Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadionas. Pirmame plane – Nemunas.

:: :: :: ::

Europos ir pasaulio čempionai atvyksta į Lietuvą

Lygiai po savaitės, kovo 29 dieną, vyks 2012 metų Europos futbolo čempionato atrankos rungtynės tarp Lietuvos ir Ispanijos. Kad ir kokiu rezultatu pasibaigs rungtynės, Lietuvai bus arba gėda, arba labai gėda.

Rungtynės vyks Dariaus ir Girėno pievoje, kuri yra Kaune, kuris yra Lietuvoje, kurioje nėra nė vieno normalaus futbolo stadiono.

Ispanai jau kartą žaidė Lietuvoje (2004 m. spalį) ir jiems tai nepatiko. Ne tiek dėl rezultato (rungtynės baigėsi Lietuvos pergale rezultatu 0:0), kiek dėl žaidimo sąlygų.

Tąkart rungtynės vyko Žalgirio mūšio laikus menančiame Žalgirio stadione Vilniuje. Ispanus taip pašiurpino stadiono būklė, kad nenorėdami rizikuoti savo sveikata jie atsisakė treniruotis „ryžių lauke“.

Savo nelaimei ispanai vis dėlto buvo priversti ten žaisti. Namų aikštė lietuviams suteikė ne tik psichologinį, bet ir techninį pranašumą: lietuviai mintinai žinojo visas aikštės duobes ir buvo pasiruošę tam, kad riedantis kamuolys gali staigiai keisti judėjimo kryptį.

Ispanijos spauda netylėjo ir sukėlė skandalą. Per visą pasaulį nuskambėję pasišaipymai iš apgailėtinos Lietuvos futbolo stadionų būklės sumenkino Lietuvos įvaizdį, bet kadangi jis niekada nebuvo aukštas, niekas to nepastebėjo.

Šių metų Ispanijos rinktinėje yra tik penki žaidėjai iš 2004 metų rinktinės. Penki žaidėjai nesugebėjo perkalbėti visos komandos, todėl bus priversti Lietuvoje apsilankyti antrą kartą. Geriausią atmintį ir šviesiausią protą turintis Ispanijos rinktinės narys Carlesas Puyolis šiuo metu simuliuoja traumą ir džiaugiasi galintis pasilikti tėvynėje.

::

Kur emigruos Lietuvos rinktinė?

Prieš septynerius metus įvykęs skandalas po savaitės vėl bus primintas. Šiandieninis Dariaus ir Girėno stadionas ne ką geresnis už tuometinį Žalgirio stadioną.

Pagal pernai UEFA patvirtintas patikslintas stadionų taisykles oficialios tarptautinės rinktinių rungtynės gali vykti tik ne žemesnį nei 3 UEFA kategorijos statusą turinčiame stadione. Tokio statuso Lietuvoje neturi nė vienas stadionas.

Tam, kad D&G stadionas atitiktų UEFA keliamus reikalavimus, užtektų vos 4 milijonų litų – 42 kartus mažiau nei kainavo Žalgirio arena (čia ta, kur skirta krepšiniui) ir 92 kartus mažiau nei planuojama iš viso sukišti į Valdovų rūmus (čia tie, kur neatlieka jokios naudingos funkcijos). Tačiau planuota D&G stadiono rekonstrukcija atidedama neribotam laikui.

Labai tikėtina, kad po savaitės UEFA paskelbs, jog Lietuvos futbolo rinktinė negali žaisti Lietuvoje, nes tai pavojinga žaidėjų bei žiūrovų sveikatai. Tegul visas rungtynes žaidžia išvykoje arba nuomojasi padorų stadioną Latvijoje ar Lenkijoje. Lenkija, kartu su Ukraina rengianti 2012 metų Europos futbolo čempionatą, stadionų tikrai turi.

Apie tai, kad Lietuvos rinktinei gali tekti emigruoti iš Lietuvos, kalbėta ir prieš septynerius metus, tik šįkart tai gali tapti realybe. Tarptautiniai reikalavimai stadionų kokybei tik auga, o Lietuvos stadionų kokybė tik prastėja.

:: :: :: ::

STADIONAI LIETUVOJE: GERI, BLOGI IR ŠLYKŠTŪS

Krepšinio šalyje nėra vietos futbolo stadionams. Lietuvoje kaip grybai po lietaus dygsta tik vienetiniam renginiui skirtos krepšinio arenos, o futbolo gerbėjai gali džiaugtis tik sovietmečio palikimu ir atsitiktiniais stebuklais.

::

Geri

Vėtros stadionas Vilniuje ir Sūduvos stadionas Marijampolėje yra vieninteliai futbolo stadionai, pastatyti Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo. Stadionuose telpa atitinkamai beveik 6 tūkstančiai ir šiek tiek daugiau nei 6 tūkstančiai žiūrovų.

Europos mastu tai mikroskopiniai stadionai, todėl paskelbti vieną šių stadionų pagrindiniu Lietuvos nacionalinės rinktinės stadionu būtų visiškai ne lygis. Palyginimui, prieš 11 metų pastatytame Rygos Skonto stadione telpa 10 tūkstančių žiūrovų, kas jau yra lygis.

Tiesa, 2008 ir 2009 metais Lietuvos rinktinė žaidė trejas rungtynes Sūduvos stadione (Pasaulio čempionato atrankoje). Rungtynių transliacijas stebėję austrai, rumunai ir serbai tikriausiai pamanė, kad skūpiems suvalkiečiams labiau patinka rungtynes žiūrėti per kaimyno televizorių: Sūduvos stadionas turi tik vieną didelę tribūną, kuri nepatenka į filmavimo kamerų akiratį, todėl televizijos žiūrovams atrodo, kad rungtynės kažkokioje tvora aptvertoje aikštėje vyksta beveik be žiūrovų.

Nepavykus įgyvendinti D&G stadiono rekonstrukcijos, LFF kalba, kad galbūt reikėtų bandyti tuos kelis milijonus skirti Vėtros stadionui, kad šis įgytų reikiamą UEFA statusą ir taptų pagrindiniu Lietuvos nacionalinės rinktinės stadionu. Kitaip tariant, Lietuvos futbolą reprezentuotų 6 tūkstančių vietų neturintis stadionas.

Judama link to, kad tarptautinės futbolo varžybos vyks stadionuose, kuriuose yra perpus mažiau vietų nei krepšinio arenose. Ši tendencija palanki ir kitiems Lietuvos miestams: Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys ir Alytus puoselėja pagrįstas viltis priimti Lietuvos rinktinę. Kadangi nėra jokio rimto konkurento (stadiono, kuris būtų vienareikšmiškai laikomas nacionaliniu), iš prasto stadiono padaryti geriausią šalies stadioną galima sąlyginai pigiai.

Stadionų rekonstrukcijos Lietuvoje atrodo taip: sudedamos ryškių spalvų plastikinės kėdės, aikštėje sulyginami kurmiarausiai, aplinkinių gyventojų paprašoma išsivesti stadione ganomas karves. Tai trumpam nuramina tarptautinių asociacijų ekspertus ir šie suteikia stadionui licenciją dar vieniems metams.

Minimaliai pakėlus stadionų būklės reikalavimus, visi Lietuvos stadionai iškart atsiduria už borto ir kosmetinės renovacijos pradedamos iš naujo. Bet tuo pačiu tai reiškia, kad net keli stadionai atsiduria panašioje startinėje pozicijoje ir turi lygias galimybes tapti Lietuvos geriausiais.

::

Blogas

Didžiausiame Lietuvos stadione – Vilniaus Žalgirio stadione – telpa 15 tūkstančių žiūrovų. Istorinis Lietuvos stadionas ir futbolo simbolis dabar atlieka tik nostalgijos kėlimo funkciją.

Statytas vokiečių belaisvių (ne Žalgirio mūšio, bet Antrojo pasaulinio karo) ir jau sulaukęs vyrų pensinio amžiaus (šiais metais stadionui sukaks 63 metai) šiuo metu stadionas yra uždarytas ir ruošiamas nugriauti.

Žalgirio stadionas, Vilniaus koncertų ir sporto rūmai bei teritorija aplink stadioną (iš viso 13 hektarų) priklauso Ūkio Banko Investicinei Grupei (ŪBIG), kuri savo ruožtu priklauso Vladimirui Romanovui, kuriam priklauso viskas, kas turi Žalgirio vardą. Kada nors toje teritorijoje turėtų atsirasti kultūrai, sportui, laisvalaikiui ir verslui skirtas modernus kompleksas su 10 tūkstančių vietų stadionu priešakyje.

Kada tai bus, neaišku, nes futbolo projektai Lietuvoje juda lėčiau nei stadionuose auga žolė. Dar 2004 metais pradėtas Naujosios Vilnios futbolo komplekso projektas šiuo metu nekruta. O iš žiemos miego prikelti dar stambesni projektai pasibaigia skandalais ir apsivertę ant kito šono miega toliau.

::

Šlykštus

Vilniuje, ant Šeškinės kalvos, Akropolio paunksmėje dunksantis Nacionalinis stadionas vadinamas arba amžiaus statybomis, arba Lietuvos gėda, kas realiai reiškia tą patį. Vietoje universalios paskirties, su dengtomis tribūnomis ir 25 tūkstančių sėdimų vietų, dvasinę ir materialinę naudą valstybei teikiančio stadiono šiuo metu tėra užkonservuoti betoniniai griaučiai.

Pradėtas statyti dar prie Gorbačiovo, 1987 metais, stadionas pirmą kartą numirė 1993 metais. 2007 metais jis prisikėlė iš mirusių, bet tik tam, kad po metų vėl numirtų. Didžiausias skandalas tas, kad apskritai niekas neturėjo teisės pradėti gaivinti stadiono: Aukščiausiasis teismas konstatavo, jog statybos sutartis buvo pasirašyta neteisėtai ir yra niekinė. Kaip įprasta Lietuvoje, sutarties niekiškumas nebuvo kliūtis apsukriems rangovams praturtėti.

Bendra Nacionalinio stadiono sąmata turėjo siekti maždaug kaip dvejų Valdovų rūmų. Universalios paskirties statinys ir turi kainuoti daugiau nei jokios paskirties neturintis statinys, taigi viskas čia suprantama. Tik kad istoriniai duomenys rodo, jog egiptiečiai per trumpesnį laiką ir su mažesne darbų sąmata pastatė Cheopso piramidę.

Stadionas turėjo būti atidarytas iki 2009 metų Dainų šventės. Dabar mąstoma, kad gerai būtų Nacionalinį stadioną pastatyti iki Lietuvos vardo dviejų tūkstančių metų jubiliejaus. Ekspertai prognozuoja, kad tada futbolas bus pasikeitęs neatpažįstamai: teisėjams jau bus leidžiama peržiūrėti ginčytinų momentų vaizdo pakartojimus.

:: :: :: ::

D&G – GERIAUSIA, KĄ TURIME

Šiuo metu nacionalinio futbolo stadiono vaidmenį atlieka jau ne kartą minėtas Dariaus ir Girėno stadionas Kaune. Tai pirmasis sporto stadionas Lietuvoje, atidarytas dar 1925 metais. Paskutinįkart D&G stadionas renovuotas 1998 ir 2005 metais. Šiuo metu stadionas netenkina tarptautinių reikalavimų.

Po savaitės vyksiančias rungtynes tarp Lietuvos ir Ispanijos čia leista rengti išimties tvarka, LFF prezidentui Liutaurui Varanavičiui pažadėjus seksualiai patenkinti UEFA prezidentą Michelį Platini.

Anot patikimiausio informacijos šaltinio internete Vikipedijos, D&G stadione telpa arba 8248, arba 9180 žiūrovų. Nors tribūnos sustatytos kiek kitaip nei Sūduvos stadione, vis tiek yra daug atvirų vietų su langais į gamtą. Užsieniečius stebina šalia D&G stadiono žaliuojantys žmogaus rankos nepaliesti pirmykščiai miškai, kuriuose klaidžioja meškos ir vilkolakiai.

::

Problemos

Kaip ir daugumos Lietuvos stadionų, pagrindinė D&G stadiono problema yra aikštė. Lietuviai yra žemdirbių tauta ir futbolo aikštes naudoja bulvėms auginti (sporto varžybos rengiamos tais metais, kai aikštė pūdymuoja). Tokioje aikštėje tiesiai paridentas kamuolys šokinėja, neprognozuojamai keičia judėjimo kryptį, o įkritęs į gilesnę duobę visai sustoja.

D&G stadionas tinkamas tik mėtyti diską. Nenuostabu, kad 2000 metais Virgilijus Alekna ten pasiekė antrą geriausią visų laikų rezultatą pasaulyje (73,88 m). Beje, tai nutiko todėl, kad tuo metu stadione vyko dar ir futbolo varžybos, ir diskas, atsitrenkęs į vieno futbolininko galvą, nulėkė keliais metrais toliau nei turėtų. Kadangi, kaip dažnai pasitaiko Lietuvoje, disko metimų teisėjas buvo Aleknos švogeris, jis įskaitė rezultatą.

Šiuo metu D&G stadiono aikštės kokybė ypač aktuali dėl to, kad rungtynės vyks kovo mėnesį, kai Lietuvoje dar sniegas neištirpęs ir dar galima šlapdriba. Todėl visai tikėtina išvysti Ispanijos futbolininkus, nerangiai klampojančius po šlapią ir minkštą aikštę, ir Ikerą Casillasą, stovintį iki kelių purve. Belieka palinkėti, kad prie tokių sąlygų įpratę lietuviai tuo pasinaudotų.

Dar vienas išskirtinis D&G stadiono bruožas – apšvietimas. 60 vatų lemputės neapšviečia visos aikštės, todėl žaidėjai dažnai atsiduria šešėlyje. Tada būna sunku atskirti, kur lietuvis, kur ne lietuvis.

Pernai rugsėjį vykusiose rungtynėse škotų sirgaliai (kurių stadione buvo daugiau nei lietuvių) problemos nematė, nes atvykę į Lietuvą jie ne pieną gėrė. Tačiau prie plačiaekranių televizorių prilipę ir gražių futbolo vaizdų išlepinti ispanai tikrai bus nusivylę.

::

Sąmokslas

Ir visgi Dariaus ir Girėno stadionas yra geriausia, ką šiuo metu Lietuva gali pasiūlyti stipriausiai planetos komandai – dabartiniams Europos ir pasaulio čempionams. Futbolo šalyse, tokiose kaip Anglija ar Ispanija, net vaikų darželiai turi geresnius stadionus. Į Lietuvą atvykusiam Davidui Villai D&G stadionas grąžins vaikystės prisiminimus.

Neturėdama lėšų normalaus stadiono statybai, Lietuva stengiasi bent jau nesakyti užsieniečiams, kad D&G stadionas yra geriausias šalyje. LFF daug investuoja į viešuosius ryšius, kad pasaulis manytų, jog D&G stadionas yra tik 16-as pagal gerumą Lietuvoje: maždaug, visi kiti stadionai šiuo metu rekonstruojami, todėl galime priimti tik šitame.

Futbolo šalių atstovai vis tiek būna pasibaisėję: 16-as pagal gerumą ir toks prastas – vadinasi, Lietuvoje yra labai menkai išvystyta futbolo infrastruktūra, reikėtų pasitempti. Lietuviai pritardami tik palinguoja galvom ir apsidžiaugia tokiems svečiams išvykus.

Šalyje, kurioje futbolą pradeda žaisti tik vaikai, stipresnių bendraamžių išvaryti iš krepšinio aikštelių, ir kurioje visų rungtynių rezultatai žinomi sezonui į priekį, mums gerai ir taip.

:: :: :: ::

ŠALYS, KURIAS LIETUVA LENKIA

Lietuvos futbolo stadionai gali konkuruoti nebent su Europos nykštukinių valstybių stadionais.

Liuksemburgo, kuris pasaulyje pirmauja pagal vienam gyventojui tenkantį BVP, stadiono aikštė išklota žaliais 100 eurų banknotais. Tai neatitinka UEFA keliamų reikalavimų aikštės dangai. Be to, tokią aikštės dangą nuolatos išardo ir išsiveža futbolininkai iš Rytų Europos šalių.

Andoros plotas yra mažesnis už futbolo stadiono plotą, todėl rungtynių metu vienas vartininkas stovi Ispanijos teritorijoje, kitas – Prancūzijos. Kadangi Andora nepriklauso Šengeno erdvei, futbolo rungtynių tempas būna lėtas: pribėgę baudos aikštelės ribas žaidėjai turi parodyti pasus.

Farerų salose stadionas taip pat netelpa į salą, todėl vartininkai stovi vandenyje ir tuo metu, kai niekas neatakuoja jų vartų, medžioja banginius. Dėl stadiono glaudaus santykio su vandeniu, šis stadionas taip pat naudojamas vandensvydžio varžyboms. Sporto varžybos yra pagrindinė priežastis, dėl ko aplinkiniuose vandenyse mažėja banginių populiacija.

San Marinas dažniausiai neturi futbolo stadiono, nes negali suformuoti pilnos futbolo rinktinės – šalyje paprastai yra mažiau nei 20 gyventojų. Aukščiausias San Marino pasiekimas šalies futbolo istorijoje – pergalė 1:0 (vėliau paskelbta nacionaline švente) prieš amžiną varžovą Lichtenšteiną, kuriame gyvena dvigubai daugiau žmonių ir kuriam, norint turėti pilną futbolo rinktinę, nebūtina laukti kartų kaitos.

Lichtenšteinas turi stadioną kalno šlaite, todėl kamuolys į papėdėje esančius vartus rieda pats. Dėl tokios stadiono padėties pirmame kėlinyje įvarčius muša tik viena komanda, antrame kėlinyje – tik kita. Sklandžiam žaidimui nuolatos trukdo Alpių ožkos ir violetinės Milkos karvės.

Monako stadiono aikštę kerta Formulės 1 trasa, kuri nevykstant Formulės 1 lenktynėms naudojama kaip pagrindinė miesto gatvė. Stadione net ir futbolo rungtynių metu vyksta intensyvus automobilių eismas. Siekiant didesnio saugumo UEFA įpareigojo Monako futbolo federaciją stadione įrengti šviesoforus.

Vatikanas neturi futbolo stadiono, nors Šv. Petro bazilikos viduje toks tikrai tilptų. Verta atkreipti dėmesį, kad Vatikanas apskritai neturi futbolo rinktinės: UEFA uždraudė Vatikanui turėti bet kokią futbolo komandą, nes ši su Dievo pagalba įveiktų bet ką, o tai būtų nesąžininga tų komandų, kuriose žaidžia ir netikintieji, atžvilgiu.

Čia juokinga, nes aukščiau pateikti faktai nėra tikri. Iš tikrųjų Lietuva pagal stadionų būklę nelenkia jokios kitos šalies.

Ogi atstovauti nacionalinei rinktinei. Užvakar prasidėjusiame pasaulio krepšinio čempionate nedalyvauja visa krūva žvaigždžių – tiek Lietuvos, tiek kitų šalių rinktinėse.

Ne paslaptis, kad Europos ir pasaulio futbolo čempionatuose beveik visada dalyvauja optimalių sudėčių rinktinės, tačiau atitinkamuose krepšinio čempionatuose labai retai kuriai šaliai pavyksta į rinktinę sukviesti visus pajėgiausius sportininkus.

Jeigu į nacionalinę rinktinę kviečiamas futbolininkas atsisako žaisti, paprastai tai būna tik dėl labai rimtos priežasties: arba traumos, arba tragedijos šeimoje. Užtat krepšininkai sugalvoja papildomą milijoną priežasčių, kodėl jie negali atstovauti savo šalies rinktinei:

• Vienas tuokiasi, kitas skiriasi;
• Vieno žmona gimdo, kitas nusprendė vasaros atostogas paskirti antrosios pusės paieškoms;
• Vienas kraustosi iš seno buto, kitas kraustosi į naują butą;
• Vienas jau per daug pavargo, kitas dar nespėjo pakankamai pailsėti;
• Vienas nusprendė per vasarą išsigydyti traumą, kurią patyrė dar sezono pradžioje ir kuri netrukdė jam žaisti visą sezoną, kitas išmąstė, kad kuo mažiau žais, tuo mažesnė tikimybė gauti traumą;
• Vienas ieško naujo klubo, kitas negali išeiti iš seno;
• Vienas bando adaptuotis naujame klube, kitas bando pamiršti skriaudą, kurią patyrė atleistas iš ankstesnio klubo;
• Vieno klubas nenori išleisti į rinktinę, kitas pats nenori, kad klubas norėtų jį išleisti į rinktinę;
• Vienam atrodo, kad jis jau per daug savęs atidavė rinktinei, kitam atrodo, kad jį per mažai kvietė į rinktinę;
• Vienas nesutaria su rinktinės treneriais, kitas net nesiruošia su jais susipažinti;
• Vienas nepatenkintas per menku vaidmeniu rinktinėje, kitą slegia rinktinės lyderio našta;
• Ir t.t., ir pan.

::

Skirtingas čempionatų prestižas

Iš tiesų nėra nieko nuostabaus, kodėl krepšininkai atsainiau nei futbolininkai žiūri į tarptautinius čempionatus: krepšinio turnyrai vyksta per dažnai, palyginus su atitinkamais futbolo turnyrais, todėl jų prestižas mažesnis ir jie nėra pakankamai rimtas iššūkis sportininkams.

Europos ir pasaulio futbolo čempionatai vyksta kas ketverius metus, taigi europietis futbolininkas tik kas antrais metais gali dalyvauti rimtame tarptautiniame turnyre. Per visą futbolininko karjerą nacionalinėje rinktinėje tokių turnyrų nesusidaro daug, todėl vien dalyvavimas tokiame turnyre yra garbė.

Krepšininkams vienintelis tikrai prestižinis turnyras yra olimpinės žaidynės, vykstančios kas ketverius metus. Pasaulio čempionatai, taip pat vykstantys kas ketverius metus, iš dalies dubliuoja olimpinį krepšinio turnyrą, tačiau neturi tokio vardo kaip olimpiada. Europos čempionatai, vykstantys kas dvejus metus, užkamšo tarpus tarp olimpiadų ir pasaulio čempionatų.

Taigi europietis krepšininkas teoriškai kiekvienais metais su nacionaline rinktine gali laimėti po kokį čempionatą. Kai tiek daug galimybių, pranyksta azartas ir sumažėja krepšininkų motyvacija kiekvienais metais aukotis dėl rinktinės: praradimas dėl praleisto čempionato labai mažas – nežaidei vienais metais, pažaisi kitais.

::

Net ir nežaidžiant visoms žvaigždėms, favoritai beveik nekinta

Kas būtų, jeigu ir krepšinyje tarptautiniai turnyrai vyktų tik kas dvejus metus? Neabejotinai padidėtų tokių turnyrų prestižas ir kiekviename turnyre dalyvautų dauguma žvaigždžių. Ar verta retinti tarptautinius krepšinio turnyrus? Tikriausiai ne, nes žvaigždės ir turnyrų įvaizdis – dar ne viskas.

Surengti krepšinio čempionatą yra nepalyginimai pigiau nei futbolo – taigi nėra ekonominės priežasties dirbtinai retinti čempionatų kiekį. Krepšinio šalyse (kuriose krepšinis yra populiariausia arba viena populiariausių sporto šakų) gerbėjų susidomėjimas net ir kasmet vykstančiais čempionatais yra didelis – taigi nėra ir socialinės priežasties dirbtiniu čempionatų stygiumi didinti jų populiarumą. Net ir dažnai vykstantys krepšinio čempionatai, jeigu jie organizuojami racionaliai, gali atsipirkti visomis prasmėmis.

Antra vertus, jeigu ne kiekviename čempionate žaidžia visi garsiausi krepšininkai, dar nereiškia, kad tokie čempionatai yra mažiau įdomūs. Krepšinio čempionatai pasižymi dideliu neapibrėžtumu: iki pat čempionato pradžios nežinai, kurios rinktinės realiausiai pretenduos į medalius, nes dažnai iki pat čempionato pradžios neaišku, kurie krepšininkai atsisakys žaisti. Be to, didelė žaidėjų kaita rinktinėse (atsisakiusias žaisti žvaigždes pakeičiant jaunesniais ir mažiau patyrusiais krepšininkais) iš esmės keičia komandų žaidimo braižą ir tokios komandos tampa sunkiau nuspėjamos priešininkams.

Toks neapibrėžtumas, didesnė netikėtumų tikimybė nėra blogas dalykas, nes visi nukrypimai galiausiai susividurkina. Kadangi šiais laikais nė viena rinktinė nėra sudaryta iš ultrapatriotų, kurie rinktinėje būtų pasiryžę žaisti bet kokia kaina, tikimybė kiekvienai šaliai prarasti po keletą žvaigždžių yra daugmaž vienoda, todėl kiekvieno čempionato favoritai yra daugmaž tie patys.

Tai reiškia, kad visi mažiau prestižiniai krepšinio čempionatai – Europos ir pasaulio – be didžiausių žvaigždžių statistiškai turėtų baigtis daugmaž taip pat kaip ir tuo atveju, jeigu čempionatuose dalyvautų visos žvaigždės. (Išimtis tikriausiai turėtų būti daroma tik dėl JAV rinktinės, nes į pasaulio čempionatus amerikiečiai siunčia tik antrarūšes ir trečiarūšes komandas.)

Taip pat tai reiškia, kad viena kuri šalis, į eilinį Europos ar pasaulio čempionatą sugebėjusi mobilizuoti visus geriausius krepšininkus, ženkliai padidintų savo šansus. Dažniausiai tai pavyksta čempionatą organizuojančiai šaliai. Todėl nenuostabu, kad čempionatų šeimininkai dažnai laimi auksą arba bent pasirodo geriau nei įprastai.

::

Kodėl apskritai sportininkai turi atstovauti nacionalinei rinktinei?

Sportininkas neprivalo atstovauti nacionalinei rinktinei: nėra jokių sutartinių įsipareigojimų, jokios prievolės atstovauti rinktinei, ir neatstovaujantis sportininkas negali būti baudžiamas. Tačiau yra pageidautina, kad sportininkas atstovautų rinktinei – tai būtų sąžininga iš jo pusės. Ankstesnių kartų rinktinės – rinktinės, kuriose žaidė ankstesnių kartų sportininkai – nemaža dalimi netiesiogiai lėmė dabartinių sportininkų pasiekimus, todėl šie turėtų atiduoti duoklę dabartinei rinktinei.

Geru sportininku ne gimstama, bet tampama. Viena svarbiausių priežasčių, lemiančių vaikų apsisprendimą tapti konkrečios sporto šakos atstovais, yra tos sporto šakos populiarumas šalyje.

Kodėl Lietuvoje visais laikais netrūko gerų krepšininkų? Todėl, kad labai daug vaikų visais laikais lankė krepšinio mokyklas. Kodėl tiek daug vaikų Lietuvoje lanko krepšinio mokyklas? Nes nori tapti tokiomis žvaigždėmis kaip geriausi Lietuvos krepšininkai.

Viena krepšininkų karta tampa pavyzdžiu kitai kartai. Viena Lietuvos krepšinio karta užaugo įkvėpta Arvydo Sabonio kartos pergalių, kita – Šarūno Jasikevičiaus, dabar auga karta, savo dievuku laikanti Liną Kleizą, o dar tik neseniai krepšinio mokyklas lankyti pradėję vaikai tikriausiai lygiuosis į Joną Valančiūną.

Skambios šalies krepšinio pergalės įkvepia jaunąją kartą ir skatina rinktis krepšininko kelią. Didelė konkurencija tarp bendraamžių užtikrina, kad Lietuva visąlaik turės daug gerų krepšininkų.

Jeigu skambių Lietuvos krepšinio (lietuvių krepšininkų) pergalių praeityje nebūtų buvę, daugybė dabartinių Lietuvos krepšininkų tikriausiai būtų pasirinkę kokią kitą sporto šaką ar net išvis ne sportininko karjerą. Dėl to, kad dabar iš krepšinio uždirba milijonus, dabartiniai geriausi Lietuvos krepšininkai nemaža dalimi turi būti dėkingi juos įkvėpusiems ankstesnių kartų žaidėjams, ir todėl šią skolą turėtų grąžinti žaisdami Lietuvos rinktinėje ir geru savo žaidimu bei komandos pergalėmis įkvėpdami ateities kartas.

::

Praeities pergalės įkvepia ateities pergales, geri praeities žaidėjai įkvepia gerus ateities žaidėjus. Štai kodėl turime pasaulinio lygio krepšinio rinktinę, neproporcingai stiprią, lyginant su šalies gyventojų skaičiumi. Ir štai kodėl neturime pasaulinio lygio futbolo rinktinės: per mažai atspirties taškais galinčių būti praeities pergalių ir per mažai vietinių futbolo dievukų reiškia per mažą motyvaciją jaunajai kartai rinktis futbolininko kelią. Uždaras ratas.

Kiekvienoje sporto šakoje netiesioginis kartų ryšys yra labai svarbus, užtikrinantis aukštų pasiekimų tęstinumą. Būtų smagu, jeigu dabartinė karta prisimintų, kad tai, kuo jie yra dabar, nėra tik jų pačių nuopelnas – kad pradinis impulsas buvo iš kitur. Ir dar smagiau būtų, jeigu tą impulsą jie perduotų ateities kartoms, rečiau ieškoję fiktyvių pasiteisinimų ir dažniau atstovavę rinktinei. Net ir kiekvienais metais.

The Big Picture – Boston.com

Esu netipinis lietuvis – futbolas man patinka labiau nei krepšinis (žiūrėti, ne žaisti). Pasaulio ir Europos futbolo čempionatų laukiu labiau ir seku juos įdėmiau negu atitinkamus krepšinio čempionatus ar olimpines žaidynes. Nesu užkietėjęs futbolo fanas, tiesiog stebėti futbolo rungtynes man daug maloniau nei krepšinio.

Daugeliui krepšinio tautos atstovų tai tikriausiai kelia nuostabą: juk futbolas toks nuobodus žaidimas, jame beveik nieko nevyksta, lyginant su krepšiniu. Tipinis lietuvis, jeigu ir žiūri futbolą, tai tik todėl, kad tuo metu nerodo krepšinio.

Aš futbolui kaip tik ir teikiu pirmenybę dėl jo formos – todėl, kad jis „nuobodus“, kad norėdama įmušti bent vieną įvartį komanda turi vargti ir pusvalandį, ir valandą, ir pusantros. Krepšinyje rezultatas keičiasi labai greitai, kas keliolika ar keliasdešimt sekundžių, ir vieno taiklaus metimo vertė yra labai nedidelė ir laikina. Futbole vienas įvartis yra be galo didelės vertės, todėl jo laukimas kelia azartą, o pats įvartis – euforiją.

::

Krepšinio ir futbolo gerbėjai yra skirtingo psichologinio tipo. Tikri krepšinio gerbėjai bet kokioje veikloje nori matyti greitą, tegul ir mažą rezultatą. Tikri futbolo gerbėjai nebijo dirbti ilgai, kartais galbūt ir nuobodžiai, jeigu žino, kad baigus visą darbą jų laukia didelis atlygis. (Tai labai supaprastintas psichologinis vertinimas, jis nebūtinai teisingas kiekvienam asmeniui, tačiau, mano manymu, gerai atspindi esmę.)

Pats esu iš tų kantriųjų, kuriems nereikia dažnų tarpinių rezultatų. Man patinka užsibrėžti didelį, tolimą tikslą, ir palengva jo siekti. Aš atsisakau saldainių ir laukiu torto.

Taip pat labai vertinu pastovumą, todėl nacionalinių rinktinių varžybos man nepalyginamai įdomesnės nei klubinės. Pasibaigus sezonui superžvaigždė iš vieno superklubo gali pereiti į kitą superklubą – dėl to iš esmės pasikeičia abiejų komandų lygis ir perspektyvos. Nacionalinėse rinktinėse tokių drastiškų pokyčių nebūna – rinktinių lyderiai pilietybės nekeičia. Tai, kad kas kelerius metus susitinka daugmaž tos pačios komandos, man yra vertybė.

Šiuo metu vykstantis Pasaulio futbolo čempionatas idealiai tenkina mano pramoginius poreikius.

::

Pasaulio futbolo čempionatą reikia žiūrėti kaip vientisą filmą, serialą, kuriame kiekviena komanda yra pagrindinis veikėjas. Labai svarbų vaidmenį šiame filme atlieka ir kontekstas – tų pačių rungtynių nevienoda svarba atskiroms komandoms.

90 minučių žaidimo ir rezultatas 0:0 nėra beprasmė nuobodybė ar nuobodi beprasmybė: favoritui, iš kurio tikimasi aukščiausių rezultatų ir čempionų titulo, tai yra tragedija ir didžiulė gėda; autsaideriui, tik per plauką patekusiam į patį čempionatą, tai yra milžiniška pergalė ir didžiausias pasiekimas rinktinės istorijoje; kitoms grupės komandoms šis rezultatas taip pat yra labai svarbus, nes vienai komandai jis padidina galimybes patekti į kitą etapą, kitai – sumažina.

Nors panašūs dalykai galioja ir krepšinyje, ten vieno metimo kaina nėra tokia didelė, nes beveik visada tai yra svarbu tik dviem komandoms. Futbole vienas įmuštas ar vienas praleistas įvartis gali sujaukti visą komandų rikiuotę grupėje.

Todėl futbole taip smagu laukti įvarčio: kai įvartis pagaliau būna pasiektas, supranti – įvyko kažkas tokio. Tačiau net ir nulinės lygiosios, ypač jeigu jos užfiksuojamos favorito ir autsaiderio rungtynėse, kelia daugiau emocijų negu, tarkim, tų rungtynių baigtis rezultatu 7:0. Labai svarbu kontekstas, labai svarbu čempionato visuma.

Rungtynių įtampa, vieno įvarčio svarba ir ilgas darbas dėl įvarčio – tai futbolo žavesys. Ir neteisūs tie, kurie sako, kad vieno įvarčio kaina yra per didelė ir tuo būdu nesąžininga: kad 1:0 pirmaujanti komanda jau gali būti tikra dėl pergalės. Iš tiesų vos per porą minučių galima įmušti porą įvarčių ir visą situaciją apversti aukštyn kojom. Netikėtumo, sėkmės faktorius tik puošia futbolą, bet jis nėra nesąžiningas: laimė šypsosi (jeigu šypsosi) tik tai komandai, kuri sugeba surengti pavojingą derinį ir smūgiuoti vartų link.

::

Krepšinio čempionatuose žiūriu tik Lietuvos rinktinės varžybas ir finalą: nei kitų rinktinių (net ir favoritų) varžybos grupėse, nei atkrintamosios varžybos mane nelabai domina – pakanka sužinoti galutinį rezultatą. Dažnai žiūrimas krepšinis atsibosta: per greitai ten viskas keičiasi, per daug šurmulio, per daug nereikalingų stabdymų. Užtat futbolas yra beveik nepertraukiamas, tolydus žaidimas, žiūrėdamas futbolą gali pailsėti, ir net ir dažnos varžybos neatsibosta.

Galbūt tai susiję su žalia futbolo aikšte: žalia spalva juk ramina ir šiaip nuteikia teigiamai. Tikriausiai tame yra tiesos: jau daugiau nei dvejus metus nesikeičiu kompiuterio darbastalio paveikslėlio, kuris įtartinai panašus į žalią futbolo aikštę, taigi galima sakyti, kad mėgstu žalią spalvą. Bet abejoju, ar futbolas man taptų mažiau patraukliu žaidimu, jeigu aikštė būtų raudona.

Tikram futbolo gerbėjui rūpi pats žaidimas, o ne jo aplinka. Stebint Lietuvos rinktinės rungtynes lietuviškame stadione, nelabai svarbu, kad vartininkas stovi purvo baloje ir kad riedėdamas nelygia aikšte kamuolys kas du metrus keičia judėjimo kryptį. O geram futbolui Pasaulio čempionate netrukdo ir vuvuzelos.

::

Pasaulio čempionatą dažniausiai stebiu internetu. Labai gerai, kad televizija lenda į internetą: buityje galima išsiversti su mažiau prietaisų. (Nors, antra vertus, nuo per ilgo sėdėjimo prie kompiuterio ir ši patirtis.)

Dažniausiai rungtynes žiūriu per atdhe.net (tikras malonumas žiūrėti Anglijos rinktinės rungtynes, kai komentuoja tikri anglai iš BBC) arba per 15min.tv (respect 15min).

Už ką sergu? Nesu nė vienos rinktinės fanas, nors jau daugybę metų dėl kažkokių man pačiam nesuprantamų (pasąmoninių) priežasčių palaikau Portugalijos, Vokietijos ir Olandijos rinktines. Paminėsit mano žodį: viena iš šių rinktinių taps 2010 pasaulio čempione.

Šiandien prasidedančios atkrintamosios varžybos jau dabar man kelia orgazmą. Praleisti nors vienerias tokias rungtynes man yra didesnė nelaimė nei praleisti vienerias Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynes olimpiadoje. Toks jau aš – nenormalus lietuvis.