmonės metinės apyvartos, arba kokie 200% nuo pajamų, gautų pardavus kenksmingas prekes.

Nors teoriškai nusikaltusi įmonė negali turėti naudos iš nusikaltimo ir bauda negali būti mažesnė už gautą pelną iš nusikalstamos veikos, tačiau esama teisinė sistema tiesiog skatina įmones elgtis neatsakingai. Kodėl taip yra? Panagrinėkime modelį, kurio kintamieji yra šie:

b – įmonės gaunama nauda, t.y. pelnas, pardavinėjant kenksmingas prekes;

p – tikimybė, kad nusikalstamą veiką vykdanti, t.y. pardavinėjanti kenksmingas prekes, įmonė bus nubausta;

c – baudos dydis.

Tikimybė [p] būti nubaustam nėra nulinė, t.y. atsakingos institucijos kartas nuo karto visgi nubaudžia prekybininkus. Tačiau baudos dydis [c] yra labai mažas. Šiuo metu rinkoje turime tokią situaciją [ p * c < b ], t.y. įmonės gaunama nauda [b] iš prekybos kenksmingomis prekėmis yra didesnė nei tikėtina bauda [p*c].

Kad situacija pasikeistų norima linkme ir įsigalėtų teisingumas, reikia, kad būtų [ p * c > b ] – tik tokiu atveju įmonei neapsimokės rizikuoti, vykdant nusikaltimą. Net jeigu atsakingos institucijos sugebėtų nusikaltusias įmones nubausti visais atvejais, vis tiek gali tekti didinti baudas: kai [p=1], įmonei bus nenaudinga vykdyti nusikalstamos veikos tik tada, kai [c>b]; tai reiškia, kad jeigu įmonės gaunamas pelnas iš prekybos kenksmingomis prekėmis yra, tarkim, 20.000 Lt, bauda negali būti 5000 Lt – ji turi būti didesnė nei 20.000 Lt. Kuo tikimybė [p] mažesnė, tuo baudos dydis [c] privalo būti didesnis.

:: Kiti prekybos tinklų nusikaltimai

Teoriškai dabar turėčiau paminėti, kokius kenksmingus produktus yra pardavinėję kiti prekybos tinklai. Na, pavyzdžiui, kažkada dėl personalo asmens higienos stokos prekybos centre „Rimi“ kilo salmoneliozės protrūkis: sergantys ir bakterijas nešiojantys darbuotojai užkratą įnešė į tvarkomą maistą, ir keliasdešimt pirkėjų susirgo ūmine žarnyno infekcija. Kitą kartą tame pačiame prekybos tinkle buvo pardavinėjami greipfrutai ir saldainiai su gyvomis kirmėlių lervomis.

Vis dėlto dar norėčiau panagrinėti pora įdomesnių atvejų, dėl kurių buvo kaltinta ta pati „Maxima“, ir kuriuose, mano nuomone, prekybos tinklo kaltės nebuvo.

Pirma situacija apima 1997 ir 2002 m. įvykius (situacijos aprašymą paėmiau iš commonsense.lt). Kėdainių ir Panevėžio cukraus fabrikus valdę VP veikėjai 1997 m. pasinaudojo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo spraga, kad įmonėje nors laikinai įdarbinus riboto darbingumo asmenis galima legaliai išvengti mokesčių. Nepažeisdama įstatymų „Vilniaus prekyba“ nesumokėjo į biudžetą beveik 45 mln. Lt pridėtinės vertės mokesčio. 2002 m. iš neįgaliesiems priklausiusios UAB „Optimalios investicijos“, kuri anksčiau priklausė „VP Market“ akcininkams, ta pati „VP Market“ nupirko penkis nekilnojamojo turto kompleksus, tarp jų Vilniuje esančią „Maxima bazę“, bei Klaipėdoje esančią „Hyper Maximą“. Pagal tuomet galiojusią PVM įstatymo lengvatą „Optimali investicija“ buvo atleista nuo pareigos pervesti valstybei 18 proc. PVM mokestį nuo sandorio sumos – 79 mln. Lt, nes 100 proc. jos akcijų priklausė invalidų organizacijai.

Suprantama, kad daug kam toks „Maximos“ poelgis atrodo nelabai moralus, tačiau jis juk nėra nusikalstamas. LLRI sako: „Tikri verslininkai ir yra tam, kad ieškotų būdų, kaip gauti kuo daugiau pinigų. Tai – jų darbas, ir visai nesvarbu, ar tie pinigai iš pirkėjų, ar iš valstybės biudžeto. Taigi, jau tampa taisykle, kad šią įmonę galima tik pasveikinti už gebėjimą naudotis įstatymų spragomis. <…> Pasinaudojimas įstatymų suteiktomis galimybėmis yra teisėtas“.

Aš sakau: „laikytis įstatymų“ ir „pasinaudoti įstatymų spragomis“ yra tapačios sąvokos. Dėl įvairių išimčių įstatymuose, leidžiančių įstatymus įvairiai traktuoti ir savo naudai pasinaudoti įstatymų spragomis, kalta valdžia kaip nekompetentinga nekokybiškų įstatymų leidėja. Antra vertus, manipuliuodama ir naudodamasi įstatymų spragomis „Maxima“ uždirbo tik keliasdešimt milijonų, o milijardus užsidirbo švariai – juos „Maximai“ savo noru sunešė patys pirkėjai.

Kita situacija vyko 2004 m. birželį. Konfliktas tarp alaus pardavimų lyderės „Švyturio-Utenos alaus“ ir „Maximos“ prekybos tinklą valdančios „VP Market“ kilo, kai „VP Market“ atsisakė pardavinėti „Švyturio-Utenos alaus“ produkciją, kaltindama jos vadovą kurstymu prieš prekybos bendrovę sudaryti kartelinius susitarimus. Aludariai buvo įsitikinę, kad tai – „VP Market“ spaudimas, kuriuo siekiama pagerinti sutarties sąlygas bei gauti papildomų nuolaidų. Viskas baigėsi tuo, kad maždaug tris savaites „Maximos“ prekybos centruose nebuvo parduodama „Švyturio-Utenos alaus“ produkcija.

Tradiciškai manoma, kad tai yra tipinis atvejis, kai didelis ir piktas prekybos tinklas engia mažučius ir silpnučius tiekėjus. Šį atvejį esu išnagrinėjęs penktoje šio straipsnių ciklo dalyje (skiltyje „Pardavėjo ir tiekėjo tarpusavio santykiai – teorinis pavyzdys“). Kelios mano išvados: Atsižvelgiant į tai, kas dėl gamintojo ir prekybininko konflikto praranda pajamas, tas ir turėtų nusileisti ir priimti kontrahento keliamas sąlygas. Daug gamintojų išgyvena ne todėl, kad gamina labai gerus produktus, bet todėl, kad tie produktai vartotojams patogiai pateikiami prekybos centruose.

Kaip viskas baigėsi iš tikrųjų? „VP Market“, nutraukusi sutartį su „Švyturio-Utenos alumi“, jo vietą pasiūlė kitiems Lietuvos aludariams, taip pat alų importavo iš Vokietijos, Čekijos, Slovakijos, ėmė aktyviau siūlyti vartotojams egzotišką japonų ir kinų alų. Netekęs didžiausio pirkėjo Lietuvoje, „Švyturys-Utenos alus“ šį praradimą kompensavo, didindamas eksportą ir pardavimus mažose parduotuvėse. Galiausiai konflikto atomazga – mažesnės alaus kainos.

Išvada. Mano nuomone, aprašytose situacijose „Maximos“ kaltės nebuvo. Pirmu atveju PVM pasisavinimas gal ir nebuvo moralus, užtat buvo visiškai teisėtas (kaltas – įstatymų leidėjas). Antru atveju turime tiesiog dviejų šalių konfliktą (dažnas atvejis versle), kuriame abi pusės savo jėgomis pasiekė kompromisą.

:: Prekybos tinklai vaidina geručius

Kartais prekybos tinklai apsimeta socialiai atsakingais ir padedančiais skurstantiems. Pavyzdžiui, didieji prekybos tinklai bendradarbiauja su labdaros ir paramos fondu „Maisto bankas“, rengiančiu kasmetines akcijas, kurių metu gyventojai kviečiami prekybos centruose nupirkti ilgai negendančių maisto produktų ir paaukoti juos nepasiturintiems žmonėms.

Taip pat „Maisto bankas“ kartu su prekybos tinklu „Iki“ vykdo dar vieną paramos akciją – socialiai remtiniems gyventojams dalijami paskutinę dieną galiojantys maisto produktai. „Iki“ yra vienintelis tinklas, kuris neparduoda paskutinės dienos galiojimo produktų. Kiti prekybos tinklai „Maisto bankui“ neturi ką atiduoti, nes parduoda paskutinės galiojimo datos produktus; savo ruožtu „Maisto bankas“ nepriima produktų su pasibaigusiu galiojimo terminu.

Be to, šiuo metu „Iki“ vykdo internetinę gerumo akciją „Kalėdų stebuklas“: paspaudus specialų akcijos skydelį akcijos sąskaita automatiškai papildoma 5 ct. Surinkus pakankamą sumą, bus perkami žaisliukai, kurie per Kalėdas bus išdalinti sunkiau besiverčiančių šeimų vaikams. (Aš pats visuose skaitomuose tinklaraščiuose tą baneriuką spaudinėju, nors savam tinklaraštyje dar nesu įsidėjęs; gal vis dėlto reikia įsidėt.)

Sunku įvertinti, kas iš tokių akcijų gauna daugiau naudos: ar skurstantys asmenys, gaunantys nemokamų maisto produktų ir žaislų, ar didieji prekybos tinklai, tokiomis viešųjų ryšių kampanijomis susikurtu socialiai atsakingų bendrovių įvaizdžiu viliojantys pas save daugiau pirkėjų. Tačiau vienareikšmiškai – nauda abipusė, ir tokie projektai yra sveikintini.

:: O kas, jeigu vartotojai yra kvaili nesusipratėliai?

Ankstesnėse dalyse įrodinėjau tokius dalykus:

Prekybos tinklo turima rinkos galia yra jo efektyvios veiklos rezultatas. Rinkos galia – tai vartotojų įvertinimas, suteiktas tinklui už tai, kad šis sugeba patenkinti vartotojų poreikius. Vartotojas yra padėties šeimininkas: vartotojas prekybos tinklui gali suteikti rinkos galią, gali ją ir atimti.

Prekybos tinklai ir tiekėjai yra abipusiai priklausomi vienas nuo kito. Kiekviena įmonė savo verslo riziką iš dalies perkelti veiklos partneriui. Būtent vartotojai yra labiausiai suinteresuoti, kad prekybos tinklai kuo labiau spaustų tiekėjus. Reguliuodama prekybos tinklų ir tiekėjų santykius valdžia kovotų su vartotojų pasirinkimais.

Savo straipsniuose visuomet kaltinau valdžią už tai, kad ši, siekdama griežčiau reguliuoti prekybos tinklų veiklą ir taip „padėti“ vartotojams ir smulkiesiems prekybininkams, tik pakenktų, o dėl didesnio verslo reguliavimo visuomenė patirtų tik žalą.

O kas, jeigu vartotojai yra kvaili? O kas, jeigu vartotojai nesupranta, ką daro, apsipirkinėdami prekybos centruose ir taip jiems suteikdami žymiai didesnę rinkos galią nei smulkiesiems prekybininkams? Tokiu atveju logiška būtų manyti, kad valdžia turėtų griežčiau reguliuoti verslą ir atstatyti „protingą“ padėtį, kai rinkoje klesti smulkieji.

Tarkim, vartotojai iš tikrųjų yra kvaili nesusipratėliai. Bet tie patys kvailiai, kurie vaikšto į prekybos centrus, juk išrinko ir esamą valdžią. Todėl valdžia turėtų pagrįstai abejoti savo kompetencija priimti protingus sprendimus. Gauname uždarą ratą: kvailių išrinkta valdžia neturi moralinės teisės leisti įstatymus, neva kuriančius „teisingesnę“ padėtį mažmeninės prekybos rinkoje.

Todėl belieka pripažinti faktą, kad vartotojai yra protingi, jų pasirinkimai pirkti pigiai ir patogiai prekybos centruose, o ne mažose parduotuvėlėse yra racionalūs, o valdžios intervencija į prekybos tinklų veiklą būtų tik kova su vartotojų pasirinkimais.

:: Į kovą su prekybos tinklais!

Visiškai suprantu žmonių silpnybę idiliškiems, lyg iš atviruko perkeltiems vaizdeliams su jaukiomis miesto gatvelėmis, kuriose veikia daug mažų individualių parduotuvėlių ir kepyklėlių, kur parduotuvėlės savininkas jus asmeniškai pažįsta ir kas rytą pasisveikina.

Jau rašiau, kad smulkusis verslas – tai ekonomikos variklis, tvirtos viduriniosios klasės garantas, kad valstybė ekonomiškai ir politiškai stipri tik tada, kai smulkusis verslas išvystytas, kai didžioji visuomenės dalis ne tik dirba smulkiojo verslo įmonėse, bet ir patys iš jų perka prekes bei paslaugas. Taip pat rašiau ir tai, kad valdžios sukurti apribojimai didiesiems prekybos tinklams sumažintų bendrą rinkos efektyvumą ir pakenktų visuomenei: daugiau darbo vietų smulkiajame versle ir didesnės gyventojų pajamos netektų prasmės dėl išaugusių kainų, vartotojams išleidžiant didesnę proporciją savo pajamų kasdienėms prekėms, o apsipirkimo procesas taptų laikui imliu darbu.

Nors rinkoje vyraujantys didieji prekybos tinklai visuomenės mastu yra efektyvesnis darinys nei smulkusis verslas, niekas nedraudžia eiti į kovą su prekybos tinklais ir ginti smulkiuosius. Tačiau apeliuoti reikia ne į valdžią (nes jos kuriami įstatymai gali pasunkinti padėtį ne tik patiems prekybos tinklams, bet ir smulkiesiems prekybininkams bei vartotojams), ne į pačius prekybos tinklus (nes jie yra priklausomi tik nuo vartotojų, t.y. gali parduoti tik tai, ko vartotojai nori), bet tiesiogiai į vartotojus.

Vartotojų veiksmai gali būti nukreipti arba prieš prekybos tinklus, arba už smulkiuosius prekybininkus.

Jeigu vartotojai susivienytų ir nepirktų konkrečiame prekybos tinkle (net ir tada, kai tinklas drastiškai sumažintų kainas), – kiek laiko prekybos centrai stovėtų atvėrę duris ir desperatiškai lauktų pirkėjų? Savaitę? Dvi? Ir viskas – bankrotas.

Tačiau toks scenarijus yra nerealus. Kodėl? Pirmiausia, nėra jokios svarios priežasties boikotuoti kurį nors prekybos tinklą, juk neboikotuosi vien tik iš idėjos. Nuodingi produktai, sakote? Darbuotojų išnaudojimas, susidorojimas su prekybos tinklo profsąjungos nariais? Taip, kai kas nusprendžia nepirkti viename ar kitame tinkle pasibaisėję pranešimais žiniasklaidoje. Tačiau tokių pirkėjų – vienetai. Antra, žmonės supranta, kad teoriškai bet kuris eilinis prekybos centro darbuotojas yra laimingesnis nei darbo nerandantis bedarbis. Žmonėms būtų gaila tūkstančių vargšų darbuotojų, išmestų į gatvę, todėl apsipirkdami prekybos centre žmonės jaučiasi prisidedantys prie darbo vietų išsaugojimo. Trečia, visiškai neįtikinamai skamba mintis, kad vartotojai nesusiviliotų ypač mažomis kainomis. Vartotojų pilietiškumas bejėgis prieš prekybos tinklų viliotinį. Duok žmonėms visko DAUG ir PIGIAI, ir niekas nereikalaus iš prekybos tinklo nei socialinės atsakomybės, nei pagarbos darbuotojams.

Kitas būdas sužlugdyti prekybos tinklus yra tiesioginis smulkiųjų prekybininkų palaikymas. Kad šis būdas pasiteisintų, reikia pritraukti kuo daugiau šią idėją palaikančių dalyvių. Tarkim, jūs esate šios pilietinės akcijos iniciatorius ir vadovas. Jūsų veiksmai turėtų būti tokie:

1. Skatinti žmones nepirkti prekybos centruose;
2. Agituoti žmones už apsipirkimą tik mažose parduotuvėlėse;
3. Įrodyti žmonėms, kad mažose parduotuvėlėse pirkti didesnėmis kainomis nei prekybos centruose iš tikrųjų ekonomiškai apsimoka;
4. Įrodyti žmonėms, kad blaškymasis visą dieną, aplankant daugybę po miestą išsibarsčiusių specializuotų parduotuvėlių, kol įsigyjamas suplanuotas prekių krepšelis, iš tikrųjų yra laiko taupymas;
5. Įrodyti žmonėms, kad neturėjimas galimybių šalia mažos parduotuvėlės pasistatyti automobilio iš tikrųjų yra patogumas;
6. Įrodyti žmonėms, kad mažos parduotuvėlės darbo pabaigos laikas, sutampantis su daugumos žmonių darbo pabaiga, yra vartotojų poreikių tenkinimas.

Praneškit man, kai įgyvendinsit visus šiuos punktus ir į šią pilietinę akciją būsit įtraukę bent pusę didmiesčių gyventojų – parūpinsiu jums Nobelio Ekonomikos premiją už įrodymą, kad vien dėl kilnios idėjos vartotojai laisvoje rinkoje gali tapti absoliučiai neracionalūs.

Principas „neklausk, ką valdžia padarė dėl smulkaus verslo, klausk, ką tu pats gali padaryti dėl smulkiųjų prekybininkų“ yra sunkiai įgyvendinamas praktikoje. Pirmiausia todėl, kad prekybos tinklai tenkina daugumos vartotojų poreikius ir šie vartotojai nemato prasmės keisti sau įprastos apsipirkimo vietos.

Tačiau geriau gyvendami žmonės bus vis mažiau priklausomi nuo mažų kainų, vis daugiau dėmesio skirs produktų kokybei, ekologijai, savo sveikatai ir vis labiau rūpinsis, ką jie valgo, ką dėvi, kokias priemones ir medžiagas naudoja buityje. Būtent čia randasi daugiau galimybių smulkiajam verslui: specializuotoms parduotuvėms, esančioms „arčiau vartotojo“, lanksčiau reaguojančioms į paklausos pokyčius bei specifiką, teikiančioms papildomas individualizuotas paslaugas, užimančioms unikalią nišą rinkoje ir prekiaujančioms gaminiais, kurių nėra didžiųjų prekybos tinklų lentynose.

:: Kaskart jums apsipirkus prekybos centre, Dievas nužudo po smulkųjį prekybininką

Kad ir kaip gerai prekybos centrai tenkintų vartotojų poreikius, vis dėlto kol kas pirkėjai prekybos centrus myli tik veiksmais, bet ne žodžiais. Kaip vyksta pilietinis pasipiktinimas visagaliais prekybos centrais?

Visur gerai, prekybos centre – geriausia. Prekybos centras išnaudoja darbuotojus? Įmonė be socialinės atsakomybės pasmerkta žlugti!!! Tačiau kol kas prekybos centras yra arčiau namų ir čia verta sugrįžti kasdien – negi keisiu kasdienius ritualus. Prekybos centras spaudžia smulkiuosius gamintojus? Smulkiojo verslo duobkasiai turi būti nubausti!!! Na, o kol kas reikia išnaudoti galimybę prisipirkti tiek daug už tiek mažai – negi nesidžiaugsiu, kad nereikia mokėti daugiau. Prekybos centras pardavinėja vaikų žaislus su nuodais? Vagys! Aferistai! Kur jūsų sąžinė!!! …O, šią savaitę viščiukų ketvirčiai – tik 5,49 Lt! Kvailas būsiu, jei praleisiu tokią progą: praktiški žmonės renkasi ten, kur apie viską pagalvota.

Šalyje kasmet mažėja smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių, bet plečiasi didžiųjų prekybos tinklų užimama rinkos dalis. Valdžia įvairiais būdais bando apriboti prekybos tinklų veiklą, nesuvokdama, kad dėl griežtesnio verslo reguliavimo galiausiai vis tiek nukentės arba vartotojai, arba vartotojai, arba vartotojai. Nes prekybos tinklai pinigus uždirba ne vogdami, bet suteikdami pirkėjams tai, ko šie nori, ir milijardus prekybos tinklams savo noru sunešė tie, kas skaičiuoja kiekvieną litą. Ar jūs vis dar manote, kad prekybos tinklus reikia keikti, demonizuoti ir varžyti? Aš – ne.

::

<<< 1 dalis :: <<< 2 dalis :: <<< 3 dalis :: <<< 4 dalis :: <<< 5 dalis :: <<< 6 dalis :: > 7 dalis <

Kadangi mano tinklaraštis nėra įžeidinėjimų ir drabstymosi purvais vieta, prekybos centrų pavadinimus ir minimas pavardes ištryniau (mano pataisymai – laužtiniuose skliaustuose). Vis tiek  komentarai apie visus keturis prekybos tinklus daugmaž identiški. Daugiau nusiskundimų prekybos centrais galite rasti čia (skliaustuose – komentarų skaičius): „Maxima“ (580), „Iki“ (280), „Rimi“ (297), „Norfa“ (654).

Tikiu, kad šis laisvalaikio skaitalas padės jums geriau suprasti, kokiomis sąlygomis žmonės dirba prekybos centruose. Ypatingą dėmesį prašau atkreipti į paskutinę skiltį „Supratingumo iš pirkėjų prašymas“ – kasininko darbas nebūtų toks kankinantis, jeigu mes, pirkėjai, būtume pakantesni ir mandagesni. Malonaus skaitymo.

Darbo sąlygos

Dirbau [prekybos centre] vergija, daugiau nieko, sedi kasoj 16 val, o po to eidavom deti prekiu i lentynas iki 2 nakties, nuo ryto vel i darba… Na gerai, isnaudoja bet… atkasiau dar viena dalyka. Pameciau darbo knygute, nuejau i Sodra pasiimt popieriaus ka esu dirbusi, tai [prekybos centro] nebuvo ten parasyta, tai reiskias kad dirbom nelegaliai

ten visa sveikata padejau, susidirbau stubura (kilnodama vandenis, nors buvau tik kasininke ir dirbau tik kasoj) sanarei skauda nes stovedavom po 11 val. ant koju, desines rankos sanario tarpo sumazejimas, <…> o buna taip kad net poilsio negauni kur priklauso ir dirbi tol kol rankos nutirpsta, regejimas suprastejes nuo tu monitoriu.. ir net radikulitas? ysivaizduojat? 20 metu panelei radikulitas? tai kur logika?

dirbau [prekybos centre] 3 menesius, nes tik tiek istveriau. Turejau savo skyriu, darzoves, konservinas, kavos arbatos, riesutai, aliejai…. parduotuve dirbdavo nuo 8 iki 22 val. i darba ateidavau 7 val, nes reikedavo darzoves perfasuoti, papildyti. truko darbuotoju tai stovedavau alkoholio kasoj ir prekiaudavau, vel begdavau i sale tvarkytis, pietaudavau 10-20 min. ir tai salta maista uzkasdavau apie kava ir arbata nebuvo kalbos, teko ir galiojimus pienu rinki, ir alkoholi krauti, ka kalbeti apie tuoleta, nebuvo tam laiko, pastoviai pilvu ispustu vaiksciodavau.. vyr, kasininkei ant visko buvo px.. dar is kasu vokdavo, trukumai nerealus… isedavau is parduotuves 24 val, paskutine ketvirta diena 2 val nakties, ir kaip manot kiek valandu ant koju isstovedavau? cia nedarbas, o zmoniu isnaudojimas… Dar direktore sakydavo, tu per leta ir t.t.

Nebuvau kasininke, dirbau skyriuose. bet jie megdavo pasityciodami prikabint nepriklausanciu darbu. pvz valytoja serga, tai mes darbuotojos turedavom valyt tualetus, grindis.

toji mazyte parduotuve, kur mazai kasininkiu, kur mokamas mazas atlyginimas, kur dirbi po 16-17 valandu per dien ir taip istisas 4 dienas, o kaip reikia, skaiciuoti atlyginimus raso po 11 valandu. kur teisybe? jos nera, ir netiesa kad priskaiciuoja virsvalandzius, i juos niekas neatsizvelgia.

Negalvokite, kad [prekybos centras] išnaudoja tik paprastus žmogelius. Adminstratoriai irgi turi ne tik savo darbą dirbti, bet ir prekes į lentynas krauti, paletes tampyti. Atsakai už viską kas priklauso ir kas ne. O dirbi iki išnaktų nuo 8 val. iki 23 val. ir dar savaitgaliais reikia ateiti, nes jei nepasirodysi būsi pats blogiausias.

pries puse metu dirbau kasininke, ziauriai sunkus ir atsakingas darbas, <…> beto per puse metu neivienu svenciu namie, zmones bjaurus nesiskaito o administarcija juos gina, blogiausia kai negali zodzio jiems atsakyt nes jie paraso skunda ir tau nuo algos atskaiciuoja 200 lt isivaizduojat?

Visiems atrodo, jog kasininku darbas lengvas, tik sedi kasoje ir tiek. Deja, klystat zmoguciai, krauti sale taip pat privaloma, o juo labiau kai buni atsakingas uz kelis skyrius saleje.. Grizus namo po darbo nieko nebesinori.

darbotojos pacios turi darbo grafikus sudarinet, visus uzsakimus darit, dirbt virsvalandzius, uz kurius zada moket, bet nemoka. skiriuje dirba tik po viena pardaveja pamainoj nuo 7 iki 22 valandos. kur tai matita?

kai vercia dirbti ketures dienas ir turi dvi laisvas, o per tas dvi laisvas dar reik eit i padejimus nes grasina atleist, tai kada pailset? tada viskas sustreikuoja ir sirdis ir sweikata. [prekybos centras] isnaudoja zmones tiek kiek gali, o zmones sedi ten nes neturi kur eit ir kito darbo, jauniem zmonem su sweikatom prastai, o ka pasakyti apie senyvo amziaus. [prekybos centras] naudojas krize, atlyginimus mazina, visiem sako kad zmoniu neatleidineja o jie patys iseina kruvio neatlaike, nors istikruju jie privercia rasyt pareiskima kad iseini savo noru, kad kompensaciju nereiktu moket.

Ju sąžinė ir apmokejimas bus toks kiek tu lysi jiems i užpakalį, apie kokius tarifus dar kalbate? Vos ne kas mėnesį keičiasi darbo sutartys, daro kaip jiems naudingiau.

Kazkas kazkada pasake kad [prekybos tinkle] komunizmas. Bet patikekit chebryte – ten tikrai taip ir yra. Sektantu metodai ir diktatura. Visi tokie isitempe kad uz klaida net iki mustyniu einama. Atvirai nepasakoma ir konfliktai nesprendziami o vyksta engimas, varoma baime ir nurasinejami zmones. Dabar kai viska prisimenu tai tiesiog tvardausi kad nesulauzyciau klaviaturos. Ten tiesiog skatinamas vienas gyvenimo budas ir viena mastysena: “darbas yra viskas ka turiu ir persiplesiu per puse kad padaryciau viska idealiai”. Kazkada teko ilgiau paziopsoti i viena sandeliu vadovu – vyrui rankos dreba taip kad sunkiai suvaldo sauksta. Daugumos akyse beprotybe.

Per kelis men 3 kartus keitesi sekretore, keitesi gal 6 vadybininkai, jau nekalbu apie pardavejus ir kitus darbuotojus. Kas dirba dabar – visi skundziasi. Ir tikrai yra del ko – valdzia nesiskaito, centus moka, etatus sumazino, is 30 kasu dirba tik 3 – ar normalu toks kruvis kasininkam? Ne viena karta maciau verkiancia darbuotoja.

ten toks zmoniu isnaudojimas vyksta…. dirbi virvalandzius o gauni tik uz 8 val. darbo. ari kaip arklys ir nieko… nei atlyginimas didesnis nei kaip su zmogum skaitosi. esi tik suo. dabar uzdraude rukyti. pasirasyti pas apsauga reikia kada iseini parukyt kada grysti. ir viska atskaito nuo tau priklausanciu pietu. tai lieka is pietu tik 5 min.

kad varineja is skyriaus i skyriu tai tikrai. idarbinta buvau konditerijos skyriuje, bet tai nereiskia kad sukausi tik jame. amzinai varinedavo i mesos skyriu, zuvies, ten kur nuolat kruva zmoniu trypcioja. kai dirbi svetimame skyriuje, juk negali tinkamai susitvarkyt savojo, aptarnaut zmoniu. bet cia tame [prekybos centre] valdzia neizvelgia jokiu problemu. jei nespeji suktis per kelias vietas – tai tavo reikalas.. dirbam uz tris darbuotojus. varom kiek iskabinam.

Apsipirkinėjau kaip visada [prekybos centre] su savo dukryte 3 m. pamačiau, kaip per parduotuvę dienos metu prabėgo didžiulė žiurkė, pasakius darbuotojai, kuri valė lentynas, ji atrėžė, kad apie tai žino ir jų čia ne viena. esu pasišliktėjus bei bijau dėl savo vaiko, kad neužsikrėstu kokiais nors parazitais.

spaudimas iš darbdavių pusės yra nežmoniškas. Jautiesi kaip vergas tenai. Papildomai turi vaikščiot būtinai, per šventes dirbi visada po 6 dienas po 12 val., kartais ir daugiau, o jei jau atsisakai papildomai, be to kad nuo algos nuima po 200 Lt., tai dar taip iškreips, kad esi jau didžiausias [prekybos centro] priešas ir kai tau ko prireiks jau gali nesikreipti.

Pavyzdziui kur teisybe, darbuotojai kurie ruko eina rukyt po 10 ir daugiau kartu, o tie kurie neruko negali ne minutes ilgiau pasedet, kavos atsigert. Dirbant [prekybos centre] nori nenori turi pradet rukyt, nes turesi pailset pertraukele, o jei nerukai, arsi kaip arklys be poilsio ir neduok dieve pamatys kad tu stabtelejai snektelt prie tu kas ruko. Tai busi pats blogiausias darbuotojas, reiskia stovi nieko nedirbi. Vienu zodziu darbuotojas ten prilygsta negrui kuris dirba plantacijoje.

[Prekybos centras] man padejo suprasti koks esu laimingas ten nebedirbdamas

Vadovai

Bet jei direktoriumi tampa gyvunas (pvz.: kiaule) – tai ir darbo stilius kiauliskas. Kiek pamenu [prekybos centrui] kazkada vadovavo tokia [vardas], na tikra kiaule viskuom: isvaizda, darbo stiliumi: nieko nemokejo, nesuprato, o knisosi visur ir save tik gyre.

kaip atvaziuoja i musu parduotuve padaro toki pati chaosa, dirbom ramiai kol siaubune [pavardė] atostogavo, grizus padare susirinkima, nes vel pasikeite direktore, ir ka jus manot, mosikuoja su ranka per gera vieta ir rekia, kad jai viskas p….ui, kad jinai nieko nebijo ir todel daro ka nori, nes valdzia darbuotojais netiki, o tiki ja.

Apsaugok viešpatie šitą prakeiktą skylę, [vardas] – vadinamą direktorę, kuri visiškai kiaura, nes neiškiša nosies iš kabineto ir nevaldo padėties parduotuvėj ir tas jos pavaduotojas, o ypatongai tą bjaurybę storulę amžinai prakaitu smirdinčią. Ji tupi už dėžių sandėly ir klauso kas ką kalba, o paskui bėga pas “direktorę” ir dar padvigubinus plepa nesąmones.

nes pas mus [prekybos centre] ji [vadovė] klauso tik tai ka nori girdeti ir is tu kuriuos nori klausyti (klauso tik tu kurie jai lenda i subine atsiprasant), tokios direktores, kuri taip bandytu skaudinti, izeidineti ir t.t. ten dirbancius zmones, pas mus dar nebuvo. Ji nemoka bendrauti, net isklausyti kas jai sakoma nemoka. Nera nei vieno darbuotojo (isskyrus tuos subinlaizius) kuriam ji patiktu, visi i darba eina kaip i pragara.

Apie vadibinke [vardas] galiu pasakyti, kad tai didele boba su kiausais. Bet kokias prekias kai jai sauna i galva liepia kraut kituose skyriuose, vagia, kai savaitgaliais direktores nebuna ir kavute geria, net nepietaudavo su darbuotojais, pasikelusi lb.

zodziu truksta, direktore [vardas pavardė] vaiksto kaip pelkiu Vanda, su darbuotojais pakalbet kaip zmogus nemoka burbuliuoja kazka sau nesuprasi, net nesisveikina, atsikrate senu darbuotoju susirinko savo kolektyva subinlaiziu, pati ten kazin kokiais neaiskiais rysiais pagarsejusi net i darba ateina juodasikniai ieskot

[Prekybos centras], ne katastrofa o tiesiog kazkoks Kosmaras! Direktore [vardas] niekada nebuna geros nuotaikos. jai taip pat reikia vadovaut gestapui. Tereikia tik paklausyt koks jos leksikonas! jai nieko nereiskia nusikeikt arba prieit prie darbuotoju ir sakyt – tarp musu yra kale! ar tai normalu. ar taip vadove turi bendraut su pavaldiniais!

nera baisesniu zmoniu kurie nemoka elgtis parduotuvej atrodo kad atejo ganibalai, laukiniu gauja. dirike skirsto atlygimus kaip nekeista pagal snuki tiksliau veido konturai neatitinka jos reikalavimu daugiau minimumo negausi. viena men. darbuotojas gauna 700lt kita men 1.900lt kaip jums tokie pokyčiai.

o atvaziuoja atsiprasant profke baiges ir per svogeri karjera padares buliukas garbanotas vos ne kaip ant kurvos vidury sales pradeda staugti be laba dena ir viso gero.

vagilka, aferiste, keikune, smirde……. o taip smirde…. uz tai, kad valytoja sugebejo pasakyti, kaip ji smirdi, buvo ismesta is darbo…. o kiek asaru praliejo zmogus, kad isgirdo karcia teisybe… aciu dievui, po to praustis pradejo….

Negana to kad esi pats ir krovėjas, ir salės darbuotojas, valytojas, kasininkas – bet tik ne žmogus. požiūris į darbininką 0. <…> regijoninis direktirius ponas [vardas], net labas praeidamas negali pasakyti darbuotojams. O jie kaip arkliai pluša kaip sau. Labai įdomu ar mūsų tikrai visi vadovai yra tokie neišauklėti, kiaulė pro šalį praeidama ir tą pasako kriukt.

Dar neteko bendrauti su tokia degradavusia direktore, taip, degradavusia, tiesiogine to zodzio prasme…. kai zmogus kiekviena diena i darba ateina su besikratanciom rankom ir kvapu tai jau yra degradavimas. Na ir tai kad darbo metu megsta atsipalaiduoti manau niekam nepaslaptis, nes tai ir nera slepiama.

blogiausia ka pamenu buvo mano vadove. Ji tikra isterike, jei pastoviai atrodo, jog as nieko nedirbu (nors plusau iki prakaito), grasindavo atleidimais, ne minutei neleisdavo pailseti. Negana to, pastoviai dirbdavau virsvalandzius iki vidurnakcio. Kai panorau iseiti, pradejo grasinti, nuolat ,,pamesdavo” mano prasyma atleisti is darbo (taip prireike vieno menesio kol paleido). Dar dirban elgdavosi kaip su suniu, pvz. sandelyje (kur pirkejai nemato), jei noredavo man duoti koki daikta, tai jo niekada neduodavo i rankas, o tiesiog numesdavo man prie koju

mes verkiam dabar. Nors vieno darbuotojo paklausk apie dirike, tai tokios kales dar si parduotuve nemate. ji nekencia darbuotoju, jai visi debilai, nevalos ir tinginiai. Apie pasisveikinima net kalbos nera. Sypsenos jos veide dar nieks nemate, algas ir taip mazas nukarpe. jos pasakymas del manes galit visi iseit. <…> O kaip reke ant kasininkes pri zmoniu ta apsiverke ir isejo.

paimkim kad ir vedejos, ar nejuokinga kad moteris melzusi karves atejo dirbti i [prekybos centrą] ir is karto tapo vedeja? pati is jos piena pirkdavau!

Ar būtumėt laimingas, jei atėjęs į darbą jaustumėte psichologinį terorą (kito apibūdinimo nerandu). Pardavėjos yra apšaukiamos necenzūriniais žodžiais, kišamasi į asmeninį (netgi intymų) gyvenimą. <…> Akivaizdžiai susireikšminusi moteris, kuriai reikėtų dirbti kalėjimo prižiūrėtoja, o ne vedėja.

pastaruoju metu ten tikrai kazkas ne taip, net nemalonu uzeiti. Itampa jauciasi jau izengus i prekybos sale. Darbuotojai bijo akiu pakelti i zmones, ju akyse baime ir susikaustymas. Girdejau, keitesi parduotuves direktore, nejaugi tai jos “nuopelnas” del tokios atmosferos? Kaip zmonems dirbti tokioje aplinkoje? O kaip jaustis pirkejui?

įsidėmėkėt [prekybos centro] vadovai nežmones, jei nežino kas yra: 1.žmogiškumas, 2.meilė, 3.supratingumas. p.s jie neturi vaikų ir nesupranta gyvenimo džiaugas. (tai senmergių kontora —-> senų mergų, kuriuos mėgsta kitus draskyti —–> girdi tai tau, tu perskaičius suprasi, nes aš tave pažįstu)

Na teko dirbti [prekybos centre], kur direktore neisaukleta, erogantiska, kas antras zodis -keiksmazodis. Va ten tai baisuokle. Bet kai isejau is darbo, suzinojau, jog baltaruse. Tai nesistebiu, kad taip elgesi. I Sibira ja pirmu traukiniu……

direktoriai [vardas] dirbt tik kiaulidei inai vertina zmogu ne pagal darba o pagal simpatija patinka zmogus mokesiu nors jis ir nevertas tos algos, o kurie stengiasi dirbt jie blogiausi, labai gerai kad ji dingo is [prekybos centro], mes to labai dziaugemes ir linkim kad is jos pasiticiotu kas nors kaip ji is darbininku, ir dar linkim ko blogiausio kas yra siam gyvenime, susimastik kiaulyte.

Darbo sąlygos + Vadovai

[Prekybos centre] dirbau metus, bet tai buvo tikrai pragariski metai, <…> ten sales darbuotojai daro kroviku ir net valytoju darbus, dienomis smegenis spaudzia direktore [vardas] ir varineja is kampo i kampa pati nezinodama ko reikia, is paskos laksto vadibininke [vardas] ir irgi rekia ka cia darai, o as sakau direktore lepie, na jos ten tikreusei kaip susitarusios, dviesie zaidzia kazkoki manjakiska zaidima, maciau net kai viena karta i bendradarbi sulciu poka sandely paleido, ir liepe eit ir uz ji susimoket, lekiau is darbo del to kad pietavau kaip priklauso valanda, darbuotoju pietus ten buna mazdaug 15 min, jei nespeji, gali atimt lekste ir ismest maista, parukyt ar i toaleta iseidavau tik kai vadybininke buvo uzsiemusi, o direktore darba baigdavo. Moteriskes tai isvis ten kasdien apsiverkusios sededavo, <…> beje dar [prekybos centro] virtuveje veisesi ziurkes, o sandely balandziai.

parduotuvių direktoriai labiausiai dreba dėl savo šiknų tai pardavėjoms ant galvų lipa gąsdindami, kad algas sumažins, kad kitus darbutojus priims dirbti, kurie norės dirbti, nes atseit dabar už durų šimtai laukia. tik įdomu, ar ilgai, ar nereiks vėl darbuotojų su žiburiu ieškoti?

[Prekybos centre] dedasi tikrai baisus dalykai atejus naujai direktoriai. Tokio nesugebejimo dirbti savo darbo dar nesu mates. Kaip antai kasininkes dirba labai sunkiai aptarnauja zmoniu per diena nuo 3oo iki 500 uz kiekviena klaida turi padengti nuostolius is savo kisenes, uz minusa kasoje joms nuskaiciuojama is algos jai kasoje plius 3lt jos gauna baudos taskus Surinkusios tam tikra tasku skaiciu moka taipat baudas.

Apsurdas, virsvalandziai, amzinas nepasitenkimas darbuotojais, metymas nuo vienos darbo vietos prie kitos ir daug visokiu kitokiu niuriu niuansu. Ten gali dirbti tik arba ypatingai psichologiskai stiprus zmones, arba tie kurie moka be muilo landzioti ten, kur net sunys nosies nekisa…

pasake kad jei as pasinaudosiu sau priklausancia pertraukele, tai ji man sumazins atlyginima. <…> valdzia tik reiskia kad mes privalome dirbt ir nesvarbu, kad salygos nezmoniskos, o kai pasakai kad nori eiti i tualeta, tai pasiulo palaukti darbo pabaigos. pati ten siuo metu dirbu, o neisenu, nes laukiuosi… uzjauciu pati save ir visus ten dirbancius.

[Prekybos centre] bardakas. viena pamainos virsininke rekia kaip isprotejus, o jai padeda jos dukra kuri dirba priemeja. kasininkes varo po 15 val. keturias dienas ir niekam galvos neskauda del to. atostogu neleidzia tik valdzia gali eit atostogaut i puse metu du kart o darbuotojai tegul aria kaip kvailiai.

susirgt negalima, nes grasina atleist is darbo. dirbt liepe nuo iki…. isleidzia atuostogu tai dar reikia ateit sestadieni ir sekmadieni dirbt, tai kokios cia atostogos???? siap visa diena ant koju, sedi kosoj tai ir dar krauni 2 skirius!!! o jej spesi popietaut be triuksmo kokia 5 val, tai skaityk, kad pasiseke!! rekia ant darbotuoju viduri sales! ar imanoma dirbt 6 dienas po 14 val ir 2 dienas namie but???

Klaiku. Prekiu vadove [vardas] visiskai nesiskaito su pardavejom, saukia, izeidineja, nelisi jai i sikna – meta is darbo, o po to dar ilgai apkalbineja su kitom pardavejom! Sumazino etatus, dirba visos po 0.75 etato, pardavejai uzkrauna po 3 skyrius, aisku ir pirkejai nepatenkinti kai reikia pusvalandi laukt kol kazkas mesos gabala pasvers… Daug kas iseina menesi isdirbes. Kai pasako kad nori iseit, vadove uzsipuola – sako kad geriau nieko nerasi, darbo negausi, pinigu neturesi, eik lauk, tukstantis norinciu…

direktore [pavardė] nebezino kaip begazdinti darbuotojus. Dabar jau sugalvojo, kad ir valgyti ir rukyti, taip pat ir i tualeta eiti reikia pagal grafika. Uz bet koki nusizengima grasina sumazinti alga, atitinkamai nuo 50-100 lt, pzv uz tai kad per ilgai uzsibuni tualete. Tai ar cia normalu? Berods grizta lageriu laikai.

Deja gyvenime teko susidurt ir su [prekybos centro] direktore ir su [prekybos centro], abi dar tos mertishes, gali atsistojus saleje perkeju akiwaizdoja isvadint tave kekse vien del to, kd esi nesusirisus plauku, dirbau tikrai sunku darba, nors buwau sales darbuotoja taciau tj neatleido nuo valytojos ir krovejo darbo. Du menesiai praleisti [prekybos centre] siaubingiausi mano gyvenime.

[Prekybos centras] dirba antisanitarinemis salygomis, ja reikia uzdaryti, nieko ten zmones nepirkit, nes tarakonu tenai pilna ir parsinesit ju i namus, matyt cia nuo direktores, nes ji labai smirda, miela direktore praustis reikia

ariam kaip sunys dirbam po 16-17 val per diena, ateiti turi pries 7.3, o jei 5 min veluoji uzsitrauki nemalonumu. valdziai kaip uzplaukia, tai pasakyta yra siandien valgyti negausit, kaip dirbat taip ir valgot. nors jie nesupranta kad mes ariam o jie tik pasedi paaiskina ka daryti ka ne ir iseina 5 valanda namo. ar tai teisybe. neveltui posakis yra – sotus alkano neatjaucia.

neduok tu dieve, juodas zmoniu isnaudojimas, administracija zemiausio lygio, direktore tik 12 klasiu baigusi ir priemusi visas savo drauges ir gimines i geras vietas, ir motinele net dirba virtuveje, <…> ten merginos ir nevaisingos gali palikti, jiems dzin, kad tiek sunkiai reikia kelt, <…> direktore tokia pasikelusi, kad net su darbuotojais nesisveikina, o pamainos virsininkai, tai visai patyliu, <…> viena darbuotoja nesa rozes direktorei, tai alga 1000 litu, o kiti tegauna 800, tai kur teisybe

Zmones ne vergai kad [prekybos centre] dirbtu uz tris! <…> dirbti neimanoma nes nera laiko kada pavalgyt o jau nekalbu apie rukyma! vadove kabinasi prie visu darbuotoju kad neimanoma dirbti o jau ir taip visada is darbo laiku neiseisi dirbi virsvalandzius ir niekas uz tai nemoka! <…> dirba zmones maziausiai po 15-18 valandu ir niekas neatsizvelgia i darbo grafikus ir tai kad darbuotojai ir turi seimas ir asmenini gyvenima!

Gavau darbe trauma. Pamuse stipriai kojos, slaunies raumeny, skausmas nezmoniskas, taciau liepe dirbt toliau nors ir labai skaudejo. Issoko diedelis gumbas, per laika labai istino, nebepaejau, pradejo skaudet nezmoniskai. Sako baigsi darba, galesi eit namo. <…> Pamate administratore kad noriu issikviesti greitaja is savo mobilaus. Pradejo kelti triuksma, neleido ir grasino. Esant pastate neleido kviestis greitosios. Ir jokios greitosius prie paradiniu duru. <…> Ligonineje uzdejo gipsa. <…> Man lovos rezimas, o kita diena jau simta syk skambina ir issitempia y darba aiskintis, nors man skauda ir negalima vaikscioti. Darbe liepe pasirasyti popierius… Grasino… <…>

O ka jau kalbet apie tai jeigu tavo kasoj trukumas yra, siaubas kaip apsauks. tokiu moralu atsiklausysi, kad ausys nuleibs, o kaip tu trukumu nebus, jei tris dienas dirbi ir tik viena laisva, visgi darbas su pinigais. Paskutinis lasas buvo tada kai administratore dave valiklius, kempine ir kibireli liepe nusveist kasas taip kad blizgetu. Tai ar jus isivaizduojat? baigi darba puse venuolikos, o grysti dvylikta.. aisku uz virsvalandzius niekas nemoka. <…> Ten didziausias katorga

tikras kosmaras. dirbti neimanoma. alga minimumas o atskaiciuoja dar is to biedno minimumo, tai lieka isvis kapeikos. pensininkai pensijos daugiau gauna nei darbuotojas [prekybos centre]. vadove [vardas pavardė] negailestinga ragana moka tik rekaut ir lakstyt atkisus nagus. darbuotojai dirba be pertrauku. esi kasininke, bet neapsiriboji tik darbu kasoje – reikia ir uz valytoja padirbt ir uz sales darbuotoja ir uz krovika. valdzia nuolat randa minusus kasoje, ir visoje parduotuveje, todel tuos minusus ne kam kitam o kasininkem ir reikia padengt is savo ubagiskos algos.

O vienos paneles neisleido is darbo i jos pacios vestuvias, pasake, kad jai poxui, ir pagrasino, kad atleis. Ta isvare, istekejo, o kita diena vare i darba, nors jei turejo duoti 3 laisvas dienas, bet aciu Dievui isejo is to beprotnamio. Tokio direktores nesiskaitymo su darbuotojais dar niekur nemaciau.

Ir [prekybos tinklas] vienintelis tinklas, kuris savo darbuotojais dalinasi kaip prostitutem, net neklausia, ar tau bus patogu, atsidaro nauja parduotuve, ir siuncia visus dirbti, teko is Panevezio ir i Kauno baze vazineti, bet netklause ar tu nori, ir ar gali.

dar tokio barako niekur nemaciau. vietoj priklausanciu 8 darbo valandu dirbi po 10-12, ir taip 6 dienas per savaite, buna per iseigine ispuola invenorizacija, tai eini ir nakti skaiciuoji, pora valandu pamiegi ir vel dirbti. direktore [vardas pavardė] visiskai neturi smegenu, vaiko darbuotojus, nuimineja nuo atlyginimu ir atleidzia darbuotojus is darbo be priezasties. <…> laimei neislaike mano nervai ir perejau i [kitą prekybos tinklą], ten atlyginimas dvigubai didesnis ir darbo zymiai maziau, pasijauciau tikru zmogumi

Nėštumas

lengvatos nescioms darbuotojoms netaikomos. vadove nemato reikalo nei valandu trumpint nei kruvio mazint. sunkumu kilnojimas jos akimis yra sveikatingas ir visiskai normalus reiskinys. tai apie kokius tada vaikus galima galvot? tokiom salygom dirbant butu keista jei neivyktu persileidimas.

kai stojo vadovaut pardavėja iš pieno skyriaus tai baisiau nebūna. Kai sužinojo, kad laukiuosi, numušė algą, neva už skyriaus rezultatus, žioma, kaip tyčia iš tų mėnesių dekretinės skaičiavosi, praradau daug pinigų, <…> sugebėjo net į darbą iškviest, prekių išsikraut, nors tuo metu turėjau nedarbingumo lapelį ir buvau 6 mėn nėščia

[Prekybos centras] laikosi nesciuju saskaita. <…> Darbuotoja pas mus nieko negali, ji jokiu teisiu neturi. nesvarbu, kad ji nescia. jokiu apribojimu nera. ari, tampai vos patempiamas dezes.. atejus nuo 10 val. nezinai nuo kurio galo pradet dirbt – kalnai darbu. duonos priveza tiek, tarytum tai butu zmonijai paskutine vakariene. <…> As tikrai nezadu pratylet. bus apskusta sita [prekybos centras] visur kur tik imanoma. praradau vaika 23 nestumo savaite. aisku nuo ko – nuo darbo nuo ko gi dar.

varineja visur, o uz papildoma darba nesumoka. darbo metu duoda kelis darbus is karto pvz tu prekiauk savo konditerijos sk, bet tuo paciu metu sulakstyk ir i mesos skyriu pardavinek. dar man uzrase, kad priklauso man karta i savaite isvalyt visa alkoholio skyriu, lentynas jame, dulketus butelius. o tai cia ar valytojos ar pardavejos darbas? ir mokedavo visiska minimuma. tikru tikriausia katorga. pritariu. jokio gailescio darbuotojams, o as tada dar buvau nescia, bet vistiek liepdavo tampyt dezes su mesomis, nors nesciai tai negalima sunkumu tampyt. todel perileidau, praradau vaika ir i katorga daugiau negrizau. be to pirmadieniais nebudavo kepejos Mantingos bulkutems iskept, tai duodavo man kept. kepi tas bandeles, o tuopat metu begi i kita skyriu zmogui mesos idet. ir taip lakstai. vartai kepamas bandeles, kad tik nesudegtu ir vis begioji is skyriaus i skyriu.

kaip suzinojo kad laukiuosi [prekybos centro] direktore visaip stengesi kad iseiciau is darbo o kaip tvarkiausi dokumentus jau po dekreto del pavardes pakeitimo tai isvis gerai issireiske tipo as atnesiau nestumo pazyma dar nebudama nescia taip iseina siais laikais jos manymu nereikia vaiko nesiot devynis menesius isvis be jokio supratimo

noriu pasakyti [pavardė] is [prekybos centro] kad pagimdziau sveika sunu. nes tu kazkada palinkejai kad daunas gimtu. tai vat moterele atsimink kad lazda turi du galus

Apsauginiai

na o apsaugos vaikinai tai truksta zodzio pav [vardas] nutukes kai kiaule ant kasininkiu rekia pagarbos ne galetu aps virsininkas i tai atkreipt demesi be to priekabiauja sulo myletis ir tap toliau ka jus i tai

<…> pamatė kad Jūsų apsaugos darbuotojas čiupinėja tokiai vienai darbuotojai (iš aprangos sprendžiant, kad ji ne pardavėja) už minkštos vietos. Ir tai vyksta dienos metu, prie kitų dirbančiųjų.

kokia teise turi apsaugos darbuotojas, komentuoti kokius paketus as naudoju, jo pareiga pazymeti o toliau ne jo reikalas. na uz tai as jam gerai atsikirtau po to mano kasa buvo skaiciuojama auditores 2 dienas is eiles. <…> iseidama uzsukau pas apsauga pasisakyti kad buvau trumpam uzbegus ir jau iseinu. apsaugos darbuotojas tas pats kur komentavo kazkada mano paketus, paklause ar moki ciulpt? norejau as jam atsikirst bet apsisukau ir nuejau. cia toks jo kabinimo budas? ar antipatijas taip isreiskia?

Kaip turi reaguoti moteris, kasininke, kai pirkejas vyras pirkdamas pas ja termosa ir kai kasininke atkreipia jo demesi i tai, kad preke brokota ja reikia pakeisti, isgirsta – kad tu su savo [prekybos centru] sudegtum, o salia stovi apsaugos darbuotojas ir atseit nieko nemato? o tai gi yra tesioginis grasinimas! galiu pasakyt tik viena – krize krizej, o ateis tokie laikai, kad i [prekybos centrą] niekas neis dirbt, nes geras darbdavys turi rupintis nors savo darbuotoju saugumu.

Labai baisus dirba apsauginis [prekybos centre] [vardas], ne tik prie padoriu pirkeju kabinejasi, apvagint nori, nors nieko dar nepavoge zmogus, bet gal dar vogs, moteriskei atejus su vaiku apsipirkt ir vaikuciui kazka prie cipsu beziurinejant jau jis prileke ir vos ne uz rankos griebs kad kazka vagia, nors mama salia, dar jis ir su kasininkem labai bjauriai elgiasi, ne viena karta maciau kaip prie tokios mazytes kabinejosi, as tave is darbo ismesiu, ir kai buna zmoniu eiles, visi apsipirkt nori, jis atsistojes su vyr kasininke kasa skaiciuoja, ir keikiasi visaip visi zmones jam “vagys bl…na…”

[prekybos centro] apsauga mane uzsipuole uz tai kad esu gotas tai sumuso ir susparde.

Supratingumo iš pirkėjų prašymas

Daug metu jau dirbu [prekybos centre], visko macius, bet ligi siolei labiausiai skaudina pirkeju elgesys su mumis, darbuotojais. Kodel, dirbancius [prekybos centre], turi nelaikyti zmogumi? Kodel del neatitinkancios kainos, mane turi iskolioti, izeidineti? Kada ateis tokie laikai, kada pirkejai supras, kad kasininkai irgi zmones, kad ir valgyt nori, ir i tualeta, ir, kad nereikia lipt ant galvos metant krepseli prekiu ir saukiant “niekur tu neisi is kasos, aptarnauk mane!” Pirkejai, susimastykit apie savo elgesi parduotuvese!!!! Ir nereiks tada bambeti, kad mes nemandagios. Juk visi zinom posaki: kaip sauksi, taip ir atsilieps.

dirbau [prekybos centre] ir tikrai ten is darbuotojo saiposi kas ne tingi. Pirmenybe teiksiu pirkejams, nebukite tokie ziaurus, neissidirbinekite is darbuotojo, jam ir taip galva prikimsta visokiu nurodymu, tiek valandu ne darbo, o arimo. Ateina babulyte ir iesko galiojimu, gal netycia nepastebejo pardaveja, o tada prasideda…. issilieja, apsaukia visokiais zodziais ir iseina, o tu zmogeli turi viska is kart pamirsti, ir jau sypsotis kitam pirkejui, nes neduok Dieve nepatiks ir kitam… Mielieji bukime supratingesni, juk viska galima isspresti taikiai.

Dauguma žmonių džiaugiasi kai kasininkė pervargusi suklysta perdavusi grąžą ir niekada tau nepasakys, kad per daug atidavei, o juk vakare ji iš savo vargano atlyginimo tą minusą atidavinėja! Nėr šiais laikais gerų žmonių. Kol nedirbau, negalvojau taip, o dabar negaliu žiūrėti į tuos visus kiaules, kurie tik moka ateit ir ant tavęs išsirėkt. Kasininkė – kaip kempinė, turi viską sugerti.

dar 100lt nuima jei neatitinki klientu aptarnavimo standartu! o kad atitiktum standartus turi pasisveikinti su klientu, nusisypsoti klientui, uzkalbinti klienta, ziureti i akis klientui, palinketi klientui geros dienos, padekoti klientui it t.t. ir t.t. vemt vercia mane ta [prekybos centras], o kur dar zmones prisimasto visokiu nesamoniu – tai jam i maiseli salotas idek, tai maisiuka paduok, tai visas akcijas ir kainas mintinai zinok, kai pati alpsti kasoj nevalgius nuo ryto!

ar tiesa, kad kasininkai kasose sėdi su pampersais? <…> Na tikrai ne su pampersais, kad kenciam kai norim tai tiesa. Nes kai eiles zmoniu, pabandyk tu zmogau uzsidaryt kasa. Buna, kad net akis grauzia kaip nori i tulika, o negali iseit.. Nes jei tik pagaliau siaip ne taip uzsidari kasa, jau begsi ir.. atisiras koks “mielas pirkejas”, kuris apstaugs tave, kad nedirbi, davai aptarnauk ir pan. Kai pagalvoji, kiek, jus, mums darbuotojams sugadinat nervu, siaubas.. Jokios uzuojautos, supratimo, kad ir mes zmones, kad ir mes valgyt norim ir pan… Pagalvokit patys, kaip mums sypsotis, maloniai aptarnaut jus, kai esi is visu pusiu apstaugiama, ir jus, ir darbdaviai, nelaikot musu dirbanciu [prekybos centruose], zmonemis. Direktoriai, pirkejai! Pabandykit prisimint, kada esat pasakes gera zodi kasininkei?

Jeigu dar maža – galit pasiskaityti straipsnį (2007 m.) „Vergijos vardas – „Maxima“.

Ką manau apie visus šiuos skundus? Galiu tik pakartoti, ką rašiau anksčiau: Atsitiktinis paverkšlenimas beribėje interneto erdvėje yra beprasmis, skundų svetainė apie visus Lietuvos darbdavius, kurioje rašo bet kas, bet ką ir bet kaip, niekada nesulauks pakankamo dėmesio ir rimto vertinimo. Tik kryptingos pastangos gali duoti vaisių. Taigi, gerbiami prekybos centrų darbuotojai, jeigu norite, kad jus kas nors išgirstų, pradėkite rašyti tvarkingus ir nuoseklius tinklaraščius (blogus). Ir, beje, gramatikos taisyklių laikymasis tikrai nėra baisesnis dalykas už prekybos salėje ant jūsų staugiantį parduotuvės direktorių – vartokite lietuvių kalbą drąsiai.

::

Pagrindinis straipsnių ciklas „Prekybos tinklai: dideli, pikti ir kanda, bet mes juos labai mylime“: 1 dalis :: 2 dalis :: 3 dalis :: 4 dalis :: 5 dalis :: 6 dalis :: 7 dalis