Vilhelmas NegerovėProfesionalus diletantas ir sveiko proto apologetas

Prieš pat Naujuosius metus pasirodė „Verslo žinių“ leidžiamas (ir prenumeratoriams platinamas nemokamai) žurnalas „Lietuvos verslo lyderiai“, šiuo atveju „Verslas 2010 – Lietuvos verslo lyderiai 2009/2010“. Žurnale-žinyne pateikiami didžiausių Lietuvos įmonių finansiniai duomenys bei analitinės publikacijos. Bet ne apie tai šiandien.

Kas man užkliuvo, tai maža žurnalo apimtis – vos 50 puslapių. Įlindau į spintelę ir išsitraukiau ankstesnių trejų metų „Lietuvos verslo lyderių“ žurnalus:

Ir palyginau žurnalų apimtis:

Žurnalo suplonėjimas, švelniai tariant, ženklus. Tai nereiškia, kad Lietuvoje neliko verslo, apie kurį būtų galima rašyti – tiesiog žurnale žymiai sumažėjo analitinių straipsnių ir, kas be ko, reklamos.

Nesiremiant jokiais kitais šaltiniais, vien iš aukščiau esančios diagramos, vaizduojančios puslapių skaičiaus kaitą, galima padaryti tokią išvadą: 2006 ir 2007 m. ekonomika buvo stabili, 2008 m. prasidėjo smukimas, o 2009 m. ekonominė krizė smogė visu gražumu.

::

Spintelės gilumoje užmačiau ir dar vieną panašios tematikos „Verslo žinių“ leidžiamą žurnalą (specializuotą dienraščio priedą) – „TOP 1000“. Jame taip pat pateikiama finansinė informacija apie didžiausias šalies bendroves (1000 didžiausių Lietuvos įmonių išrikiuotos pagal pardavimus) bei analitinės publikacijos. Bet ne apie tai šiandien.

Išsitraukiau pastarųjų ketverių metų „TOP 1000“ žurnalus:

Ir suskaičiavau puslapius:

Čia suplonėjimas dar drastiškesnis. Tai nereiškia, kad visos Lietuvos įmonės jau bankrutavo; ne – įmonių tūkstantuką dar galima sudėlioti. Tiesiog žurnale žymiai sumažėjo analitinių straipsnių ir, kas be ko, reklamos.

Jeigu ir vėl nesiremtume jokiais kitais šaltiniais, o vien tik aukščiau esančia diagrama, galėtume padaryti analogišką išvadą: 2006 ir 2007 m. ekonomika buvo stabili, 2008 m. prasidėjo smukimas, o 2009 m. ekonominė krizė smogė visu gražumu.

::

Straipsniai, publikuojami minėtuose žurnaluose, dažniausiai analizuoja šalies (ir pasaulio) ekonominę būklę, ieško priežasčių, kodėl įvyko vienas ar kitas dalykas, ir stengiasi numatyti, kas bus ateityje. Tačiau norint suvokti bendrą šalies ekonominę būklę, nebūtina skaityti verslo srities žurnalų – pakanka palyginti šių ir ankstesnių metų žurnalų apimtis.

Jei puslapių skaičius didėja, vadinasi, ekonomika auga. Jei puslapių skaičius mažėja, vadinasi, ekonomika traukiasi. Jei žurnalai suplonėja labai ženkliai – šalyje „krizis“.

Žurnalų – tiek verslo srities, tiek bet kokios kitos – leidyba yra verslas. Smunkant šalies ūkiui ir mažėjant pajamoms iš žurnalų pardavimo (prenumeratos) bei reklamos užsakymų, leidėjai priversti mažinti žurnalo parengimo savikainą, o tai reiškia mažiau straipsnių. Žurnalų apie verslą atveju, šie verslo dėsniai atrodo ypač ironiškai.

::

Apie žurnalus šiame straipsnyje rašau tik todėl, kad netyčia po ranka pasitaikė konkretus žurnalas, tapęs įkvėpimo šaltiniu. Tačiau ne paslaptis, kad esama ekonominė situacija labai nepalanki visoms be išimties žiniasklaidos priemonėms. „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas konstatuoja:

[2009 m.] buvo juodžiausi metai šalies žiniasklaidai nuo nepriklausomybės atkūrimo. Preliminariais vertinimais, sektoriaus pajamos pernai krito 40–60%. Dėl sudėtingos bendros ekonominės ūkio būklės 50–70% sumažėjo įplaukos iš reklamos – pagrindinio žiniasklaidos pajamų šaltinio. Dar skaudesnių padarinių sukėlė staigus mokesčių padidinimas: PVM nuo 5% pakeltas iki 21% be pereinamojo laikotarpio, jau priėmus lėšas už laikraščių prenumeratą, t.y. atgaline data, dėl to žurnalų ir laikraščių leidėjai patyrė dar daugiau nuostolių. Pabrangus leidiniams daugiau kaip ketvirtadaliu krito jų tiražai, nes sumenkus gyventojų pajamoms laikraštis daugeliui tapo prabangos preke.

Jeigu jau laikraštis tapo prabangos preke, ką bekalbėti apie žurnalus.

::

Akis užkliuvo už dar vieno „Verslo žinių“ žurnalo – „Verslo klasės“. „Verslo klasė“ nėra žurnalas apie verslą. Tai žurnalas apie žmones su įdomiomis istorijomis, ir tai žurnalas su istorijomis apie įdomius žmones. Bet mano šiandieniniam tyrimui žurnalas tiks.

„Verslo klasė“ yra mano mėgstamiausias žurnalas – jį laikau lentynoje, ne spintelėje. Turiu visus numerius nuo 2005 metų vidurio, bet statistiniam tyrimui pasiimu tokią pačią imtį kaip ir anksčiau minėtų žurnalų, t.y. pastarųjų ketverių metų (2006-2009 m.) numerius.

Krūva sveria kaip nemažas akmuo:

2009 m. balandį „krizis“ pirmą kartą prigriebė „Verslo klasę“: žurnalas tapo toks plonas, kad puslapių klijavimą pakeitė segimas. Dėl to išnyko žurnalo nugarėlės (žr. nuotraukos viršuje) ir buvo prarasta galimybė jose pateikti naudingos informacijos (žr. nuotraukoje bet kur, išskyrus viršų).

Rugpjūtį „krizis“ smogė antrą kartą – žurnalas nepasirodė išvis (atitinkamai ir nuotraukoje jo nėra).

O dabar metas „Excelio“ stebuklams (paspaudus – didesnė diagrama):

Beveik visus 2009 metus „Verslo klasė“ kapstėsi žemiau jūros lygio – 100 puslapių ribos (diagramoje – stora juoda horizontali linija). Pastarieji numeriai tenkinosi 74 puslapiais – tai lašas jūroje, palyginus su 2007 m. lapkričio monstru su 194 puslapiais.

Šalies ekonominę būklę galima įvertinti skaičiuojant ne tik verslo srities, bet ir kitokių žurnalų puslapius. Tik gautas rezultatas yra mažiau ironiškas ir daugiau liūdnas.

::

Deja, puslapių skaičiavimo metodika parodo tik esamą ūkio situaciją, bet neleidžia numatyti ateities. Jeigu diagramose, kuriose pavaizduota žurnalų „Lietuvos verslo lyderiai“ ir „TOP 1000“ puslapių skaičiaus kaita, uždėtume tiesinį trendą ir pagal tai prognozuotume ateitį, gautume, kad 2010 metais šie žurnalai turėtų turėti neigiamą puslapių skaičių.

Teoriškai tai galėtų reikšti, kad skaitytojai turėtų patys sukurti žurnalų turinį. Praktiškai tai galėtų reikšti, kad šie žurnalai išvis nebūtų leidžiami. Žinoma, tiesinių trendų braižymas prognozavimo tikslais nėra pats tinkamiausias metodas: realybėje vis tiek bus (tikriausiai) koks nors šių žurnalų variantas – gal dar plonesnis, o gal tik elektroniniu pavidalu.

Nežinomybę dėl ateities šiek tiek išsklaido „Verslo klasės“ redaktorius Aurelijus Katkevičius (citata iš gruodžio numerio):

Dėl visiems suprantamų priežasčių kitais, 2010, metais išleisime šešis „Verslo klasės“ numerius. Tris pavasarį ir tris rudenį.

Še tau kad nori. Žurnalo kasmėnesinis kontinuumas begėdiškai išniekintas. Bet, savaime suprantama, didžiausias skaudulys – dėl prarastų įdomių skaitinių.

::

Iš paskutiniosios diagramos nebūčiau sugebėjęs numatyti tokios „Verslo klasės“ ateities, kad ir kokius trendus būčiau braižęs. Be to, ir anksčiau gauta prognozė su neigiamais puslapių skaičiais neatrodo labai logiška. Todėl darau išvadą, kad puslapių skaičiavimo metodika visiškai netinkama ateities tendencijoms prognozuoti.

Išeitis? Grįžti prie tradicinių ekonominės būklės indikatorių – visokių BVP ir panašiai. Ankstesniame savo straipsnyje (kuriame nesėkmingai linkėjau, kad pasibaigus 2009-iesiems, iš karto ateitų 2011-ieji), šiek tiek lengvabūdiškai pasijuokiau iš Gitano Nausėdos prognozių dėl BVP augimo šiais metais.

Tada sakiau: viena kregždė – dar ne pavasaris. Dabar sakau: viena kregždė yra geriau nei nė vienos.

Šiuo metu labai trūksta optimistinių prognozių. Tiek žiniasklaidai, tiek apskritai.

<<< 1 dalis :: <<< 2 dalis :: <<< 3 dalis :: <<< 4 dalis :: <<< 5 dalis :: <<< 6 dalis :: > 7 dalis <

::

Paskutinė – septintoji – opuso dalis. Tikiuosi, šie straipsniai turės išliekamąją vertę, o straipsniuose pateikti argumentai kam nors pravers diskusijose apie prekybos tinklus.

:: Tikra problema – nuodingi produktai

Nors ankstesnėse šio straipsnių ciklo dalyse ekonominiais ir sveiko proto argumentais įrodinėjau, kad prekybos tinklai „blogiukų“ reputaciją turi be pagrindo, kad turimą galią jie įgijo legaliai ir pelnytai, visgi yra viena tikra problema prekybos centrų veikloje – tai nuodingi produktai.

Dėl prekybininkų siekio užtikrinti kuo mažesnes kainas labai dažnai kenčia prekių kokybė. Nors iš esmės visi prekybininkai – tiek didieji prekybos tinklai, tiek ir mažos individualios parduotuvėlės – siekia įsigyti prekių kuo pigiau ir jas parduoti kuo brangiau, didiesiems prekybos tinklams tenka didesnė atsakomybė, nes prekes jie platina visoje šalyje ir jas įsigyja tūkstančiai pirkėjų. Iš tiekėjų įsigyjamos pigesnės prekės gali būti ne tokios kokybiškos, netenkinti vienokių ar kitokių reikalavimų, tačiau pavojingiausi atvejai yra tada, kai vartotojai patys negali įvertinti prekių kokybės ir nieko neįtardami naudojasi tomis prekėmis.

Per pastaruosius pora metų didžiausias prekybos tinklas „Maxima“ pagarsėjo kaip nuodų pardavėjas. Vienąkart tai buvo indai su melaminu (chemine medžiaga, naudojama trąšų gamybai) – žmonės ruošė maistą ir valgė iš šių indų, nė neįtardami, kad nuodijasi. Žinoma, atsakingų institucijų pastangomis nuodingieji indai buvo pašalinti iš prekybos, o pats prekybos tinklas nubaustas protu nesuvokiama bauda – 300 (trimis šimtais) litų. Nuo neišvengiamo bankroto „Maximą“ išgelbėjo tik pilietinė akcija „Maximos gelbėjimo frontas“.

Kiek anksčiau tai buvo vaikų žaislai su ftalatais (šie teršalai neigiamai veikia vyrų reprodukcinę sistemą, kenkia kepenims, trikdo medžiagų apykaitą, silpnina imuninę sistemą, vaikams gali sukelti astmą) – ftalatų kiekis leistiną normą viršijo 120-140 kartų. Žinoma, ir šįkart Valstybinė ne maisto produktų inspekcija liepė „Maximai“ pašalinti šias prekes iš rinkos, o Vartotojų teisių apsaugos tarnyba prekybos tinklui skyrė 5000 litų baudą (čia maždaug 0,000078% nuo „Maximos“ 2008 metų apyvartos – 6,4 mlrd. litų).

Neturiu žalio supratimo, kaip „Maxima“ išgali mokėti tokias milžiniškas baudas ir nebankrutuoti. O juk tokie valstybinių institucijų išpuoliai labai dažni. Artūras Račas skaičiuoja: „Pernai [2007 m.] už nuodingų ir pavojingų žaislų platinimą „Maximai“ skirtos baudos svyravo nuo 3500 iki 5000 litų. O skirta jų pernai buvo nei daug, nei mažai – šešis kartus (prisimenant statistiką, galima spėti, kad nuodingų žaislų pakaks ne tik visiems pernai gimusiems, bet dar ir šiemet gimsiantiems Lietuvos vaikams)“.

Didžiausias blogis šioje istorijoje yra tas, kad šiuo metu galiojantys įstatymai nesuteikia Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai teisės įpareigoti prekybininko apie parduotus nuodingus žaislus informuoti visuomenę. Praktiškai tai reiškia, kad vartotojas prekybos centre gali įsigyti sveikatai kenksmingą prekę, nieko neįtardamas ją naudoti ir, net atsakingoms institucijoms nustačius šių prekių keliamą pavojų, likti apie tai neinformuotas.

:: Apie baudas

Aukščiau minėti baudų dydžiai yra didžiai juokingi, prekybos tinklui visai nepavojingi ir rodo gilią prarają Lietuvos teisinėje sistemoje. Kad bauda pasiektų savo tikslą – sudrausminti nusikaltusįjį ir užtikrinti, kad antrą kartą daryti to paties nusikaltimo jis nedrįstų, – ji turi būti adekvati arba įmonės dydžiui (įmonės apyvartai), arba sukeltos žalos dydžiui. Tokiu atveju baudos „Maximai“ turėtų būti ne 5000 Lt, bet 500.000 Lt, arba kokie 5%-10% nuo įmonės metinės apyvartos, arba kokie 200% nuo pajamų, gautų pardavus kenksmingas prekes.

Nors teoriškai nusikaltusi įmonė negali turėti naudos iš nusikaltimo ir bauda negali būti mažesnė už gautą pelną iš nusikalstamos veikos, tačiau esama teisinė sistema tiesiog skatina įmones elgtis neatsakingai. Kodėl taip yra? Panagrinėkime modelį, kurio kintamieji yra šie:

b – įmonės gaunama nauda, t.y. pelnas, pardavinėjant kenksmingas prekes;

p – tikimybė, kad nusikalstamą veiką vykdanti, t.y. pardavinėjanti kenksmingas prekes, įmonė bus nubausta;

c – baudos dydis.

Tikimybė [p] būti nubaustam nėra nulinė, t.y. atsakingos institucijos kartas nuo karto visgi nubaudžia prekybininkus. Tačiau baudos dydis [c] yra labai mažas. Šiuo metu rinkoje turime tokią situaciją [ p * c < b ], t.y. įmonės gaunama nauda [b] iš prekybos kenksmingomis prekėmis yra didesnė nei tikėtina bauda [p*c].

Kad situacija pasikeistų norima linkme ir įsigalėtų teisingumas, reikia, kad būtų [ p * c > b ] – tik tokiu atveju įmonei neapsimokės rizikuoti, vykdant nusikaltimą. Net jeigu atsakingos institucijos sugebėtų nusikaltusias įmones nubausti visais atvejais, vis tiek gali tekti didinti baudas: kai [p=1], įmonei bus nenaudinga vykdyti nusikalstamos veikos tik tada, kai [c>b]; tai reiškia, kad jeigu įmonės gaunamas pelnas iš prekybos kenksmingomis prekėmis yra, tarkim, 20.000 Lt, bauda negali būti 5000 Lt – ji turi būti didesnė nei 20.000 Lt. Kuo tikimybė [p] mažesnė, tuo baudos dydis [c] privalo būti didesnis.

:: Kiti prekybos tinklų nusikaltimai

Teoriškai dabar turėčiau paminėti, kokius kenksmingus produktus yra pardavinėję kiti prekybos tinklai. Na, pavyzdžiui, kažkada dėl personalo asmens higienos stokos prekybos centre „Rimi“ kilo salmoneliozės protrūkis: sergantys ir bakterijas nešiojantys darbuotojai užkratą įnešė į tvarkomą maistą, ir keliasdešimt pirkėjų susirgo ūmine žarnyno infekcija. Kitą kartą tame pačiame prekybos tinkle buvo pardavinėjami greipfrutai ir saldainiai su gyvomis kirmėlių lervomis.

Vis dėlto dar norėčiau panagrinėti pora įdomesnių atvejų, dėl kurių buvo kaltinta ta pati „Maxima“, ir kuriuose, mano nuomone, prekybos tinklo kaltės nebuvo.

Pirma situacija apima 1997 ir 2002 m. įvykius (situacijos aprašymą paėmiau iš commonsense.lt). Kėdainių ir Panevėžio cukraus fabrikus valdę VP veikėjai 1997 m. pasinaudojo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo spraga, kad įmonėje nors laikinai įdarbinus riboto darbingumo asmenis galima legaliai išvengti mokesčių. Nepažeisdama įstatymų „Vilniaus prekyba“ nesumokėjo į biudžetą beveik 45 mln. Lt pridėtinės vertės mokesčio. 2002 m. iš neįgaliesiems priklausiusios UAB „Optimalios investicijos“, kuri anksčiau priklausė „VP Market“ akcininkams, ta pati „VP Market“ nupirko penkis nekilnojamojo turto kompleksus, tarp jų Vilniuje esančią „Maxima bazę“, bei Klaipėdoje esančią „Hyper Maximą“. Pagal tuomet galiojusią PVM įstatymo lengvatą „Optimali investicija“ buvo atleista nuo pareigos pervesti valstybei 18 proc. PVM mokestį nuo sandorio sumos – 79 mln. Lt, nes 100 proc. jos akcijų priklausė invalidų organizacijai.

Suprantama, kad daug kam toks „Maximos“ poelgis atrodo nelabai moralus, tačiau jis juk nėra nusikalstamas. LLRI sako: „Tikri verslininkai ir yra tam, kad ieškotų būdų, kaip gauti kuo daugiau pinigų. Tai – jų darbas, ir visai nesvarbu, ar tie pinigai iš pirkėjų, ar iš valstybės biudžeto. Taigi, jau tampa taisykle, kad šią įmonę galima tik pasveikinti už gebėjimą naudotis įstatymų spragomis. <…> Pasinaudojimas įstatymų suteiktomis galimybėmis yra teisėtas“.

Aš sakau: „laikytis įstatymų“ ir „pasinaudoti įstatymų spragomis“ yra tapačios sąvokos. Dėl įvairių išimčių įstatymuose, leidžiančių įstatymus įvairiai traktuoti ir savo naudai pasinaudoti įstatymų spragomis, kalta valdžia kaip nekompetentinga nekokybiškų įstatymų leidėja. Antra vertus, manipuliuodama ir naudodamasi įstatymų spragomis „Maxima“ uždirbo tik keliasdešimt milijonų, o milijardus užsidirbo švariai – juos „Maximai“ savo noru sunešė patys pirkėjai.

Kita situacija vyko 2004 m. birželį. Konfliktas tarp alaus pardavimų lyderės „Švyturio-Utenos alaus“ ir „Maximos“ prekybos tinklą valdančios „VP Market“ kilo, kai „VP Market“ atsisakė pardavinėti „Švyturio-Utenos alaus“ produkciją, kaltindama jos vadovą kurstymu prieš prekybos bendrovę sudaryti kartelinius susitarimus. Aludariai buvo įsitikinę, kad tai – „VP Market“ spaudimas, kuriuo siekiama pagerinti sutarties sąlygas bei gauti papildomų nuolaidų. Viskas baigėsi tuo, kad maždaug tris savaites „Maximos“ prekybos centruose nebuvo parduodama „Švyturio-Utenos alaus“ produkcija.

Tradiciškai manoma, kad tai yra tipinis atvejis, kai didelis ir piktas prekybos tinklas engia mažučius ir silpnučius tiekėjus. Šį atvejį esu išnagrinėjęs penktoje šio straipsnių ciklo dalyje (skiltyje „Pardavėjo ir tiekėjo tarpusavio santykiai – teorinis pavyzdys“). Kelios mano išvados: Atsižvelgiant į tai, kas dėl gamintojo ir prekybininko konflikto praranda pajamas, tas ir turėtų nusileisti ir priimti kontrahento keliamas sąlygas. Daug gamintojų išgyvena ne todėl, kad gamina labai gerus produktus, bet todėl, kad tie produktai vartotojams patogiai pateikiami prekybos centruose.

Kaip viskas baigėsi iš tikrųjų? „VP Market“, nutraukusi sutartį su „Švyturio-Utenos alumi“, jo vietą pasiūlė kitiems Lietuvos aludariams, taip pat alų importavo iš Vokietijos, Čekijos, Slovakijos, ėmė aktyviau siūlyti vartotojams egzotišką japonų ir kinų alų. Netekęs didžiausio pirkėjo Lietuvoje, „Švyturys-Utenos alus“ šį praradimą kompensavo, didindamas eksportą ir pardavimus mažose parduotuvėse. Galiausiai konflikto atomazga – mažesnės alaus kainos.

Išvada. Mano nuomone, aprašytose situacijose „Maximos“ kaltės nebuvo. Pirmu atveju PVM pasisavinimas gal ir nebuvo moralus, užtat buvo visiškai teisėtas (kaltas – įstatymų leidėjas). Antru atveju turime tiesiog dviejų šalių konfliktą (dažnas atvejis versle), kuriame abi pusės savo jėgomis pasiekė kompromisą.

:: Prekybos tinklai vaidina geručius

Kartais prekybos tinklai apsimeta socialiai atsakingais ir padedančiais skurstantiems. Pavyzdžiui, didieji prekybos tinklai bendradarbiauja su labdaros ir paramos fondu „Maisto bankas“, rengiančiu kasmetines akcijas, kurių metu gyventojai kviečiami prekybos centruose nupirkti ilgai negendančių maisto produktų ir paaukoti juos nepasiturintiems žmonėms.

Taip pat „Maisto bankas“ kartu su prekybos tinklu „Iki“ vykdo dar vieną paramos akciją – socialiai remtiniems gyventojams dalijami paskutinę dieną galiojantys maisto produktai. „Iki“ yra vienintelis tinklas, kuris neparduoda paskutinės dienos galiojimo produktų. Kiti prekybos tinklai „Maisto bankui“ neturi ką atiduoti, nes parduoda paskutinės galiojimo datos produktus; savo ruožtu „Maisto bankas“ nepriima produktų su pasibaigusiu galiojimo terminu.

Be to, šiuo metu „Iki“ vykdo internetinę gerumo akciją „Kalėdų stebuklas“: paspaudus specialų akcijos skydelį akcijos sąskaita automatiškai papildoma 5 ct. Surinkus pakankamą sumą, bus perkami žaisliukai, kurie per Kalėdas bus išdalinti sunkiau besiverčiančių šeimų vaikams. (Aš pats visuose skaitomuose tinklaraščiuose tą baneriuką spaudinėju, nors savam tinklaraštyje dar nesu įsidėjęs; gal vis dėlto reikia įsidėt.)

Sunku įvertinti, kas iš tokių akcijų gauna daugiau naudos: ar skurstantys asmenys, gaunantys nemokamų maisto produktų ir žaislų, ar didieji prekybos tinklai, tokiomis viešųjų ryšių kampanijomis susikurtu socialiai atsakingų bendrovių įvaizdžiu viliojantys pas save daugiau pirkėjų. Tačiau vienareikšmiškai – nauda abipusė, ir tokie projektai yra sveikintini.

:: O kas, jeigu vartotojai yra kvaili nesusipratėliai?

Ankstesnėse dalyse įrodinėjau tokius dalykus:

Prekybos tinklo turima rinkos galia yra jo efektyvios veiklos rezultatas. Rinkos galia – tai vartotojų įvertinimas, suteiktas tinklui už tai, kad šis sugeba patenkinti vartotojų poreikius. Vartotojas yra padėties šeimininkas: vartotojas prekybos tinklui gali suteikti rinkos galią, gali ją ir atimti.

Prekybos tinklai ir tiekėjai yra abipusiai priklausomi vienas nuo kito. Kiekviena įmonė savo verslo riziką iš dalies perkelti veiklos partneriui. Būtent vartotojai yra labiausiai suinteresuoti, kad prekybos tinklai kuo labiau spaustų tiekėjus. Reguliuodama prekybos tinklų ir tiekėjų santykius valdžia kovotų su vartotojų pasirinkimais.

Savo straipsniuose visuomet kaltinau valdžią už tai, kad ši, siekdama griežčiau reguliuoti prekybos tinklų veiklą ir taip „padėti“ vartotojams ir smulkiesiems prekybininkams, tik pakenktų, o dėl didesnio verslo reguliavimo visuomenė patirtų tik žalą.

O kas, jeigu vartotojai yra kvaili? O kas, jeigu vartotojai nesupranta, ką daro, apsipirkinėdami prekybos centruose ir taip jiems suteikdami žymiai didesnę rinkos galią nei smulkiesiems prekybininkams? Tokiu atveju logiška būtų manyti, kad valdžia turėtų griežčiau reguliuoti verslą ir atstatyti „protingą“ padėtį, kai rinkoje klesti smulkieji.

Tarkim, vartotojai iš tikrųjų yra kvaili nesusipratėliai. Bet tie patys kvailiai, kurie vaikšto į prekybos centrus, juk išrinko ir esamą valdžią. Todėl valdžia turėtų pagrįstai abejoti savo kompetencija priimti protingus sprendimus. Gauname uždarą ratą: kvailių išrinkta valdžia neturi moralinės teisės leisti įstatymus, neva kuriančius „teisingesnę“ padėtį mažmeninės prekybos rinkoje.

Todėl belieka pripažinti faktą, kad vartotojai yra protingi, jų pasirinkimai pirkti pigiai ir patogiai prekybos centruose, o ne mažose parduotuvėlėse yra racionalūs, o valdžios intervencija į prekybos tinklų veiklą būtų tik kova su vartotojų pasirinkimais.

:: Į kovą su prekybos tinklais!

Visiškai suprantu žmonių silpnybę idiliškiems, lyg iš atviruko perkeltiems vaizdeliams su jaukiomis miesto gatvelėmis, kuriose veikia daug mažų individualių parduotuvėlių ir kepyklėlių, kur parduotuvėlės savininkas jus asmeniškai pažįsta ir kas rytą pasisveikina.

Jau rašiau, kad smulkusis verslas – tai ekonomikos variklis, tvirtos viduriniosios klasės garantas, kad valstybė ekonomiškai ir politiškai stipri tik tada, kai smulkusis verslas išvystytas, kai didžioji visuomenės dalis ne tik dirba smulkiojo verslo įmonėse, bet ir patys iš jų perka prekes bei paslaugas. Taip pat rašiau ir tai, kad valdžios sukurti apribojimai didiesiems prekybos tinklams sumažintų bendrą rinkos efektyvumą ir pakenktų visuomenei: daugiau darbo vietų smulkiajame versle ir didesnės gyventojų pajamos netektų prasmės dėl išaugusių kainų, vartotojams išleidžiant didesnę proporciją savo pajamų kasdienėms prekėms, o apsipirkimo procesas taptų laikui imliu darbu.

Nors rinkoje vyraujantys didieji prekybos tinklai visuomenės mastu yra efektyvesnis darinys nei smulkusis verslas, niekas nedraudžia eiti į kovą su prekybos tinklais ir ginti smulkiuosius. Tačiau apeliuoti reikia ne į valdžią (nes jos kuriami įstatymai gali pasunkinti padėtį ne tik patiems prekybos tinklams, bet ir smulkiesiems prekybininkams bei vartotojams), ne į pačius prekybos tinklus (nes jie yra priklausomi tik nuo vartotojų, t.y. gali parduoti tik tai, ko vartotojai nori), bet tiesiogiai į vartotojus.

Vartotojų veiksmai gali būti nukreipti arba prieš prekybos tinklus, arba už smulkiuosius prekybininkus.

Jeigu vartotojai susivienytų ir nepirktų konkrečiame prekybos tinkle (net ir tada, kai tinklas drastiškai sumažintų kainas), – kiek laiko prekybos centrai stovėtų atvėrę duris ir desperatiškai lauktų pirkėjų? Savaitę? Dvi? Ir viskas – bankrotas.

Tačiau toks scenarijus yra nerealus. Kodėl? Pirmiausia, nėra jokios svarios priežasties boikotuoti kurį nors prekybos tinklą, juk neboikotuosi vien tik iš idėjos. Nuodingi produktai, sakote? Darbuotojų išnaudojimas, susidorojimas su prekybos tinklo profsąjungos nariais? Taip, kai kas nusprendžia nepirkti viename ar kitame tinkle pasibaisėję pranešimais žiniasklaidoje. Tačiau tokių pirkėjų – vienetai. Antra, žmonės supranta, kad teoriškai bet kuris eilinis prekybos centro darbuotojas yra laimingesnis nei darbo nerandantis bedarbis. Žmonėms būtų gaila tūkstančių vargšų darbuotojų, išmestų į gatvę, todėl apsipirkdami prekybos centre žmonės jaučiasi prisidedantys prie darbo vietų išsaugojimo. Trečia, visiškai neįtikinamai skamba mintis, kad vartotojai nesusiviliotų ypač mažomis kainomis. Vartotojų pilietiškumas bejėgis prieš prekybos tinklų viliotinį. Duok žmonėms visko DAUG ir PIGIAI, ir niekas nereikalaus iš prekybos tinklo nei socialinės atsakomybės, nei pagarbos darbuotojams.

Kitas būdas sužlugdyti prekybos tinklus yra tiesioginis smulkiųjų prekybininkų palaikymas. Kad šis būdas pasiteisintų, reikia pritraukti kuo daugiau šią idėją palaikančių dalyvių. Tarkim, jūs esate šios pilietinės akcijos iniciatorius ir vadovas. Jūsų veiksmai turėtų būti tokie:

1. Skatinti žmones nepirkti prekybos centruose;
2. Agituoti žmones už apsipirkimą tik mažose parduotuvėlėse;
3. Įrodyti žmonėms, kad mažose parduotuvėlėse pirkti didesnėmis kainomis nei prekybos centruose iš tikrųjų ekonomiškai apsimoka;
4. Įrodyti žmonėms, kad blaškymasis visą dieną, aplankant daugybę po miestą išsibarsčiusių specializuotų parduotuvėlių, kol įsigyjamas suplanuotas prekių krepšelis, iš tikrųjų yra laiko taupymas;
5. Įrodyti žmonėms, kad neturėjimas galimybių šalia mažos parduotuvėlės pasistatyti automobilio iš tikrųjų yra patogumas;
6. Įrodyti žmonėms, kad mažos parduotuvėlės darbo pabaigos laikas, sutampantis su daugumos žmonių darbo pabaiga, yra vartotojų poreikių tenkinimas.

Praneškit man, kai įgyvendinsit visus šiuos punktus ir į šią pilietinę akciją būsit įtraukę bent pusę didmiesčių gyventojų – parūpinsiu jums Nobelio Ekonomikos premiją už įrodymą, kad vien dėl kilnios idėjos vartotojai laisvoje rinkoje gali tapti absoliučiai neracionalūs.

Principas „neklausk, ką valdžia padarė dėl smulkaus verslo, klausk, ką tu pats gali padaryti dėl smulkiųjų prekybininkų“ yra sunkiai įgyvendinamas praktikoje. Pirmiausia todėl, kad prekybos tinklai tenkina daugumos vartotojų poreikius ir šie vartotojai nemato prasmės keisti sau įprastos apsipirkimo vietos.

Tačiau geriau gyvendami žmonės bus vis mažiau priklausomi nuo mažų kainų, vis daugiau dėmesio skirs produktų kokybei, ekologijai, savo sveikatai ir vis labiau rūpinsis, ką jie valgo, ką dėvi, kokias priemones ir medžiagas naudoja buityje. Būtent čia randasi daugiau galimybių smulkiajam verslui: specializuotoms parduotuvėms, esančioms „arčiau vartotojo“, lanksčiau reaguojančioms į paklausos pokyčius bei specifiką, teikiančioms papildomas individualizuotas paslaugas, užimančioms unikalią nišą rinkoje ir prekiaujančioms gaminiais, kurių nėra didžiųjų prekybos tinklų lentynose.

:: Kaskart jums apsipirkus prekybos centre, Dievas nužudo po smulkųjį prekybininką

Kad ir kaip gerai prekybos centrai tenkintų vartotojų poreikius, vis dėlto kol kas pirkėjai prekybos centrus myli tik veiksmais, bet ne žodžiais. Kaip vyksta pilietinis pasipiktinimas visagaliais prekybos centrais?

Visur gerai, prekybos centre – geriausia. Prekybos centras išnaudoja darbuotojus? Įmonė be socialinės atsakomybės pasmerkta žlugti!!! Tačiau kol kas prekybos centras yra arčiau namų ir čia verta sugrįžti kasdien – negi keisiu kasdienius ritualus. Prekybos centras spaudžia smulkiuosius gamintojus? Smulkiojo verslo duobkasiai turi būti nubausti!!! Na, o kol kas reikia išnaudoti galimybę prisipirkti tiek daug už tiek mažai – negi nesidžiaugsiu, kad nereikia mokėti daugiau. Prekybos centras pardavinėja vaikų žaislus su nuodais? Vagys! Aferistai! Kur jūsų sąžinė!!! …O, šią savaitę viščiukų ketvirčiai – tik 5,49 Lt! Kvailas būsiu, jei praleisiu tokią progą: praktiški žmonės renkasi ten, kur apie viską pagalvota.

Šalyje kasmet mažėja smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių, bet plečiasi didžiųjų prekybos tinklų užimama rinkos dalis. Valdžia įvairiais būdais bando apriboti prekybos tinklų veiklą, nesuvokdama, kad dėl griežtesnio verslo reguliavimo galiausiai vis tiek nukentės arba vartotojai, arba vartotojai, arba vartotojai. Nes prekybos tinklai pinigus uždirba ne vogdami, bet suteikdami pirkėjams tai, ko šie nori, ir milijardus prekybos tinklams savo noru sunešė tie, kas skaičiuoja kiekvieną litą. Ar jūs vis dar manote, kad prekybos tinklus reikia keikti, demonizuoti ir varžyti? Aš – ne.

::

<<< 1 dalis :: <<< 2 dalis :: <<< 3 dalis :: <<< 4 dalis :: <<< 5 dalis :: <<< 6 dalis :: > 7 dalis <

Žadėtasis BONUS‘inis straipsnis apie darbo sąlygas prekybos centruose. Iš skundų svetainės atrinkau apie 70 reprezentatyviausių, įdomiausių, absurdiškiausių komentarų (arba jų ištraukų) apie darbą prekybos centruose. Yra ir tikrai žiaurių, yra ir labai juokingų. Kalba netaisyta. Įspėjimas: prekybos centrų darbuotojų išsilavinimas neapima tokio dalyko kaip gramatika.

Kadangi mano tinklaraštis nėra įžeidinėjimų ir drabstymosi purvais vieta, prekybos centrų pavadinimus ir minimas pavardes ištryniau (mano pataisymai – laužtiniuose skliaustuose). Vis tiek  komentarai apie visus keturis prekybos tinklus daugmaž identiški. Daugiau nusiskundimų prekybos centrais galite rasti čia (skliaustuose – komentarų skaičius): „Maxima“ (580), „Iki“ (280), „Rimi“ (297), „Norfa“ (654).

Tikiu, kad šis laisvalaikio skaitalas padės jums geriau suprasti, kokiomis sąlygomis žmonės dirba prekybos centruose. Ypatingą dėmesį prašau atkreipti į paskutinę skiltį „Supratingumo iš pirkėjų prašymas“ – kasininko darbas nebūtų toks kankinantis, jeigu mes, pirkėjai, būtume pakantesni ir mandagesni. Malonaus skaitymo.

Darbo sąlygos

Dirbau [prekybos centre] vergija, daugiau nieko, sedi kasoj 16 val, o po to eidavom deti prekiu i lentynas iki 2 nakties, nuo ryto vel i darba… Na gerai, isnaudoja bet… atkasiau dar viena dalyka. Pameciau darbo knygute, nuejau i Sodra pasiimt popieriaus ka esu dirbusi, tai [prekybos centro] nebuvo ten parasyta, tai reiskias kad dirbom nelegaliai

ten visa sveikata padejau, susidirbau stubura (kilnodama vandenis, nors buvau tik kasininke ir dirbau tik kasoj) sanarei skauda nes stovedavom po 11 val. ant koju, desines rankos sanario tarpo sumazejimas, <…> o buna taip kad net poilsio negauni kur priklauso ir dirbi tol kol rankos nutirpsta, regejimas suprastejes nuo tu monitoriu.. ir net radikulitas? ysivaizduojat? 20 metu panelei radikulitas? tai kur logika?

dirbau [prekybos centre] 3 menesius, nes tik tiek istveriau. Turejau savo skyriu, darzoves, konservinas, kavos arbatos, riesutai, aliejai…. parduotuve dirbdavo nuo 8 iki 22 val. i darba ateidavau 7 val, nes reikedavo darzoves perfasuoti, papildyti. truko darbuotoju tai stovedavau alkoholio kasoj ir prekiaudavau, vel begdavau i sale tvarkytis, pietaudavau 10-20 min. ir tai salta maista uzkasdavau apie kava ir arbata nebuvo kalbos, teko ir galiojimus pienu rinki, ir alkoholi krauti, ka kalbeti apie tuoleta, nebuvo tam laiko, pastoviai pilvu ispustu vaiksciodavau.. vyr, kasininkei ant visko buvo px.. dar is kasu vokdavo, trukumai nerealus… isedavau is parduotuves 24 val, paskutine ketvirta diena 2 val nakties, ir kaip manot kiek valandu ant koju isstovedavau? cia nedarbas, o zmoniu isnaudojimas… Dar direktore sakydavo, tu per leta ir t.t.

Nebuvau kasininke, dirbau skyriuose. bet jie megdavo pasityciodami prikabint nepriklausanciu darbu. pvz valytoja serga, tai mes darbuotojos turedavom valyt tualetus, grindis.

toji mazyte parduotuve, kur mazai kasininkiu, kur mokamas mazas atlyginimas, kur dirbi po 16-17 valandu per dien ir taip istisas 4 dienas, o kaip reikia, skaiciuoti atlyginimus raso po 11 valandu. kur teisybe? jos nera, ir netiesa kad priskaiciuoja virsvalandzius, i juos niekas neatsizvelgia.

Negalvokite, kad [prekybos centras] išnaudoja tik paprastus žmogelius. Adminstratoriai irgi turi ne tik savo darbą dirbti, bet ir prekes į lentynas krauti, paletes tampyti. Atsakai už viską kas priklauso ir kas ne. O dirbi iki išnaktų nuo 8 val. iki 23 val. ir dar savaitgaliais reikia ateiti, nes jei nepasirodysi būsi pats blogiausias.

pries puse metu dirbau kasininke, ziauriai sunkus ir atsakingas darbas, <…> beto per puse metu neivienu svenciu namie, zmones bjaurus nesiskaito o administarcija juos gina, blogiausia kai negali zodzio jiems atsakyt nes jie paraso skunda ir tau nuo algos atskaiciuoja 200 lt isivaizduojat?

Visiems atrodo, jog kasininku darbas lengvas, tik sedi kasoje ir tiek. Deja, klystat zmoguciai, krauti sale taip pat privaloma, o juo labiau kai buni atsakingas uz kelis skyrius saleje.. Grizus namo po darbo nieko nebesinori.

darbotojos pacios turi darbo grafikus sudarinet, visus uzsakimus darit, dirbt virsvalandzius, uz kurius zada moket, bet nemoka. skiriuje dirba tik po viena pardaveja pamainoj nuo 7 iki 22 valandos. kur tai matita?

kai vercia dirbti ketures dienas ir turi dvi laisvas, o per tas dvi laisvas dar reik eit i padejimus nes grasina atleist, tai kada pailset? tada viskas sustreikuoja ir sirdis ir sweikata. [prekybos centras] isnaudoja zmones tiek kiek gali, o zmones sedi ten nes neturi kur eit ir kito darbo, jauniem zmonem su sweikatom prastai, o ka pasakyti apie senyvo amziaus. [prekybos centras] naudojas krize, atlyginimus mazina, visiem sako kad zmoniu neatleidineja o jie patys iseina kruvio neatlaike, nors istikruju jie privercia rasyt pareiskima kad iseini savo noru, kad kompensaciju nereiktu moket.

Ju sąžinė ir apmokejimas bus toks kiek tu lysi jiems i užpakalį, apie kokius tarifus dar kalbate? Vos ne kas mėnesį keičiasi darbo sutartys, daro kaip jiems naudingiau.

Kazkas kazkada pasake kad [prekybos tinkle] komunizmas. Bet patikekit chebryte – ten tikrai taip ir yra. Sektantu metodai ir diktatura. Visi tokie isitempe kad uz klaida net iki mustyniu einama. Atvirai nepasakoma ir konfliktai nesprendziami o vyksta engimas, varoma baime ir nurasinejami zmones. Dabar kai viska prisimenu tai tiesiog tvardausi kad nesulauzyciau klaviaturos. Ten tiesiog skatinamas vienas gyvenimo budas ir viena mastysena: “darbas yra viskas ka turiu ir persiplesiu per puse kad padaryciau viska idealiai”. Kazkada teko ilgiau paziopsoti i viena sandeliu vadovu – vyrui rankos dreba taip kad sunkiai suvaldo sauksta. Daugumos akyse beprotybe.

Per kelis men 3 kartus keitesi sekretore, keitesi gal 6 vadybininkai, jau nekalbu apie pardavejus ir kitus darbuotojus. Kas dirba dabar – visi skundziasi. Ir tikrai yra del ko – valdzia nesiskaito, centus moka, etatus sumazino, is 30 kasu dirba tik 3 – ar normalu toks kruvis kasininkam? Ne viena karta maciau verkiancia darbuotoja.

ten toks zmoniu isnaudojimas vyksta…. dirbi virvalandzius o gauni tik uz 8 val. darbo. ari kaip arklys ir nieko… nei atlyginimas didesnis nei kaip su zmogum skaitosi. esi tik suo. dabar uzdraude rukyti. pasirasyti pas apsauga reikia kada iseini parukyt kada grysti. ir viska atskaito nuo tau priklausanciu pietu. tai lieka is pietu tik 5 min.

kad varineja is skyriaus i skyriu tai tikrai. idarbinta buvau konditerijos skyriuje, bet tai nereiskia kad sukausi tik jame. amzinai varinedavo i mesos skyriu, zuvies, ten kur nuolat kruva zmoniu trypcioja. kai dirbi svetimame skyriuje, juk negali tinkamai susitvarkyt savojo, aptarnaut zmoniu. bet cia tame [prekybos centre] valdzia neizvelgia jokiu problemu. jei nespeji suktis per kelias vietas – tai tavo reikalas.. dirbam uz tris darbuotojus. varom kiek iskabinam.

Apsipirkinėjau kaip visada [prekybos centre] su savo dukryte 3 m. pamačiau, kaip per parduotuvę dienos metu prabėgo didžiulė žiurkė, pasakius darbuotojai, kuri valė lentynas, ji atrėžė, kad apie tai žino ir jų čia ne viena. esu pasišliktėjus bei bijau dėl savo vaiko, kad neužsikrėstu kokiais nors parazitais.

spaudimas iš darbdavių pusės yra nežmoniškas. Jautiesi kaip vergas tenai. Papildomai turi vaikščiot būtinai, per šventes dirbi visada po 6 dienas po 12 val., kartais ir daugiau, o jei jau atsisakai papildomai, be to kad nuo algos nuima po 200 Lt., tai dar taip iškreips, kad esi jau didžiausias [prekybos centro] priešas ir kai tau ko prireiks jau gali nesikreipti.

Pavyzdziui kur teisybe, darbuotojai kurie ruko eina rukyt po 10 ir daugiau kartu, o tie kurie neruko negali ne minutes ilgiau pasedet, kavos atsigert. Dirbant [prekybos centre] nori nenori turi pradet rukyt, nes turesi pailset pertraukele, o jei nerukai, arsi kaip arklys be poilsio ir neduok dieve pamatys kad tu stabtelejai snektelt prie tu kas ruko. Tai busi pats blogiausias darbuotojas, reiskia stovi nieko nedirbi. Vienu zodziu darbuotojas ten prilygsta negrui kuris dirba plantacijoje.

[Prekybos centras] man padejo suprasti koks esu laimingas ten nebedirbdamas

Vadovai

Bet jei direktoriumi tampa gyvunas (pvz.: kiaule) – tai ir darbo stilius kiauliskas. Kiek pamenu [prekybos centrui] kazkada vadovavo tokia [vardas], na tikra kiaule viskuom: isvaizda, darbo stiliumi: nieko nemokejo, nesuprato, o knisosi visur ir save tik gyre.

kaip atvaziuoja i musu parduotuve padaro toki pati chaosa, dirbom ramiai kol siaubune [pavardė] atostogavo, grizus padare susirinkima, nes vel pasikeite direktore, ir ka jus manot, mosikuoja su ranka per gera vieta ir rekia, kad jai viskas p….ui, kad jinai nieko nebijo ir todel daro ka nori, nes valdzia darbuotojais netiki, o tiki ja.

Apsaugok viešpatie šitą prakeiktą skylę, [vardas] – vadinamą direktorę, kuri visiškai kiaura, nes neiškiša nosies iš kabineto ir nevaldo padėties parduotuvėj ir tas jos pavaduotojas, o ypatongai tą bjaurybę storulę amžinai prakaitu smirdinčią. Ji tupi už dėžių sandėly ir klauso kas ką kalba, o paskui bėga pas “direktorę” ir dar padvigubinus plepa nesąmones.

nes pas mus [prekybos centre] ji [vadovė] klauso tik tai ka nori girdeti ir is tu kuriuos nori klausyti (klauso tik tu kurie jai lenda i subine atsiprasant), tokios direktores, kuri taip bandytu skaudinti, izeidineti ir t.t. ten dirbancius zmones, pas mus dar nebuvo. Ji nemoka bendrauti, net isklausyti kas jai sakoma nemoka. Nera nei vieno darbuotojo (isskyrus tuos subinlaizius) kuriam ji patiktu, visi i darba eina kaip i pragara.

Apie vadibinke [vardas] galiu pasakyti, kad tai didele boba su kiausais. Bet kokias prekias kai jai sauna i galva liepia kraut kituose skyriuose, vagia, kai savaitgaliais direktores nebuna ir kavute geria, net nepietaudavo su darbuotojais, pasikelusi lb.

zodziu truksta, direktore [vardas pavardė] vaiksto kaip pelkiu Vanda, su darbuotojais pakalbet kaip zmogus nemoka burbuliuoja kazka sau nesuprasi, net nesisveikina, atsikrate senu darbuotoju susirinko savo kolektyva subinlaiziu, pati ten kazin kokiais neaiskiais rysiais pagarsejusi net i darba ateina juodasikniai ieskot

[Prekybos centras], ne katastrofa o tiesiog kazkoks Kosmaras! Direktore [vardas] niekada nebuna geros nuotaikos. jai taip pat reikia vadovaut gestapui. Tereikia tik paklausyt koks jos leksikonas! jai nieko nereiskia nusikeikt arba prieit prie darbuotoju ir sakyt – tarp musu yra kale! ar tai normalu. ar taip vadove turi bendraut su pavaldiniais!

nera baisesniu zmoniu kurie nemoka elgtis parduotuvej atrodo kad atejo ganibalai, laukiniu gauja. dirike skirsto atlygimus kaip nekeista pagal snuki tiksliau veido konturai neatitinka jos reikalavimu daugiau minimumo negausi. viena men. darbuotojas gauna 700lt kita men 1.900lt kaip jums tokie pokyčiai.

o atvaziuoja atsiprasant profke baiges ir per svogeri karjera padares buliukas garbanotas vos ne kaip ant kurvos vidury sales pradeda staugti be laba dena ir viso gero.

vagilka, aferiste, keikune, smirde……. o taip smirde…. uz tai, kad valytoja sugebejo pasakyti, kaip ji smirdi, buvo ismesta is darbo…. o kiek asaru praliejo zmogus, kad isgirdo karcia teisybe… aciu dievui, po to praustis pradejo….

Negana to kad esi pats ir krovėjas, ir salės darbuotojas, valytojas, kasininkas – bet tik ne žmogus. požiūris į darbininką 0. <…> regijoninis direktirius ponas [vardas], net labas praeidamas negali pasakyti darbuotojams. O jie kaip arkliai pluša kaip sau. Labai įdomu ar mūsų tikrai visi vadovai yra tokie neišauklėti, kiaulė pro šalį praeidama ir tą pasako kriukt.

Dar neteko bendrauti su tokia degradavusia direktore, taip, degradavusia, tiesiogine to zodzio prasme…. kai zmogus kiekviena diena i darba ateina su besikratanciom rankom ir kvapu tai jau yra degradavimas. Na ir tai kad darbo metu megsta atsipalaiduoti manau niekam nepaslaptis, nes tai ir nera slepiama.

blogiausia ka pamenu buvo mano vadove. Ji tikra isterike, jei pastoviai atrodo, jog as nieko nedirbu (nors plusau iki prakaito), grasindavo atleidimais, ne minutei neleisdavo pailseti. Negana to, pastoviai dirbdavau virsvalandzius iki vidurnakcio. Kai panorau iseiti, pradejo grasinti, nuolat ,,pamesdavo” mano prasyma atleisti is darbo (taip prireike vieno menesio kol paleido). Dar dirban elgdavosi kaip su suniu, pvz. sandelyje (kur pirkejai nemato), jei noredavo man duoti koki daikta, tai jo niekada neduodavo i rankas, o tiesiog numesdavo man prie koju

mes verkiam dabar. Nors vieno darbuotojo paklausk apie dirike, tai tokios kales dar si parduotuve nemate. ji nekencia darbuotoju, jai visi debilai, nevalos ir tinginiai. Apie pasisveikinima net kalbos nera. Sypsenos jos veide dar nieks nemate, algas ir taip mazas nukarpe. jos pasakymas del manes galit visi iseit. <…> O kaip reke ant kasininkes pri zmoniu ta apsiverke ir isejo.

paimkim kad ir vedejos, ar nejuokinga kad moteris melzusi karves atejo dirbti i [prekybos centrą] ir is karto tapo vedeja? pati is jos piena pirkdavau!

Ar būtumėt laimingas, jei atėjęs į darbą jaustumėte psichologinį terorą (kito apibūdinimo nerandu). Pardavėjos yra apšaukiamos necenzūriniais žodžiais, kišamasi į asmeninį (netgi intymų) gyvenimą. <…> Akivaizdžiai susireikšminusi moteris, kuriai reikėtų dirbti kalėjimo prižiūrėtoja, o ne vedėja.

pastaruoju metu ten tikrai kazkas ne taip, net nemalonu uzeiti. Itampa jauciasi jau izengus i prekybos sale. Darbuotojai bijo akiu pakelti i zmones, ju akyse baime ir susikaustymas. Girdejau, keitesi parduotuves direktore, nejaugi tai jos “nuopelnas” del tokios atmosferos? Kaip zmonems dirbti tokioje aplinkoje? O kaip jaustis pirkejui?

įsidėmėkėt [prekybos centro] vadovai nežmones, jei nežino kas yra: 1.žmogiškumas, 2.meilė, 3.supratingumas. p.s jie neturi vaikų ir nesupranta gyvenimo džiaugas. (tai senmergių kontora —-> senų mergų, kuriuos mėgsta kitus draskyti —–> girdi tai tau, tu perskaičius suprasi, nes aš tave pažįstu)

Na teko dirbti [prekybos centre], kur direktore neisaukleta, erogantiska, kas antras zodis -keiksmazodis. Va ten tai baisuokle. Bet kai isejau is darbo, suzinojau, jog baltaruse. Tai nesistebiu, kad taip elgesi. I Sibira ja pirmu traukiniu……

direktoriai [vardas] dirbt tik kiaulidei inai vertina zmogu ne pagal darba o pagal simpatija patinka zmogus mokesiu nors jis ir nevertas tos algos, o kurie stengiasi dirbt jie blogiausi, labai gerai kad ji dingo is [prekybos centro], mes to labai dziaugemes ir linkim kad is jos pasiticiotu kas nors kaip ji is darbininku, ir dar linkim ko blogiausio kas yra siam gyvenime, susimastik kiaulyte.

Darbo sąlygos + Vadovai

[Prekybos centre] dirbau metus, bet tai buvo tikrai pragariski metai, <…> ten sales darbuotojai daro kroviku ir net valytoju darbus, dienomis smegenis spaudzia direktore [vardas] ir varineja is kampo i kampa pati nezinodama ko reikia, is paskos laksto vadibininke [vardas] ir irgi rekia ka cia darai, o as sakau direktore lepie, na jos ten tikreusei kaip susitarusios, dviesie zaidzia kazkoki manjakiska zaidima, maciau net kai viena karta i bendradarbi sulciu poka sandely paleido, ir liepe eit ir uz ji susimoket, lekiau is darbo del to kad pietavau kaip priklauso valanda, darbuotoju pietus ten buna mazdaug 15 min, jei nespeji, gali atimt lekste ir ismest maista, parukyt ar i toaleta iseidavau tik kai vadybininke buvo uzsiemusi, o direktore darba baigdavo. Moteriskes tai isvis ten kasdien apsiverkusios sededavo, <…> beje dar [prekybos centro] virtuveje veisesi ziurkes, o sandely balandziai.

parduotuvių direktoriai labiausiai dreba dėl savo šiknų tai pardavėjoms ant galvų lipa gąsdindami, kad algas sumažins, kad kitus darbutojus priims dirbti, kurie norės dirbti, nes atseit dabar už durų šimtai laukia. tik įdomu, ar ilgai, ar nereiks vėl darbuotojų su žiburiu ieškoti?

[Prekybos centre] dedasi tikrai baisus dalykai atejus naujai direktoriai. Tokio nesugebejimo dirbti savo darbo dar nesu mates. Kaip antai kasininkes dirba labai sunkiai aptarnauja zmoniu per diena nuo 3oo iki 500 uz kiekviena klaida turi padengti nuostolius is savo kisenes, uz minusa kasoje joms nuskaiciuojama is algos jai kasoje plius 3lt jos gauna baudos taskus Surinkusios tam tikra tasku skaiciu moka taipat baudas.

Apsurdas, virsvalandziai, amzinas nepasitenkimas darbuotojais, metymas nuo vienos darbo vietos prie kitos ir daug visokiu kitokiu niuriu niuansu. Ten gali dirbti tik arba ypatingai psichologiskai stiprus zmones, arba tie kurie moka be muilo landzioti ten, kur net sunys nosies nekisa…

pasake kad jei as pasinaudosiu sau priklausancia pertraukele, tai ji man sumazins atlyginima. <…> valdzia tik reiskia kad mes privalome dirbt ir nesvarbu, kad salygos nezmoniskos, o kai pasakai kad nori eiti i tualeta, tai pasiulo palaukti darbo pabaigos. pati ten siuo metu dirbu, o neisenu, nes laukiuosi… uzjauciu pati save ir visus ten dirbancius.

[Prekybos centre] bardakas. viena pamainos virsininke rekia kaip isprotejus, o jai padeda jos dukra kuri dirba priemeja. kasininkes varo po 15 val. keturias dienas ir niekam galvos neskauda del to. atostogu neleidzia tik valdzia gali eit atostogaut i puse metu du kart o darbuotojai tegul aria kaip kvailiai.

susirgt negalima, nes grasina atleist is darbo. dirbt liepe nuo iki…. isleidzia atuostogu tai dar reikia ateit sestadieni ir sekmadieni dirbt, tai kokios cia atostogos???? siap visa diena ant koju, sedi kosoj tai ir dar krauni 2 skirius!!! o jej spesi popietaut be triuksmo kokia 5 val, tai skaityk, kad pasiseke!! rekia ant darbotuoju viduri sales! ar imanoma dirbt 6 dienas po 14 val ir 2 dienas namie but???

Klaiku. Prekiu vadove [vardas] visiskai nesiskaito su pardavejom, saukia, izeidineja, nelisi jai i sikna – meta is darbo, o po to dar ilgai apkalbineja su kitom pardavejom! Sumazino etatus, dirba visos po 0.75 etato, pardavejai uzkrauna po 3 skyrius, aisku ir pirkejai nepatenkinti kai reikia pusvalandi laukt kol kazkas mesos gabala pasvers… Daug kas iseina menesi isdirbes. Kai pasako kad nori iseit, vadove uzsipuola – sako kad geriau nieko nerasi, darbo negausi, pinigu neturesi, eik lauk, tukstantis norinciu…

direktore [pavardė] nebezino kaip begazdinti darbuotojus. Dabar jau sugalvojo, kad ir valgyti ir rukyti, taip pat ir i tualeta eiti reikia pagal grafika. Uz bet koki nusizengima grasina sumazinti alga, atitinkamai nuo 50-100 lt, pzv uz tai kad per ilgai uzsibuni tualete. Tai ar cia normalu? Berods grizta lageriu laikai.

Deja gyvenime teko susidurt ir su [prekybos centro] direktore ir su [prekybos centro], abi dar tos mertishes, gali atsistojus saleje perkeju akiwaizdoja isvadint tave kekse vien del to, kd esi nesusirisus plauku, dirbau tikrai sunku darba, nors buwau sales darbuotoja taciau tj neatleido nuo valytojos ir krovejo darbo. Du menesiai praleisti [prekybos centre] siaubingiausi mano gyvenime.

[Prekybos centras] dirba antisanitarinemis salygomis, ja reikia uzdaryti, nieko ten zmones nepirkit, nes tarakonu tenai pilna ir parsinesit ju i namus, matyt cia nuo direktores, nes ji labai smirda, miela direktore praustis reikia

ariam kaip sunys dirbam po 16-17 val per diena, ateiti turi pries 7.3, o jei 5 min veluoji uzsitrauki nemalonumu. valdziai kaip uzplaukia, tai pasakyta yra siandien valgyti negausit, kaip dirbat taip ir valgot. nors jie nesupranta kad mes ariam o jie tik pasedi paaiskina ka daryti ka ne ir iseina 5 valanda namo. ar tai teisybe. neveltui posakis yra – sotus alkano neatjaucia.

neduok tu dieve, juodas zmoniu isnaudojimas, administracija zemiausio lygio, direktore tik 12 klasiu baigusi ir priemusi visas savo drauges ir gimines i geras vietas, ir motinele net dirba virtuveje, <…> ten merginos ir nevaisingos gali palikti, jiems dzin, kad tiek sunkiai reikia kelt, <…> direktore tokia pasikelusi, kad net su darbuotojais nesisveikina, o pamainos virsininkai, tai visai patyliu, <…> viena darbuotoja nesa rozes direktorei, tai alga 1000 litu, o kiti tegauna 800, tai kur teisybe

Zmones ne vergai kad [prekybos centre] dirbtu uz tris! <…> dirbti neimanoma nes nera laiko kada pavalgyt o jau nekalbu apie rukyma! vadove kabinasi prie visu darbuotoju kad neimanoma dirbti o jau ir taip visada is darbo laiku neiseisi dirbi virsvalandzius ir niekas uz tai nemoka! <…> dirba zmones maziausiai po 15-18 valandu ir niekas neatsizvelgia i darbo grafikus ir tai kad darbuotojai ir turi seimas ir asmenini gyvenima!

Gavau darbe trauma. Pamuse stipriai kojos, slaunies raumeny, skausmas nezmoniskas, taciau liepe dirbt toliau nors ir labai skaudejo. Issoko diedelis gumbas, per laika labai istino, nebepaejau, pradejo skaudet nezmoniskai. Sako baigsi darba, galesi eit namo. <…> Pamate administratore kad noriu issikviesti greitaja is savo mobilaus. Pradejo kelti triuksma, neleido ir grasino. Esant pastate neleido kviestis greitosios. Ir jokios greitosius prie paradiniu duru. <…> Ligonineje uzdejo gipsa. <…> Man lovos rezimas, o kita diena jau simta syk skambina ir issitempia y darba aiskintis, nors man skauda ir negalima vaikscioti. Darbe liepe pasirasyti popierius… Grasino… <…>

O ka jau kalbet apie tai jeigu tavo kasoj trukumas yra, siaubas kaip apsauks. tokiu moralu atsiklausysi, kad ausys nuleibs, o kaip tu trukumu nebus, jei tris dienas dirbi ir tik viena laisva, visgi darbas su pinigais. Paskutinis lasas buvo tada kai administratore dave valiklius, kempine ir kibireli liepe nusveist kasas taip kad blizgetu. Tai ar jus isivaizduojat? baigi darba puse venuolikos, o grysti dvylikta.. aisku uz virsvalandzius niekas nemoka. <…> Ten didziausias katorga

tikras kosmaras. dirbti neimanoma. alga minimumas o atskaiciuoja dar is to biedno minimumo, tai lieka isvis kapeikos. pensininkai pensijos daugiau gauna nei darbuotojas [prekybos centre]. vadove [vardas pavardė] negailestinga ragana moka tik rekaut ir lakstyt atkisus nagus. darbuotojai dirba be pertrauku. esi kasininke, bet neapsiriboji tik darbu kasoje – reikia ir uz valytoja padirbt ir uz sales darbuotoja ir uz krovika. valdzia nuolat randa minusus kasoje, ir visoje parduotuveje, todel tuos minusus ne kam kitam o kasininkem ir reikia padengt is savo ubagiskos algos.

O vienos paneles neisleido is darbo i jos pacios vestuvias, pasake, kad jai poxui, ir pagrasino, kad atleis. Ta isvare, istekejo, o kita diena vare i darba, nors jei turejo duoti 3 laisvas dienas, bet aciu Dievui isejo is to beprotnamio. Tokio direktores nesiskaitymo su darbuotojais dar niekur nemaciau.

Ir [prekybos tinklas] vienintelis tinklas, kuris savo darbuotojais dalinasi kaip prostitutem, net neklausia, ar tau bus patogu, atsidaro nauja parduotuve, ir siuncia visus dirbti, teko is Panevezio ir i Kauno baze vazineti, bet netklause ar tu nori, ir ar gali.

dar tokio barako niekur nemaciau. vietoj priklausanciu 8 darbo valandu dirbi po 10-12, ir taip 6 dienas per savaite, buna per iseigine ispuola invenorizacija, tai eini ir nakti skaiciuoji, pora valandu pamiegi ir vel dirbti. direktore [vardas pavardė] visiskai neturi smegenu, vaiko darbuotojus, nuimineja nuo atlyginimu ir atleidzia darbuotojus is darbo be priezasties. <…> laimei neislaike mano nervai ir perejau i [kitą prekybos tinklą], ten atlyginimas dvigubai didesnis ir darbo zymiai maziau, pasijauciau tikru zmogumi

Nėštumas

lengvatos nescioms darbuotojoms netaikomos. vadove nemato reikalo nei valandu trumpint nei kruvio mazint. sunkumu kilnojimas jos akimis yra sveikatingas ir visiskai normalus reiskinys. tai apie kokius tada vaikus galima galvot? tokiom salygom dirbant butu keista jei neivyktu persileidimas.

kai stojo vadovaut pardavėja iš pieno skyriaus tai baisiau nebūna. Kai sužinojo, kad laukiuosi, numušė algą, neva už skyriaus rezultatus, žioma, kaip tyčia iš tų mėnesių dekretinės skaičiavosi, praradau daug pinigų, <…> sugebėjo net į darbą iškviest, prekių išsikraut, nors tuo metu turėjau nedarbingumo lapelį ir buvau 6 mėn nėščia

[Prekybos centras] laikosi nesciuju saskaita. <…> Darbuotoja pas mus nieko negali, ji jokiu teisiu neturi. nesvarbu, kad ji nescia. jokiu apribojimu nera. ari, tampai vos patempiamas dezes.. atejus nuo 10 val. nezinai nuo kurio galo pradet dirbt – kalnai darbu. duonos priveza tiek, tarytum tai butu zmonijai paskutine vakariene. <…> As tikrai nezadu pratylet. bus apskusta sita [prekybos centras] visur kur tik imanoma. praradau vaika 23 nestumo savaite. aisku nuo ko – nuo darbo nuo ko gi dar.

varineja visur, o uz papildoma darba nesumoka. darbo metu duoda kelis darbus is karto pvz tu prekiauk savo konditerijos sk, bet tuo paciu metu sulakstyk ir i mesos skyriu pardavinek. dar man uzrase, kad priklauso man karta i savaite isvalyt visa alkoholio skyriu, lentynas jame, dulketus butelius. o tai cia ar valytojos ar pardavejos darbas? ir mokedavo visiska minimuma. tikru tikriausia katorga. pritariu. jokio gailescio darbuotojams, o as tada dar buvau nescia, bet vistiek liepdavo tampyt dezes su mesomis, nors nesciai tai negalima sunkumu tampyt. todel perileidau, praradau vaika ir i katorga daugiau negrizau. be to pirmadieniais nebudavo kepejos Mantingos bulkutems iskept, tai duodavo man kept. kepi tas bandeles, o tuopat metu begi i kita skyriu zmogui mesos idet. ir taip lakstai. vartai kepamas bandeles, kad tik nesudegtu ir vis begioji is skyriaus i skyriu.

kaip suzinojo kad laukiuosi [prekybos centro] direktore visaip stengesi kad iseiciau is darbo o kaip tvarkiausi dokumentus jau po dekreto del pavardes pakeitimo tai isvis gerai issireiske tipo as atnesiau nestumo pazyma dar nebudama nescia taip iseina siais laikais jos manymu nereikia vaiko nesiot devynis menesius isvis be jokio supratimo

noriu pasakyti [pavardė] is [prekybos centro] kad pagimdziau sveika sunu. nes tu kazkada palinkejai kad daunas gimtu. tai vat moterele atsimink kad lazda turi du galus

Apsauginiai

na o apsaugos vaikinai tai truksta zodzio pav [vardas] nutukes kai kiaule ant kasininkiu rekia pagarbos ne galetu aps virsininkas i tai atkreipt demesi be to priekabiauja sulo myletis ir tap toliau ka jus i tai

<…> pamatė kad Jūsų apsaugos darbuotojas čiupinėja tokiai vienai darbuotojai (iš aprangos sprendžiant, kad ji ne pardavėja) už minkštos vietos. Ir tai vyksta dienos metu, prie kitų dirbančiųjų.

kokia teise turi apsaugos darbuotojas, komentuoti kokius paketus as naudoju, jo pareiga pazymeti o toliau ne jo reikalas. na uz tai as jam gerai atsikirtau po to mano kasa buvo skaiciuojama auditores 2 dienas is eiles. <…> iseidama uzsukau pas apsauga pasisakyti kad buvau trumpam uzbegus ir jau iseinu. apsaugos darbuotojas tas pats kur komentavo kazkada mano paketus, paklause ar moki ciulpt? norejau as jam atsikirst bet apsisukau ir nuejau. cia toks jo kabinimo budas? ar antipatijas taip isreiskia?

Kaip turi reaguoti moteris, kasininke, kai pirkejas vyras pirkdamas pas ja termosa ir kai kasininke atkreipia jo demesi i tai, kad preke brokota ja reikia pakeisti, isgirsta – kad tu su savo [prekybos centru] sudegtum, o salia stovi apsaugos darbuotojas ir atseit nieko nemato? o tai gi yra tesioginis grasinimas! galiu pasakyt tik viena – krize krizej, o ateis tokie laikai, kad i [prekybos centrą] niekas neis dirbt, nes geras darbdavys turi rupintis nors savo darbuotoju saugumu.

Labai baisus dirba apsauginis [prekybos centre] [vardas], ne tik prie padoriu pirkeju kabinejasi, apvagint nori, nors nieko dar nepavoge zmogus, bet gal dar vogs, moteriskei atejus su vaiku apsipirkt ir vaikuciui kazka prie cipsu beziurinejant jau jis prileke ir vos ne uz rankos griebs kad kazka vagia, nors mama salia, dar jis ir su kasininkem labai bjauriai elgiasi, ne viena karta maciau kaip prie tokios mazytes kabinejosi, as tave is darbo ismesiu, ir kai buna zmoniu eiles, visi apsipirkt nori, jis atsistojes su vyr kasininke kasa skaiciuoja, ir keikiasi visaip visi zmones jam “vagys bl…na…”

[prekybos centro] apsauga mane uzsipuole uz tai kad esu gotas tai sumuso ir susparde.

Supratingumo iš pirkėjų prašymas

Daug metu jau dirbu [prekybos centre], visko macius, bet ligi siolei labiausiai skaudina pirkeju elgesys su mumis, darbuotojais. Kodel, dirbancius [prekybos centre], turi nelaikyti zmogumi? Kodel del neatitinkancios kainos, mane turi iskolioti, izeidineti? Kada ateis tokie laikai, kada pirkejai supras, kad kasininkai irgi zmones, kad ir valgyt nori, ir i tualeta, ir, kad nereikia lipt ant galvos metant krepseli prekiu ir saukiant “niekur tu neisi is kasos, aptarnauk mane!” Pirkejai, susimastykit apie savo elgesi parduotuvese!!!! Ir nereiks tada bambeti, kad mes nemandagios. Juk visi zinom posaki: kaip sauksi, taip ir atsilieps.

dirbau [prekybos centre] ir tikrai ten is darbuotojo saiposi kas ne tingi. Pirmenybe teiksiu pirkejams, nebukite tokie ziaurus, neissidirbinekite is darbuotojo, jam ir taip galva prikimsta visokiu nurodymu, tiek valandu ne darbo, o arimo. Ateina babulyte ir iesko galiojimu, gal netycia nepastebejo pardaveja, o tada prasideda…. issilieja, apsaukia visokiais zodziais ir iseina, o tu zmogeli turi viska is kart pamirsti, ir jau sypsotis kitam pirkejui, nes neduok Dieve nepatiks ir kitam… Mielieji bukime supratingesni, juk viska galima isspresti taikiai.

Dauguma žmonių džiaugiasi kai kasininkė pervargusi suklysta perdavusi grąžą ir niekada tau nepasakys, kad per daug atidavei, o juk vakare ji iš savo vargano atlyginimo tą minusą atidavinėja! Nėr šiais laikais gerų žmonių. Kol nedirbau, negalvojau taip, o dabar negaliu žiūrėti į tuos visus kiaules, kurie tik moka ateit ir ant tavęs išsirėkt. Kasininkė – kaip kempinė, turi viską sugerti.

dar 100lt nuima jei neatitinki klientu aptarnavimo standartu! o kad atitiktum standartus turi pasisveikinti su klientu, nusisypsoti klientui, uzkalbinti klienta, ziureti i akis klientui, palinketi klientui geros dienos, padekoti klientui it t.t. ir t.t. vemt vercia mane ta [prekybos centras], o kur dar zmones prisimasto visokiu nesamoniu – tai jam i maiseli salotas idek, tai maisiuka paduok, tai visas akcijas ir kainas mintinai zinok, kai pati alpsti kasoj nevalgius nuo ryto!

ar tiesa, kad kasininkai kasose sėdi su pampersais? <…> Na tikrai ne su pampersais, kad kenciam kai norim tai tiesa. Nes kai eiles zmoniu, pabandyk tu zmogau uzsidaryt kasa. Buna, kad net akis grauzia kaip nori i tulika, o negali iseit.. Nes jei tik pagaliau siaip ne taip uzsidari kasa, jau begsi ir.. atisiras koks “mielas pirkejas”, kuris apstaugs tave, kad nedirbi, davai aptarnauk ir pan. Kai pagalvoji, kiek, jus, mums darbuotojams sugadinat nervu, siaubas.. Jokios uzuojautos, supratimo, kad ir mes zmones, kad ir mes valgyt norim ir pan… Pagalvokit patys, kaip mums sypsotis, maloniai aptarnaut jus, kai esi is visu pusiu apstaugiama, ir jus, ir darbdaviai, nelaikot musu dirbanciu [prekybos centruose], zmonemis. Direktoriai, pirkejai! Pabandykit prisimint, kada esat pasakes gera zodi kasininkei?

Jeigu dar maža – galit pasiskaityti straipsnį (2007 m.) „Vergijos vardas – „Maxima“.

Ką manau apie visus šiuos skundus? Galiu tik pakartoti, ką rašiau anksčiau: Atsitiktinis paverkšlenimas beribėje interneto erdvėje yra beprasmis, skundų svetainė apie visus Lietuvos darbdavius, kurioje rašo bet kas, bet ką ir bet kaip, niekada nesulauks pakankamo dėmesio ir rimto vertinimo. Tik kryptingos pastangos gali duoti vaisių. Taigi, gerbiami prekybos centrų darbuotojai, jeigu norite, kad jus kas nors išgirstų, pradėkite rašyti tvarkingus ir nuoseklius tinklaraščius (blogus). Ir, beje, gramatikos taisyklių laikymasis tikrai nėra baisesnis dalykas už prekybos salėje ant jūsų staugiantį parduotuvės direktorių – vartokite lietuvių kalbą drąsiai.

::

Pagrindinis straipsnių ciklas „Prekybos tinklai: dideli, pikti ir kanda, bet mes juos labai mylime“: 1 dalis :: 2 dalis :: 3 dalis :: 4 dalis :: 5 dalis :: 6 dalis :: 7 dalis

<<< 1 dalis :: <<< 2 dalis :: <<< 3 dalis :: <<< 4 dalis :: <<< 5 dalis :: > 6 dalis < :: 7 dalis >>>

::

Šiandien bandysiu paneigti iš karto dviejų paverkšlenimų pagrįstumą: apie tai, kad prekybos centrų darbuotojai yra išnaudojami, bei apie siūlymus riboti prekybos centrų darbą per šventes.

Ketvirtas paverkšlenimas: „Prekybos centrų darbuotojai yra išnaudojami“

Ne toks ekonominis, labiau humanitarinis paverkšlenimas dėl visagalių prekybos tinklų keliamos žalos – prekybos centrų darbuotojų išnaudojimas.

Pasiaiškinkime „išnaudojimo“ sąvoką. Išnaudojimas – tai vergija: jeigu prekybos centrų vadovai gaudo gatvėje praeivius, transportuoja juos į prekybos centrus, prirakina kasininkų vietose, verčia dirbti ištisomis paromis ir neišleidžia į laisvę – taip, tai išnaudojimas. Realybėje tokio dalyko nėra ir nebuvo, ir „išnaudojimo“ sąvoka yra visiškai netinkamas žodis apibūdinant darbdavių ir darbuotojų santykius.

Demokratinėje valstybėje ir laisvoje rinkoje darbdavys perka darbo jėgą, o darbuotojas ją, kaip nuosavą išteklių, parduoda. Darbuotojas darbo jėgą parduoda laisvai, darbdavys laisvai renkasi, pirkti ar nepirkti darbo jėgą iš konkretaus asmens, lygiai taip pat laisvai darbuotojas ir darbdavys gali nutraukti savo santykius. Sutartis tarp darbdavio ir darbuotojo sudaroma tik tokiu atveju, jeigu tiek darbdavys, tiek darbuotojas iš to gauna naudos.

Prieš pora metų, kai beveik visos įmonės, taip pat ir prekybos centrai nepaliaujamai ieškojo tinkamų darbuotojų, prekybos centrų darbuotojų derybinės galios ir galimybės susitarti su darbdaviu dėl darbo laiko ir atlygio buvo labai išaugusios. Tai, kad prekybos centrai neužsidarinėjo dėl darbuotojų trūkumo, reiškia, kad kompromisas buvo pasiektas: prekybos centrai siūlė darbuotojams sau nenuostolingas sąlygas, o darbuotojams tos sąlygos taip pat buvo naudingos ir jie su jomis sutiko, užuot išėję dirbti į kitas įmones.

Dabar, šalyje vyraujant recesijai, darbdaviai ima kontroliuoti padėtį ir džiaugiasi išaugusiomis galimybėmis darbuotojus keisti tinkamesniais. Šiuo metu ir kasininko vieta – jau deficitas. Prekybos centrams nebereikia pastangų žmonėms sulaikyti, o ir šie daug labiau brangina darbo vietą.

Skeptikai sako, kad šiuo metu prekybos centrai tikrai išnaudoja savo darbuotojus. Derybinės galios dabar tikrai darbdavių pusėje ir jie gali reikalauti iš darbuotojų sutikti su nelabai palankiomis jiems sąlygomis, tačiau darbo teisė vis dar užtikrina darbuotojo laisvą apsisprendimą ir išnaudojimo santykiai čia negali atsirasti. Jeigu sunkiomis darbo sąlygomis besiskundžiantis darbuotojas, turėdamas laisvą galimybę išeiti iš darbo, vis tiek dirba, vadinasi, iš darbo gaunama nauda atsveria tą naudą, kurią jis gautų metęs darbą.

Įvertinus tai, kokia didžiule gėrybe šiuo metu laikomas darbo turėjimas ir koks didelis blogis yra bedarbystė, prekybos tinklai yra tarsi šventieji: keturi didieji prekybos tinklai 30-čiai tūkstančių žmonių yra suteikę tai, apie ką tik svajoja 235,5 tūkstančio Lietuvos darbo biržoje registruotų bedarbių (bedarbių skaičius – lapkričio 1 d. duomenimis).

Didžiausių šalies darbdavių dešimtuke yra visi keturi mažmeninės prekybos tinklai. Didžiausias Lietuvos darbdavys – UAB „Maxima LT“, visoje šalyje įdarbinusi apie 16 tūkst. darbuotojų, prekybos tinklą „Iki“ valdanti UAB „Palink“ tarp didžiausių Lietuvos darbdavių rikiuojasi ketvirtoje (7 tūkst. darbuotojų), UAB „Norfos mažmena“ – penktoje (4 tūkst.), UAB „Rimi Lietuva“ – septintoje (3 tūkst.) vietoje.

:: Kaip nubausti prekybos tinklus – išnaudotojus

Dar truputėlį apie sunkias darbuotojų sąlygas prekybos centruose. Nesakau, kad darbas prekybos centre yra rojus. Jeigu taip būtų, tai skundų apie darbdavius svetainėje tikrai nebūtų atsiradę daugiau nei 1800 atsiliepimų apie keturis prekybos tinklus. (Atsiliepimo pavyzdys: „jau ta regiono vadove tikra kale nesikeikus. sliucha paskutine jai reiketu galva suspardyti. savo chamisku zvilgsniu zmogu gali uzmusti. nekenciu tokiu zmoniu jos nekencia visi nes ji ne zmogus o kobra“).

Darbdavių ir darbuotojų santykiai pirmiausia turėtų būti vertinami ekonomine prasme. Jeigu žmogus dirba, vadinasi, jam naudingiau dirbti nei nedirbti; jeigu žmogus verčiamas dirbti po 15 valandų kasdien neužmokant už viršvalandžius, bet vis tiek dirba, vadinasi, jis esamą padėtį dar toleruoja ir jam vis dar naudingiau dirbti nei nedirbti. Taigi viską lemia darbuotojo gaunama nauda ir jo tolerancijos ribos. Nors ir daug skundžiamasi darbo prekybos centruose sąlygomis, darbuotojai iš ten masiškai nebėga ir prekybos centrai dėl darbuotojų trūkumo nei prieš pora metų, nei dabar nebankrutuoja – vadinasi, darbo sąlygos nėra tokios tragiškos kaip apie jas kalbama.

Tačiau prekybos centrų vadovai, versdami darbuotojus dirbti daugiau laiko nei numatyta darbo sutartyje už mažesnį nei sutartą atlyginimą, pažeidžia įstatymus. Nubausti prekybos centrus galima dviem būdais: oficialiai (pirmiausiai kreipiantis į Darbo inspekciją, o jeigu ir to per maža – kreiptis į teismą) arba viešinant darbuotojų patiriamas negeroves.

Jeigu Darbo inspekcija neranda priežasčių patenkinti darbuotojo reikalavimų ir nubausti prekybos centro, kitas būdas – ieškoti teisybės per teisinę sistemą – yra pakankamai sudėtingas. Net jeigu jus, kaip prekybos centro darbuotoją, iš darbo atleido dėl vienos smulkmenos, įvykusios ne dėl jūsų kaltės, ir net jeigu jūs turite gerą advokatą, teisme vis tiek viską lemia įrodymai. Nesu teisininkas ir giliau šios temos nenagrinėsiu, bet, manau, kad įrodyti „sunkias darbo sąlygas“ ar „vadovų savivaliavimą ir nesiskaitymą su darbuotojais“ būtų labai sunku (nebent visą darbo laiką turėtumėte prie savęs prisikabinę slaptą filmavimo kamerą, fiksuojančią tiek vaizdą, tiek garsą).

Pavyzdžiui, buvusi darbuotoja iš „Norfos“ siekė prisiteisti 2 mln. litų neturtinės žalos už sugadintą sveikatą, tačiau prekybos tinklo vadovai turėjo įrodymų, kad buvusi bendrovės darbuotoja profesine liga jau sirgo iki įsidarbinimo prekybos centre. Kuo viskas baigėsi? Teismas priteisė moteriai 5 tūkst. litų.

Prekybos centrų darbuotojų patiriamų negerovių viešinimas yra daug įdomesnis būdas. Toks metodas apeliuoja į pirkėjų supratingumą: „Žiūrėkit, kaip darbuotojus kankina šio prekybos centro vadovai, nepirkite šiame prekybos centre“. Tam, kad ėjimas į viešumą būtų sėkmingas, reikia ne tik pirkėjų supratingumo ir jų nepakantumo socialinės atsakomybės neturinčioms įmonėms, bet ir tinkamos pateikimo formos.

Tikras pavyzdys iš tolimojo užsienio: prancūzė Anna Sam, dirbdama prekybos centre kasininke, savo potyrius aprašinėjo tinklaraštyje. Tinklaraštis tapo labai populiarus, ir jai buvo pasiūlyta išleisti knygą apie darbą prekybos centre. Jos pirmoji knyga tapo tarptautiniu bestseleriu, išverstu į 16 kalbų. Šiuo metu ji turi pasiūlymų antrai knygai, komiksų serijai, filmui ir miuziklui – viskas remiantis jos tinklaraščiu apie kasininkės darbą. Keli pastebėjimai: Anna Sam mokėjo rašyti (visąlaik svajojo tapti rašytoja ir bedirbdama prekybos centre studijavo literatūrą), darbą prekybos centre aprašinėjo su humoru (t.y. nesiskundė vergišku darbu ir nevadino vadovų debilais) ir apskritai jos tinklaraštis neturėjo tokio tikslo kaip „demaskuoti konkretaus prekybos centro nusikalstamos veikos“.

Taigi tai nėra pats tinkamiausias pavyzdys, kaip reikėtų viešinti prekybos centrų darbuotojų patiriamas negeroves. Lietuvoje asmuo, siekdamas atskleisti darbo prekybos centre sąlygas, turėtų veikti visiškai anonimiškai, nes kitaip prekybos centras greitai rastų priežasčių atleisti jį iš darbo. O „lengvo“ pobūdžio (pavyzdžiui, su humoru) tinklaraščio rašymas tikriausiai neleistų pasiekti išsikeltų tikslų – demaskuoti darbuotojų išnaudojimą prekybos centre.

Tačiau šis pavyzdys rodo, kad parinkus tinkamas priemones ir veikiant tikslingai galima pasiekti labai plačią auditoriją. O turint visuomenės dėmesį galima siekti ir tolesnių tikslų: viešinti prekybos centrų vadovų neteisėtus veiksmus, skųstis darbo sąlygomis, ieškoti palaikymo iš pirkėjų pusės. Atsitiktinis paverkšlenimas beribėje interneto erdvėje yra beprasmis, skundų svetainė apie visus Lietuvos darbdavius, kurioje rašo bet kas, bet ką ir bet kaip, niekada nesulauks pakankamo dėmesio ir rimto vertinimo. Tik kryptingos pastangos gali duoti vaisių. (Šią mano mintį palaiko dar vienas atsiliepimas iš ten pat: „Tai šakalai kurie tik loja už kampo. Tai bailei, kurie verke i sauja, vienu žodžiu mižnei. Kurios nuskriaude gyvenimas. Visu pirma nei vienas save gerbiantis nenusileistu iki tokio lygio, jei ant taves rekia ir tu žinai kad be prežastes, tai duok i snuki, o ne mižk čia!!!“).

:: Prekybos tinklų darbuotojų profesinės sąjungos

Dar vienas būdas kovoti už darbuotojų teises ir, jei nenubausti prekybos tinklų, tai bent apriboti jų derybines galias darbo rinkoje, – tai steigti darbuotojų profesinę sąjungą. Profsąjunga, kaip juridinis asmuo, gali oficialiai derėtis su darbdaviu dėl didesnio užmokesčio ar geresnių darbo sąlygų. Jau pats faktas, kad darbovietėje egzistuoja profesinė sąjunga, drausmina darbdavį ir garantuoja darbo įstatymų minimumo laikymąsi darbuotojų atžvilgiu.

Kokią situaciją turime Lietuvoje? Šiuo metu tikras darbuotojų profesines sąjungas, t.y. VĮ Registrų centre registruotas kaip juridinius asmenis, turi tik du prekybos tinklai – „Iki“ ir „Rimi“ (abi profsąjungos registruotos 2008 m. pavasarį).

„Norfos“ prekybos tinkle ir anksčiau pagal nuostatus veikė profesinė sąjunga (nebuvo pakankamo darbuotojų skaičiaus, kad profesinė sąjunga galėtų veikti pagal įstatus ir būtų įregistruota registre), o prieš pora savaičių buvo įsteigta Samdomų darbuotojų profesinė sąjunga (Sampro), kurios branduolį sudaro „Norfos“ Lazdijuose darbuotojai, bet taip pat yra atstovų ir iš kitų prekybos tinklų – „Maximos” bei kaip juridinis asmuo veikloje dalyvaujančios „Iki“ darbuotojų profesinės sąjungos. Taip pat pavyko rasti, kad šiokia tokia profesinė sąjunga veikia ir prekybos tinkle „Maxima“: Klaipėdos valstybinių ir privačių įmonių profesinė sąjunga „Solidarumas“ jungia darbuotojus, dirbančius uostamiesčio „Maxima“ parduotuvėse. Nesiimsiu plėtoti savo įtarimų, kad „Norfos“ ir „Maximos“ prekybos tinkluose veikiančios profesinės sąjungos yra ne daugiau nei verkšlentojų pasisėdėjimai prie kavos puodelio, tik konstatuosiu faktą, kad visoje Lietuvoje esančius padalinius vienijančios ir oficialiai registruotos „Iki“ bei „Rimi“ profesinės sąjungos yra rimtesnis reikalas.

Lietuvoje mažmeninės prekybos tinklų darbuotojų profesinės sąjungos žengia dar tik pirmuosius žingsnius ir yra sąlyginai silpnos. Kokius tikslus jos kelia? „Iki“ profsąjunga gina darbuotojų darbo teises – gauti padorų atlyginimą ir teisingą atlygį už viršvalandžius, nepatirti nuolatinio streso, gauti papildomų poilsio dienų, nebūti atleistam dėl menkniekių. Pagrindinis profsąjungos tikslas – palankios darbuotojams ir įmonei kolektyvinės sutarties sudarymas. Kolektyvinėje sutartyje būtų numatyti aiškūs mechanizmai, kaip ir kada būtų keliamos algos ir kokie būtų priedai, aprašytos darbo sąlygų ir saugos gerinimo priemonės, papildomos socialinės garantijos, poilsio galimybių plėtimas, darbuotojų atsakomybės ribos, ginčų sprendimo tvarka ir t.t. Ką tik „Norfos“ tinkle įsteigta profesinė sąjunga „Sampro“ sieks palankių darbo sąlygų darbuotojams sudarymo: „Neleisime, kad augant nedarbui šalyje, daugėtų atleidimų „savo noru“. Atleidimo atveju bus siekiama, kad darbuotojais nebūtų atsikratoma be jokių išeitinių išmokų. Padėsime valstybinėms institucijoms vykdyti griežtesnę darbo įstatymo vykdymo kontrolę“. Profesinė sąjunga stengsis saugoti narius nuo psichologinio teroro, nepamatuoto darbo krūvio, neteisėtų atleidimų ir atlyginimų pjovimo.

Prieš pusantrų metų, kai dar nebuvo įsteigta nė viena tikra prekybos tinklo darbuotojų profesinė sąjunga, prekybos tinklų vadovai teigė, kad nesipriešintų darbuotojų siekiui steigti profsąjungą ir nesudarytų tam kliūčių. Tačiau nurodė ir pagrindinę priežastį, kas stabdo profsąjungų kūrimąsi prekybos tinkluose – didelė darbuotojų kaita. Kadangi nemažą dalį prekybos centrų darbuotojų sudaro aukštojo išsilavinimo neturintys, mažiau kvalifikuoti, darbo patirties neturintys asmenys, didelė darbuotojų kaita prekybos centruose įmanoma tiek ekonomikos pakilimo, tiek recesijos metu. Darbas prekybos centre tikriausiai niekam nėra svajonių darbas, o ekonomikai klestint, net ir nekvalifikuoti darbuotojai gali nesunkiai susirasti kitą, geresnį darbą; esant ekonomikos nuosmukiui ir dideliam nedarbui, prekybos tinklai turi galimybę atleidinėti darbuotojus net už smulkmenas, nes žino, kad už durų laukia eilė trokštančių kasininko darbo, turinčių ne tik aukštąjį išsilavinimą, bet ir kokią rimtą kvalifikaciją. Būtent darbuotojų kaita, nulemta arba rinkos sąlygų, arba netgi dirbtinai palaikoma pačių prekybos tinklų, lemia tai, kad profesinės sąjungos kuriasi taip sunkiai.

:: Visur krizė ir visur tas pats

Šalyje (ir pasaulyje) siaučiant ekonominei krizei, kasdien didėjant bedarbių skaičiui, darbuotojai yra priversti paklusti darbdavio keliamoms sąlygoms, nes kitas pasirinkimas – bedarbystė ir skurdas. Ypač išaugusias darbdavio derybines (ar tiksliau – įsakinėjimo) galias labai gerai iliustruoja prieš kelias savaites žiniasklaidoje paviešintas vieno „Norfos“ savininko laiškas prekybos centrų direktoriams: „Jei kas turite idealių darbuotojų ir neturite ką atleisti, informuokite, atvažiuosiu parodyti blogus. Apie išeitines net nesvajokite. Dėl Darbo inspekcijos mes turime vykdyti visus mūsų nurodymus ir darbo tvarkos taisykles galime keisti vienapusiškai. Jei nesugebate be triukšmo atleisti darbuotojo, vadinasi, ne savo kėdėje sėdite.“

Teisiniai ir moraliniai šios istorijos aspektai išnagrinėti straipsnyje. Aš ir toliau pasilieku prie ekonominių aspektų: esama darbo rinkos padėtis tiesiog labai paranki darbdaviams, ir šie, būdami racionalūs, ja naudojasi savo naudai. „Norfa“ sako: „Darbo birža šiandien pilna žmonių. Nė viena normali įmonė nelaikys tinginių ir prasižengėlių.“ ir „Koks normalus darbdavys tinginiams mokės išeitines?“ ir yra visiškai teisi. Šiuo metu prekybos tinklai turi galios savaip interpretuoti sąvokas „tinginys“ ir „prasižengėlis“ ir dėl to nenukentėti.

Tam tikra prasme aš pateisinu tokius prekybos tinklų veiksmus. Bet ar vien tik prekybos tinklai taip elgiasi? Krizė juk visoje šalyje, visoje šalyje daugėja bedarbių ir mažėja darbo vietų. Labai tikėtina, kad kitose įmonėse darbo sąlygos yra dar nepalankesnės darbuotojams. Tiesiog į visuomenės akiratį greičiau patenka tie darbdaviai, kurie yra įdarbinę tūkstančius darbuotojų ir kurių įmonėse kasdien apsilanko trečdalis Lietuvos gyventojų. Mažose įmonėse, veikiančiose rajonuose ir miesteliuose, darbdavių savivaliavimai gali būti dar didesni – juk mažame miestelyje darbo vietų pasirinkimas buvo mažas ir ekonomikos klestėjimo metu, o ką jau kalbėti apie šiandieną.

Krizė baigsis ir „išnaudoti“ darbuotojai perbėgs kitur. Kas pasikeis? Nieko. Darbdaviai ras naujų darbuotojų, o pirkėjai, net ir žinodami, kad viena ar kita įmonė krizės metu „išnaudojo“ darbuotojus, toliau pirks toje įmonėje. Nes vartotojams svarbiausia jų gaunama nauda, perkant pigias prekes, o ne kažkieno kažkada patirta moralinė skriauda.

Išvada. Ekonomine prasme, darbdavys turi galimybę spausti darbuotoją tol, kol darbuotojo iš darbo gaunama nauda atsveria tą naudą, kurią jis gautų metęs darbą. Esama ekonominė situacija – mažai darbdavių ir daug potencialių darbuotojų – labai palanki darbdaviams ir labai nepalanki darbuotojams. Tačiau tol, kol darbo sutartis sudaroma laisvu darbdavio ir darbuotojo susitarimu, „išnaudojimo“ terminas čia yra netinkamas.

Penktas paverkšlenimas: „Ginant darbuotojų interesus, reikia riboti prekybos centrų darbą per šventes“

Kiekvienais metais, ypač artėjant didžiosioms metų šventėms, Lietuvoje pasigirsta raginimų per šventes uždaryti prekybos centrus, taip pat agituojama ir už tai, kad prekybos centrai nedirbtų sekmadieniais. Tuo norima apginti prekybos centrų darbuotojų interesus ir suteikti galimybę darbuotojams per šventes ir savaitgalius pailsėti, pabūti su šeima, artimaisiais.

:: Prekybos centrų darbas per šventes: nauda vartotojams

Prekybos centrų darbas per šventes ir savaitgaliais suteikia vartotojams patogumą ir laisvę: prekybos centrai sudaro pirkėjams sąlygas įsigyti būtiniausių prekių jų pasirinktomis dienomis, o pirkėjai aktyviai tuo naudojasi. Jeigu draudimas dirbti švenčių dienomis įsigaliotų, nemaža dalis Lietuvos gyventojų būtų priversti keisti sau patogią apsipirkimo tvarką. Neribojamas prekybos centrų darbo laikas geriausiai leidžia prekybos tinklams prisitaikyti prie vartotojų poreikių ir dirbti tuomet, kai tas poreikis yra aktualiausias.

Uždraudus prekybos centrų darbą per šventes, vartotojų galimybės pasirinkti, kaip švenčių dieną pramogauti ir išleisti pinigus, būtų apribotos: daliai žmonių apsilankymas prekybos centre kartais yra vienintelė pramoga ir vertingas laiko praleidimas.

Galų gale, švenčių dienomis, sekmadieniais ar kasdien visą parą dirbantys prekybos centrai suteikia vartotojams užtikrintumo, kad netikėtai prireikus kokios nors prekės jie galės ją iš karto nusipirkti prekybos centre. Mažos parduotuvėlės tokios galimybės vartotojams nesuteikia.

:: Prekybos centrų darbas per šventes: nauda prekybos tinklams ir darbuotojams

Prekybos centrų darbo laikas rinkoje nustatomas pagal vartotojų poreikius ir lemia efektyviausią investicijų grąžą. Prekybos centrai per šventes ir sekmadieniais dirba tik todėl, kad yra paklausa ir tai jiems pelninga. Mažėjant klientų, tinklai neabejotinai persvarstytų prekybos centrų darbo laiką. Šių metų sausį „Maxima“ nuo keturių iki vieno sumažino visą parą dirbančių prekybos centrų skaičių – „Maksimos“ niekas iš aukščiau nevertė taip pasielgti, tiesiog mažėjant paklausai darbas visą parą tapo neapsimokantis.

Tai, kad švenčių dienomis prekybos centrų darbas neribojamas, prisideda prie darbuotojų gerovės: darbuotojai švenčių dienomis gauna dvigubą atlyginimą. Draudimas dirbti švenčių dienomis ar sekmadieniais darbuotojams reikštų sutrumpėjusias darbo valandas ir mažesnį atlygį.

Darbuotojų interesų „gynėjai“ teigia, kad didžiosios šventės – Kalėdos, Velykos ir pirmoji Naujųjų metų diena – Lietuvoje turi gilias tradicijas ir yra glaudžiai susijusios su šeimos vertybių puoselėjimu, o prekybos įmonių darbuotojai nori kuo daugiau laiko praleisti su savo artimaisiais. Nors prekybos centrų darbas per šventes yra naudingas patiems prekybos centrų darbuotojams (dėl gaunamo didesnio atlyginimo), visiškai suprantu, kad nemažai darbuotojų norėtų atsisakyti papildomo uždarbio dėl galimybės pabūti su šeima.

Tačiau čia vertėtų paminėti faktą, kad eidami dirbti į prekybos centrą darbuotojai žino, kur eina, žino, kokį darbą ir kokiomis sąlygomis teks dirbti, žino, kad gali tekti dirbti ir per šventes. Net jeigu darbuotojui norėtųsi visas šventes praleisti su artimaisiais, bet jis vis tiek ryžtasi dirbti prekybos centre, turime jau anksčiau aptartą situaciją: jeigu žmogus dirba, vadinasi, jam naudingiau dirbti nei nedirbti.

:: Darbo laiko reguliavimo pasekmės

Smulkieji prekybininkai teigia, kad iki išnaktų dirbantys prekybos centrai žlugdo jų verslą ir primena, kad daugelyje Europos šalių prekybos centrai dirba trumpiau, o sekmadieniais yra visai uždaryti. Tačiau diskutuojant apie tai, ar nevertėtų sutrumpinti prekybos centrų darbo laiko, pagrindinis yra šis argumentas – vartotojams yra patogesnė dabartinė tvarka.

Jeigu būtų uždrausta prekybos centrams dirbti švenčių dienomis, tai ne tik beprasmiškai varžytų mažmeninės prekybos rinką, bet ir nusisuktų nuo milijonų Lietuvos žmonių, kurie savo veiksmais parodo, kad vertina prekybos centrų darbą ir jų teikiamas paslaugas.

Šia tema ir artėjančių švenčių proga rekomenduoju nenaują, bet labai gražų straipsniuką „Apie per šventes išprievartautus pirkėjus“.

::

BONUS!!! Įtariu, kad jums būtų įdomu sužinoti, kokiomis sąlygomis žmonės dirba prekybos centruose ir ką apie savo darbą jie gali pasakyti. Todėl parengiau papildomą straipsnį iš rinktinių atsiliepimų (skundų) apie prekybos centrus: „Apie darbą prekybos centre – iš pirmų lūpų“.

::

Kitoje – (pagaliau) paskutinėje – šio opuso dalyje – keli dar neaptarti smulkūs dalykai ir išvados: apie tai, dėl ko iš tikrųjų prekybos tinklai gali būti blogi, apie tai, kaip prekybos tinklai vaidina gerus ir socialiai atsakingus, apie tai, kaip patys žmonės gali (pabandyti) mesti iššūkį didiesiems prekybos tinklams ir išgelbėti smulkųjį verslą Lietuvoje.

<<< 1 dalis :: <<< 2 dalis :: <<< 3 dalis :: <<< 4 dalis :: <<< 5 dalis :: > 6 dalis < :: 7 dalis >>>

<<< 1 dalis :: <<< 2 dalis :: <<< 3 dalis :: <<< 4 dalis :: > 5 dalis < :: 6 dalis >>> :: 7 dalis >>>

::

Šįkart, penktojoje dalyje, – apie tiekėjų „išnaudojimą“. Gal ir ne pati įdomiausia tema, tačiau artimiausiu metu turėtume vėl išgirsti diskusijas šiuo klausimu, tad pabandysiu jus apšviesti. Užtat rytdienai žadu daug įdomesnę temą.

Trečias paverkšlenimas: „Prekybos tinklai engia tiekėjus, vienašališkai nustatydami tiekimo sąlygas“

Gamintojai ir tiekėjai piktinasi didžiųjų prekybos tinklų diktuojamomis sąlygomis ir reikalavimais ne tik mažiausiomis kainomis parduoti jiems produkciją, bet ir susimokėti už tai, kad prekybos tinklų lentynose atsirastų gamintojo ar tiekėjo prekės („lentynos“ mokestis), mokėti prekybos tinklams papildomus mokesčius, jei per nustatytą laikotarpį nepasiekiama numatyta apyvarta („apyvartos“ mokestis), ir pan.

Ignoruodami faktus, kad mažmeninės prekybos rinka yra viena konkurencingiausių Lietuvoje ir kad prekybos centrų pirkėjai gali džiaugtis mažiausiomis produktų kainomis rinkoje, valdžiažmogiai skuba į pagalbą gamintojams ir tiekėjams ir bando prastumti Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą, kuriuo nustatoma, kaip gali ir kaip negali derėtis tiekėjai ir prekybininkai.

:: (Kol kas dar) nepriimto įstatymo esmė

Įstatymų leidėjams nepatinka, kad mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ir jiems primetami papildomi įsipareigojimai. Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo tikslai yra riboti didžiųjų mažmeninės prekybos įmonių galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką rinkoje, darant poveikį prekių kainoms, įėjimo į rinką galimybėms ar kitoms veiklos sąlygoms, taip pat užtikrinti tiekėjų ir prekybos įmonių interesų pusiausvyrą, ir kitaip ginti tiekėjus.

Įstatymas draustų keturiems didiesiems prekybos tinklams sutartyse su prekių tiekėjais numatyti konkrečias sutartines nuostatas, kurias įstatymas įvardina nesąžiningomis, pavyzdžiui, apmokestinti tiekėjus už įėjimą į rinką, versti susimokėti už prekių išdėstymą, padengti planuotą, bet negautą ar gautą mažesnį nei tikėtasi prekių pardavimo pelną.

:: Apie pardavėjo ir tiekėjo tarpusavio santykius

Tiek gamintojai, tiek prekybos tinklai yra abipusiai priklausomi vienas nuo kito. Gamintojams reikia didžiųjų prekybos tinklų, kad galėtų savo produkciją platinti plačioje rinkoje, prekybos tinklams reikia kokybišką ir vartotojų poreikius tenkinančią produkciją tiekiančių gamintojų, kad turėtų ką parduoti pirkėjams.

Mažmeninėje prekyboje yra abipusė priklausomybė tarp prekių pardavimo (galutiniams vartotojams) rinkos ir pirkimo (iš tiekėjų) rinkos. Kuo didesnė mažmenininko dalis pardavimo galutiniams vartotojams rinkoje, tuo didesnė pirkimo iš tiekėjų apimtis. Ir kuo didesnė pirkimo apimtis, tuo palankesnės pirkimo sąlygos, kurias mažmenininkas gauna iš tiekėjo. Reikšminga rinkos dalis suteikia tinklui galimybę daryti įtaką produktų, patenkančių į rinką, pasirinkimui. Atskiri tinklai yra suinteresuoti pirmenybę teikti pakankamai dideliems tiekėjams, galintiems tiekti didesnius kiekius.

Įmonės tarpusavio santykiuose nuolatos derasi dėl bendradarbiavimo sąlygų, o konkurencinis spaudimas vienoje prekybos grandyje perduodamas kitoms. Kiekviena įmonė siekia susitarti dėl kuo palankesnių sau sąlygų bei siekia savo verslo riziką iš dalies perkelti veiklos partneriui. Tokia įmonės veikla yra elementarus verslo procesas ir negali būti laikoma piktnaudžiavimu.

Prekybos tinklai siekia padidinti tiekimo grandinės efektyvumą ir stengiasi pasinaudoti savo derybine padėtimi tiekėjų sąskaita. Prekybos tinklo išsikovotos palankios pirkimo sąlygos gali būti panaudotos savo padėties pagerinimui pardavimo rinkoje: tinklo plėtrai, žemų kainų strategijai ir pan.

Konkurencijos tarybos tyrimas rodo, kad dauguma tiekėjų Lietuvoje nėra šimtu procentų priklausomi nuo didžiųjų prekybos tinklų ar juo labiau – nuo vieno, nors ir dominuojančio rinkoje – „Maxima“ – tinklo: negalėdami parduoti produkcijos didžiausiam tinklui, jie gali rinktis kitus kanalus vidaus rinkoje bei didinti eksportą. Tyrime nustatyta, kad nė viena įmonė neparduoda savo produkcijos tik didiesiems tinklams ar didžiausiam tinklui, kas leistų teigti, kad tokie gamintojai visiškai priklauso nuo stipraus pirkėjo ir jiems gali būti vienpusiškai diktuojamos tiekimo sąlygos. Įmonės bendradarbiauja beveik su visais tinklais ir kitais pirkėjais: didmenininkais, kitais mažmenininkais, visuomeninio maitinimo įmonėmis, viešbučiais ir eksportuoja.

Nors iš nemažos dalies tiekėjų, pasirašant sutartis, tinklai reikalauja sau geresnių sąlygų ir kartais tiekėjams tenka su jomis sutikti, tačiau minėtus reikalavimus įmonės vertina kaip natūralų lygiavertį bendradarbiavimą, kuris yra mažiau nuostolingas negu jo nutraukimas. Prekybos tinklams prekes tiekiančios įmonės nurodo, kad tokie reikalavimai skatina investuoti į „gamybos efektyvumą, prekių ženklų stiprinimą, logistikos sistemos tobulinimą“ ir taip stiprinti savo padėtį rinkoje.

Bet kokios prekės kainą galiausiai lemia vartotojai, todėl prekybos tinklai yra priversti orientuotis į juos. Vartotojų spaudimas prekybos tinklams yra perduodamas tiekėjams bei gamintojams. Konkurencinis spaudimas mažmeninės prekybos rinkoje nepalankus ūkio subjektams, bet duoda teigiamą naudą vartotojams – užtikrina mažiausias prekių kainas.

Konkurencija tarp mažmeninės prekybos įmonių, siekiant pritraukti vartotojus, didina spaudimą ir santykiuose su tiekėjais. Šiuo metu mažėjant gyventojų pajamoms ir mažėjant prekybos apimtims, konkurencija dėl vartotojo mažinant kainas dar labiau padidėjusi, todėl auga ir spaudimas tiekėjams.

Prekybos tinklai turi daugiau galimybių susitarti su tiekėjais, nes gali jiems pasiūlyti visos šalies rinką ir vykdyti didelės apimties užsakymus. Mažesnės mažmeninės prekybos įmonės negali susitarti dėl analogiškų tiekimo sąlygų. Tokia yra ekonominė logika: sėkmingai veikiančios ir didelę rinkos galią turinčios įmonės turi didesnes galimybes konkuruoti; o sėkmingomis tapo ir didelę rinkos galią jos įgijo laiku priimdamos teisingus ekonominius sprendimus ir geriau tenkindamos vartotojų poreikius.

Negalima įstatymais sulyginti visų ūkio subjektų (tiek didžiųjų prekybos tinklų, tiek mažų parduotuvėlių) faktinių konkurencinių galimybių, draudžiant derybose su tiekėjais pasinaudoti savo rinkos galia. Įmonės konkurencingumas – gebėjimas veikti atitinkamoje rinkoje – priklauso nuo tos įmonės sprendimų, veiklos efektyvumo, strategijos, ir neturėtų priklausyti nuo valstybės politinių sprendimų.

Mažmeninės prekybos rinka yra dinamiška, nuolat keičiasi, todėl standartinių susitarimų dažnai nepakanka. Todėl gali būti atvejų, kai reikia mažinti tiekiamų prekių kainas, reikalauti papildomai mokėti už mažmeninės prekybos įmonės teikiamas paslaugas, reikalauti atlyginti mažmeninės prekybos įmonės patirtas išlaidas. Ribojimų tokiems sutarimams numatymas neturi prasmės, nes reikalavimas šalims elgtis sąžiningai jau ir taip yra numatytas teisės aktuose.

Plačiau šia tema – Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) analizė.

:: Apie lentynos ir apyvartos mokesčius

Norėčiau šiek tiek parašyti apie numatomus drausti „lentynos“ ir „apyvartos“ mokesčius bei jų ekonominę naudą abiem pusėms – prekybos tinklui ir tiekėjui. Tiesa, naujausiomis žiniomis, patobulintame įstatymo projekte nebeliko draudimo mažmeninės prekybos įmonėms reikalauti iš tiekėjo susimokėti ar kitokiu būdu atlyginti už prekių išdėstymą, be to, ir pradiniame įstatymo projekte lentynos mokesčiai su tam tikra išimtimi buvo leidžiami. Tačiau tai, kad valdžiažmogiams kyla minčių apie tokių mokesčių neteisingumą, verčia mane paaiškinti šių mokesčių racionalumą.

Lentynų mokesčio uždraudimas ignoruoja elementarų faktą, kad lentynų kiekis prekybos centre yra ribotas, o kai kurios lentynos patogesnės už kitas. Yra moksliškai nustatytas tiesioginis ryšis tarp prekių išdėstymo lentynose ir pardavimo kiekio. Konkrečios prekės padėjimą „perkamiausioje“ lentynos vietoje – pirkėjo akių lygyje – galima laikyti prekybos centro teikiama papildoma paslauga, už kurią tos prekės tiekėjas, savaime suprantama, turėtų papildomai susimokėti.

Gamintojo ar tiekėjo požiūriu, lentynos mokestis yra iš dalies tapatus rinkodaros išlaidoms (siaurąja prasme – reklamai). Pavyzdžiui, tiekėjas, norėdamas, kad rinkoje naujas produktas būtų gausiai perkamas, gali investuoti į reklamą ir taip populiarinti naujojo produkto žinomumą, arba gali nusipirkti geriausią vietą prekybos centro lentynoje ir tikėtis, kad kuo dažniau pirkėjų žvilgsniai užklius už produkto, tuo daugiau bus jo parduota.

Uždraudus lentynos mokestį, tiekėjas prarastų šią naudingą paslaugą, ir galėtų tik tikėtis, kad prekybos centro darbuotojai netyčia padės jo produktą matomiausioje vietoje. Be to, iškyla rizika, kad prekybos tinklas išvis atsisakys pardavinėti naują ir visuomenėje dar nežinomą produktą, kol pats tiekėjas jo neišpopuliarins. O tai tiekėjui gali būti ir sunkiau (kiti potencialūs pardavėjai – mažos parduotuvės – užima tik apie 28% mažmeninės prekybos rinkos), ir brangiau (rinkodaros išlaidos tikriausiai būtų didesnės nei lentynos mokestis).

Esant lentynos mokesčiui, tiekėjas galėtų savo produktą populiarinti tiesiogiai per prekybos centrus, o prekybos centro rizika dėl mažų pardavimų taip pat būtų dalinai kompensuota – akivaizdi nauda abiem pusėms. Panaikinus galimybę už ribotą išteklių – geriausią lentyną – atsiskaityti teisėtai, iškiltų pavojus, kad būtų pradėti taikyti neteisėti, neapskaityti mokėjimai.

Labai panašus yra ir apyvartos mokestis, t.y. kai tiekėjas turi mokėti prekybos tinklams papildomus mokesčius, jei per nustatytą laikotarpį nepasiekiama numatyta apyvarta. Šiuo atveju prekybos tinklai savo veiklos riziką taip pat perkelia tiekėjams, o savo riziką užkrauti ant pečių tiekėjams prekybos tinklai gali, nes turi rinkos galią, o rinkos galią prekybos tinklai turi, nes ją jiems suteikė vartotojai, o vartotojai rinkos galią suteikia tik toms įmonėms, kurios geriausiai patenkina jų poreikius, o dauguma vartotojų šiandieninėje Lietuvoje yra visiškai neišrankūs ir jų poreikiai iki skausmo banalūs – duokit mums daug ir pigiai. Būtent vartotojai yra labiausiai suinteresuoti, kad prekybos tinklai kuo labiau spaustų gamintojus ir tiekėjus.

:: Apie gamintojų stiprybę ir alternatyvas

Didieji Lietuvos alkoholio, pieno ar mėsos gamintojai turi ne ką mažiau galios negu prekybos tinklai ir taip pat gali diktuoti tam tikras sąlygas. Tarptautinės bendrovės, gaminančios ir tiekiančios populiariausių prekės ženklų produktus, turi dar daugiau galios. Pavyzdžiui, kaip vienas iš sąlygas diktuojančių tiekėjų nurodomas tarptautinis cigarečių gamintojas „Philip Morris“, kuris pasiekė, kad cigaretėms būtų taikomas vienodas antkainis visose prekybos vietose ir taip iš prekybininkų atėmė galimybę užsidirbti.

Kokias alternatyvas turi mažesni ir silpnesni gamintojai ir tiekėjai? Tai, kad gamintojai ir tiekėjai nekuria savo atskiros prekybos sistemos, apeinančios didžiuosius prekybos tinklus kelyje vartotojų link, rodo, kad gamintojams ir tiekėjams vis tik yra pelningiau bendradarbiauti su sąlygas diktuojančiais prekybos tinklais. Pasitraukti iš didelę rinkos dalį užimančio prekybos tinklo yra labai brangu (ar net pražūtinga), bet dar brangiau yra kurti nuosavą pardavimo tinklą. Gamintojai nenori veltis į konfliktus su prekybininkais ir toliau bendradarbiauja, uždirbdami minimalias maržas. Nes prekybos tinklai tiesiog geriausiai teikia prekių pardavimo vartotojams paslaugą.

:: Pardavėjo ir tiekėjo tarpusavio santykiai – teorinis pavyzdys

Panagrinėkime teorinį pavyzdį, kuriame veikia didžiausias mažmeninės prekybos tinklas ir stambiausias alaus gamintojas. Tarkim, prekybos tinklas dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsisako pardavinėti aludario produkciją. Kas šiame konflikte laimi ir kas pralaimi, ir kas apskritai kalčiausias?

Žvelgiant iš gamintojo perspektyvos, prekybos tinklas jam yra būtinas, kad savo produkcija jis galėtų pasiekti plačią rinką. Jeigu didžiausias tinklas atsisako platinti gamintojo tiekiamą alų, aludario apyvarta (pardavimo pajamos) gali arba nepakisti, arba sumažėti. Jeigu aludario apyvarta nepakito, vadinasi, pirkėjai jo alų pradėjo pirkti kituose tinkluose ir kitose parduotuvėse – tai reiškia, kad aludario produkcija tikrai gera ir vartotojai yra lojalūs jo prekės ženklui. Jeigu aludario apyvarta sumažėjo, vadinasi, pirkėjai jo alų iškeitė į kitos daryklos gaminamą – tai reiškia, kad aludario produkcija niekuo neišskirtinė lyginant su tiesioginiais pakaitalais (kitų prekių ženklų alumi) ir vartotojams neapsimoka gaišti laiko ieškant jo alaus kitose parduotuvėse.

Žvelgiant iš prekybos tinklo perspektyvos, stambiausia alaus darykla jam yra būtina, kad galėtų patenkinti pirkėjų poreikius (pasiūlyti populiariausią rinkoje alų). Jeigu aludaris nustoja pardavinėti savo alų didžiausiam prekybos tinklui, prekybos tinklo apyvarta iš alaus pardavimų gali arba nepakisti, arba sumažėti. Jeigu prekybos tinklo apyvarta nepakito, vadinasi, pirkėjai yra patenkinti prekybos tinkle parduodamu kitų gamintojų alumi – tai reiškia, kad vartotojai yra lojalūs didžiausiam prekybos tinklui ir yra patenkinti jo siūlomu asortimentu, kad ir kokių gamintojų prekės jį sudarytų. Jeigu prekybos tinklo pajamos iš alaus pardavimų sumažėjo, vadinasi, pirkėjai alų pradėjo pirkti kituose tinkluose ir kitose parduotuvėse – tai reiškia, kad vartotojai nėra ištikimi prekybos tinklui ir geriausiai jų poreikius tenkinančių produktų ieško kitur.

Atsižvelgiant į tai, kas dėl gamintojo ir prekybininko konflikto praranda pajamas, tas ir turėtų nusileisti ir priimti kontrahento keliamas sąlygas. Paprastai laikoma, kad „išnaudotojai“ ir „nesąžiningų“ sąlygų kėlėjai yra didieji prekybos tinklai, tačiau nemaža kaltė tenka ir patiems gamintojams. Jeigu vieno pardavimo kanalo (vieno prekybos tinklo) praradimas gamintojui reiškia ženkliai sumažėjusias pajamas, vadinasi, gamintojo pateikiamas produktas vartotojui yra per prastas, teikiantis per mažai pridėtinės vertės, kad vartotojas boikotuotų produkto neparduodantį prekybos tinklą ir ieškotų produkto kitur.

Daug gamintojų išgyvena ne todėl, kad gamina labai gerus produktus, bet todėl, kad tie produktai vartotojams patogiai pateikiami prekybos centruose. Tai, kad dominuojantys prekybos tinklai iš tarpusavyje įnirtingai besivaržančių tiekėjų reikalauja įvairių papildomų mokesčių, yra logiškas ir ekonomiškai pagrįstas verslo sprendimas.

:: Kodėl negalima kištis į pardavėjo ir tiekėjo santykius

Įstatymo projekte yra numatyti visiškai nepagrįsti ribojimai, draudžiantys tiekėjui ir mažmeninės prekybos įmonei susitarti dėl jų tarpusavio bendradarbiavimo sąlygų. Dviejų verslininkų savanoriškas susitarimas, sudarytas abiems žinant ir suvokiant jų esmę, negali būti kažkieno trečio (valdžios) pripažįstamas nesąžiningu vienai iš susitarimą sudariusių šalių. Savanoriškas susitarimas iš principo gali būti tik naudingas abiem šalims – jeigu būtų kitaip, sutartis išvis nebūtų sudaroma. O tai, kam tenka didesnė naudos dalis, lemia rinka.

Reguliuodama prekybos tinklų ir tiekėjų santykius valdžia kovotų su vartotojų pasirinkimais. Įstatymo leidėjas nori, kad prekybos tinklai turėtų mažiau galios tardamiesi su tiekėjais, o tai nesuderinama su vartotojų noru pirkti pigesnes prekes. Be to, tai anuliuoja vartotojų palankumu užsidirbtas prekybos tinklų rinkos galias: įstatymai gali užtikrinti tik lygias teisines galimybes įmonėms konkuruoti, o šiuo įstatymu siekiama sukurti lygias ekonomines galimybes mažmeninės prekybos įmonėms konkuruoti. Įstatymu sulygintos įmonių konkurencinės galimybės atitinkamoje rinkoje reiškia ūkio subjektų teisinės lygybės principo pažeidimą.

:: Reguliavimo pasekmės

Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas ir kiti buvę ir būsimi panašūs įstatymų projektai tik ribotų konkurenciją ir būtų žalingi vartotojams. Ekonominė logika teigia, kad vartotojų spaudimas prekybos įmonėms (dėl kainos, kokybės, asortimento, patogumo) yra perduodamas tiekėjams bei gamintojams, o didelės mažmeninės prekybos įmonės turi daugiau galimybių derėtis, nes teikia didesnės apimties paslaugas tiekėjams. Įstatymas susilpnintų šį ekonominį dėsnį ir iškraipytų rinką.

Tiekėjai būtų ginami vartotojų ir mažmeninės prekybos įmonių sąskaita. Jei prekybos tinklams nebūtų galimybės vartotojų spaudimą perduoti tiekėjams, vartotojai tiesiog prarastų galimybę pirkti pigesnes prekes.

Uždraudus imti atlygį už tam tikras paslaugas (lentynos mokestis, apyvartos mokestis), atsiras kitų būdų prekybininkams ir tiekėjams susitarti dėl kitokių atlygių, tiekimo kainų ar pardavimo sąlygų, t.y. įstatymas bus apeitas – tai, kad įstatyme įvardijami draustini mokesčiai, nesutrukdys prekybininkams prisigalvoti naujų.

Vienaip ar kitaip, tiesiogiai prie galutinių kainų sumažėjimo tai vesti neturėtų. Atvirkščiai, tikėtinas kainų padidėjimas: uždraudus susitarti dėl įvairių papildomų mokesčių, jie gali būti įskaičiuojami į galutinę produkcijos kainą. Šiuo metu tiekėjo prekybos tinklui mokami mokesčiai iš dalies kompensuoja galutinę produkcijos kainą, t.y. prekybos tinklas gali pardavinėti produkciją pigiau.

Jei teisės aktais prekybos įmonių ir tiekėjų santykiai būtų sureguliuoti taip, kad prekybininkams būtų nustatyta daugiau pareigų tiekėjų atžvilgiu, natūrali tokio reguliavimo pasekmė būtų turėti mažiau tiekėjų, ypač – tiekėjų iš Lietuvos. Taip pat daugėtų ir ne Lietuvoje sudaromų sutarčių, nes užsienyje lengviau pasislėpti nuo lietuviškų reguliavimų.

Galų gale pamąstykime taip: tarkim, šiuo metu prekybos tinklai yra „dideli ir pikti“ ir spaudžia gamintojus (savo tiekėjus). Priėmus įstatymą, prekybos tinklų derybinė galia būtų sumažinta, o gamintojų padidinta, dėl ko patys gamintojai taptų „dideli ir pikti“ ir dar labiau spaustų savus tiekėjus (žaliavų tiekėjus ir pan.). Gamintojai, turėdami galimybę savo prekes prekybos tinklui patiekti mažesnėmis sąnaudomis, nebus suinteresuoti gerinti sąlygų savo tiekėjams, ir tiesiog džiaugsis didesniais pelnais.

Teoriškai valdžia turėtų panašiu įstatymu ginti smulkiuosius tiekėjus nuo stambiųjų gamintojų. Tačiau tokie įsikišimai į ūkio subjektų santykius griauna rinkos mechanizmą, mažina motyvus veikti efektyviau, iškreipia verslo kultūrą, ir apskritai primena raudonos vėliavos su kūju ir pjautuvu laikus.

Ribojimai laisvai sutartimis nustatyti santykius tarp prekybininkų ir tiekėjų neigiamai paveiktų mažmeninės prekybos rinką ir būtų pakenkta rinkos plėtrai. Dėl suvaržymų bei užkirtus galimybę dalintis veiklos rizika tarp rinkos dalyvių mažmeninės prekybos sektoriuje, išaugtų visų mažmeninės prekybos įmonių sąnaudos, padidėtų bendras kainų lygis, būtų atgrasomos investicijos į mažmeninės prekybos plėtrą.

::

Kitoje straipsnio dalyje – iš karto du paverkšlenimai: apie prekybos centrų darbuotojų išnaudojimą bei apie siūlymus riboti prekybos centrų darbą per šventes. Ten bus daug įdomiau.

<<< 1 dalis :: <<< 2 dalis :: <<< 3 dalis :: <<< 4 dalis :: > 5 dalis < :: 6 dalis >>> :: 7 dalis >>>