The Big Picture – Boston.com

Esu netipinis lietuvis – futbolas man patinka labiau nei krepšinis (žiūrėti, ne žaisti). Pasaulio ir Europos futbolo čempionatų laukiu labiau ir seku juos įdėmiau negu atitinkamus krepšinio čempionatus ar olimpines žaidynes. Nesu užkietėjęs futbolo fanas, tiesiog stebėti futbolo rungtynes man daug maloniau nei krepšinio.

Daugeliui krepšinio tautos atstovų tai tikriausiai kelia nuostabą: juk futbolas toks nuobodus žaidimas, jame beveik nieko nevyksta, lyginant su krepšiniu. Tipinis lietuvis, jeigu ir žiūri futbolą, tai tik todėl, kad tuo metu nerodo krepšinio.

Aš futbolui kaip tik ir teikiu pirmenybę dėl jo formos – todėl, kad jis „nuobodus“, kad norėdama įmušti bent vieną įvartį komanda turi vargti ir pusvalandį, ir valandą, ir pusantros. Krepšinyje rezultatas keičiasi labai greitai, kas keliolika ar keliasdešimt sekundžių, ir vieno taiklaus metimo vertė yra labai nedidelė ir laikina. Futbole vienas įvartis yra be galo didelės vertės, todėl jo laukimas kelia azartą, o pats įvartis – euforiją.

::

Krepšinio ir futbolo gerbėjai yra skirtingo psichologinio tipo. Tikri krepšinio gerbėjai bet kokioje veikloje nori matyti greitą, tegul ir mažą rezultatą. Tikri futbolo gerbėjai nebijo dirbti ilgai, kartais galbūt ir nuobodžiai, jeigu žino, kad baigus visą darbą jų laukia didelis atlygis. (Tai labai supaprastintas psichologinis vertinimas, jis nebūtinai teisingas kiekvienam asmeniui, tačiau, mano manymu, gerai atspindi esmę.)

Pats esu iš tų kantriųjų, kuriems nereikia dažnų tarpinių rezultatų. Man patinka užsibrėžti didelį, tolimą tikslą, ir palengva jo siekti. Aš atsisakau saldainių ir laukiu torto.

Taip pat labai vertinu pastovumą, todėl nacionalinių rinktinių varžybos man nepalyginamai įdomesnės nei klubinės. Pasibaigus sezonui superžvaigždė iš vieno superklubo gali pereiti į kitą superklubą – dėl to iš esmės pasikeičia abiejų komandų lygis ir perspektyvos. Nacionalinėse rinktinėse tokių drastiškų pokyčių nebūna – rinktinių lyderiai pilietybės nekeičia. Tai, kad kas kelerius metus susitinka daugmaž tos pačios komandos, man yra vertybė.

Šiuo metu vykstantis Pasaulio futbolo čempionatas idealiai tenkina mano pramoginius poreikius.

::

Pasaulio futbolo čempionatą reikia žiūrėti kaip vientisą filmą, serialą, kuriame kiekviena komanda yra pagrindinis veikėjas. Labai svarbų vaidmenį šiame filme atlieka ir kontekstas – tų pačių rungtynių nevienoda svarba atskiroms komandoms.

90 minučių žaidimo ir rezultatas 0:0 nėra beprasmė nuobodybė ar nuobodi beprasmybė: favoritui, iš kurio tikimasi aukščiausių rezultatų ir čempionų titulo, tai yra tragedija ir didžiulė gėda; autsaideriui, tik per plauką patekusiam į patį čempionatą, tai yra milžiniška pergalė ir didžiausias pasiekimas rinktinės istorijoje; kitoms grupės komandoms šis rezultatas taip pat yra labai svarbus, nes vienai komandai jis padidina galimybes patekti į kitą etapą, kitai – sumažina.

Nors panašūs dalykai galioja ir krepšinyje, ten vieno metimo kaina nėra tokia didelė, nes beveik visada tai yra svarbu tik dviem komandoms. Futbole vienas įmuštas ar vienas praleistas įvartis gali sujaukti visą komandų rikiuotę grupėje.

Todėl futbole taip smagu laukti įvarčio: kai įvartis pagaliau būna pasiektas, supranti – įvyko kažkas tokio. Tačiau net ir nulinės lygiosios, ypač jeigu jos užfiksuojamos favorito ir autsaiderio rungtynėse, kelia daugiau emocijų negu, tarkim, tų rungtynių baigtis rezultatu 7:0. Labai svarbu kontekstas, labai svarbu čempionato visuma.

Rungtynių įtampa, vieno įvarčio svarba ir ilgas darbas dėl įvarčio – tai futbolo žavesys. Ir neteisūs tie, kurie sako, kad vieno įvarčio kaina yra per didelė ir tuo būdu nesąžininga: kad 1:0 pirmaujanti komanda jau gali būti tikra dėl pergalės. Iš tiesų vos per porą minučių galima įmušti porą įvarčių ir visą situaciją apversti aukštyn kojom. Netikėtumo, sėkmės faktorius tik puošia futbolą, bet jis nėra nesąžiningas: laimė šypsosi (jeigu šypsosi) tik tai komandai, kuri sugeba surengti pavojingą derinį ir smūgiuoti vartų link.

::

Krepšinio čempionatuose žiūriu tik Lietuvos rinktinės varžybas ir finalą: nei kitų rinktinių (net ir favoritų) varžybos grupėse, nei atkrintamosios varžybos mane nelabai domina – pakanka sužinoti galutinį rezultatą. Dažnai žiūrimas krepšinis atsibosta: per greitai ten viskas keičiasi, per daug šurmulio, per daug nereikalingų stabdymų. Užtat futbolas yra beveik nepertraukiamas, tolydus žaidimas, žiūrėdamas futbolą gali pailsėti, ir net ir dažnos varžybos neatsibosta.

Galbūt tai susiję su žalia futbolo aikšte: žalia spalva juk ramina ir šiaip nuteikia teigiamai. Tikriausiai tame yra tiesos: jau daugiau nei dvejus metus nesikeičiu kompiuterio darbastalio paveikslėlio, kuris įtartinai panašus į žalią futbolo aikštę, taigi galima sakyti, kad mėgstu žalią spalvą. Bet abejoju, ar futbolas man taptų mažiau patraukliu žaidimu, jeigu aikštė būtų raudona.

Tikram futbolo gerbėjui rūpi pats žaidimas, o ne jo aplinka. Stebint Lietuvos rinktinės rungtynes lietuviškame stadione, nelabai svarbu, kad vartininkas stovi purvo baloje ir kad riedėdamas nelygia aikšte kamuolys kas du metrus keičia judėjimo kryptį. O geram futbolui Pasaulio čempionate netrukdo ir vuvuzelos.

::

Pasaulio čempionatą dažniausiai stebiu internetu. Labai gerai, kad televizija lenda į internetą: buityje galima išsiversti su mažiau prietaisų. (Nors, antra vertus, nuo per ilgo sėdėjimo prie kompiuterio ir ši patirtis.)

Dažniausiai rungtynes žiūriu per atdhe.net (tikras malonumas žiūrėti Anglijos rinktinės rungtynes, kai komentuoja tikri anglai iš BBC) arba per 15min.tv (respect 15min).

Už ką sergu? Nesu nė vienos rinktinės fanas, nors jau daugybę metų dėl kažkokių man pačiam nesuprantamų (pasąmoninių) priežasčių palaikau Portugalijos, Vokietijos ir Olandijos rinktines. Paminėsit mano žodį: viena iš šių rinktinių taps 2010 pasaulio čempione.

Šiandien prasidedančios atkrintamosios varžybos jau dabar man kelia orgazmą. Praleisti nors vienerias tokias rungtynes man yra didesnė nelaimė nei praleisti vienerias Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynes olimpiadoje. Toks jau aš – nenormalus lietuvis.

„Eurovizijoje“ dalyvauja dauguma Europos valstybių, plius keletas Azijos valstybių, geografiškai nutolusių ne per toliausiai nuo Europos. Pavadinkime visą šį geopolitinį darinį eurovizine erdve. Per pastaruosius 10 metų (2000-2009 m.) „Eurovizijoje“ dalyvavo 46 šalys, taigi šio straipsnio tyrimuose naudojama eurovizinė erdvė iš 46 šalių.

Šiais metais „Eurovizijoje“ dalyvaus tik 39 šalys, bet antrajam tyrimui („Teisingumo paieškos“) man buvo reikalingas pastarųjų 10 metų laikotarpis, todėl ėmiau platesnę eurovizinę erdvę. Be to, tos šalys, kurios neseniai dalyvavo „Eurovizijoje“ ir tik šiais metais ją apleido, tikėtina, po metų kitų vėl dalyvaus konkurse, todėl didesnė imtis yra teisingesnė.

::

Tyrimas Nr.1: Galios nelygybė

Kiekviena „Eurovizijoje“ dalyvaujanti valstybė gali deleguoti tik po vieną savo atstovą, nepriklausomai nuo valstybės dydžio. Taip pat kiekviena valstybė turi lygiavertę sprendžiamąją galią „Eurovizijos“ balsavime, nepriklausomai nuo valstybės dydžio.

Teoriškai tai reiškia, kad tokios valstybės kaip Rusija, turinti apie 142 milijonus gyventojų, ir Monakas, teturintis vos apie 30 tūkstančių gyventojų, „Eurovizijoje“ yra lygios. Tačiau praktiškai tai reiškia, kad vienas Monako gyventojas, balsuodamas už jam labiausiai patikusį atlikėją, turi apie 4730 kartų didesnę sprendžiamąją galią nei vienas Rusijos gyventojas. Nelygybė? Nelygybė.

Akivaizdu, kad kuo mažesnė valstybė, tuo daugiau eurovizinės galios turi jos gyventojai. Galima valstybes išrikiuoti gyventojų skaičiaus didėjimo tvarka, – seka prasidėtų San Marinu (32 tūkst.), Monaku (33 tūkst.) ir Andora (84 tūkst.), o baigtųsi Turkija (72,6 mln.), Vokietija (81,8 mln.) ir Rusija (141,9 mln.), – ir pamatyti, kurių valstybių gyventojai turi daugiau eurovizinės galios, kurių mažiau.

Bet, viena, tai būtų per daug paprasta, antra, per mažai informatyvu, trečia, pasąmoningai norėtųsi „galingesnėms“ valstybėms priskirti didesnius skaičius, o pastaroji seka to neleidžia. Ir tada į sceną įžengia…

::

Eurovizinės galios indeksas

Visas šias problemas išsprendžia mano išradimas, mano intelektualinių pastangų kūdikis – eurovizinės galios indeksas. Jo esmė paprasta: indeksas parodo, kiek kartų valstybės (jos gyventojų) sprendžiamoji galia „Eurovizijos“ balsavime viršija tą galią, kuri valstybei turėtų priklausyti, atsižvelgiant į jos gyventojų skaičių.

Teoriškai Lietuva, kurioje gyvena 0,43% eurovizinės erdvės gyventojų (3,3 mln. / 775,7 mln.), turėtų lemti 0,43% „Eurovizijos“ galutinio rezultato – valstybių-dalyvių rikiuotės. Tačiau realybėje kiekviena valstybė lemia po 2,17% (1/46) rezultato.

Lietuvos eurovizinės galios indeksas yra 5,1, t.y. lietuvių balsai „Eurovizijos“ galutinį rezultatą lemia 5,1 karto daugiau negu priklausytų pagal proporcingumo ir sąžiningumo principus.

Valstybių, kuriose gyvena mažiau nei 1/46 (2,17%) eurovizinės erdvės gyventojų, eurovizinės galios indeksai yra teigiami ir apskaičiuojami 2,17% dalijant iš gyventojų proporcijos (Lietuvos atveju – iš 0,43%, t.y. 2,17% / 0,43% = 5,1).

Valstybių, kuriose gyvena daugiau nei 1/46 (2,17%) eurovizinės erdvės gyventojų, eurovizinės galios indeksai apskaičiuojami dalinį ir daliklį sukeitus vietomis (kad išeitų gražesni skaičiai), ir prie rezultato pridedant didelį riebų minusą. (Tai, kad diagramoje minusai visai mažiukai ir liesi, yra Excel‘io kaltė.)

Diagramoje pavaizduoti visų 46 eurovizinės erdvės valstybių eurovizinės galios indeksai (paspaudus – didesnė diagrama):

Septynių mažiausių šalių (kuriose gyvena mažiau nei po milijoną gyventojų) eurovizinės galios indeksai yra tokie dideli, kad jų net neįmanoma normaliai pavaizduoti, nekarpant diagramos. Nykštukinės Europos valstybės turi nesveikai daug eurovizinės galios.

Kaip ir tūkstantyje kitų sričių, taip ir „Eurovizijoje“ Estija ženkliai lenkia Lietuvą.

Aukso viduriukas yra Nyderlandai – šios šalies eurovizinės galios indeksas yra 1,0: „Eurovizijoje“ Nyderlandai turi tiek sprendžiamosios galios (1/46), kokią dalį eurovizinės erdvės gyventojų turi (16,6 mln. / 775,7 mln. = 1/46). Absoliutus teisingumas.

Neigiamą eurovizinę galią turi 9 šalys. Ne tiek jau daug, sakysite. Tačiau tai juk yra pačios didžiausios valstybės, jose gyvena net 74% eurovizinės erdvės gyventojų (575,4 mln. / 775,7 mln.). Be to, tarp šių valstybių yra „didysis ketvertas“: Prancūzija, Vokietija, Jungtinė Karalystė ir Ispanija – valstybės, daugiausia finansiškai prisidedančios išlaikant Europos transliuotojų sąjungą (EBU), be kurios nebūtų rengiama ir pati „Eurovizija“.

Tokia tad neteisybė – didžiosios valstybės išleidžia didžiausius pinigus „Eurovizijos“ išlaikymui, bet pačios teturi labai silpną balsą konkurso balsavime.

::

Tyrimas Nr.2: Teisingumo paieškos

Kaip atrodytų teisinga „Eurovizija“ – „Eurovizija“, kurioje galiotų proporcingumo ir sąžiningumo principai, ir kurioje valstybių balsai būtų proporcingi gyventojų skaičiui jose?

Tarkim, atskaitos taškas būtų 30 tūkst. gyventojų. Tokiu atveju Monakas ir San Marinas – šalys, kuriose gyvena būtent toks skaičius žmonių – savo favoritams išdalintų balus nuo 1 iki 12 (kaip kad dabar daro visos šalys). Už Monaką ar San Mariną 111 kartų didesnė Lietuva savo favoritams išdalintų balus nuo 111 iki 1332. Už minėtąsias nykštukines valstybes 4731 kartą didesnė Rusija turėtų teisę skirti balus nuo 4731 iki 56772. Skaičiai milžiniški, užtat – teisingi.

Perskaičiavę visų valstybių balus, kuriuos jos teoriškai turėtų teisę išdalinti savo išrinktiesiems, ir žinodami visų „Eurovizijos“ balsavimų informaciją (kuri šalis kuriai šaliai kiek balų skyrė) [iš čia], pabandykime pamodeliuoti pastarųjų dešimties „Eurovizijų“ finalus, darydami prielaidą, kad kiekvienoje valstybėje „Eurovizijos“ balsavime dalyvauja vienoda dalis (toks pats procentas) gyventojų.

Jeigu balsuotų ne valstybės, bet žmonės – ar „Eurovizijos“ galutiniai rezultatai atrodytų kitaip? Taip, neabejotinai. Galutinės valstybių-dalyvių rikiuotės atrodytų visiškai kitaip.

Mano modelis rodo, kad iš pastarųjų dešimties „Eurovizijų“ tik penkiose faktiniai nugalėtojai buvo tie, kurie ir turėjo laimėti, balsavimus pakoregavus pagal gyventojų skaičių valstybėse. Štai kaip skiriasi prizininkų trejetai – faktiniai („Buvo taip“) ir numanomieji („O turėjo būti taip“):

Danija, Estija, Latvija, Suomija ir Norvegija yra tikrosios nugalėtojos – šios šalys būtų laimėjusios, kad ir kuriuo metodu būtų skaičiuoti rezultatai. Kitos penkios šalys laimėjo tik todėl, kad joms daug balų skyrė mažos ir vidutinio dydžio valstybės, turinčios daugiausia eurovizinės galios, bet jeigu balai būtų perskaičiuoti pagal balsavusių žiūrovų skaičių, jos savo titulų netektų.

Esama „Eurovizijos“ balsavimo sistema labiausiai nuskriaudė Armėniją – ši šalis turėjo laimėti net du kartus (2007 ir 2008 m.), bet, kaip žinome, nelaimėjo nė karto. Armėniją labai myli didžiosios valstybės, t.y. už Armėniją balsuoja labai daug eurovizinės erdvės gyventojų, tik kad esama sistema į balsavusių žmonių absoliutų skaičių neatsižvelgia.

::

Mano pakoreguota – teisingoji – „Eurovizijos“ balsavimo sistema Lietuvos į šį muzikos olimpą, deja, neiškelia. 2006 m. „LT United“ faktiškai užėmė 6-ą vietą, o pagal koreguotus balus turėjo likti septinta. Tiesa, 2001 m. „Skamp“, faktiškai užėmusi 13-ą vietą, teoriškai taip pat turėjo būti septinta.

Susumavus visų 10 „Eurovizijų“ rezultatus, pastarojo dešimtmečio „Eurovizijos“ čempione pagal esamą sistemą (pagal šalių simpatijas) turėtų tapti Rusija, o pagal koreguotąją sistemą (pagal žmonių simpatijas) – Graikija.

Lietuva ir pagal vieną, ir pagal kitą sistemą kapstosi kažkur lentelės apatinėje pusėje. Nes, kaip dainavo žymus lietuvių dainininkas Minedas, mums nelemta. Nei su blizgančiais triusikais, nei juo labiau be jų.