Praėjusią savaitę per užsienio reikalų ministro A.Ažubalio vizitą Maskvoje eilinį sykį buvo užkabintas Lietuvai jautrus klausimas dėl sovietinės okupacijos žalos atlyginimo: [1] [2] [3]. Iš teisinės pusės šią temą yra labai gražiai išanalizavęs teisės daktaras Dainius Žalimas: [1] [2] [3] [4] (rekomenduoju pasiskaityti).

Šiandien aš laisvu stiliumi pasamprotausiu apie kompensacijos už okupaciją teisingumą. Tiksliau – apie neteisingumą: apie kolektyvinę atsakomybę ir tai, kad Lietuvai pagaliau išsireikalavus tą iš lempos apskaičiuotą 80 mlrd. litų žalos atlyginimą, šią sumą mokėtų ne okupacijos kaltininkai, bet eiliniai Rusijos mokesčių mokėtojai.

::

Kaltininkai ir aukos

Karų ir okupacijų iniciatoriai tėra keli žmonės – valdžios viršūnėlė. Valstybių vadovai ir vyriausybės yra tikrieji kaltininkai. Visi kiti piliečiai yra aukos.

Karų ir okupacijų vykdytojai – kareiviai – yra aukos, nes į kariuomenę jie šaukiami prieš savo valią. Jeigu į kariuomenę jie stoja savo noru, vadinasi, jie yra aukos propagandos, prakrušusios jiems smegenis, kad tėvynė yra kažkas, dėl ko verta pulti kitas šalis ir dėl ko garbinga žūti.

Eiliniai žmonės, darbo liaudis, yra aukos, nes savo darbu ir turtu yra priversti išlaikyti karo aparatus ir diktatorių režimus. Paprasti žmonės finansuoja karą, o vėliau dar turi kompensuoti ir žalą, kurią jų šalies valdžia sukėlė kitoms šalims. Ar tai teisingumas?

Dar blogiau, kai kolektyvinė atsakomybė perduodama iš kartos į kartą. Vokietija tik praeitais metais (2010 m. spalį) baigė mokėti Pirmojo pasaulinio karo reparacijas. Ar daug žmonių, gimusių po Pirmojo pasaulinio karo, buvo Pirmojo pasaulinio karo iniciatoriai?

::

Kolektyvinė ir asmeninė atsakomybė

Pagal tarptautinę teisę, tarptautinės teisės pažeidimą padariusi valstybė turi kitai valstybei atlyginti tuo pažeidimu padarytą žalą. Tačiau nusikaltimus juk atlieka žmonės, ne valstybės.

Už karo nuostolius turi atsakyti karo vadai, bet ne kareiviai ir juo labiau – ne eiliniai žmonės. Baudžiami turi būti karą sukėlę vadai, o ne kare dalyvavusi tauta. Kai karo vadai miršta, kaltų nelieka.

Didžiausias Lietuvos okupacijos kaltininkas Stalinas seniai mirė, ir galimybė Lietuvai pagal teisingumo principą reikalauti atsakomybės mirė kartu su juo. Beliko teisinė galimybė susirinkti pinigus iš paprastų Rusijos žmonių.

Teoriškai tuos 80 mlrd. litų Lietuva galėtų bandyti prisiteisti iš dar gyvų likusių Komunistų partijos narių. Vieni M.Gorbačiovui teikia Nobelio taikos premijas, o Lietuva galėtų paduoti M.Gorbačiovą į Tarptautinį Teisingumo Teismą už tai, kad šis neinicijavo Sovietų Sąjungos išardymo dar 1987 metais – tada, kai Baltijos šalyse prasidėjo pirmosios demonstracijos, smerkiančios Molotovo-Ribentropo paktą, ir žmonės savo veiksmais parodė, kad būti SSRS sudėtyje jiems nepatinka.

Reikalauti asmeninės atsakomybės iš asmenų, priklausiusių Komunistų partijai ir palaikiusių okupacinę santvarką, būtų teisingiau nei reikalauti piniginės kompensacijos iš eilinio Ivano ir eilinės Natašos.

::

Komunistai ir nekomunistai

Rusų tauta niekada nebuvo okupavusi lietuvių tautos. Lietuvą okupavo komunistai, o tai, kad kaip partija jie susiformavo Rusijoje ir veikė iš Maskvos, nėra esminės detalės. Didžioji dalis komunistų buvo rusai, tačiau Sovietų Sąjunga niekada nebūtų išsilaikiusi be vietinių komunistų okupuotose šalyse paramos.

Lietuvos okupacija nebūtų buvusi tokia lengva ir sklandi be komunistų Lietuvoje, nesvarbu, kokios tautybės. Ne rusai ir lietuviai buvo priešingose pusėse, bet komunistai ir nekomunistai. Būtent komunistai lietuviai žudė ir trėmė patriotus lietuvius.

Lietuvą okupavo tam tikros ideologijos, ne tautos ar valstybės atstovai. Tad gal ir kompensacijos prašykime tik iš tos ideologijos atstovų, o ne visos šalies?

Pati Rusija nukentėjo nuo komunizmo: komunistai Rusijoje darė tą patį, ką ir Lietuvoje. Kas atlygins Sovietų Sąjungos žalą pačiai Rusijai?

Remiantis teise, tai šalies vidaus reikalas: Rusija yra SSRS teisių ir įsipareigojimų tęsėja – formaliai tai yra ta pati valstybė. Vadovaujantis teisingumu, Rusijos nekomunistai turėtų reikalauti individualios atsakomybės ir kompensacijos iš dar gyvų likusių Komunistų partijos narių.

::

Per vėlu

Lietuvos okupacija nebuvo grobiamasis žygis. Komunistai nepavogė nieko tokio, ką dabar būtų galima susigrąžinti. Komunistai sugriovė visą Lietuvos ūkį ir pertvarkė jį į planinę-komandinę ekonomiką. Ir tai padarė visose penkiolikoje Sovietų Sąjungos respublikų.

Dabartinė Rusijos valdžia negali būti atsakinga už tuometinės Sovietų Sąjungos valdžios veiksmus. Ne Putinas su Medvedevu okupavo Lietuvą, bet Stalinas su Berija. Jeigu Lietuva tik reikalautų pripažinti sovietinės okupacijos faktą, bet nesiektų okupacijos žalos atlyginimo, dabartinei Rusijos valdžiai tai tikriausiai nesudarytų sunkumų.

Taip, buvo toks įvykis, tada seniai kažkas kiti – ne mes – tai padarė, dabar jų jau nėra, esame tik mes, bet mes – tai ne jie.

Bėda ta, kad Rusijos prezidentas, laikinai einantis ministro pirmininko pareigas, Vladimiras Putinas ne taip seniai Sovietų Sąjungos žlugimą yra įvardijęs kaip didžiausią XX amžiaus geopolitinę katastrofą. Ne piniguose čia esmė, bet įsitikinimuose.

Tada buvo geriau, dabar blogiau, koks skirtumas, kaip viskas vyko, nieko mes jums nepripažinsim ir nieko nekompensuosim, nes jeigu tada visiems buvo gerai, vadinasi ir jums negalėjo būti blogai.

Konstruktyvus Lietuvos dialogas su Rusija bus įmanomas tik tada, kai Putinas išeis į pensiją arba kas nors jį nušaus. Tačiau tuo metu jau bus išmirę visi komunistai, Lietuvoje jau nebus daug gyvų likusių nukentėjusiųjų nuo okupacijos, o daugumą Rusijos mokesčių mokėtojų sudarys žmonės, gimę po 1991-ųjų. Tada jau bus per vėlu suvedinėti praeities sąskaitas.

::

Drąsu ir teisinga

Kolektyvinė atsakomybė, perduodama iš kartos į kartą, yra anachronizmas, moraliai pasenęs paprotys. Nusikaltimas, daromas valstybės valstybei, negali būti vertinamas taip pat kaip nusikaltimas, daromas žmogaus žmogui. Valstybių, kurias valdo nusikaltėliai, piliečiai jau savaime yra aukos – nereikia jiems užkrauti dar ir svetimos atsakomybės.

Dėl tų 80 mlrd. litų Lietuva nepraturtės. Užtat Lietuva gali pasauliui parodyti pavyzdį, kaip reikia gerbti sveiką protą. Lietuva turėtų atsisakyti reikalavimų kompensuoti okupacijos žalą ir iš Rusijos reikalauti tik pripažinti istorinį faktą, kad okupacija buvo ir kad tai nebuvo tai, kas patiktų lietuviams.

Okupacija yra per daug sudėtingas ir per seniai vykęs reiškinys, kad būtų galima įvykdyti teisingumą tikriesiems kaltininkams. Taip pareiškusi Lietuva susikurtų drąsios ir teisingos šalies įvaizdį. Tai būtų tikras įvaizdis, paremtas konkrečiais veiksmais.

::

Aš žinau. O ar žinote jūs?

Taip, žinau, kad 1992 metais visuotiniu Lietuvos Respublikos piliečių balsavimu referendume buvo pareikšta tautos valia ir reikalavimas, „kad būtų atlyginta Lietuvos žmonėms bei Lietuvos valstybei padaryta žala“. Žinau ir tai, kad šį reikalavimą būtų galima panaikinti tik kitu referendumu.

Taip, žinau, kad 2000 metais buvo priimtas įstatymas dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė įsipareigoja nuolatos siekti, kad „Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei SSRS okupacijos padarytą žalą“.

Taip, žinau, kad Lietuvai atsisakius kompensacijos ir Rusijai pripažinus okupacijos faktą, kitos valstybės (ne tokios drąsios ir teisingos kaip Lietuva) pagal tarptautinę teisę galėtų kreiptis į tarptautines organizacijas ir teismus dėl žalos atlyginimo ir kompensacijų. Suprantu ir tai, kad būtent dėl reikalavimų atlyginti žalą Rusija vengia atvirai ir garsiai pripažinti, kad 1940 metais Sovietų Sąjunga tikrai okupavo kaimynines šalis.

Tačiau žinau ir tai, kad Lietuvai vis dėlto prisiteisus kompensaciją, eiliniai lietuviai okupuotų eilinių, nieko blogo Lietuvai nepadariusių rusų pinigines. Tai teisėta, bet neteisinga. Nežinau, kaip jūs, bet aš teisingumą keliu aukščiau už teisę.

Santrauka tingintiems skaityti

Dabartinį 800 litų minimalų atlyginimą (MMA) nuo liepos pradžios planuojama didinti iki 900 litų, o nuo kitų metų pradžios – iki 1000 litų. Viena pagrindinių priežasčių – MMA Lietuvoje yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje.

Tiek pagal absoliutų MMA dydį, tiek MMA išreiškus perkamosios galios standartu Lietuva yra beveik pačiame ES gale. Tačiau pagal MMA santykį su vidutiniu darbo užmokesčiu Lietuva yra ES viduryje. Tai reiškia, kad atsižvelgiant į šalies ekonomikos lygį, MMA Lietuvoje nėra mažas.

Vertinant atlyginimų perkamąją galią pagal Big Mac indeksą, minimumą gaunantys lietuviai ES mastu gyvena skurdžiai. Tačiau ES mastu skurdžiai gyvena ir vidutinį atlyginimą gaunantys Lietuvos žmonės.

MMA kėlimas tik dar labiau didins nedarbą ir kels kainų lygį. Nedarbo didėjimas sulėtins Lietuvos ekonomikos atsigavimą, o infliacija panaikins išaugusio MMA poveikį. Pakėlusi MMA Lietuva pagal MMA ir VDU santykį trumpam taptų Europos lydere, tačiau netrukus infliacija sumažintų gyventojų perkamąją galią.

Lietuva taps turtingesne šalimi tik didėjant darbo produktyvumui. Viena iš kliūčių verslui produktyviau panaudoti darbo jėgą yra būtent MMA apribojimai. MMA kėlimas niekaip nepadidins visuomenės turto ir nepagerins santykinės Lietuvos padėties ES.

:: :: :: ::

Praeitą savaitę darbdavių ir profsąjungų atstovai (arba kaip pasakytų socialistai – vergvaldžių ir vergų gynėjų atstovai) preliminariai susitarė nuo liepos 1 d. minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA) didinti nuo 800 iki 900 litų. Taip pat lyg ir kalbama, kad nuo kitų metų pradžios MMA gali didėti ir iki 1000 litų.

Profsąjungų atstovai teigia, kad MMA didinti būtina, nes dabartinio dydžio minimalaus atlyginimo neužtenka normaliam pragyvenimui – tokį darbo užmokestį gaunantys žmonės yra pasmerkti gyventi skurde. Be to, dažnai mėgstama pabrėžti, kad MMA Lietuvoje yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje, todėl jo didinimas leistų greičiau pasivyti Europą.

Šiame straipsnyje palyginsiu (su vizualiomis diagramomis), kaip Europoje atrodo Lietuva su savo MMA politika.

::

Kur Europos Sąjungos mastu yra Lietuva?

Minimalų atlyginimą yra nustačiusios 20 (iš 27) Europos Sąjungos šalių. Kurioje vietoje pagal šį rodiklį yra Lietuva? Įdomumo dėlei prie 20 ES šalių įdėjau ir JAV. (Šaltinis: Eurostat)

Pagal absoliutų MMA dydį Lietuva yra beveik pačiame gale: Lietuva lenkia tik Rumuniją ir Bulgariją. Matant tokį vaizdą ir žinant, kad Airijoje ir Britanijoje minimalūs atlyginimai yra, švelniai tariant, didesni, nė kiek nestebina nei Lietuvos darbuotojų nusivylimas, nei emigracijos mastai.

Europos Sąjungoje skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio MMA siekia beveik 14 kartų. Tačiau juk žinome, kad Liuksemburge ar Airijoje kainos yra žymiai didesnės nei Rumunijoje ar Bulgarijoje. Galbūt, jeigu pakoreguotume nominalius MMA dydžius pagal kiekvienos šalies kainų lygį, gautume tikslesnį ir ne tokį tragišką vaizdą.

MMA išreikškime perkamosios galios standartu (PGS) – dirbtinės valiutos vienetu, panaikinančiu kainų lygių skirtumus tarp valstybių. (Šaltinis: Eurostat)

Atlikę korekcijas matome, kad realus skirtumas tarp didžiausios ir mažiausios MMA Europos Sąjungoje yra 6 kartai. Tačiau tokie koregavimai tik minimaliai pagerina santykinę Lietuvos padėtį – gaunantys MMA Lietuvos gyventojai Europos mastu vis tiek atrodo labai skurdžiai.

Bet juk 800 litų gavėjai – apie penktadalis Lietuvos darbuotojų – gyvena ne plačiojoje Europoje, o Lietuvoje. Daug patikimesnis rodiklis, parodantis MMA uždirbančių žmonių tikrąją padėtį rinkoje, yra MMA santykis su vidutiniu darbo užmokesčiu. Kaip pagal šį rodiklį atrodo Lietuva?

Pagal MMA ir VDU santykį Lietuva sėdi pačiame ES viduriuke. Štai ir panaikinome mitą: minimalus atlyginimas Lietuvoje nėra mažas – jis yra visiškai padorus, atsižvelgiant į šalies ekonomikos lygį.

Atrodytų, pakanka nupaišyti dailų grafiką, ir gyvenimas Lietuvoje prašviesėja. Tačiau ne taip paprasta įtikinti MMA gaunančiuosius, kad jie uždirba daug. Žmonės aiškina: Koks skirtumas, kaip atrodo kažkoks statistinis santykis – jeigu uždirbdamas minimumą turi rinktis tarp šilto būsto arba pilno skrandžio, tai nėra gyvenimas.

Logiška būtų praktiškai palyginti, kiek tapačių prekių ar paslaugų gali įsigyti MMA gaunantys žmonės skirtingose ES šalyse. Tuo tikslu pasinaudosime žurnalo The Economist skelbiamu Big Mac indeksu. Nors pagrindinis indekso tikslas – nustatyti, kiek pervertinta ar nuvertinta yra vietos valiuta JAV dolerio atžvilgiu, dažnai Big Mac indeksas naudojamas tiesiogiai palyginti perkamąją galią įvairiose šalyse.

Kiek Big Mac mėsainių gali nusipirkti kiekvienos ES šalies pilietis už minimalų atlyginimą? (Šaltinis: The Economist)

Pagal šį rodiklį Lietuva vėl atsiduria Europos uodegoje. Taigi nesvarbu, koks yra MMA nominalus dydis ar koreguotas pagal kainų lygį – Lietuvoje MMA yra realiai mažas: už minimalų atlyginimą airis gali nusipirkti 4 kartus daugiau tokių pačių mėsainių nei lietuvis.

Ar tokia apčiuopiama statistika jau yra pakankama priežastis gelbėti skurstančiuosius ir kelti MMA? Gal prieš tai pasižiūrėkime, kaip, lyginant Europos mastu, gyvena kiti Lietuvos dirbantieji.

Kiek Big Mac mėsainių gali nusipirkti kiekvienos ES šalies pilietis už vidutinį atlyginimą?

Tikriausiai nieko nestebinantys rezultatai: Lietuvos dirbantysis, gaunantis vidutinį atlyginimą, gauna nedaug. Vidutinis lietuvis yra 4 kartus skurdesnis (realiai skurdesnis) už pagrindinių emigracijos destinacijų – Airijos ir Britanijos – vidutinį pilietį.

Taigi problema ne ta, kad MMA Lietuvoje mažas. Tikroji problema ta, kad visi šalies darbuotojai – tiek uždirbantys minimumą, tiek daugiau – sėdi tame pačiame katile – skurdžioje Lietuvoje. Įstatyme įrašyti didesni skaičiukai nieko nepakeis: MMA gavėjai niekaip netaps turtingais, gyvendami skurdžioje šalyje.

::

Kas bus, kai MMA Lietuvoje pakils?

MMA kėlimo pasekmes verslui ir valstybei išsamiai jau yra aprašęs Rokiškis (kiek seniau ir ką tik), todėl čia nesikartosiu (galų gale, šio straipsnio pagrindinis tikslas – įvertinti Lietuvos padėtį ES). Atkreipsiu dėmesį tik į dvi pagrindines pasekmes: nedarbo didėjimą ir infliaciją.

Visiems, išskyrus įstatymų leidėjus, yra žinomas dėsnis, kad minimalaus užmokesčio kėlimas didina nedarbą. Ko jau ko, o dar didesnio nedarbo Lietuvai nereikia: šiuo metu nedarbo lygis – beveik 18 proc., ir nėra jokių rimtų priežasčių per artimiausius metus jam sumažėti. MMA kėlimas tik dar labiau viską sujauks.

Didesnis MMA nedidina darbuotojų sukuriamos vertės, ir dalis įmonių bus priverstos atleisti per brangius darbuotojus. Blogiausia tai, kad jautriausiai į priverstinį atlyginimų kėlimą reaguos mažos įmonės, kuriose beveik visi iš tų keleto darbuotojų gauna MMA. Kitaip tariant, didesnis MMA padidins ne tik bedarbių, bet ir įmonių bankrotų skaičių.

Lietuva dar tik pradeda atsigauti nuo krizės, bet dėl didesnio MMA didėsianti mokesčių našta verslui pablogins bendrą šalies ekonominę situaciją – tai bus žingsnis atgal.

Dauguma įmonių prisitaikys prie pasikeitusių rinkos sąlygų, tačiau tas prisitaikymas pasireikš kainų augimu: kai sąnaudos didėja, reikia kažkaip didinti ir pajamas. Kadangi MMA kėlimas tiesiogiai arba netiesiogiai palies visus ūkio sektorius, daugiau ar mažiau didės visų prekių ir paslaugų kainos. Kitaip tariant, didesnis MMA sukels infliacijos bangą.

Trumpam grįžkime prie santykinės Lietuvos padėties ES. Kaip Europos mastu pagal MMA ir VDU santykį atrodys Lietuva, kai nuo 2011 m. liepos 1 d. minimalus atlyginimas pakils iki 900 litų, o nuo 2012 m. sausio 1 d. – iki 1000 litų?

Įgyvendinusi planuojamą MMA politiką, Lietuva gerokai išsišoktų iš tarptautinio konteksto ir taptų Europos lydere pagal savo meilę mažiausiai uždirbantiems.

Bet ar tai reikštų, kad MMA gaunančiųjų gyvenimas pagerėtų, t.y. kad po pusmečio už savo atlyginimą jie galėtų nusipirkti jau nebe 112 Big Mac mėsainių, bet 126, o po metų – ir visus 140? Ne, nes dėl minėtos infliacijos gyventojų perkamoji galia sumažės: praeis vos keli mėnesiai ir MMA gaunantieji pastebės, kad už 900 ar 1000 litų atlyginimą jie gali nusipirkti tiek pat, kiek ir dabar už 800 litų.

Dėl infliacijos didės ir vidutinis darbo užmokestis, todėl diagramoje pavaizduoti nauji MMA ir VDU santykiai (45,6% ir 50,6%) neišsilaikys ilgai, ir Lietuva iš Europos lyderių vėl pasislinks viduriuko link. Tačiau dėl to, kad MMA yra didinimas įstatymine prievarta, o VDU formuojasi natūraliai ir nedidėja taip sparčiai, galutinis naujasis santykis tikriausiai bus šiek tiek didesnis už dabartinį (40,5%).

Tik kad nuo to niekam nebus geriau. Su minimalaus atlyginimo didinimu Europos nereikia nei vytis, nei juo labiau pralenkti. Kad ir kiek valdžia keltų MMA, jis vis tiek bus realiai mažas tol, kol nepakils visos šalies ūkis. Minimalų atlyginimą gaunantieji praturtės tik tada, kai praturtės didžioji dirbančiųjų dalis.

::

Ką daryti, kad Lietuva taptų turtingesne šalimi?

Visuomenė nepraturtėja nei mokant didesnes pašalpas (t.y. atėmus pinigus iš vienų ir atidavus kitiems), nei įstatymais keliant minimalų uždarbį (t.y. verčiant mokėti didesnius pinigus už tą pačią vertę).

Vienintelis būdas atlyginimams padidėti (realiai padidėti) yra darbo produktyvumo didinimas. Produktyvumą didina aukštesnis darbuotojų išsilavinimas ir kvalifikacija, darbo mechanizavimas ir kompiuterizavimas, naujų išradimų ir patobulinimų diegimas, taip pat efektyvesnės verslo ir darbo organizavimo formos. Kuo produktyviau dirba atskiras darbuotojas, tuo labiau jis didina visos visuomenės turtą.

Be fundamentalių priežasčių, t.y., kad norint padidinti darbo jėgos našumą, reikia didelių investicijų, produktyvumui didėti trukdo ir dirbtinės administracinės-biurokratinės kliūtys, kurios atitraukia verslininkus nuo tiesioginės veiklos. Tai didelis verslo reguliavimas, neskaidri mokesčių sistema su dideliais mokesčiais, sudėtingos mokesčių mokėjimo procedūros ir, žinoma, griežtas darbo rinkos reguliavimas, be viso kito pasireiškiantis ir dideliu MMA.

Kad ir kokio dydžio būtų MMA, jis vis tiek trukdo laisvai susitarti darbuotojams ir darbdaviams, ir dalis dirbti norinčių žmonių darbo negauna. Atsižvelgiant į esamą šalies ūkio padėtį ir Lietuvos konkurencingumo lygį Europoje, net ir dabartinis 800 litų MMA yra per didelis, jau nekalbant apie planus per metus jį pakelti 25 proc.

Kuo laisvesnės sąlygos verslui, tuo produktyviau panaudojama darbo jėga. Kuo didesnis produktyvumas, tuo sparčiau auga ekonomika. Kuo sparčiau auga ekonomika, tuo didesnius atlyginimus gauna darbuotojai. Kuo didesni realūs atlyginimai, tuo šalis turtingesnė.

Minimalaus atlyginimo kėlimas sukuria arba ilgalaikį neigiamą (dėl augančio nedarbo), arba neutralų (dėl infliacijos) poveikį, bet nesukuria jokio ilgalaikio teigiamo poveikio, kuris didintų visos visuomenės turtą. Su didesniu MMA europietiškas pragyvenimo lygis nepriartėja, nes pati Lietuva lieka toje pačioje rikiuotės vietoje.

::

Gruodžio 25 d. krikščionys švenčia Kalėdas – Jėzaus gimimo šventę. Sausio 1 d. minima Jėzaus apipjaustymo ir vardo suteikimo šventė. Šiame tarpušventyje, dar nespėję išsiblaivyti po Jėzaus gimtadienio šventimo, Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos nariai priėmė nutarimą rajone paskelbti Kristaus Karaliaus intronizacijos – valdžios perleidimo Dievui – aktą.

Truputėlis istorijos. 2006 m. kai kurie lenkų parlamentarai iškėlė idėją paskelbti Jėzų Kristų visos Lenkijos karaliumi. Tačiau per tyrimą paaiškėjo, kad pusė apklaustų lenkų nepalaiko šio sumanymo, be to, Kristaus paskelbimo Lenkijos karaliumi aktui prieštaravo ir katalikų hierarchai.

Kas nepavyko didžiajai Lenkijai, visu gražumu buvo įgyvendinta Lenkijos eksklavuose artimajame užsienyje: 2009 m. birželio 12 d. Kristaus Karaliaus intronizacijos aktas buvo priimtas Vilniaus rajone, o 2009 m. gruodžio 29 d. analogiškas aktas pradžiugino Šalčininkų rajono gyventojus.

Šiek tiek paaiškinimų tautiškumo klausimais. Lenkai yra bene religingiausia tauta Europoje (važiuodami Lenkijos tarpmiestiniais keliais meldžiasi net ir užkietėję ateistai), o Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gyventojų daugumą sudaro būtent lenkų tautybės asmenys: Vilniaus rajone lenkai sudaro 61,3% gyventojų (lietuviai – 22,4%), Šalčininkų rajone net 79,5% gyventojų yra lenkų tautybės (lietuvių – 10,4%).

Žinoma, galima ginčytis, kiek lenkų religingumas yra tikras ir kiek – tik parodomasis, tačiau įvairūs statistiniai rodikliai akivaizdžiai implikuoja mintį, kad kuo daugiau vienoje vietoje lenkų, tuo didesnė tikimybė religingumo demonstravimui pasiekti iškrypėlišką lygį. Tik nepagalvokit, kad aš kaip nors nusistatęs prieš lenkų tautybės asmenis ar kurstau tautinę neapykantą: šiame straipsnyje remiuosi tik objektyviais pastebėjimais ir iš to išplaukiančiomis išvadomis.

::

Grįžkime prie Jėzaus intronizacijos. Priėmus minėtuosius valdžios perleidimo Dievui (Jėzui) aktus, Vilniaus rajono savivaldybės ir Šalčininkų rajono savivaldybės organizacinės struktūros šiuo metu atrodo štai taip:

Kam, dėl Dievo meilės, viso to reikia?

Šalčininkų rajono merui nesvetima kunigiška retorika ir žodžių lipšnumas: „Kristaus Karaliaus intronizacija – jo iškilmingas paskelbimas valdovu ir globėju. Toks aktas liudija, kad ne tik atskiri žmonės, bet ir visuomenė pripažįsta Kristaus teisę karaliauti, savo įstatymus grindžia Kristaus mokymu. Kai žmonija tiek privačiame, tiek viešajame gyvenime pripažins, kad Kristus yra Karalius, visuomenė pagaliau gaus nepaprastų malonių – tikrą laisvę, tvarkingą discipliną, taiką ir santarvę“, – iš pasitenkinimo būsimomis dangiškomis malonėmis jau dabar svaigsta Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič.

Nuo Šalčininkų rajono mero vis dar trenkia kalėdiniu vynu, o ir pats Jėzus dar nespėjo apšilti kojų naujajame savo darbe, tad žurnalistams negalėjo papasakoti nieko konkretaus. Tačiau Vilniaus rajono savivaldybėje Jėzus dirba jau daugiau nei pusę metų. Pasidomėkime, kaip jam sekasi.

Vilniaus rajono merė Marija Rekst birželį, t.y. tik priėmus Kristaus Karaliaus intronizacijos aktą, aiškino, kad paskelbdama tokį aktą savivaldybė „siekia išvengti skaudžių klaidų, pavojų ir grėsmių“. Merės žodžiais, „tikėdamasi gauti Dievo žadėtą palaiminimą ir globą, savivaldybė taip išreiškia dvasingumo tradicijos tęstinumą ir pasisemia jėgų ateities iššūkiams“.

Deja, istorija parodė, kad Vilniaus rajone klaidų, pavojų ir grėsmių nepavyksta išvengti net ir dabar, kai savivaldybės valdovo ir globėjo etatą užima pats Jėzus Kristus. Toliau straipsnyje pateikiamos ištraukos iš nepriklausomų kūrėjų dokumentinio filmo „Jėzus Kristus – rajono superžvaigždė“.

::

::

::

Lietuvoje Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, tačiau kiekvienas šalies pilietis – taip pat ir politikas – pagal savo sugedimo laipsnį turi teisę reikšti atsidavimą Dievui. Tai gali būti žodžiai „Tepadeda man Dievas“, duodant priesaiką (ši frazė neprivaloma, bet dauguma valdininkų ir seimūnų ją sako). Tai netgi gali būti invokacija – kreipimasis į Dievą prašant jo globos ir vadovavimo – Prezidento(-ės) inauguracijos ceremonijoje (invokaciją atlieka Lietuvos Katalikų Bažnyčios kardinolas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis).

Kol religijos ir Dievo (suprask, Katalikų Bažnyčios) visagalybė nėra įtvirtinta teisės aktais ir kol politikai laisvai gali atsisakyti tokių ceremonijų, tol didelės problemos nėra. Visi tie religingumai – tai tik simbolizmas, tradicijos, žaidimai be jokio įsipareigojimo ar atsakomybės primetimo eiliniams piliečiams.

Žmogus turi tikėjimo laisvę ir ta laisvė niekur nedingsta, žmogui tapus valstybės tarnautoju. Valdininkai gali savo kabinetuose kabinti kryžius, seimūnai ir prezidentai gali dalyvauti mišiose, o tos mišios netgi gali būti transliuojamos per televiziją. Kol visa tai galima nurašyti tradicijoms, kol niekas nėra verčiamas išpažinti katalikybę, tol viskas toleruotina.

Net ir didelis katalikybės kiekis viešajame gyvenime iš esmės nėra blogai. Visa tai yra aplinka, kurioje gyvena tiek patys katalikai, tiek kitų religijų atstovai bei netikintieji. Visa tai yra Lietuvos kultūros dalis, nuo kurios nepabėgsi, tačiau kuri yra gerokai apribota pagrindinio šalies įstatymo. Problemos prasideda, kai pasaulietinės valstybės valdininkai nusprendžia tuos apribojimus ignoruoti ir pradeda proteguoti vieną konkrečią religiją. Problemos prasideda, kai Jėzus tampa teisės aktų personažu.

::

Grįžkime į 2009 m. birželį – į Vilniaus rajono savivaldybės tarybos posėdį, kurio metu buvo paskelbtas Kristaus Karaliaus intronizacijos aktas. Pasirodo, kai kurie politikai net nesuprato, už ką balsuoja.

Už aktą tarybos nariai pasisakė vienbalsiai, didelių diskusijų net nekilo. Neprieštaravo ne tik katalikai, bet ir vienintelis stačiatikis – socialdemokratams atstovaujantis Jonas Garelčikovas: „Nežinojau, kas yra intronizacija. Klausiu vieno kolegos kataliko – nežino, klausiu kito – nežino. Vėliau merė paaiškino. Pamaniau – salėje sėdi kunigas, Dievo tarnas, tai neleis meluoti. Ir balsavau už intronizacijos aktą“, – prisipažino tarybos narys.

Paklaustas, ar nekelia juoko tokie tarybos priimami dokumentai, J. Garelčikovas tikino: „Juokas menkas – ir Vilniaus rajone, ir visoje Lietuvoje klesti negerovės, šalis ritasi į skurdą“. Todėl, jo nuomone, aktas yra geras dokumentas.

Na taip, klestinčios negerovės yra negeras dalykas (bet labai gražus žodis, – mano pastaba), tačiau ar realiai kas nors pasikeis priėmus šį aktą? Rajone išnyks bedarbystė, padidės gyventojų pajamos? Pasvajokit. Jeigu jau stebuklai nevyksta žmonėms vaikštant į bažnyčias ir intensyviai meldžiantis, tai ką gali padaryti toks dokumentas?

::

::

Panagrinėkime savivaldybių tarybų sudėtis. Iš 27-ių Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narių 19 priklauso Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (70%). Iš 25-ių Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos narių 20 priklauso Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (80%).

Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) yra bene labiausiai krikščioniškosioms tradicijoms atsidavusi Lietuvos politinė partija. Partijos programoje, kalbant apie dvasinius ir religinius dalykus, labiausiai akcentuojamas pats tikėjimas ir tradicijos:

Su dideliu pasitenkinimu pažymime vis stiprėjantį Vilniaus krašto gyventojų prieraišumą prie krikščioniškojo tikėjimo bei tradicijų. Vilniaus krašte išlieka nemažas dvasinių pašaukimų skaičius <…>. Visus moralės principus (tarp jų – sąžiningos veiklos, krikščioniškųjų tradicijų, patriotizmo puoselėjimo) laikome pamatiniais. Ginsime Vilniaus krašto lenkų bendruomenei būdingas katalikiškas vertybes <…>.

Palyginimui, Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) programoje akcentuojama Bažnyčios kaip institucijos ir bendruomenės centro svarba:

Bažnyčia valstybei yra svarbi ne tik kaip krikščioniškojo tikėjimo ir pamatinių krikščioniškųjų vertybių skleidėja bei puoselėtoja, bet ir kaip labai stipri bendruomeniškoji institucija. Mes esame pasiruošę įgyvendinti tokią valstybės politiką, kurios svarbiausieji uždaviniai būtų: tariantis su Bažnyčia pasiekti, kad vis daugiau valstybės funkcijų socialinėje globoje, socialinės ekonomikos iniciatyvose, įveikiant elgesio skurdą, būtų perduota religinėms bendruomenėms <…>.

TS-LKD požiūris į Bažnyčią yra instituciškas ir praktiškas, dėl to – ne toks radikalus. O LLRA labiau remiasi pačių žmonių dvasingumu ir katalikiškų vertybių protegavimu (prieraišumu prie krikščioniškojo tikėjimo bei tradicijų) – iš čia ir kyla religinis fanatizmas.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis, buvęs Seimo narys Valdemar Tomaševski, labiausiai pagarsėjęs kaip abortus draudžiančio įstatymo (embrionui suteikiančio daugiau teisių nei moteriai) rengėjas ir pagrindinis propaguotojas, šiuo metu sėdi Europos Parlamente. Tačiau LLRA nariai, net ir likę be savo vado, įrodinėja, kad visuomeniniuose santykiuose dar yra daug Dievo neartų dirvonų, ir priiminėja kad ir vietinės reikšmės, užtat ne mažiau įspūdingus teisės aktus.

::

Kaipgi atrodo tie žymieji Kristaus Karaliaus intronizacijos aktai?

O dar sako, valstybinių įstaigų darbuotojų kompiuterinis raštingumas yra žemas. Nė velnio: copy-paste technologija atidirbta kaip iš natų.

Vienintelis šių teisės aktų skirtumas (neskaitant rajonų pavadinimų) yra paskutinysis sakinys. Nagrinėjamojo idiotizmo iniciatorė Vilniaus rajono savivaldybės taryba, pirmoji priėmusi Kristaus Karaliaus intronizacijos aktą, paragino ir kitas savivaldybių tarybas priimti analogiškus aktus.

Į šį kvietimą atsiliepė tik Šalčininkų rajono savivaldybės taryba, kuri savo ruožtu jau neberagina kitų savivaldybių priimti analogiškų aktų. Ar tai reiškia, kad šitie marazmai jau pasibaigė? Tai labai tikėtina: šalyje daugiau nėra jokios savivaldybės, kurios tarybos narių daugumą sudarytų tai pačiai partijai – Lietuvos lenkų rinkimų akcijai – priklausantys politikai, taigi neliko ką raginti.

::

::

Labai įdomūs dalykai vyko Lenkijoje 2006 metais. Atlikus gyventojų apklausą paaiškėjo, kad parlamentarų iniciatyvai paskelbti Jėzų Kristų Lenkijos karaliumi nepritaria 51% lenkų, o tokią iniciatyvą palaiko tik 33% apklaustųjų.

Katalikų Tradiciją palaikančio Lenkijos konservatyviojo-monarchistinio klubo (kas per pavadinimas!) nariai turėjo savo demokratijos supratimą: „Jeigu visa tauta dar tiek morališkai nepažengė, kad visų vardu skelbtų pagarbą Dievo valiai, tai tokį žingsnį gali padaryti tam tikras tos tautos elitas. <…> Kristus Dievo valia objektyviai yra visų pasaulio žmonių Karalius vien dėl to, kad Jis juos visus sukūrė ir atpirko. To fakto negalėtų panaikinti net 99% prieš tai balsavęs referendumas.“

Vėliau minėtieji ultrakatalikai aiškino, kad neužtenka vien paskelbti Kristų valstybės Karaliumi: intronizacija turėtų vainikuoti katalikiškų įstatymų leidimo darbą tam, kad viešajame gyvenime viešpatautų teisė, atitinkanti dešimtį Dievo Įsakymų.

Tačiau tada įvyko stebuklas, ir aktui paprieštaravo pati Lenkijos Katalikų Bažnyčia. Ne kasdien iš kunigo ar vyskupo galima išgirsti tokių protingų minčių: „Mes nesame religinė valstybė. Aš sakau šiai idėjai „ne“. Ji prieštarauja Bažnyčios mokymui. <…> Toks žingsnis nėra būtinas, nes Jėzus ir taip yra lenkų širdžių karalius. <…> Deputatai tegul užsiiminėja tuo, kas išplaukia iš konstitucijos, ir tegul palieka erdvę veikti religinėms institucijoms, Bažnyčiai.“

O čia dar teisingiau: „Tegul mūrininkas stato namus, siuvėjas siuva rūbus, o deputatai tegul nesikiša į tai, ko neišmano“. Taigi katalikų hierarchams palaikant valstybės ir bažnyčios atskirtumo idėją Lenkija liko be dangiškojo Karaliaus. Todėl džiaugiuosi dėl Lenkijos vyskupų išmintingumo ir liūdžiu dėl Lietuvos valdininkų idiotizmo.

::

Lietuvos Respublikos Konstitucijos, dar žinomos kaip pagrindinio šalies įstatymo, 43-ias straipsnis lakoniškai teigia, kad „Lietuvoje nėra valstybinės religijos.“

Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybės darbuotojai tikriausiai turi problemų su Lietuvos valstybine kalba ir šio dalyko nežinojo, todėl jiems pateikiu nuorodą į LR Konstitucijos lenkišką vertimą: Konstytucja Republiki Litewskiej. Konstitucijos „Artykuł 43“ teigia, kad „Na Litwie nie ma religii państwowej.“

Konstitucijoje įtvirtintas valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principas praktiškai reiškia, kad nei visos respublikos, nei jos dalies (pvz., rajono, savivaldybės) mastu valdžia neturi teisės primesti piliečiams kokios nors religijos ar kitaip diskriminuoti dėl religijos.

Paprasčiau tariant, Kristaus Karaliaus intronizacijos aktai yra antikonstituciški.

::

Ištrauka iš Vilniaus rajono savivaldybės pranešimo spaudai (2009-06-16):

Š.m. birželio 12 d. Vilniaus rajono savivaldybės taryba <…> nusprendė paskelbti Kristaus Karaliaus Intronizacijos Aktą Vilniaus rajone <…>.  Tarybos posėdžio metu kunigas Tadeuš Jasinski pašventino specialiai šiai progai nutapytą Kristaus Karaliaus paveikslą.

::

Ištrauka iš Vilniaus rajono savivaldybės pranešimo spaudai (2009-06-16):

Šiemet Lietuva mini savo tūkstantmetį. Pirmą kartą Lietuvos vardą 1009 m. paminėjo Kvedlinburgo analai. Nešant tikėjimą į mūsų žemes buvo nužudytas <…> misionierius šv. Brunonas Bonifacas. Lietuvos įžengimas į rašytinę pasaulio istoriją yra susietas su krikščionybe.

Sunku įsivaizduoti pirmojo Lietuvos paminėjimo ir krikščionybės susiejimą dar labiau neigiamame kontekste. Tam, kad Lietuvos vardo tūkstantmetis bent iš tolo būtų panašus į priežastį intronizuoti Jėzų, krikščionybės sutikimas turėjo būti džiugus ir visų laukiamas įvykis ir, mažų mažiausia, nesibaigti žmogžudystėmis.

::

Buvęs LR Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris labai gražiai sudirbinėja Vilniaus rajono merės Marijos Rekst ir jos kompanijos priimtą intronizacijos aktą (tas pats tinka ir Šalčininkų rajonui): „Rekst & Co: Konstitucijos negerbimo tradicija“.

Egidijus Kūris: Kaip teisės aktas tas sprendimas – nesusipratimas. Rekst & Co teisės žinios ir pagarba teisei = 0.

Keli įdomesni E. Kūrio pastebėjimai:

Egidijus Kūris: Tai paklauskime, ką tas aktas reiškia TEISĖS požiūriu. Tarybų sprendimai – poįstatyminiai TEISĖS aktai, pagal juos atsiranda, pasikeičia, pasibaigia teisiniai santykiai, jų dalyviai turi teises ir pareigas. Jei savivaldybės administracijoje yra teisininkas, lai pasako, kokie teisiniai santykiai ir tarp ko čia atsirado.

Egidijus Kūris: Savivaldybės laisvai ir savarankiškai veikia pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Poįstatyminiuose aktuose paprastai nurodoma, kokiais įstatymais remiantis jie priimti. Šiame ne.

Egidijus Kūris: Jėzus skyrė žemiškąją ir Dangaus karalystes. Į pirmąją nepretendavo: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“. Nenorėjo būti vadinamas žydų – pasaulietiniu! – karaliumi <…> (čia iš Jono evangelijos). Nenorėjo karaliauti Izraelyje – karaliaus Vilniaus rajone. Ot karalystė, juokingesnės nesugalvosi.

Egidijus Kūris: Klausimų kelia užuomina apie hierarchų pritarimą. Kaip jis gautas, kur su juo susipažinti? Kada ir kokių hierarchų pritarimo reikia, jei pagal Konstituciją nėra nei valstybinės religijos, nei valstybinės bažnyčios, o yra (buvo?!) toks valstybės ir bažnyčios atskirumo principas? Ar kreipėtės į VISUS tradicinių religinių bendrijų hierarchus? Ir į musulmonų sunitų muftijų? Keturiasdešimt Totorių kaimas juk Vilniaus rajone. Ir ten galioja intronizacija?! Kaip tada su tikėjimo laisve? O su laisve netikėti? Ką, nebėr tokios?

Egidijus Kūris: Kai viešosios valdžios institucija leidžia vieną, ypač dominuojančią, bažnyčią ar religinę bendriją proteguojančius teisės aktus, išnyksta PASAULIETINEI valstybei būdingas PAGARBUS ATSTUMAS tarp valstybės ir bažnyčios. O mūsų Valstybė PASAULIETINĖ. TOLERANTIŠKA visoms įstatymui ir dorai neprieštaraujančioms religijoms ir nereliginėms pasaulėžiūroms (čia vėl iš Konstitucijos). NE ATEISTINĖ, bet ir NE TEOKRATINĖ.

Egidijus Kūris: Kristaus karalystė ne iš šio pasaulio, o Vilniaus rajonas – pasaulietinis konstruktas. Intronizacija – „politinis aktas, išorinėmis iškilmėmis vainikuojantis katalikiškos valstybinės santvarkos kūrimo darbą“. Katalikiškos valstybinės santvarkos Vilniaus rajone negali būti vien dėl to, kad pagal Konstituciją mūsų Valstybė ne tik PASAULIETINĖ, bet ir NEDALIJAMA į jokius valstybinius darinius. Jūsų, Rekst & Co, rajonas yra mūsų Valstybės integrali dalis. PASAULIETINIS su visa taryba. Sukurtas Seimo įstatymu.

Egidijus Kūris: Įdomu, ar po intronizacijos Seimas gali keisti to rajono ribas? Pagal Konstituciją gali. Tik kaip kėsintis į tą, kas atiduota Kristui?

Daugiau mažiau panašiai baigiasi visos protingų žmonių ir tikinčiųjų diskusijos. Kaip sako protingų žmonių išmintis: Nesiginčyk su tikinčiuoju – aplinkiniai gali nesuprasti, kuris iš jūsų kvailas.

Egidijus Kūris: Ką ta intronizacija davė gero Katalikų bažnyčiai ir tikėjimui? Nieko. O konfrontacijai su Valstybe? Davė.

Šauksmas tyruose. Dievo pakalikai Seime nepastebėjo konfrontacijos su Valstybe. O štai praėjus pusmečiui po Egidijaus Kūrio straipsnio turime jau dvi Dievo Karalystes, besikėsinančias į Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumą.

::

Laukite tęsinio.

::

Šiek tiek apie Lietuvos teritorijos vientisumą. LR Konstitucijos 10-as straipsnis teigia: „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius.“ LR Konstitucijos 11-as straipsnis teigia: „Lietuvos valstybės teritorijos administracinius vienetus ir jų ribas nustato įstatymas.“

Vilniaus ir Šalčininkų rajonai (savivaldybės) yra eiliniai administraciniai-teritoriniai vienetai (iš viso Lietuvoje yra 60 savivaldybių), kurių tarybos, gerokai viršydamos savo kompetenciją, šiuos rajonus paskelbė karalystėmis.

Tai, kad pačiuose tarybų sprendimuose – Kristaus Karaliaus Intronizacijos Aktuose – nėra tiesiogiai minima „karalystė“, esmės nekeičia. Taip pat visiškai nesvarbu ir tai, ar karalius yra tikras fizinis asmuo, ar išsigalvotas pasakų personažas (Dievas, Jėzus) – vis tiek karalystės yra. Ne įsivaizduojamos, ne esančios katalikų širdyse, bet juodu ant balto įtvirtintos oficialiuose teisės aktuose.

Kodėl Lietuvos Katalikų Bažnyčia nepasekė Lenkijos Katalikų Bažnyčios pavyzdžiu ir, vien išgirdusi Vilniaus rajono savivaldybės tarybos idėją intronizuoti Jėzų, nepasakė ko nors panašaus: „Durniai jūs! Jėzus ir taip yra žmonių širdžių karalius. Kam jam dar tas pasaulietinis titulas?“

Vietoj to turime „bažnytinės hierarchijos pritarimą“ valdininkų durnystėms. Ir labai mažai tikėtina, kad Bažnyčia susiprotės ir privers savivaldybių tarybas atšaukti šiuos aktus. Nes tokiu atveju Bažnyčia, viena vertus, atrodytų kaip nesugebanti apsispręsti, tarp savo vertybių besiblaškanti institucija; antra vertus, siekdama panaikinti intronizacijos aktus, tikinčiųjų akyse ji atrodytų kaip kovojanti pati su savimi ar su pačiu Jėzumi. Dauguma tikinčiųjų tikriausiai neprieštarauja tokiai Jėzaus intronizacijai ir norėtų, kad ji išliktų.

O kodėl tada Seimo nariai neprisiminė Konstitucijos straipsnių ir nepasirūpino užginčyti savivaldybių tarybų priimtų aktų, argumentuodami, pavyzdžiui, taip: „Debilai jūs! Lietuvoje nėra valstybinės religijos, o šalies teritorija nedaloma. Koks čia dar teisinis katalikybės iškėlimas aukščiau kitų religijų, ir kokios čia dar, atsiprašant, karalystės?“

Visa problema ta, kad Seime sėdi beveik vien tik Dievo pakalikai. Lyrinis nukrypimas į Seimo nario priesaikos tekstą:

Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas(-a) Lietuvos Respublikai; prisiekiu  gerbti  ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai,  Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!

Prisiekti leidžiama ir be paskutiniojo sakinio.

Atsiverskime pirmojo Seimo posėdžio (2008-11-17) stenogramą ir suskaičiuokime, kiek dabartinių Seimo narių yra paprašę Dievo pagalbos. Pasirodo, paprasčiau yra suskaičiuoti tuos, kurie eidami Seimo nario pareigas gali išsiversti be Dievo patapšnojimų per petį ir skatinamųjų spyrių į užpakalį: iš visų dabartinių Seimo narių vos 5 (penki) davė priesaikas be paskutiniojo sakinio.

Todėl ir šiuo atveju turime tylų Seimo narių pritarimą rajonų valdininkų debilizmams. Ir labai mažai tikėtina, kad kurie nors seimūnai susiprotės ir privers savivaldybių tarybas atšaukti šiuos aktus. Nes tokiu atveju tie Seimo nariai pasirodytų kaip kovojantys su pačiu Jėzumi ir susigadintų savo reputacijas religingų rinkėjų akyse. Ne pats protingiausias viešųjų ryšių žingsnis, žinant savo elektorato sudėtį.

::

Šviesoforo nuvertimo skandalas tęsiasi.

Laukite tęsinio.

::

Jeigu ir toliau traktuotume Kristaus Karalysčių įsteigimo aktus kaip pasikėsinimą į Lietuvos žemių vientisumą (dalyką, dėl kurio saugojimo prisiekė Seimo nariai) arba bent jau kaip įžūlų pasityčiojimą iš teritorijos nedalijamumo principo, rastume ir daugiau mums palankių įstatymų. Vienas iš jų – Laikino tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymas. Paskaitinėkime įstatymą detaliau:

3. Tiesioginis valdymas savivaldybės teritorijoje gali būti laikinai įvedamas, jeigu:

1) savivaldybės taryba savo veiksmais kėsinasi į valstybės teritorijos vientisumą bei konstitucinę santvarką;

2) remdamasi teismų sprendimais, Vyriausybė konstatuoja, kad savivaldybės taryba šiurkščiai pažeidinėja Lietuvos Respublikos Konstituciją bei įstatymus;

<…>

4. Pasiūlymą laikinai įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje <…> Seimui teikia Vyriausybė.

<…>

7. Seimas, priimdamas sprendimą savivaldybės teritorijoje iki 6 mėnesių įvesti tiesioginį valdymą <…>, nustato naujų rinkimų į savivaldybės tarybą datą.

<…>

1. Laikiną tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje įgyvendina Vyriausybė per paskirtą Vyriausybės įgaliotinį.

2. Savivaldybės taryba ir tarybos nariai po laikino tiesioginio valdymo įvedimo savivaldybės teritorijoje netenka įgaliojimų <…>

Žiūrim, ką turim. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybos šiurkščiai pažeidė Konstituciją: katalikybė yra teisiškai iškeliama aukščiau kitų religijų ir religiniam personažui suteikiamas pasaulietinis titulas, dėl ko dviejuose šalies rajonuose nustoja veikti Konstitucijoje įtvirtinti valstybinės religijos nebuvimo bei valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principai, kas reiškia pasityčiojimą iš valstybės teritorijos vientisumo.

Todėl Vyriausybės ir Seimo iniciatyva nedvejojant būtų galima šiose savivaldybėse įvesti tiesioginį valdymą. Taip ir būtų, jei Lietuvos valdžioje nesėdėtų Dievo avelės ir avinai.

::

Šviesoforo nuvertimo skandalas tęsiasi.

::

Kai eilinių žmonių tikėjimas ir religingumas tampa tokie stiprūs, šie žmonės pasijunta kunigais. Jūsų dėmesiui dar vienas Šalčininkų rajono mero Zdzislav Palevič iškalbos pliūpsnis: „Šiuo sunkiuoju šalies periodu, kai pasaulis išgyvena visų juntamą krizę, ypač svarbus tampa Dievo vaidmuo ne tik žmonių asmeniniame, bet ir visuomeniniame, kultūriniame bei politiniame gyvenime. Kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už Dievo pateiktos tiesos išsaugojimą, o ypač žmonės, kurie atsako už visuomenės gyvenimą – jie neturi palaikyti neutralumo arba neturi likti abejingi šių tiesų paskleidimui visuomenėje.“

Ar dera taip kalbėti pasaulietinės valstybės politikui? Rajono meras save laiko atsakingu už visuomenės gyvenimą ir už šių tiesų paskleidimą visuomenėje, tačiau tokiu būdu yra atvirai pasityčiojama iš kiekvieno žmogaus turimos minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės, kuri yra nevaržoma (LR Konstitucijos 26 straipsnis).

Jau anksčiau cituotas teiginys: „Toks aktas liudija, kad ne tik atskiri žmonės, bet ir visuomenė pripažįsta Kristaus teisę karaliauti.“ Valdžioje esantys fanatikai neturi jokios teisės visuomenės vardu pasirašinėti dokumentų, kurie gali pažeisti žmonių minties, tikėjimo ir sąžinės laisves, susijusias su dar vienu Konstitucijoje (tame pačiame 26-ame straipsnyje) įtvirtintu principu: „Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.“

Neabejoju, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose yra nemažai kitą religiją išpažįstančių ar nereligingų gyventojų, kurie pasijuto įžeisti, kai kažkas jų vardu pripažino Kristaus teisę karaliauti jų rajone. Tai yra elementari nepagarba žmogaus teisėms ir laisvėms.

::

::

Truputėlis istorijos. 1656 metais Lenkijos karalius bei Lietuvos Didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras Vaza paaukojo visą jungtinę valstybę Dievo Motinai, paskelbdamas ją Lenkijos ir Lietuvos valstybės Karaliene. Švč. Mergelės Marijos paskelbimas Karaliene buvo ne vien simbolinis aktas: Lenkijos-Lietuvos valstybės įstatymai iš esmės buvo katalikiški, jie numatė viešą valstybės pareigūnų dalyvavimą Dievo garbinime, o katalikybė buvo valstybinė religija.

Lietuva ir šiandien vadinama „Marijos žeme“, tad gal vadovaudamiesi šia idėja atiduokime visos Lietuvos valdžią Marijai. Jeigu valdžios sutelkimas viename asmenyje atrodo per daug autokratiškai, galima pasistengti išlaikyti valdžių padalijimo principą: į Prezidento postą sodinam Dievą, Premjeru skelbiame Jėzų Kristų, Seimo Pirmininke – Mergelę Mariją, Konstituciniam Teismui lai pirmininkauja Šventoji Dvasia, o iš visų šventųjų kaip nors gal atsirinksime tą 141-ą, geriausiai atstovaujantį tautos valią Seimo nario pareigose.

Taptume antruoju Vatikanu ir popiežius mūsų šalyje lankytųsi reguliariai. Galbūt net Kalėdų ar Velykų sveikinimą Urbi et orbi sakytų ne iš Šv. Peto bazilikos, bet iš Valdovų rūmų balkono. Kaip greitai atsigautų turizmo infrastruktūra!

Juokas juokais, bet informacija apie Lietuvos valdininkų išsidirbinėjimus netrukus nutekės į plačiuosius interneto įdomybių vandenis. Kiek google‘inau, kol kas pasaulis dar menkai žino apie Jėzaus intronizacijas Lietuvoje. Tačiau tik reikia, kad kas nors įtrauktų šiuos faktus į kokį labiau įsimintiną kontekstą, pavyzdžiui, įdomybių sąrašą „Patys keisčiausi valdovai“ (šalia Svazilando karaliaus, turinčio 14 žmonų), o toks sąrašas patektų į agregatorių (Digg, Delicious, Reddit ir pan.) ir tada jau visas pasaulis juoktųsi iš Lietuvos. Ir lietuviams būtų labai gėda.

::

::

Apibendrinimas. XXI amžiaus pradžioje dvi Europos centro savivaldybės nusprendė grįžti į viduramžius ir valdžią perdavė Jėzui Kristui. Nuo šiol atsakomybę už visas ekonomines, socialines ir kitas negeroves Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybos galės suversti Jėzui.

Kalbant rimtai, savivaldybių tarybos priėmė niekinius, neįpareigojančius kažką daryti dokumentus. Blogiausia yra tai, kad šie aktai atvirai tyčiojasi iš teisės ir šalies Konstitucijoje įtvirtintų principų: valstybės teritorijos vientisumo ir valstybinės religijos nebuvimo.

Net jeigu Kristaus Karaliaus intronizacijos aktai yra visiškai neįpareigojantys, vis tiek katalikų tikėjimas bent jau simboliškai yra primetamas visiems tame krašte gyvenantiems žmonėms – tiek kitatikiams, tiek netikintiems. Patys tarybų nariai, įsitikinę, kad Dievas rajonų politikams ir gyventojams suteiks realią pagalbą, atrodo kaip visiški liurbiai ir nevispročiai.

Savivaldybių tarybos, nesuvokiančios savo kompetencijų ribų ir užsiimančios antikonstitucine veikla, ir Seimas bei Vyriausybė, ignoruojantys tokius savivaldybių tarybų veiksmus ir nesiimantys adekvačių priemonių, diskredituoja visas valstybines institucijas. Faktas, kad savivaldybių priimti dokumentai yra niekiniai, neatleidžia aukščiausios valdžios atstovų nuo atsakomybės šiuos marazmus sustabdyti.

Kalbant apie religiją, tikintys žmonės ir taip Jėzų laiko savo karaliumi, turinčiu aukščiausiąją valdžią, todėl Jėzaus intronizacija katalikams nesuteikia jokios pridėtinės vertės. Kalbant apie sveiką protą, net jeigu toks žmogus kaip Jėzus iš tikrųjų egzistavo, nėra jokių įrodymų, kad jis turėjo stebuklingų galių ar buvo kito asmens, kurio egzistavimas taip pat nėra įrodytas – visagalio dangaus ir žemės sutvėrėjo Dievo – sūnus.

Todėl pasaulietinėje valstybėje Jėzus Kristus turi būti laikomas tik grožinės literatūros personažu, neturinčiu realaus poveikio žmonių gyvenimui.

::

Imdamas pavyzdį iš gerbiamų valstybės tarnautojų, savo kambario globėju aš intronizavau savo katiną. Nuo šiol mano katino oficialus titulas – Kicius Karalius. Būdamas mano kambario globėju, jis yra atsakingas už mano kambario globą.

„Atsižvelgdamas į 2010 metais švenčiamą Lietuvos vardo paminėjimo tūkstančio vienerių metų jubiliejų bei į tai, kad pagal kinų horoskopą šie metai yra Tigro, gavęs savo šeimos narių pritarimą, prisimindamas naminių gyvūnėlių laikymo daugiabučiuose namuose taisykles ir savo kambario tradicijas, nusprendžiu paskelbti Kiciaus Karaliaus Intronizacijos Aktą savo kambaryje. Kviečiu ir kitus mano tinklaraščio skaitytojus paskelbti savo naminių gyvūnėlių intronizacijos aktus“, – žurnalistams aiškina šių eilučių autorius Vilhelmas Negerovė.

„Šiuo sunkiuoju šalies periodu, kai pasaulis išgyvena visų juntamą krizę, ypač svarbus tampa naminių gyvūnėlių vaidmuo ne tik žmonių asmeniniame, bet ir visuomeniniame, kultūriniame bei politiniame gyvenime. Tikėdamasis gauti savo katino žadėtą palaiminimą ir globą, aš taip išreiškiu dvasingumo tradicijos tęstinumą ir pasisemiu jėgų ateities iššūkiams.“

„Naminio gyvūnėlio intronizacija leis išvengti skaudžių klaidų, pavojų ir grėsmių. Kai žmonija tiek privačiame, tiek viešajame gyvenime pripažins, kad naminiai gyvūnėliai yra Karaliai, visuomenė pagaliau gaus nepaprastų malonių – tikrą laisvę, tvarkingą discipliną, taiką ir santarvę“, – net nemirksėdamas porina Vilhelmas Negerovė.

„Todėl dar kartą visus raginu intronizuoti savo naminius gyvūnėlius!“

::

P.S.(1) Šiuo straipsniu aš nenorėjau įžeisti tikinčiųjų ar šiaip religingų žmonių, lenkų tautybės žmonių, valstybės tarnautojų, pavardėmis minėtų konkrečių asmenų, taip pat žmonių, neauginančių naminių gyvūnėlių ir dėl to negalinčių paskelbti intronizacijos aktų. Šiame straipsnyje faktai, objektyvūs pastebėjimai ir įžvalgos yra suplakti su mano asmenine nuomone, bet be jokių piktų kėslų. (Nors, tiesą pasakius, iš tikinčiųjų norėjau pasityčioti.)

P.S.(2) Komentaruose norėčiau išgirsti jūsų nuomonę apie šio straipsnio žanrą – transcendentinę publicistiką, kai tikra publicistika paraleliai pinama su absurdo humoru ir kitomis fantasmagorijomis. Taip pat apie jūsų norą / nenorą ateityje skaityti kitokių temų, bet panašaus stiliaus / formos straipsnius.

P.S.(3) Jeigu neturite naminio gyvūnėlio, galite intronizuoti vazoninius augalus.

Sovietų Sąjunga dar gyva ne tik daugelio žmonių galvose, ne tik aukso raidėmis išrašytame Stalino varde Maskvos metro ir ne tik Žaliojo tilto balvonuose Vilniuje. Sovietų Sąjunga visu gražumu auga ir plečiasi internete: šiai dienai iš viso yra registruota beveik 83 tūkstančiai interneto adresų su .su (Soviet Union) domenu – 8 kartus daugiau negu prieš pora metų.

Truputėlis istorijos. Šalies kodo aukščiausio lygio domenas (country code top-level domain, ccTLD) .su Sovietų Sąjungai buvo suteiktas 1990 m. rugsėjo 19 d., likus daugiau nei metams iki valstybės žlugimo (SSRS oficialiai nustojo egzistuoti 1991 m. gruodžio 26 d.). Dabartinį savo domeną .ru Rusija gavo 1994 m. (Lietuvai domenas .lt suteiktas 1992 m.), tačiau liko galioti ir .su domenas.

Šiai dienai (2009-10-31) registruota 82.908 interneto adresų su Sovietų Sąjungos domenu. Palyginimui, lygiai prieš dvejus metus (2007-10-31) tokių adresų tebuvo 10.229.

Interneto vardų sistemą reguliuojančios institucijos IANA (Internet Assigned Numbers Authority) ir ICANN (Internet Corporation for Assigned Names and Numbers) jau nuo 1992 m. .su domeną yra išbraukusios iš ISO 3166-1 sąrašo (tarptautinio standarto, naudojamo nurodyti pasaulio šalį dviejų raidžių kodu), o šiuo metu .su domeno oficialus statusas yra „palaipsniui likviduojamas“ („being phased out“). Tačiau domeno šalininkai, lobistai ir entuziastai ne tik sugebėjo išsaugoti ankstesnius interneto adresus su šiuo domenu, bet kasmet tokių adresų sąrašą vis plečia.

Kas palaiko .su domeno gyvybingumą?

Nostalgija. Nereikia būti užkietėjusiu komunistu, kad jaustum šiokią tokią nostalgiją savo vaikystės ar jaunystės laikams. Daugeliui smagu turėti savo asmeninę svetainę ar tinklaraštį su .su uodegėle. Verslininkai, savo įmonių svetaines internete įkūrę po .su stogeliu, taip pat tikisi palaikymo iš „senų gerų laikų“ besiilginčių pirkėjų. Naujienų, pramogų, pažinčių ir kitokio plauko portalai .su galiuką pasirinkę dėl smagumo, tačiau tas smagumas vis tiek susijęs su (sąmoningu ar nesąmoningu) praeities ilgesiu.

Politika. Akivaizdu, kad valstybės, iš pasaulio politinio žemėlapio išnykusios prieš 18 metų, internetinis domenas nebūtų galėjęs išlikti gyvybingas be aukštų valdžios institucijų leidimo. Už naujų interneto adresų registravimą su domenu .su atsakinga Rusijos institucija kuriam laikui buvo sustabdžiusi naujų adresų registravimą, paklusdama ICANN reikalavimams, tačiau nuo 2001 m. naujų interneto adresų su domenu .su registravimas yra laisvas. Vartotojų spaudimas ir lobizmas tiek Rusijos, tiek tarptautiniame lygmenyje leido išskirtinėmis rezervavimo teisėmis išsaugoti .su domeną.

Komercija. Pirmam įregistruoti gražiai skambantį interneto adresą ir vėliau jį parduoti už didesnę kainą yra populiarus verslas internete. Pavyzdžiui, prieš pusantrų metų paskelbtame straipsnyje rašoma, kad vienas asmuo yra įregistravęs tokius adresus kaip ussr.su, kgb.su, stalin.su, kremlin.su, ir bando juos parduoti po 30.000 JAV dolerių (su galimybe derėtis dėl kainos). Šiuo metu ussr.su ir kgb.su puslapiai yra nepasiekiami („403 Forbidden“), stalin.su yra svetainė apie Staliną, putin.su yra svetainė apie Putiną, lenin.su yra reklamos agentūros svetainė, o kremlin.su lankytojus automatiškai nukreipia į kremlin.ru – oficialią Rusijos Federacijos Prezidento svetainę (Putinas/Medvedevas tą adresą nusipirko?).

Kvailumas. Pastarasis veiksnys susijęs su visais aukščiau išvardintaisiais. Interneto adresų su domenu .su registracijos bumas yra ir mados dalykas, kai bandos jausmo vedami internautai registruoja naujus adresus vien dėl jų galūnės. Pavyzdžiui, smulkus autoservisas Maskvoje turi adresą internete ford.su, o kai kas įsigyja adresą microsoft.su vien tam, kad galėtų susikurti lengvai įsimenamą el. pašto adresą.

Kas įsigyja interneto adresus su .su domenu?

96,29% interneto adresų su domenu .su registruoja Rusijos Federacijos piliečiai, antroje vietoje yra amerikiečiai – 1,26%. Lietuviai ir estai yra įregistravę po 0,01% tokių adresų, latviai – 0,06%. Visa lentelė

Jeigu netyčia esate vienas tų, kuriems „prie sovietų“ buvo geriau, ir norite turėti jūsų ideologiją atitinkantį interneto adresą, žinokite, kad būti prosovietu yra du kartus brangiau nei būti lietuviu. Adreso su domenu .su kaina 1 metams – 19,99 JAV dol. arba 600 Rusijos rublių. Čia maždaug 47-48 litai. WWW adresą su lietuvišku domenu .lt galite įsigyti perpus pigiau – už 25 litus.

Ar dar ilgai gyvuos .su domenas?

(Tikriausiai) ne. Domeno ateitį lems dvi priešingos pozicijos: stiprus idėjinis palaikymas ir sveikas protas.

Domeną palaiko ne tik eilinių žmonių nostalgija sovietmečiui ar prosovietų svajonės, kad .su domenas virtualioje erdvėje suvienys buvusios SSRS tautas, – Sovietų Sąjungos idėja vienu ar kitu pavidalu yra propaguojama aukščiausiuose Rusijos valdžios sluoksniuose. Teisiškai Sovietų Sąjungos atžvilgiu Rusijos Federacija yra valstybė tęsėja (žiniasklaidoje dažniau pasitaiko netikslus terminas „valstybė – teisių perėmėja“), Rusija yra susigrąžinusi sovietinį himną, Vladimiras Putinas Sovietų Sąjungos žlugimą yra įvardijęs kaip didžiausią XX amžiaus geopolitinę katastrofą, Rusijoje organizuojami lyg iš kelių dešimtmečių senumo nuotraukų atgiję kariniai paradai, Maskvos metro nuo šių metų vasaros vėl garbinamas Stalinas. Visa tai tik stiprina vidutinio ruso nostalgiją sovietmečiui, kai valstybė buvo turtinga ir galinga, o visas pasaulis jos bijojo. Galima neabejoti, kad patys aukščiausi Rusijos politikai palaiko ir domeno .su naudojimo idėją.

Visgi nereikėtų pamiršti, kad realaus pagrindo valstybės kodo domenui – pačios valstybės – jau senokai nebėra, o išsaugoti domeną vien idėjiniu pagrindu gali būti sunku. Interneto vardų sistemą reguliuojančios institucijos vadovaujasi sveiku protu – nėra valstybės, vadinasi, negali būti ir aktyvaus domeno su tos valstybės kodu. Visa bėda ta, kad šios institucijos nėra visagalės ir negali priversti atitinkamų institucijų Rusijoje besąlygiškai vykdyti nurodymų. Domeno .su suspendavimui nėra techninių kliūčių, viską lemia politiniai sprendimai.

Mano nuomone, interneto adresai su domenu .su nėra pati saugiausia investicija: tarptautinių reguliavimo institucijų ir tarptautinės bendruomenės nusistatymas prieš šį domeną anksčiau ar vėliau gali paimti viršų, ir adresų savininkai bus priversti atsisveikinti su savo virtualiuoju turtu. Bet kokiuose tarptautiniuose standartuose (šiuo atveju ISO 3166) išimtys neturėtų būti toleruojamos, o šalies domenas be pačios šalies yra nei šis, nei tas.

Teisingumo dėlei vertėtų paminėti dar vieną faktą: .su domeno šalininkai pabrėžia, kad ir Jungtinė Karalystė nenaudoja jai pagal pagrindinį ISO 3166-1 sąrašą priskirto domeno .gb (Great Britain), bet yra pasirinkusi domeną .uk (United Kingdom). Tačiau esmė ta, kad Jungtinė Karalystė šiuo metu naudoja tik domeną .uk, o domeno .gb yra atsisakyta; Rusijos atveju yra naudojami abu domenai – .ru ir .su. Jeigu Rusija būtų priversta pasirinkti tik vieną domeną, savaime suprantama, tai būtų .ru, su kuriuo registruota 2,4 mln. interneto adresų – apie 30 kartų daugiau nei su .su domenu. Kad ir kaip žiūrėtum, Rusijos atvejis su dviem aktyviais valstybiniais domenais yra nepagrįstai didelė išimtis.

Galiausiai dar vienas faktas: įgyvendinus „didžiausią techninę permainą internete nuo jo išradimo prieš 40 metų“, Rusija pasiekė seniai siektą tikslą, ir jau nuo kitų metų internete turėtų atsirasti adresai su kirilica parašytu domenu .рф (Российская Федерация, Rusijos Federacija). Rusija tikriausiai netaptų pirmąja valstybe (iš nelotynišką abėcėlę naudojančių valstybių), turinčia šalies domeną nacionaline kalba, nes pageidavimus valstybinius domenus rašyti savais rašmenimis yra išreiškusios ir Bulgarija (.бг) bei Kinija (.中国). Tačiau tokiu atveju Rusija iš viso turėtų net tris aktyvius valstybinius domenus, o tai jau yra iškrypimas.

Apibendrinimas

Sovietų Sąjungos internetinis domenas .su yra aktyvus ir populiarėjantis, nors pati Sovietų Sąjunga kaip valstybė nebeegzistuoja jau 18 metų. Šis domenas yra išimtis tarptautiniuose ISO standartuose. Domeno gyvybingumą labiausiai palaiko žmonių nostalgija sovietinei imperijai ir politiniai sprendimai. Mano nuomonė: idėjine prasme .su domenas yra labai įdomus dalykas, bet sveiko proto labui jo reikia atsisakyti.

P.S. Kaip manote, jeigu Lietuva turėtų dar vieną valstybinį domeną – .ldk (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė), ar lietuviai taptų labiau savimi pasitikintys, tolerantiškesni kitiems, galų gale – laimingesni?