Mano virtuvėje kabančio kalendoriaus kovo mėnesio nuotraukoje pavaizduota žalia pievelė su geltonomis gėlytėmis. Pažvelgęs pro langą, nematau nieko panašaus. Na, pievų ir gėlių pro savo langą nematau ir vasarą, bet esmė čia ta, kad sniego baltuma jau užkniso juodai. Liguistai laukiu sužaliuojant žolės ir medžių (eglės ir pušys nesiskaito).

Artėja antrasis šiais metais valstybinės reikšmės keturių dienų savaitgalis, kas reiškia, kad kalendorinis pavasaris jau tuoj pradės skaičiuoti antrą savaitę. Dienos ilgėja, saulutė šviečia, paukšteliai čiulba, bet mieste dar sniegynai ir neigiama temperatūra. Ar už tokią Lietuvą kovojom?

::

Dar ne pavasaris, bet miestas jau pavasarėja. Tai matyti žmonėse, jų nuotaikose ir spalvose.

Lietuviai labai įdomiai kovoja su sniego baltumos monotonija. Tipinis lietuvis žiemą atrodo taip: juodas paltas, juodos kelnės, juodi batai, juoda kepurė, juodas šalikas, juodos pirštinės, juoda rankinė ar portfelis, akiniai juodais rėmeliais.

Ir dar – pilna galva juodų minčių. Iš tolo to nesimato, tik prasilenkiant.

Lyg artėjančio pavasario pranašas lietuvių garderobe atsirado nauja spalva. Pilka. Progresas nedidelis, tačiau juk ir komunizmą penkiasdešimt metų statėm žingsnelis po žingsnelio, kol galiausiai… Em… Bet pavasaris tai tikrai ateis!

::

„Ant! paukšteliai po dangum, pulkais susilėkę, / Linksminas ir sumišai visur skraidydami juokias; / O keli tarp jų pautus rokuodami deda.“ – vartodamas nenorminę leksiką „Pavasario linksmybėse“ rašė Kristijonas Donelaitis. Dėl susilėkimo pulkais neklydo.

Vilnius. Šeštadienis. Kaziuko mugė. Žmonių – kaip prišikta. Stumdosi, braunasi prekystalių link, pasižiūri, apsisuka ir vėl neria į žmonių srautą.

Kai kas netgi kai ką perka. Teoriškai „mugė“ reiškia didelį turgų ir prekymetį, bet dauguma žmonių – tuščiom rankom. Nes pinigus išleido kitur. Didžiausios eilės – prie maitinimo punktų. Dešrelės, šašlykai, ir kaipgi be nacionalinio lietuvių patiekalo – kebabų. Viskas užsigeriama karštu alumi.

Pats irgi nepirkau nei medžio, nei molio. Nusipirkau grybukų. Nežinau, koks jų konditerinis statusas – glazūruoti sausainiai, meduoliai ar kas. Bet pirkau, nes labai mėgstu. 20 vienetų už 20 lietuviškų pinigų.

Sėdžiu dabar patenkintas: vienoj rankoj – baravykas, kitoj – puodelis arbatos, trečia rašau šį tekstą.

::

Šiais metais Kaziuko mugė nusitęsė per visą Gedimino prospektą – nuo Katedros iki pat Seimo. Prospekte žmonių tirščiau nei tradicinėje mugės erdvėje – Pilies gatvėje. Naujasis mugės išdėstymas labai patogus tingiems lankytojams: įsipaišai į žmonių srautą viename prospekto gale ir srovės nešamas plauki tiesiai.

Nuplauki nei daug, nei mažai – vieną jūrmylę. Gedimino prospekto ilgis – 1760 metrų. Bet pabandyk tu jį tiesiai pereit! Su pasiblaškymais į kairę ir į dešinę, su sustojimais ir patrypčiojimais prie prekystalių, nuo prospekto vieno galo iki kito nueini lygiai 1852 metrus. Vieną jūrmylę.

Manau, tai nėra atsitiktinumas. Kada nors išrutuliosiu išsamesnę teoriją apie visa tai ir viso to užslėptas prasmes. Kol kas man užtenka pačios idėjos: žmonių sraute plauki vieną jūrmylę. Gražu.

::

Tikriausiai neatsitiktinai viename Gedimino prospekto gale yra Seimo rūmai, o kitame – Vilniaus katedra. Per pastaruosius pora metų seimūnai iš vienos pusės, vyskupėliai – iš kitos, Gedimino prospektu lyg podiumu žygiuodavo vieni pas kitus. Kartais bendromis pastangomis gimdavo kokia Valstybinė šeimos politikos koncepcija, kartais – koks Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas.

Pasaulietinė valdžia ir Bažnyčia – priešingi magneto poliai – traukia vienas kitą net per jūrmylę. Čia jau negražu.

::

Beje, pastarasis nepilnamečių apsaugos nuo realybės įstatymas labai simboliškai pažymėjo kalendorinio pavasario (tikro pavasario, po velnių, dar nėra) pradžią – įsigaliojo kovo 1-ą dieną.

Niekas jo aklai nesilaikys, kaip kad nesilaikė iki šiol. Pats įstatymas priimtas dar 2002 m., kelis kartus vis pildytas naujais draudimais, Seimo nariams gaunant vis naujų apreiškimų iš aukščiau. LR Seimo teisės aktų duomenų bazėje matyti, kad vien per 2009 m. buvo užregistruoti 69 su šiuo įstatymu tiesiogiai susiję teisės aktai: pasiūlymai, įstatymo projektai, komiteto išvados ir pan.

Dar šį pavasarį tokių pasiūlymų padaugės. Gegužės pradžioje (pavasarį!) Vilniuje vyks homoseksualų eitynės. „Tuo pulkai jų pro plyšius išlįsti pagavo / Ir lakstydami su birbynėms žaisti pradėjo“ – toliau išdykauja K. Donelaitis. O jei rimtai, homoseksualai tiesiog reikalaus įprastų žmogaus teisių. Nei daugiau, nei mažiau. Pavyzdžiui, dėl santuokos. Dabartinėje įstatymo redakcijoje nedraudžiama „propaguoti“ homoseksualių santykių, užtat griežtai sakoma, kad santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata turi būti tik tokia ir tokia, ir jokiu būdu – ne kitokia.

Bus labai smagu pasiklausyti, kokių naujų – įstatyme dar neaprašytų – „propagandų“ šiose eitynėse įžvelgs dėdės ir tetos iš vieno Gedimino prospekto galo ir dėdės (tik dėdės) – iš kito, ir kokiais punktais, diplomatiškai apeidami tarptautinių organizacijų rekomendacijas, papildys Nepilnamečių apsaugos nuo <…> informacijos <…> įstatymą.

Laukiu pavasario.

::

Apie visus šiuos dalykus mąsčiau ne šiaip sau. Bevaikščiodamas po mugę, labai užsinorėjau valgyti. Kvepėjo ten man daug kas: ir dalykai, išvardinti aukščiau, ir kiti dalykai, kuriuos tingiu vardinti žemiau.

Kai esi alkanas, viskas labai skaniai kvepia. Bet pasikuklinau valgyti viešai. Kai pro pat stalą plaukia minia žmonių, valgyti kažkaip nei šis, nei tas. Aš estetas.

Todėl, kad nukreipčiau mintis kur kitur, sugalvojau mąstyti apie tai, su kuo man asocijuojasi pati mugė, žmonės, prospektas. Ir pavyko.

::

Ekskursiją po mugę pradėjau nuo Rotušės aikštės, žemyn Pilies gatve, ir po to jau – Gedimino prospektu. Kai plaukiau į priekį, kiti praeiviai (plaukikai) man spardė kojas ir mindžiojo pirštus.

Nusipirkęs maišelį grybukų, pasijutau drąsiau ir, grįždamas tuo pačiu maršrutu, žygiavau kaip kareivis, spardydamas kitų praeivių kojas ir mindžiodamas jiems pirštus. Lietuvis lietuviui – lietuvis.

Dar, beje, mąsčiau ir apie Lifjūeinijos indipendencijos ri-istęblišmentą – teoriškai kovo 11-ai dienai esu numatęs straipsnelį. Bet tikriausiai jo nerašysiu, nes pagavo mane naujas įkvėpimas – išsamiai ir aiškiai išdėstyti visą tiesą apie internetinį piratavimą iš sveiko proto perspektyvos. Šio būsimojo opuso įkvėpimo šaltinis – mugėje pamatyti du berniukai su mediniais kardais.

Dar mugėje nustebino latvių prekybininkų gausa. Mačiau bent keturis paviljonus su užrašais „Latvia“ ar „Made in Latvia“. Taip ir nesugalvojau – tai labiau reklama ar antireklama. Na, bet žmonės sustodavo, žiūrėdavo, lyg ir pirkdavo.

Savo akimis stebėjau labai įdomų socialinį reiškinį – prekybinį bandos jausmą (rinkodaros specialistai galbūt kaip nors kitaip jį vadina). Jeigu prie vieno prekybos paviljono stovi (perka ar tiesiog apžiūrinėja prekes) grupelė žmonių, kiti praeidami taip pat būtinai įkiš nosį: ką čia tokio gero parduoda, kad tiek žmonių? Jeigu prie paviljono nestovi nė vienas susidomėjęs pirkėjas, žmonės praeina nė nestabtelėję. Jeigu vis dėlto koks vienas sustoja, netrukus sustoja ir antras, ir trečias. Prekybininkai daug daugiau uždirbtų, jeigu bent vienas iš pardavėjų (už prekystalių dažniausiai stovi po du asmenis) apsimestų pirkėju ir visas tris mugės dienas prastovėtų įbedęs žvilgsnį į prekes. Kaip susidomėjęs pirkėjas.

O šiaip Kaziuko mugė man visai patiko. Ne tiek parduodamais dirbiniais ar skaniais grybukais, kiek žmonių nuotaika. Žmonės jau linksmesni nei žiemą. Žmonės ir miestas pavasarėja. Mugės šurmulyje jau galima pajusti pavasario linksmybes.

Nuotraukų nededu, nes nefotografavau.

Žaliasis tiltas pro „Krantinės arką“ („Vamzdį“)

::

Žaliasis tiltas – vienas seniausių tiltų Vilniuje. Dabartinio tilto projektą parengė tuometinio Leningrado projektavimo institutas „Projektstalkonstrukcija“, tiltą pastatė rusų kariuomenės inžinerinis dalinys (Wikipedia). 1952 m. tiltas papuoštas keturiomis skulptūromis (skulptūrinėmis kompozicijomis).

Iš ketaus išlietos skirtingų autorių skulptūros „Žemės ūkis“, „Pramonė ir statyba“, „Mokslo jaunimas“ ir „Taikos sargyboje“ įkūnija sovietinės ideologijos simbolius, kertines visuomenės grupes: žemdirbius, darbininkus, mokslininkus ir, žinoma, kareivius.

Žaliojo tilto skulptūros dar ir šiandien spinduliuoja socialistinio realizmo dvasia:

„Žemės ūkis“, skulpt. Petras Vaivada, Bernardas Bučas

::

„Pramonė ir statyba“, skulpt. Bronius Vyšniauskas, Napoleonas Petrulis

::

„Mokslo jaunimas“, skulpt. Juozas Mikėnas, Juozas Kėdainis

::

„Taikos sargyboje“, skulpt. Bronius Pundzius

::

Visi Leninai iš miesto aikščių jau seniai iškeliavo į amžinojo poilsio vietą Grūto parke, tačiau Žaliojo tilto skulptūros liko. Kodėl? Nes jose nevaizduojamos konkrečios asmenybės, todėl skulptūros neatrodo „ideologiškai pavojingos“. Priešingai – kadangi skulptūros reprezentuoja atskiras visuomenės grupes, nemažai žmonių gali tapatintis su jomis: beveik visi sovietmečiu gyvenę ir dirbę lietuviai buvo arba pramonės darbininkai ir statybininkai, arba žemės ūkio darbininkai (kolūkiuose), arba mokslininkai, inžinieriai, o visiems vyrams teko tarnauti sovietinėje armijoje. Nenuostabu, kad ir šiandien tilto skulptūros vertinamos kaip gyvas praeities priminimas, dalelė istorijos, kurios nevalia gėdytis ir slėpti Dzūkijos miškuose.

Tačiau blaiviai mąstantys piliečiai suvokia, kad sovietmetis, nors ir yra Lietuvos istorija, nėra lietuviška istorija. Socializmo / komunizmo ideologija ne tik kad negimė Lietuvoje, bet ir nebuvo laisvas Lietuvos žmonių pasirinkimas – ši visuomeninė santvarka buvo įvesta prievarta, kartu su svetimos valstybės intervencija į Lietuvos valdymą. Taip, dauguma žmonių (kurie nebuvo sušaudyti ir ištremti) prisitaikė prie sovietų valdžios, susitaikė su padėtimi, nemaža visuomenės dalis net pamilo tokią santvarką, kai kas ir iki šiol jos ilgisi. Bet tai nepaneigia okupacijos, prievartos ir smurto, grindusių kelią sovietinei santvarkai.

::

Grįžtant prie Žaliojo tilto skulptūrų, Lietuvos patriotams, antisovietams ir kitiems mąstantiems žmonėms dažniausia užkliūva skulptūra „Taikos sargyboje“ – paminklas Raudonajai armijai, okupantams, žudžiusiems, kalinusiems ir trėmusiems kitaip mąstančius ar tiesiog potencialiai „pavojingus“ lietuvius. Ši skulptūra garsi ne tik ginkluotais rusų kareiviais, bet ir sovietiniais simboliais. Kareivių laikomos vėliavos smaigalys atrodo štai taip:

Šių simbolių viešą demonstravimą geriausiai apibrėžia Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 188(18) straipsnis:

<…> sovietinio kūjo ir pjautuvo ženklo, sovietinės raudonos penkiakampės žvaigždės ženklo <…> platinimas, naudojimas susirinkime ar kitame masiniame renginyje arba kitoks demonstravimas <…> užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų su daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis, konfiskavimu.

Tiesa, kodekso straipsnyje pateikiama ir krūva išimčių:

Pagal šį straipsnį neatsako asmuo, kuris padaro <…> nurodytas veikas muziejų veiklos, visuomenės informavimo apie istorinius ir dabarties įvykius, totalitarinius režimus, švietimo, mokslo, meno, kolekcionavimo, antikvarinės ar sendaikčių prekybos tikslais <…>

Žaliojo tilto skulptūros yra meno ir kultūros vertybės. Žaliasis tiltas kartu su keturiomis skulptūrinėmis kompozicijomis yra pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu (Kultūros vertybių registro kodas G148K). Žmonių nostalgija ir kultūros paveldo objekto statusas (suteiktas tiltui kartu su skulptūromis, kaip vienam objektui) leidžia skulptūroms stovėti pačiame sostinės centre, niekam nesigilinant į tai, ką šie paminklai įamžina.

::

Žaliojo tilto skulptūros nėra tik meno kūriniai. Skulptūros buvo sukurtos skleisti ideologiją apie neva vienintelę teisingą valstybės ir visuomenės santvarką. Santvarką, kuri tik atrodė būsianti teisinga ir efektyvi; santvarką, kuri buvo kuriama prievarta ir represijomis, kuri pareikalavo milijonų aukų; santvarką, kuri prieš beveik dvidešimt metų pati suiro iš vidaus.

Šiandien šios skulptūros yra morališkai pasenusios, o visa sovietinė ideologija nesuderinama su nepriklausomos provakarietiškos valstybės vertybėmis. Visgi nereikia šių skulptūrų mesti į šiukšlyną – tam yra Grūto parkas. Ten stovinčios skulptūros atlieka praeities vizualinių detalių išsaugojimo funkciją, o prisiminti šalies istorijos įvaizdžius svarbu visiems piliečiams.

Sovietinių skulptūrų išvežimas jokiu būdu nėra bėgimas nuo istorijos ar istorijos cenzūravimas. Išgabenus skulptūras, sovietmetis nėra paneigiamas, tiesiog yra atsikratoma morališkai ir vertybiškai pasenusių simbolių. Kai vaikas tampa paaugliu, jis atsikrato žaislinių mašinyčių ir lėlyčių kaip nereikalingų daiktų, tačiau savo vaikystės neneigia ir ją prisimena.

Kiekviena civilizacija, kiekviena valstybė, kiekviena tauta pereina skirtingus vystymosi etapus. Iš praeities reikia mokytis ir jos negalima pamiršti, bet nebūtina jos kelti ant pjedestalų. Juo labiau, kai taip pagerbiama tamsioji istorijos pusė, juo labiau, kai taip šlovinami okupantai.

::

Kitais metais Lietuva minės savo nepriklausomybės dvidešimtmetį. Tai labai tinkama proga valstybei pagaliau subręsti ir apsispręsti dėl Žaliojo tilto komunistinių skulptūrų likimo. Atrodome labai kvailai minėdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, Laisvės gynėjų, Okupacijos ir genocido dienas, kai ant pjedestalo visu gražumu stovi ginkluoti, kūjo ir pjautuvo ženklu pasidabinę kareiviai – tie patys, kurie ir okupavo mūsų šalį, atėmė laisvę, vykdė tautos genocidą.

Skulptūrų išvežimą gali pagreitinti jų fizinė būklė: skulptūroms reikalingas remontas, nes jos sutrūkinėjusios, ištrupėjusios jų suvirinimo siūlės. Prieš pusmetį kareivių skulptūra buvo pripažinta avarinės būklės ir kelianti pavojų pėstiesiems bei transportui, tačiau dėl lėšų trūkumo nuspręsta skulptūrų neremontuoti.

Kai vieną gražią dieną Raudonosios armijos kareivis nuvirs ant šaligatvio ir kaip senais gerais laikais ištaškys smegenis kokiam Lietuvos patriotui, atsiras pretekstas imtis ryžtingų veiksmų. Galbūt tada pagaliau bus apsiimta skulptūras išvežti ten, kur joms ir vieta.

::

Gera vieta tuščia ilgai nebūtų, ir greitai būtų paskelbtas konkursas naujoms skulptūroms sukurti. Tokiu atveju Žaliasis tiltas galėtų būti papuoštas kokiu nors šiuolaikinio meno perliuku (kaip pavyzdį žr. nuotrauką straipsnio pradžioje), arba gal būtų nuspręsta pastatyti paminklus keturiems labiausiai Vilniaus miestui nusipelniusiems asmenims (žinoma, jau mirusiems, tad miesto merai R. Paksas, A. Zuokas, J. Imbrasas, V. Navickas tegul nieko nesitiki).

O jeigu rimtai, kokias skulptūras norėtumėte matyti ant Žaliojo tilto vietoj dabartinių balvonų?

Rugsėjo 16–22 dienomis Lietuvos miestuose (kaip ir daugelyje Europos miestų) vyko Europos judrioji savaitė. Kaip ir reikėjo tikėtis, mūsų šalyje ir vėl judriausi buvo automobiliai.

Europos judriąją savaitę vainikavo tarptautinė Europos diena „Mieste be savo automobilio“ (rugsėjo 22 d.). Lietuvos miestuose be savo automobilių buvo tik tie, kurie ir taip nevairuoja.

Vilniuje diena be automobilio oficialiai buvo organizuota rugsėjo 19 d., šeštadienį, kai automobilių eismas ir taip yra kelis kartus mažesnis nei darbo dienomis, o dauguma poilsio ištroškusių ir šeštadienį kojų iš namų nekėlusių vilniečių taip ir neturėjo galimybės pajusti šios dienos esmės. Tiesa, Senamiestyje ir Senamiesčio prieigose buvo ribojamas eismas, todėl nemažai automobilių vairuotojų, nedrąsiai apvažiuodavę gatvėse pastatytus „plytos“ ženklus ir pakliūdavę policininkams į glėbį, būdavo informuojami ir apie aukščiau minėtų akcijų tikslus.

O Europos judriosios savaitės bei dienos „Mieste be savo automobilio“ pagrindinis tikslas lengvai nuspėjamas: paskatinti miesto gyventojus nevažiuoti savo automobiliu, pasirinkti mažiau teršiantį viešąjį transportą arba dviračius, keliauti pėsčiomis.

Deja, tapti miesto dviratininku nėra taip paprasta: naujiems dviračių eismo dalyviams tenka susidurti su įvairiais iššūkiais.

Nors pats esu pakankamai patyręs dviratininkas ir nebijau važiuoti gatve kartu su dideliu automobilių srautu, šį straipsnį skiriu tiems, kuriuos šios akcijos kaip tik ir vilioja dažniau palikti automobilį ir kurie artimiausiu metu (ar galbūt jau tik pavasarį) planuoja persėsti ant dviračių. Su kokiomis problemomis šiandien susiduria nepatyrę dviratininkai, besitikintys saugiai važinėti dviračių takais mieste? (Straipsnis yra apie Vilnių, tačiau mano pastebėjimai turėtų galioti ir kitiems miestams.)

Dviračių eismo Vilniuje problemos – ką turėtų žinoti naujai iškeptas dviratininkas

1. Vilniuje nėra dviračių takų tinklo. Dviračių takas prasideda ir baigiasi; jeigu jis kertasi su kitu dviračių taku (kas yra labiau išimtis nei taisyklė), dar nereiškia, kad turime tinklą. Nors Vilniuje galima rasti kelis ilgus dviračių takus, jungiančius skirtingus miesto mikrorajonus, tačiau bendru atveju Vilniuje tėra tik ilgesnės ar trumpesnės dviračių takų atkarpos, ir dviratininkai vis tiek yra priversti bent dalį savo maršruto važiuoti gatvėmis šalia automobilių (pagal KET – taip ir reikia važiuoti) arba šaligatviais šalia pėsčiųjų (pagal KET – taip negalima).

Pavienės dviračių takų atkarpos yra labai logiškas valdininkų sprendimas: atsiradus poreikiui „europėti“, dviračių takai mažiausiomis pinigų ir laiko sąnaudomis buvo tiesiog paišomi ant plačiausių šaligatvių. Buvo platus šaligatvis – litras baltų dažų – ir štai jums dviračių takas (plius susiaurėjęs šaligatvis). Baigėsi platus šaligatvis, baigėsi ir dviračių takas.

Tiesiant naujas arba rekonstruojant esamas gatves, tokiomis pačiomis atkarpomis kuriami ir tikri dviračių takai (asfaltuoti arba iškloti kitokiomis nei šaligatvio plytelės). Jeigu rekonstruojama 200m gatvės, šalia atsiras ir tokio paties ilgio – ir nė metro daugiau – dviračių takas, o toliau – nors skrisk iki kitos atkarpos. Tačiau susumavus atkarpų ilgius gaunamas visai solidus kilometrų skaičius – miesto savivaldybės eismo organizavimo skyrius dedasi sau riebų pliusą ir dalijasi premijas.

Patarimas būsimiems dviratininkams: jeigu sumanysite pradėti į darbą važinėti dviračiu, nes dviračių takas yra tiek prie jūsų namų, tiek prie darbovietės, neapsigaukite – šie takai tikriausiai nėra sujungti.

2. Jūs būsite priversti pažeidinėti Kelių eismo taisykles. Dviračių takų piešimas (politiškai korektiškas terminas – „įrengimas“) pavienėmis atkarpomis ant plačiausių šaligatvių turi labai blogą savybę: jeigu pasibaigus dviračių takui jūs toliau važiuojate šaligatviu, formaliai jūs pažeidžiate KET. Teoriškai tokiu atveju jūs turėtumėte pradėti važiuoti gatve kartu su automobilių srautu.

Problema komplikuojasi, kai šalia gatvėje vyksta priešinis eismas ir jūs turėtumėte persikelti į kitą gatvės pusę (pvz., užvažiavus Narbuto gatve į kalną), arba kai automobilių eismas labai intensyvus ir jums labai nedrąsu ten važiuoti (visgi šį straipsnį skiriu dar nepatyrusiems dviratininkams).

Kitoks atvejis yra Upės gatvėje šalia Baltojo tilto, kur dviračių takai abiejose gatvės pusėse amžinai užstatyti automobilių. Tikriausiai net ne visi vilniečiai žino, kad ten yra tie dviračių takai, nes per automobilius jų paprasčiausiai nesimato. Niekaip nesuprantu, kodėl policija to „nemato“: iš vairuotojų galėtų susirinkti tiek baudų, kad net ir krizės sąlygomis nereikėtų mažinti policininkų etatų.

Kai dviračių takas vis dėlto baigiasi ne vietoje, dviratininkas turėtų objektyviai įvertinti situaciją, ir pasirinkti, kur jam toliau važiuoti: šaligatviu ar gatve. Nepatyrusio dviratininko atveju beveik visada nugali šaligatvis – tiek saugumu, tiek patogumu, nes kai kuriais šaligatviais vaikšto pakankamai mažai žmonių (pvz., aukščiau minėtose dviejose gatvėse).

Patarimas būsimiems dviratininkams: jeigu nusprendėte, kad optimalus variantas jūsų atveju yra važiuoti šaligatviu (o tai ir bus dažniausias jūsų pasirinkimas), atminkite, kad jūs pažeidžiat KET, o šaligatvis yra pėsčiųjų zona ir pirmenybė teikiama pėstiesiems; lenkimas ar prasilenkimas pareikalaus iš jūsų ne tik atsargumo, bet ir mandagumo.

3. Pamirškite miesto dviračius – Vilniuje jums reikia kalnų dviračio. Ir ne todėl, kad Vilnius įsikūręs ant kalvų – įgudus „žaisti“ su pavaromis, beveik nepavargstant galima įvažiuoti į visas įkalnes su bet kokiu daugiau nei vieną pavarą turinčiu dviračiu. O kalnų dviračio plačiomis padangomis ir gerais amortizatoriais jums prireiks dėl duobėtų dviračių takų (ypač jeigu takai nupiešti ant šaligatvių su senomis, išklypusiomis, suskilusiomis, ištrupėjusiomis plytelėmis) ir aukštų šaligatvio bortelių.

Nemažą dalį visų Vilniaus dviračių takų sudarantys ant kelių dešimtmečių senumo šaligatvių nupiešti dviračių takai neužtikrina malonaus važiavimo. Kalnų dviratis su amortizatoriais sugeria daugumą kelyje pasitaikančių nelygumų, o jeigu ir to maža – važiuoti kalnų dviračiu pakėlus savo sėdynę nuo dviračio sėdynės yra patogiau nei važiuojant miesto dviračiu.

Patarimas būsimiems dviratininkams: lai nesuklaidina jūsų „miesto dviračio“ pavadinimas – net ir trumpoms kelionėms Vilniaus dviračių takais rinkitės tik tokį dviratį, kokį rinktumėtės kelionei miško keliukais per išvirtusias medžių šaknis.

4. Pėstieji morališkai nepasirengę dviratininkų egzistavimui (1): dauguma pėsčiųjų vaikšto dviračių takais. Dėsnis: jeigu dviračių takas įrengtas (nupieštas) šalia šaligatvio, 80% pėsčiųjų eina dviračių taku. Priežastis labai suprantama: dviračių takai paprastai įrengiami toliau nuo gatvės, o pėstiesiems paliekama šaligatvio juosta prie pat važiuojamosios kelio dalies. Tačiau mažai kas nori vaikščioti metro atstumu nuo lankstančių automobilių, ir traukiasi kur saugiau ir ramiau, t.y. ant dviračių tako.

Tai nėra pati didžiausia problema dviratininkams: pėsčiuosius galima aplenkti važiuojant šaligatviu. Nors tai yra KET pažeidimas, tačiau pėstieji pirmi pažeidžia taisykles, eidami dviračių taku. (Čia daroma prielaida, kad bendras dviračių tako ir šaligatvio plotis yra pakankamas, norint saugiai laviruoti tarp praeivių.)

Labiau stebina tai, kad net ir esant dideliam dviračių eismui (ypač centre prie Katedros, Pilies gatvėje ar ant Baltojo tilto) pėstieji yra okupavę dviračių takus, nors ir matydami jais vienas paskui kitą važiuojančius dviračius. O dviratininkai, kaip ir priklauso, pirmiausia stengiasi važiuoti jiems skirtais takais, ir tik negalėdami pravažiuoti dėl žmonių gausos renkasi šaligatvį.

Patarimas būsimiems dviratininkams: būkite budrūs važiuodami dviračių taku – didžiausia tikimybė, kad jame sutiksite ne kitą dviratininką, bet pėsčiąjį; ir važiuoti tiesiai nepavyks – nuolatos reikės manevruoti nuo dviračių tako ant šaligatvio ir atgal.

5. Pėstieji morališkai nepasirengę dviratininkų egzistavimui (2): lenkdami pėsčiąjį jį išgąsdinsite. Labai įdomūs socialiniai reiškiniai vyksta, kai siaurame take (pvz., skirtame bendrai pėstiesiems ir dviratininkams) reikia aplenkti pėsčiąjį ar grupelę žmonių. Jeigu važiuodami dviračiu prisivejate ta pačia kryptimi judantį pėsčiąjį, kurį aplenkti nėra daug vietos, laukite bėdos: žmogų išgąsdinsite tiek paskambinę dviračio skambučiu, tiek lenkdami neįspėję. Toliau aprašomi atvejai reti, bet vis dar pasitaikantys.

Tarkime, įspėdami jūs panaudojate dviračio skambutį. Paprastai tai baigiasi vienu iš trijų pėsčiojo kinetiniu atsaku: (a) pėsčiasis krūpteli, šoka į dešinę ir atsigręžia į jus; (b) pėsčiasis krūpteli, šoka į kairę ir atsigręžia į jus; (c) pėsčiasis krūpteli, sustingsta vietoje, atsigręžia į jus ir mąsto, į kurią pusę šokti. Neretai seka verbalinis situacijos įvertinimas iš pėsčiojo pusės: „Oi, kaip išsigandau!“, „Negąsdinkit taip!“ Tenka atsiprašinėti.

Tarkime, nenorėdami gąsdinti žmogaus aplenkiate jį neįspėję. Kadangi, kaip jau minėta, lenkimas vyksta siaurame take (o keleto žmonių grupelės ir plačiame take plačiai neaplenksi), jūs dviračiu pravažiuojate pro pat žmogų, kas kartais pėsčiąjį išgąsdina dar labiau nei dviračio skambutis. Porąkart iš pėsčiųjų pusės mano adresu buvo nevalstybine kalba išreikšta nepagarba mano motinai ir priminta, kad egzistuoja toks dalykas kaip dviračio skambutis. Taip, žinau (žr. ankstesnę pastraipą).

Kokia čia problema? Problema ta, kad net ir eidami dviračių taku pėstieji nesitiki savo kelyje sutikti dviratininkų, kas tikrai stebina, matant, kaip sparčiai mieste daugėja dviračių mylėtojų. Pėstieji turėtų priprasti prie dviratininkų egzistavimo ir į dviračio skambutį nereaguoti kaip į pistoleto šūvį. Ir, žinoma, stengtis nevaikščioti takais, skirtais vien dviračių eismui.

Aš pats stengiuosi kuo rečiau naudoti skambutį ir lenkiu kuo platesniu lankstu. Šiuo metu mano dviratis turi sąlyginai naudingą savybę – dviratis seniai teptas, todėl tarška barška, ir pėstieji, iš tolo girdėdami mane atvažiuojant, iš anksto pasitraukia. Teoriškai optimalus probleminių pėsčiųjų lenkimo būdas būtų arba pradėti skambinti iš labai toli, kad pėsčiojo ausis skambučio garsas pasiektų lyg aidas tolimo griaustinio, arba privažiuoti prie pat pėsčiojo ir švelniai į ausį sukuždėti „Atsiprašau, praleiskit!“ (naudoju tik pirmą būdą).

Patarimas būsimiems dviratininkams: net ir toks paprastas manevras kaip pėsčiojo lenkimas gali sukelti emocinį diskomfortą tiek jums, tiek pėsčiajam; būkite pasirengę įvairioms socialinėms situacijoms.

6. Lenkdami automobilių vairuotojai jus laikys ne storesniu už popieriaus lapą. Jeigu jau atsitiko taip, kad važiuojate gatvės pakraščiu kartu su automobilių srautu, – o tai tikrai teks daryti miesto centre, kur nėra dviračių takų, o šaligatviais vaikšto daug pėsčiųjų, – žinokite, jog labai dažnai lenkdami automobiliai paliks jums tik mažą tarpelį.

Tam, kad galėtų saugiai aplenkti dviratininką, automobiliai turi įvažiuoti į priešinio eismo juostą. Tačiau retas vairuotojas turi kantrybės praleisti priešpriešiais važiuojančius automobilius, ir lenkia dviratininką palikdamas jam labai mažai vietos. Tačiau ir dešiniajame kelkraštyje dviratininko tyko pavojai: važiuojant gatvės pakraščiu palei šaligatvį kyla pavojus pedalu užkliudyti šaligatvio bortelį arba susimėtyti, įvažiavus į įdubime esančias kanalizacijos groteles, o važiuojant palei kelkraštyje sustatytus automobilius nesunkiai dviračio rankena galima užkabinti automobilio veidrodėlį ar dar blogiau – išvysti prieš save atsidarančias automobilio dureles.

Kadangi šiame straipsnyje orientuojuosi į nepatyrusius ar dar tik būsimuosius miesto dviratininkus, darau prielaidą, kad gatvėmis jie stengsis važinėti kuo mažiau. Patarimų labiau patyrusiems ir dažniau gatvėmis važinėjantiems dviratininkams čia nerašysiu. Juo labiau, kad visai neseniai kolegos tinklaraštininkai paskelbė savo patarimus ir pastebėjimus dviratininkams mieste (čia ir čia). O svarbiausios taisyklės dviratininkui – tai Kelių eismo taisyklės ir pagarba kitiems eismo dalyviams.

Patarimas būsimiems dviratininkams: važiuodami miesto gatvėmis, laikykitės kuo mažesnio, bet saugaus atstumo nuo dešinio kelkraščio bei stenkitės važiuoti kuo tiesesne trajektorija, kad jus iš kairės lenkiantis automobilio vairuotojas galėtų iš anksto pasirinkti savo trajektoriją pavadinimu „dar centimetras į dešinę ir būčiau kliudęs dviratininką, bet, jo laimei, nekliudžiau“.

Išvados

Atsižvelgiant į tai, kad Vilniuje nėra dviračių takų tinklo, neįmanoma saugiai ir patogiai dviračiu pasiekti kelionės tikslo, pėstieji dviratininkams trukdo, o automobiliai kelia grėsmę, galima daryti išvadą, kad šviežiai iškeptam dviratininkui važiavimas mieste yra kančia. Nenuostabu, kad judriosios savaitės ir dienos be automobilio akcijos nepasiekia savo tikslų.

Taip, dviratininkų mieste kasmet vis daugėja. Tačiau kiek yra tokių, kurie vienąkart pabandę pasivažinėti dviračiu mieste, ypač darbo dienomis, nusprendžia nesigadinti sau nervų ir nerizikuoti sveikata, ir vėl sėda prie automobilio vairo? Būti dviratininku mieste pirmiausia reikia labai didelio noro ir dar nemažai įgūdžių.

Dviračių nuoma turės pasisekimą tik tada, kai mieste bus sutvarkyta dviračių infrastruktūra, o tada ir potencialių konfliktų su kitais eismo dalyviais bus mažiau.

Kol kas dviratis dažniausiai yra tik laisvalaikio praleidimo priemonė, paprastai kuo toliau nuo miesto šurmulio. Beje, nuotraukose-skirtukuose – akmeniniai kilometražo stulpeliai mano mylimiausiame dviračių take Žaliųjų ežerų link: šiltais savaitgaliais dviratininkų ten – net tiršta.

O čia – tipinis Vilniaus dviračių takas: