Santrauka tingintiems skaityti

Atlikau tyrimą – išanalizavau DELFI straipsnių (naujienų), paskelbtų per pastaruosius du mėnesius, šaltinius. Rezultatai iš 7 pagrindinių DELFI rubrikų: 52% – nuosavas DELFI turinys, 48% – perpublikuoti straipsniai iš naujienų agentūrų ir kitų žiniasklaidos priemonių. Vertingiausi – autoriniai DELFI žurnalistų – straipsniai sudaro tik 10% portalo turinio.

Šaltinių pasiskirstymas pagal rubrikas labai skiriasi. Pavyzdžiui, rubrikai „Užsienyje“ DELFI žurnalistai parengia tik 26% straipsnių, o rubrikai „Pramogos“ – net 88%. Kadangi rubrikos yra nevienodos svarbos, tyrimą supaprastinau – palikau tik 3 svarbiausias rubrikas: „Aktualijos“, „Verslas“ ir „Užsienyje“.

Galutinis rezultatas: DELFI žurnalistai tiesiogiai prisiliečia tik prie 41% aktualiausių naujienų. Tai reiškia, kad net 59% DELFI žurnalistų darbo yra copy-paste – kažkieno kito sukurtų straipsnių pirkimas ir perpublikavimas. Didžiąją dalį svarbiausių naujienų DELFI ima iš naujienų agentūrų: 22% iš BNS, 20% iš ELTA.

Išvada: DELFI yra naujienų agregatorius. Didžiausią pridėtinę vertę portalui teikiantys autoriniai straipsniai (kuriems reikalinga informacija išgaunama iš pirminių šaltinių) sudaro tik 10% portalo turinio (tiek vertinant 7 pagrindines rubrikas, tiek 3 svarbiausias).

Kaskart naujienų portale atsivertęs straipsnį, nevalingai užmetu kairę akį į jo autorių ar šaltinį. Nes man tai svarbu. Straipsniai, parengti savų žurnalistų, rodo naujienų portalo vertę – tai portalas, kuriantis žinias.

Savo ruožtu išversti iš užsienio šaltinių ar tiesiog nusipirkti iš naujienų agentūrų straipsniai rodo žurnalistų siekį paprastomis priemonėmis pateikti skaitytojams kuo daugiau turinio. Galbūt tas turinys ir labai vertingas, tačiau toks portalas yra ne kas kita kaip naujienų agregatorius. Tai žemesnis lygis nei būti žinių kūrėju.

Jau seniai pastebėjau, kad geriausi DELFI straipsniai liejasi iš naujienų agentūros BNS gausybės rago. Norėdamas išsiaiškinti, ar aš tik atsitiktinai užkliūnu už BNS parengtų straipsnių, ar čia iš tikrųjų DELFI žurnalistai patys mažai ką kuria, atlikau tyrimą.

Sugaišau visą sekmadienį nuobodžiam mechaniniam darbui (ir dar šiek tiek laiko šiandien analitiniam-apdorojamajam darbui), užtat atradau tiesą. Pasitiesęs DELFI ant savo darbo stalo, dar gyvam atlikau skrodimą. Aš jau žinau, iš kur DELFI ima naujienas, o dabar galite sužinoti ir jūs.

Tingintys skaityti pilkas raides gali gėrėtis spalvingais ir informatyviais grafikais. Kam atrodo, kad grafikų per daug, gali pasižiūrėti tik patį paskutinį – jis elegantiškai, skaudžiai ir teisingai apibendrina visą šį straipsnį.

::

TYRIMAS

Koks laikotarpis? Surinkau informaciją iš straipsnių, paskelbtų per pastaruosius du mėnesius, t.y. nuo 2011 sausio 1 d. iki vasario 28 d.

Kokie straipsniai? Analizavau tik tekstus ir tik naujienas: t.y. nei video reportažai, nei apžvalgininkų nuomonės nepateko į mano akiratį.

Kas įtraukta? Į tyrimą įtraukiau straipsnius iš 7 rubrikų, kurias nusprendžiau pavadinti pagrindinėmis: (1) „Aktualijos“, (2) „Verslas“, (3) „Užsienyje“, (4) „Nusikaltimai ir nelaimės“, (5) „Mokslas ir technologijos“, (6) „Sportas“, (7) „Pramogos“.

Kas neįtraukta? Piktybiškai ignoravau šias rubrikas: (1) „Nuomonių ringas“ ir „Politiko akimis“ – nes nuomonių reiškimas nėra naujienos; (2) „Grynas“ – nes tai kaip ir atskiras projektas; (3) „Pilietis“ – nes tai labai nerimtai atrodantis dalykas, be to, ir taip aišku, kas ten rašo straipsnius; (4) „Gyvenimas“ – nes tai ne naujienos, bet laisvalaikio skaitiniai.

Kiek straipsnių? Per nurodytą laikotarpį minėtuose rubrikose DELFI paskelbė beveik lygiai 10 tūkstančių straipsnių.

Koks patikimumas? Didelis patikimumas. Kad gaučiau kuo tikslesnius duomenis, ėmiau kuo didesnę imtį: rankiniu būdu atsidariau ir greituoju būdu įvertinau daugiau nei pusę straipsnių. (Komentarai, tokie kaip „tu nesveikas“ arba „get a life“, bus trinami.) Užtat dabar galiu pridėjęs dešinę ranką prie kairiojo plaučio pasakyti, kad skaičiukai, kuriuos jūs matote grafikuose, yra teisingi.

::

BENDRI REZULTATAI

Skambant fanfaroms į eterį iškyla pirmasis grafikas. Pavadinkime jį Pagrindiniu grafiku:

Šaltinius, kurie būna nurodyti prie kiekvieno straipsnio, sugrupavau į 5 grupes. Kai kurios jų reikalauja papildomo paaiškinimo:

DELFI autorius – straipsniai, prie kurių nurodyta DELFI žurnalisto pavardė. Tai yra didžiausią pridėtinę vertę portalui teikiantys straipsniai. Paprastai tai yra originalūs straipsniai, kuriems informaciją surinko pats žurnalistas (pvz., paėmęs interviu iš svarbių ir/ar protingų asmenų), arba kuriuose apdorota ir sujungta informacija iš kelių skirtingų šaltinių. Dauguma tokių straipsnių reikalauja tikro žurnalistinio darbo, todėl jų autoriams ne gėda nurodyti savo pavardes.

DELFI – straipsniai, kuriuose apdorota informacija tik iš vieno šaltinio. Paprastai tai yra arba informaciniai pranešimai iš įvairių įstaigų, arba straipsnių iš kitų žiniasklaidos priemonių santraukos, arba užsienio straipsnių vertimai. (Tikrieji šaltiniai dažniausiai yra nurodyti pačiame tekste.) DELFI savo ženkliuką prieš ir po tokių straipsnių deda todėl, kad DELFI žurnalistai juos bent šiek tiek apdorojo (t.y. ne aklai perpublikavo). Tačiau žurnalistų įdėtas darbas yra per menkas, kad būtų galima prie straipsnio lipdyti ir savo pavardę.

BNS ir ELTA – straipsniai, kuriuos parengė atitinkama naujienų agentūra. DELFI paprasčiausiai nusiperka šiuos straipsnius iš agentūrų ir net neskaitę paskelbia pas save. DELFI žurnalistų darbas apsiriboja vien pinigų mokėjimu agentūrai ir copy-paste technologijos praktiniu pritaikymu.

Kitos žiniasklaidos priemonės – straipsniai, paimti iš kitų žiniasklaidos priemonių: laikraščių, žurnalų, naujienų portalų (ypač – specializuotų, pvz., sporto), televizijos laidų ir pan. DELFI žurnalistams rašant šiuos straipsnius, klaviatūrose labiausiai dyla Ctrl, C ir V mygtukai.

::

NETOLYGUMAI

Pagrindinis grafikas apibendrina 7 pagrindinių rubrikų duomenis. Tačiau panagrinėjus duomenis detaliau matyti, kad paties DELFI indėlis atskirose rubrikose gali netgi labai skirtis. Ir dėsningumas yra toks, kad kuo rubrika svarbesnė, tuo mažiau prie jos dirba patys DELFI‘nai.

Pavyzdžiui, DELFI žurnalistai tiesiogiai prisiliečia vos prie 26% straipsnių rubrikoje „Užsienyje“ – visa kita yra kopipeistinama iš kitur. Užtat tokiose pramoginėse rubrikose kaip „Pramogos“ ar „Nusikaltimai ir nelaimės“ DELFI nudirba atitinkamai 88% ir 78% darbo.

Todėl dabar pristatau atskirus grafikus kiekvienai iš 7 rubrikų. Bet pirmiau dar užakcentuosiu, ką juose reikia matyti.

::

GRAFIKŲ PRASMĖ

Ką rodo šie grafikai? Jie rodo DELFI žurnalistų pastangas.

Visuose grafikuose mėlyni atspalviai reiškia straipsnių kopijavimą iš kitų šaltinių. Tai naujienų agregavimas ir nieko daugiau. Vienintelis DELFI darbas – nustatyti, kad šie straipsniai verti perpublikavimo.

Vertingiausia dalis – autoriniai DELFI straipsniai – pažymėti geltona lyderio spalva. Šiuos straipsnius rašantys žurnalistai sukuria kažką, ko iki tol dar nebuvo. Todėl kai aptiksite DELFI straipsnį su autoriaus pavarde, atsistokite ir paplokite. Ploti teks nedažnai.

Didžiąją dalį užimanti oranžinė spalva rodo lengvą žurnalistų darbą. Pakoreguoti informacinį pranešimą ar išversti straipsnį į lietuvių kalbą nereikalauja nei didelio talento, nei daug pastangų. Tai tik kažkieno kito sukurtų naujienų pateikimas saviems skaitytojams.

Ko nerodo šie grafikai? Jie nerodo paties įdomiausio dalyko – straipsnių kokybės ir vertės skaitytojams. Autorinius DELFI straipsnius išaukštinau tik dėl į juos įdėtų pastangų, bet ne kokybės. (Kokybės šiame tyrime nematavau.)

Iš užsienio šaltinio išverstas protingas straipsnis gali būti vertingesnis už paimtą kvailą interviu iš kvailo politiko. Lygiai taip pat iš naujienų agentūros nusipirktas straipsnis gali būti be galo nuostabus, nes galbūt ten dirba geresni žurnalistai nei DELFI.

Todėl, kad ir kokios spalvos vyrauja grafikuose, patikimas išvadas galima daryti tik apie žurnalistų darbo kiekį.

::

DETALŪS REZULTATAI

Jūsų dėmesiui – grafikai pagal rubrikas.

Rubrika „Aktualijos“ yra pati svarbiausia – joje pateikiamos aktualiausios Lietuvos naujienos. DELFI tenka 43% darbo, 57% darbo nudirba naujienų agentūros ir kitos žiniasklaidos priemonės. Daugiausia plojimų tenka BNS. Bet verta paploti ir DELFI autoriams – 18% rodiklis yra aukščiausias tarp visų rubrikų.

::

Beveik tobula pusiausvyra: 51% prieš 49% DELFI naudai. Verslas yra viena iš nedaugelio sričių, kur ELTA aplenkia BNS agentūrą.

::

Bene pats įdomiausias grafikas: DELFI bejėgiškai pralaimi 26% prieš 74%. Užpildyti rubriką „Užsienyje“ reikalauja mažiausiai DELFI žurnalistų pastangų. Račo Liūto dalį šioje rubrikoje sudaro BNS straipsniai, bet labai solidžiai atrodo ir ELTA.

Jeigu staiga išnyktų naujienų agentūros, ar vien lietuvišką žiniasklaidą skaitantys lietuviai gautų aktualios informacijos apie tai, kas vyksta už Lietuvos kiemo tvoros? Kažkodėl žiūrint į šį grafiką kyla įtarimas, jog naujienų portalų žurnalistai per daug nepersistengtų su užsienio naujienomis – juk yra daug įdomesnių temų. (Palyginimui žr. grafiką rubrikai „Pramogos“. Arba toliau einantį.)

::

78% prieš 22% DELFI naudai. DELFI produktyvumo paslaptis: dauguma straipsnių yra policijos, prokuratūros ar teismų parengti pranešimai. DELFI indėlis į galutinį straipsnių pavidalą tikriausiai yra minimalus.

::

Mažiausia pagal straipsnių skaičių rubrika. Rezultatas analogiškas ankstesnei rubrikai: 78% prieš 22% DELFI naudai. DELFI produktyvumo paslaptis: sugebėjimas versti iš anglų kalbos į lietuvių.

::

Po atkaklios kovos DELFI pralaimėjo rezultatu 46%:54%. Bet ne tai svarbiausia. „Sportas“ yra rubrika, kurioje išryškėja specializuotų sporto portalų pranašumas. DELFI nedvejodami skolinasi straipsnius iš Eurobasket.lt, BasketZone.lt, EuroFootball.lt, HalfTime.lt, Penalty.lt, Efutbolas.lt, Football-news.lt, F-1.lt ir kitų portalų.

Straipsniai iš sporto portalų oficialiai sudaro trečdalį rubrikos straipsnių, tačiau tikrieji skaičiai yra dar didesni. Straipsnius, prie kurių šaltinių buvo nurodyti tiek kitų portalų, tiek DELFI pavadinimai, iš pasigailėjimo priskyriau DELFI – net ir nedideli pataisymai ar papildymai juk vis tiek yra darbas.

::

Jeigu yra viena sritis, kurioje DELFI žurnalistai jaučiasi kaip karosai kūdroje, tai – pramogos. Nesuskaičiuojama gausybė vietinių ir užsienio žvaigždžių, viena už kitą svarbesnių, verčia DELFI žurnalistus dieną naktį ieškoti informacijos apie juos. Naujienų agentūroms ir kitoms žiniasklaidos priemonėms nepaliekama vietos: 88% prieš 12% DELFI naudai.

::

3 SVARBIAUSIOS RUBRIKOS

Akivaizdu, kad tokios rubrikos kaip „Pramogos“ nėra ir negali būti rimto naujienų portalo pagrindas. Tokių rubrikų įtraukimas į tyrimą iškraipo rezultatus, suteikdamas per daug svarbos DELFI žurnalistų darbui. Taigi Pagrindinį grafiką reikėtų šiek tiek apvalyti nuo nelabai svarbių, tik pakankamai siauroms auditorijoms aktualių rubrikų.

Mano manymu, bet kurio naujienų portalo vertę daugiausia lemia 3 rubrikos: (1) Lietuvos aktualijos / dienos naujienos; (2) ekonomika / verslas; (3) užsienio naujienos. Todėl siūlau DELFI darbą vertinti tik pagal tai, kas yra paskelbiama pirmose trijose – svarbiausiose – portalo rubrikose: „Aktualijos“, „Verslas“ ir „Užsienyje“.

Ir štai į sceną žengia teisingas grafikas. Taip jį ir pavadinkime – Teisinguoju grafiku:

Pagrindiniame grafike DELFI darbas sudarė 52% portalo turinio, kas neatrodė jau taip blogai. Tačiau Teisingasis grafikas atskleidžia tikrąją tiesą: DELFI žurnalistai tiesiogiai prisiliečia tik prie 41% svarbiausių naujienų.

BNS ir ELTA nudirba daugiau darbo nei DELFI. Bet ar daug DELFI skaitytojų atkreipia dėmesį į tai, kas sukūrė jų skaitomus straipsnius? Dauguma tikriausiai mano: DELFI paskelbė, vadinasi, DELFI parašė. Nors iš tikrųjų DELFI turinio pagrindas ateina iš naujienų agentūrų.

::

APIBENDRINIMAS

Teisingąjį grafiką išvertę į žmonių kalbą, gauname dar teisingesnį grafiką:

Išskrostas žiniasklaidos flagmanas nebeatrodo taip solidžiai.

::

IŠVADOS

• Didžiąja dalimi DELFI tėra naujienų agregatorius, perkantis kitų sukurtus straipsnius.
• Perpus mažesne dalimi DELFI yra naujienų apdirbėjas, žvejojantis informaciją plačiuosiuose internetuose ir ją išverčiantis ar kitaip apdorojantis.
• Ir tik labai maža dalimi DELFI yra naujienų kūrėjas, išgaunantis informaciją tiesiogiai iš atsakingų asmenų ar sujungiantis kelių skirtingų šaltinių informaciją.

::

Susijęs straipsnis: Pirmieji DELFI komentarai

Kas man užkliuvo, tai maža žurnalo apimtis – vos 50 puslapių. Įlindau į spintelę ir išsitraukiau ankstesnių trejų metų „Lietuvos verslo lyderių“ žurnalus:

Ir palyginau žurnalų apimtis:

Žurnalo suplonėjimas, švelniai tariant, ženklus. Tai nereiškia, kad Lietuvoje neliko verslo, apie kurį būtų galima rašyti – tiesiog žurnale žymiai sumažėjo analitinių straipsnių ir, kas be ko, reklamos.

Nesiremiant jokiais kitais šaltiniais, vien iš aukščiau esančios diagramos, vaizduojančios puslapių skaičiaus kaitą, galima padaryti tokią išvadą: 2006 ir 2007 m. ekonomika buvo stabili, 2008 m. prasidėjo smukimas, o 2009 m. ekonominė krizė smogė visu gražumu.

::

Spintelės gilumoje užmačiau ir dar vieną panašios tematikos „Verslo žinių“ leidžiamą žurnalą (specializuotą dienraščio priedą) – „TOP 1000“. Jame taip pat pateikiama finansinė informacija apie didžiausias šalies bendroves (1000 didžiausių Lietuvos įmonių išrikiuotos pagal pardavimus) bei analitinės publikacijos. Bet ne apie tai šiandien.

Išsitraukiau pastarųjų ketverių metų „TOP 1000“ žurnalus:

Ir suskaičiavau puslapius:

Čia suplonėjimas dar drastiškesnis. Tai nereiškia, kad visos Lietuvos įmonės jau bankrutavo; ne – įmonių tūkstantuką dar galima sudėlioti. Tiesiog žurnale žymiai sumažėjo analitinių straipsnių ir, kas be ko, reklamos.

Jeigu ir vėl nesiremtume jokiais kitais šaltiniais, o vien tik aukščiau esančia diagrama, galėtume padaryti analogišką išvadą: 2006 ir 2007 m. ekonomika buvo stabili, 2008 m. prasidėjo smukimas, o 2009 m. ekonominė krizė smogė visu gražumu.

::

Straipsniai, publikuojami minėtuose žurnaluose, dažniausiai analizuoja šalies (ir pasaulio) ekonominę būklę, ieško priežasčių, kodėl įvyko vienas ar kitas dalykas, ir stengiasi numatyti, kas bus ateityje. Tačiau norint suvokti bendrą šalies ekonominę būklę, nebūtina skaityti verslo srities žurnalų – pakanka palyginti šių ir ankstesnių metų žurnalų apimtis.

Jei puslapių skaičius didėja, vadinasi, ekonomika auga. Jei puslapių skaičius mažėja, vadinasi, ekonomika traukiasi. Jei žurnalai suplonėja labai ženkliai – šalyje „krizis“.

Žurnalų – tiek verslo srities, tiek bet kokios kitos – leidyba yra verslas. Smunkant šalies ūkiui ir mažėjant pajamoms iš žurnalų pardavimo (prenumeratos) bei reklamos užsakymų, leidėjai priversti mažinti žurnalo parengimo savikainą, o tai reiškia mažiau straipsnių. Žurnalų apie verslą atveju, šie verslo dėsniai atrodo ypač ironiškai.

::

Apie žurnalus šiame straipsnyje rašau tik todėl, kad netyčia po ranka pasitaikė konkretus žurnalas, tapęs įkvėpimo šaltiniu. Tačiau ne paslaptis, kad esama ekonominė situacija labai nepalanki visoms be išimties žiniasklaidos priemonėms. „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas konstatuoja:

[2009 m.] buvo juodžiausi metai šalies žiniasklaidai nuo nepriklausomybės atkūrimo. Preliminariais vertinimais, sektoriaus pajamos pernai krito 40–60%. Dėl sudėtingos bendros ekonominės ūkio būklės 50–70% sumažėjo įplaukos iš reklamos – pagrindinio žiniasklaidos pajamų šaltinio. Dar skaudesnių padarinių sukėlė staigus mokesčių padidinimas: PVM nuo 5% pakeltas iki 21% be pereinamojo laikotarpio, jau priėmus lėšas už laikraščių prenumeratą, t.y. atgaline data, dėl to žurnalų ir laikraščių leidėjai patyrė dar daugiau nuostolių. Pabrangus leidiniams daugiau kaip ketvirtadaliu krito jų tiražai, nes sumenkus gyventojų pajamoms laikraštis daugeliui tapo prabangos preke.

Jeigu jau laikraštis tapo prabangos preke, ką bekalbėti apie žurnalus.

::

Akis užkliuvo už dar vieno „Verslo žinių“ žurnalo – „Verslo klasės“. „Verslo klasė“ nėra žurnalas apie verslą. Tai žurnalas apie žmones su įdomiomis istorijomis, ir tai žurnalas su istorijomis apie įdomius žmones. Bet mano šiandieniniam tyrimui žurnalas tiks.

„Verslo klasė“ yra mano mėgstamiausias žurnalas – jį laikau lentynoje, ne spintelėje. Turiu visus numerius nuo 2005 metų vidurio, bet statistiniam tyrimui pasiimu tokią pačią imtį kaip ir anksčiau minėtų žurnalų, t.y. pastarųjų ketverių metų (2006-2009 m.) numerius.

Krūva sveria kaip nemažas akmuo:

2009 m. balandį „krizis“ pirmą kartą prigriebė „Verslo klasę“: žurnalas tapo toks plonas, kad puslapių klijavimą pakeitė segimas. Dėl to išnyko žurnalo nugarėlės (žr. nuotraukos viršuje) ir buvo prarasta galimybė jose pateikti naudingos informacijos (žr. nuotraukoje bet kur, išskyrus viršų).

Rugpjūtį „krizis“ smogė antrą kartą – žurnalas nepasirodė išvis (atitinkamai ir nuotraukoje jo nėra).

O dabar metas „Excelio“ stebuklams (paspaudus – didesnė diagrama):

Beveik visus 2009 metus „Verslo klasė“ kapstėsi žemiau jūros lygio – 100 puslapių ribos (diagramoje – stora juoda horizontali linija). Pastarieji numeriai tenkinosi 74 puslapiais – tai lašas jūroje, palyginus su 2007 m. lapkričio monstru su 194 puslapiais.

Šalies ekonominę būklę galima įvertinti skaičiuojant ne tik verslo srities, bet ir kitokių žurnalų puslapius. Tik gautas rezultatas yra mažiau ironiškas ir daugiau liūdnas.

::

Deja, puslapių skaičiavimo metodika parodo tik esamą ūkio situaciją, bet neleidžia numatyti ateities. Jeigu diagramose, kuriose pavaizduota žurnalų „Lietuvos verslo lyderiai“ ir „TOP 1000“ puslapių skaičiaus kaita, uždėtume tiesinį trendą ir pagal tai prognozuotume ateitį, gautume, kad 2010 metais šie žurnalai turėtų turėti neigiamą puslapių skaičių.

Teoriškai tai galėtų reikšti, kad skaitytojai turėtų patys sukurti žurnalų turinį. Praktiškai tai galėtų reikšti, kad šie žurnalai išvis nebūtų leidžiami. Žinoma, tiesinių trendų braižymas prognozavimo tikslais nėra pats tinkamiausias metodas: realybėje vis tiek bus (tikriausiai) koks nors šių žurnalų variantas – gal dar plonesnis, o gal tik elektroniniu pavidalu.

Nežinomybę dėl ateities šiek tiek išsklaido „Verslo klasės“ redaktorius Aurelijus Katkevičius (citata iš gruodžio numerio):

Dėl visiems suprantamų priežasčių kitais, 2010, metais išleisime šešis „Verslo klasės“ numerius. Tris pavasarį ir tris rudenį.

Še tau kad nori. Žurnalo kasmėnesinis kontinuumas begėdiškai išniekintas. Bet, savaime suprantama, didžiausias skaudulys – dėl prarastų įdomių skaitinių.

::

Iš paskutiniosios diagramos nebūčiau sugebėjęs numatyti tokios „Verslo klasės“ ateities, kad ir kokius trendus būčiau braižęs. Be to, ir anksčiau gauta prognozė su neigiamais puslapių skaičiais neatrodo labai logiška. Todėl darau išvadą, kad puslapių skaičiavimo metodika visiškai netinkama ateities tendencijoms prognozuoti.

Išeitis? Grįžti prie tradicinių ekonominės būklės indikatorių – visokių BVP ir panašiai. Ankstesniame savo straipsnyje (kuriame nesėkmingai linkėjau, kad pasibaigus 2009-iesiems, iš karto ateitų 2011-ieji), šiek tiek lengvabūdiškai pasijuokiau iš Gitano Nausėdos prognozių dėl BVP augimo šiais metais.

Tada sakiau: viena kregždė – dar ne pavasaris. Dabar sakau: viena kregždė yra geriau nei nė vienos.

Šiuo metu labai trūksta optimistinių prognozių. Tiek žiniasklaidai, tiek apskritai.

Delfi startavo su pramogų naujienomis, o pirmąją dieną iš viso buvo paskelbti 5 straipsniai:

Beje, Delfi buvo pirmasis naujienų portalas Lietuvoje, suteikęs galimybę skaitytojams necenzūruojamiems ir be reikalavimų išankstinei registracijai išsakyti savo nuomonę. Wikipedia rašo, kad kasdien Delfyje parašoma apie 11 tūkstančių komentarų, pašalinama apie 8 procentus jų.

Patys pirmieji skaitytojų komentarai buvo parašyti dar tą pačią, Delfio užgimimo dieną. Didžiausia garbė teko straipsniui „Claudia Schiffer teka už britų verslininko, rašo laikraštis“.

Pirmojo komentaro autorius „edrhg“ parašė komentarą „erh“. Labiausiai tikėtina, kad tai buvo paties Delfio darbuotojas (tikriausiai aityšnikas), testuojantis, kaip veikia komentarų sistema.

Užtat antrasis komentaras (tam pačiam straipsniui „Claudia Schiffer teka už britų verslininko, rašo laikraštis“) buvo tikras. Komentaro autorius „lietuviu verslininkas“ parašė komentarą „Nu vot, o tai kodzel cia ji ne uz mushyskio? Mias yrgi baksu tuurim. Vo $$$“.

Šie pirmieji komentatoriai uždavė toną ateities komentatoriams: jau dešimt metų Delfio komentarai išlaiko tokį patį turinio ir kokybės lygį. Galiausiai iš viso to išsivystė atskiras socialinis tipažas – „Delfio komentatorius“.

Delfio komentatorius – skurdi dvasinė žmogaus būsena, išprovokuota neturėjimo ko veikti nuobodžiame darbe ir noro pabūti viršesniam už kitus bent virtualioje erdvėje.