Čia JAV valstijų vietose pūpso valstybės, turinčios analogišką BVP. Vajomingo valstijos vaidmenį patikėta atlikti Lietuvai.

Pasikėsindamas į Lietuvos teritorijos vientisumą, sukūriau atitinkamą tėvynės žemėlapį. Jame Lietuvos apskritys pakeistos valstybėmis, turinčios tokį patį (ar labai panašų) BVP:

Duomenys – 2009 metų. Šaltiniai: Statistikos departamentas ir Tarptautinis valiutos fondas.

Egzotiškoji Lietuva. Prisipažinkite – tektų ilgai pavargti, kol pasaulio žemėlapyje surastumėte šias šalis. Čia turime: tris Afrikos valstybes (Čadas, Gvinėja, Žaliasis Kyšulys), po dvi valstybes iš Pietų Amerikos (Paragvajus, Gajana), Centrinės Amerikos (Belizas, Antigva ir Barbuda) ir Okeanijos (Fidžis, Saliamono Salos) bei vieną Azijos valstybę (Butanas).

Suprantama, visa ši egzotika radosi iš to, kad žemėlapį sudariau pagal nominalų regionų BVP – o tai beveik nieko nepasako apie gyvenimo lygį. Pavyzdžiui, per metus 650 tūkstančių Kauno apskrities gyventojų sukuria tiek pat gėrybių, kiek ir 11 milijonų Čado gyventojų. Taigi kauniečiai gyvena nepalyginamai geriau.

Netgi kaimyninių šalių fone Lietuvos apskritys atrodo labai solidžiai. Štai jums geografinė BVP aritmetika:

Latvija = Vilniaus apsk. + Kauno apsk. + Klaipėdos apsk.

Estija = Vilniaus apsk. + Klaipėdos apsk.

Desertui – dar viena įdomybė. Lietuva turi seserį dvynę – tiek pagal vėliavas, tiek pagal BVP:

Santrauka tingintiems skaityti

Lietuvos darbuotojų produktyvumas ES mastu: vieno darbuotojo per metus sukuriama vertė tesiekia 57,3% ES vidurkio. Produktyvumas šiuo atveju matuoja ne fizinį rezultatą, bet sukurtą piniginę vertę. Pagal tokį vertinimą, Airijoje už identišką darbą galima gauti keliskart didesnį atlyginimą nei Lietuvoje.

Tai, kad turtingose šalyse žmonės uždirba daugiau ir jų darbo produktyvumas yra didesnis, labiausiai lemia tų šalių suminis socialinis-ekonominis potencialas: išvystyta infrastruktūra, kvalifikuoti darbuotojai, didelė vartotojų perkamoji galia – ir tai, kad viskas yra vienoje vietoje.

Produktyvumą lemia ir vidiniai (įmonės lygmens) veiksniai: masto ekonomija, darbo automatizavimas ir kompiuterizavimas, produkcijos turinys ir kokybė. Pagal daugumą šių rodiklių tipinė Lietuvos įmonė atsilieka nuo tipinės Airijos įmonės.

Abipusės – darbuotojų ir darbdavių – investicijos pakelia darbo produktyvumą ir darbuotojų atlyginimus. Darbuotojai investuoja į savo žinias ir kvalifikaciją, įmonės – į gamybos procesų automatizavimą ir žmonių darbo optimizavimą.

Lietuvos darbuotojų kvalifikacija yra aukštesnė nei sugebama ja pasinaudoti (ypač to nesugeba lietuviškos įmonės). Artimiausiu metu Lietuvos produktyvumas sparčiausiai augs ne vietinių įmonių iniciatyva, bet dėl tiesioginių užsienio investicijų ir užsienio įmonių atėjimo į Lietuvą.

:: :: :: ::

Kadangi ankstesniame straipsnyje apie minimalų atlyginimą Lietuvoje ir Europoje užsiminiau apie produktyvumą ir sulaukiau keleto komentarų / pasiūlymų / klausimų, apie darbuotojų produktyvumą parašysiu šiek tiek daugiau.

Kaip atrodo Lietuvos darbuotojų produktyvumas ES mastu? Produktyvumą matuojant vienam darbuotojui tenkančiu BVP (kuris savo ruožtu yra išreikštas perkamosios galios standartu, PGS) ir ES vidurkį prilyginus 100, gauname tokią santykinę rikiuotę (šaltinis: Eurostat):

Lietuva, kaip ir visąlaik, užima vardinę vietą ES uodegoje: vieno Lietuvos darbuotojo per metus sukuriama vertė tesiekia 57,3% ES vidurkio.

Kadangi ankstesniame straipsnyje produktyvumą paminėjau darbo užmokesčio kontekste, dabar labai norėtųsi palyginti darbuotojų produktyvumą su jų gaunamu atlyginimu.

Bėda ta, kad produktyvumo ir atlyginimo ant popieriaus santykis duoda visiškas pievas (t.y. stipriosios ir silpnosios ES šalys išsibarsto daugmaž tolygiai, be racionaliai paaiškinamo ryšio). Patikimesnį rezultatą duotų produktyvumo ir darbo jėgos bendros kainos (t.y. visų darbdavio išlaidų darbo vietai) santykis, tačiau Eurostatas nepateikia pakankamos statistikos šiuo klausimu.

Todėl šiandien belieka tenkintis tik šiuo vienu grafiku. Kad jums nebūtų liūdna, papasakosiu šiek tiek apie tai, kas per velnias yra tas produktyvumas ir kaip Airijoje už identišką darbą galima gauti keliskart didesnį atlyginimą nei Lietuvoje.

Kaip visada, prirašiau jaučio skūras (nemažą dalį teksto sudaro kitų žmonių komentarai), užtat sudėtingus reiškinius paaiškinau taip paprastai, kad net mano katinas suprato.

::

Produktyvumas matuoja ne tik rezultatą, bet ir sukurtą vertę

Dalius komentuoja mano ankstesnį straipsnį:

Tikrai manai, kad valytoja Anglijoje dirba 4 kartus produktyviau nei Lietuvoje? Produktyvumas – tai tik žodis, maskuojantis skirtingą atlygį už tą patį rezultatą.

Ir yra visiškai teisus. Produktyvumas šiuo atveju matuoja ne fizinį rezultatą, bet sukurtą piniginę vertę. Tarptautiniu lygiu produktyvumo kitaip ir neišmatuosi, kaip tik pinigais: įmonės pajamomis, tenkančiomis vienam darbuotojui, šalies BVP, tenkančiu vienam gyventojui, ir pan.

O tai, kad tokio paties darbo vertė skirtingose šalyse yra skirtinga, lemia gerokai platesnės, tiesiogiai nuo darbuotojo nepriklausančios priežastys. Panagrinėkime du supaprastintus pavyzdžius – apie viešbučių tvarkytojus ir konvejerių darbuotojus.

::

Teorinis pavyzdys Nr.1: Viešbučių tvarkytojai

Sutvarkyti viešbučio kambarį Lietuvoje reikalauja tiek pat pastangų, kiek ir sutvarkyti viešbučio kambarį Anglijoje, ir rezultatas yra vienodas. Tačiau antru atveju sukuriama žymiai daugiau vertės: ši vertė išreiškiama didesne kaina, kurią linkę mokėti viešbučio svečiai.

Jeigu kokiu nors stebuklingu būdu tas viešbutis iš Anglijos persikeltų į Lietuvą, tokios pat kainos čia niekas nemokėtų. Pirmiausia dėl to, kad Lietuvoje yra žymiai mažesnė viešbučių paklausa, kurią savo ruožtu lemia tai, kad potencialiems viešbučio svečiams Lietuvoje, priešingai nei Anglijoje, nėra ką veikt.

Anglijoje esančio viešbučio paslaugų vertę labiausiai lemia ne paslaugų kokybė, bet pats faktas, kad viešbutis yra Anglijoje. Į šalis, kuriose aukštas ekonomikos ir kultūros lygis, veržiasi daug žmonių, ir pasiūlos-paklausos santykis lemia, kad už tokias pačias paslaugas Anglijoje mokami didesni pinigai nei Lietuvoje. Net ir valstybei nereguliuojant minimalaus atlyginimo, išsivysčiusiose šalyse už visiškai tokį patį darbą galima gauti didesnį atlyginimą nei besivystančiose šalyse.

Tai, kad turtingose šalyse žmonės uždirba daugiau ir jų darbo produktyvumas, išreiškiamas pinigine verte, yra didesnis, labiausiai lemia tų šalių suminis socialinis-ekonominis potencialas. Paprasčiau tariant – tai, kad vienoje vietoje yra daug pramonės (ypač – aukštųjų technologijų) ir kultūros (pramogų) objektų; tai, kad yra visapusiškai išvystyta infrastruktūra; tai, kad vienoje vietoje yra daug kvalifikuotų ir inovatyvių žmonių.

Paprasti darbuotojai (pavyzdžiui, viešbučių tvarkytojai) negali daryti įtakos makroekonominiu lygmeniu. Todėl kad ir kaip dirbdami stengtųsi lietuviai Lietuvoje, jų darbo vertė, išreiškiama pinigais, bus mažesnė, už darbą bus mokama mažiau ir darbo produktyvumas bus statistiškai mažesnis nei analogišką darbą dirbančių lietuvių Anglijoje.

::

Teorinis pavyzdys Nr.2: Konvejerio darbuotojai

Evaldas komentuoja mano ankstesnį straipsnį:

Kalbėdamas apie produktyvumą tikriausiai nesi buvęs nė vienoje pramonės įmonėje, nesi matęs kaip dirba žmonės. Paimkime paprastą žuvies cechą – važiuoja konvejeris, ant jo sudėtos šaldytos žuvys, šalia stovi dvi moterys ir renka tas žuvis į dėžes. Ledo temperatūra tikriausiai pats įsivaizduoji, kokia ir kokios turėtų būti rankos dienai einant į pabaigą. Ir taip 8 arba 12 valandų per dieną (įskaitant pietus 30 min ir keletą 15 min pertraukėlių nubėgti į tualetą ar parūkyti). Kaip tu supranti produktyvumą – konvejerio greičio didinimą? Dar vienos moterėlės pastatymą prie konvejerio? Ar iš viso tik viena moterėlė turėtų rinkti tas žuvis? Jeigu taip (laikykime, kad konvejeris sukasi vienodu greičiu, o prie jo stovi tik viena moteris), tai ką daryti su ta antra, kuri prie konvejerio nebereikalinga? Negi manai, kad ta pati atleista moterėlė išvažiavus į Airiją ir gaunanti 6 kartus didesnį MMA dirbs nors kiek produktyviau. Nemanau. Netgi įtariu, kad airiško žuvies konvejerio greitis bus mažesnis, o prie jo stovės 2 moterys.

Palyginkime dvi teorines (kas reiškia, kad nepriimkit visko už gryną pinigą) įmones, vieną veikiančią Lietuvoje, kitą – Airijoje, kurių vienas iš veiklos procesų yra produktų krovimas nuo konvejerio į dėžes. Tai, kad Airijos įmonė veikia produktyviau – tiek vertinant pagal produkcijos kiekį, tiek pagal pardavimo pajamas – lemia daug priežasčių. Pavyzdžiui:

1. Masto ekonomija. Tipinėje Lietuvos įmonėje veikia vienas konvejeris, Airijos įmonėje – dešimt konvejerių.
2. Darbo automatizavimas ir kompiuterizavimas. Produktyvioje įmonėje visi standartiniai, intelekto nereikalaujantys procesai yra automatizuoti ir valdomi kompiuterių. (Net jeigu abiejose įmonėse produktų krovimas į dėžes būtų rankinis, Airijos įmonė vis tiek veiktų produktyviau, jeigu ankstesni ir paskesni procesai būtų mechanizuoti.)
3. Produkcijos kokybė. Lietuvos įmonė parduoda ne pačias šviežiausias, peršaldytas žuvis, o Airijos įmonė – tik visiškai šviežias, tinkamai laikomas žuvis.
4. Produkcijos turinys. Lietuvos įmonė parduoda silkes, o Airijos – lašišas, t.y. didesnės vertės produktus, ir už tą patį produkcijos svorį uždirba žymiai daugiau. (Pastaba: galimybes parduoti vieną ar kitą produktą daug lemia išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, vartotojų perkamoji galia, ypač vietinėje rinkoje.)

Šie ir kiti vidiniai (įmonės lygmens) veiksniai lemia, kad tipinė Airijos įmonė veikia produktyviau nei tipinė Lietuvos įmonė. Tačiau perkėlus vieną tokią Airijos įmonę į Lietuvą, įmonės pajamos iškart sumažėtų. Nes, kaip jau minėta anksčiau, Airijoje daug ką lemia ir išoriniai (šalies lygmens, makroekonominiai) veiksniai. Pavyzdžiui:

Išplėtota ir pažangi infrastruktūra; patikimi ir profesionalūs tiekėjai bei verslo partneriai; kvalifikuoti darbuotojai (tiek vietiniai, tiek imigruojantys iš kitų šalių); turtingi vartotojai, kuriems kokybė svarbiau už kainą, ir kt.

Paprasti darbuotojai (pavyzdžiui, dirbantys prie konvejerių) negali daryti įtakos nei įmonės, nei makroekonominiu lygmeniu. Tačiau jeigu jiems pasiseka įsidarbinti įmonėje, kurioje darbas organizuojamas efektyviai, kurioje gaminami aukštos pridėtinės vertės produktai, net ir dirbdami mažai kvalifikuotą darbą, jie uždirbs daugiau nei paprastoje smulkioje įmonėje. Jeigu lietuviams pasiseka įsidarbinti Vakarų Europoje, jų atlyginimai už visiškai tokį patį darbą didėja dar labiau.

::

Abipusės investicijos: kai investuoja tiek darbuotojai, tiek darbdaviai

Kalbant apie produktyvumą, ekonominėje literatūroje dažnai sutinkamas pavyzdys su griovių kasėjais. Kas uždirba (turi uždirbti) daugiau: žmogus, su kastuvu per 12 valandų darbo dieną iškasantis vieną griovį (ir dirbantis sunkiomis sąlygomis: ir per lietų, ir per kaitrą), ar žmogus, su ekskavatoriumi per 8 valandų darbo dieną iškasantis dešimt griovių (ir sėdėdamas kabinoje net nesuprakaituojantis)?

Vienareikšmiškai: daugiau uždirbti turi darbuotojas su ekskavatoriumi. Bet ne tik todėl, kad jo produktyvumas 10 kartų didesnis. Protingas darbdavys netaupys kvalifikuoto darbuotojo atlyginimui, nes kvalifikuoti darbuotojai yra įmonės turtas, kurio taip lengvai nepakeisi ir kurio netekimas yra skausmingas.

Darbuotojas kvalifikuotu tampa investuodamas į save, pavyzdžiui, išmokdamas dirbti ekskavatoriumi (tai kainuoja daug laiko ir pinigų, priešingai nei norint išmokti naudotis kastuvu). Darbdavys, užuot nupirkęs kastuvą už 50 litų, nuperka ekskavatorių už 50.000 litų. Abipusės – darbuotojo ir darbdavio – investicijos pakelia darbo produktyvumą ir darbuotojo atlyginimą.

Nekvalifikuotas darbas, kurį perprasti užtenka kelių valandų, nevertas daugiau nei minimalaus atlyginimo. Jeigu tokie darbuotojai nepatenkinti išeis, darbdavys mažai ką praras, nes į tuos darbuotojus jis investavo nedaug, ir jis lengvai galės juos pakeisti kitais pigiais darbuotojais, kurie į savo žinias ir įgūdžius taip pat investavo nedaug.

::

Kaip pakelti paprastos įmonės su paprastais darbuotojais produktyvumą?

Į ankstesnį komentarą apie darbą prie konvejerių labai gražiai atsako Dovydas:

Produktyviai veikiančioje įmonėje gana greitai sukasi 3 konvejeriai, o žuvis į dėžes sudėlioja automatinis konvejerio mechanizmas. Prie konvejerių yra tik 1 moterėlė, kuri yra apmokyta dirbti su konvejerio kontrolės ir valdymo sistema. Ji sustabdo ir vėl paleidžia konvejerį, jei dėl kokios nors nestandartinio dydžio žuvies ar šiaip dėl kokio nors gedimo užstringa vienas iš konvejerių. Jos vienos alga yra tokia pati, kokios buvo abiejų ankstesnių moterėlių algos sudėjus kartu, o jos produktyvumas yra kokius 5 kartus didesnis, nes sukasi ne 1, o 3 konvejeriai ir sukasi greičiau, nes žuvys į dėžes yra skirstomos automatiškai. Būtent taip ir ne kitaip reikia suprasti produktyvumo didinimą.

Šiame pavyzdyje įmonė investavo į automatinį konvejerio mechanizmą, tačiau lygiai taip pat investavo ir moterėlė: išmokti dirbti su kontrolės ir valdymo sistema irgi reikia laiko bei pastangų. Automatizavus procesus ir pakėlus darbuotojų kvalifikaciją didėja įmonės produktyvumas ir darbuotojų atlyginimai. Produktyvumas didinamas tikslinėmis investicijomis.

Konvejerio greičio didinimas nedidina produktyvumo, nes ribojančiu veiksniu tampa darbuotojų greitis. Dalies darbuotojų atleidimas yra kaštų mažinimas, bet ne produktyvumo didinimas, nes vienas darbuotojas fiziškai nesugebės dirbti už du ir kris darbo kokybė.

Į Airiją išvykę lietuviai dirba tokį patį ar net lengvesnį fizinį darbą, bet gauna didesnius atlyginimus, nes jų darbdaviai techninėmis ir vadybinėmis priemonėmis sugeba efektyviau organizuoti verslo procesus ir žmonių darbą. Na ir, žinoma, daug ką nulemia faktas, kad Airija yra Airijoje.

::

Kaip pakelti paprastos Lietuvos su paprastais lietuviais produktyvumą?

Lietuva yra Lietuvoje, ir tai iškart nubrėžia atlyginimų ribas. Realūs atlyginimai Lietuvoje didės tik didėjant produktyvumui: pirmiausia matuojant pagaminamais fiziniais kiekiais, vėliau – ir sukuriamos vertės augimu. O produktyvumo nepadidinsi be investicijų.

Vakarų šalys taip išsivysčiusios, kad visa jų ekonomika panaši į traktorių, o Lietuvos ekonomika kol kas – tik kastuvo pavidalo. Gera naujiena ta, kad Lietuvos darbuotojų kvalifikacija yra aukštesnė nei sugebama ja pasinaudoti. Taigi Lietuvoje šiuo metu svarbiau didinti investicijas ne į pačius žmones, bet į fizinę infrastruktūrą (automatinius įrenginius) ir ypač – į procesų optimizavimą.

Kaip rašo sveiko proto apologetas Nerius:

Ir čia turime paradoksą: lietuviški darbdaviai skundžiasi prastais darbuotojais, kai tuo tarpu užsienio investuotojai, priešingai, lietuvius giria: „Dažnai patys niurzgame, kad mūsų specialistai neva blogi, be kompetencijos, bet, pavyzdžiui, „Barclays” ar „Western Union” vadovai yra sakę, jog į Lietuvą atėjo dėl darbuotojų žinių ir gebėjimų.“

Atsakymo kryptį rasime, jei sugebėsime suprasti, kodėl daugeliui užsienio korporacijų mūsų darbuotojai geresni nei lietuviškiems darbdaviams. O gi todėl, kad užsieniečiai sugeba geriau panaudoti darbuotojus (nepainioti su išnaudoti). Didelės užsienio kompanijos yra susitvarkiusios savo procesus, ir jų darbuotojai daro mažiau mudos. <…> Smulkaus ir vidutinio verslo vadovai/savininkai vis dar suinvestuoja į įrengimus, pastatus, interjerą, o pataupo (ar pamiršta) padaryti paprasčiausius mokymus (išaiškinimus, kaip dirbti) darbuotojams.

Lietuvos verslui reikia dar daug ko išmokti: planuoti strategiškai ir mąstyti taktiškai, užuot apkrovus darbuotojus veiklomis, nedidinančiomis pridėtinės vertės. Labiausiai tikėtina, kad netolimoje ateityje Lietuvos produktyvumas ir toliau sparčiausiai augs ne vietinių įmonių iniciatyva, bet dėl tiesioginių užsienio investicijų ir užsienio įmonių atėjimo į Lietuvą.

Premjeras dažnai tą ir daro – bastosi po pasaulį ir medžioja užsienio investuotojus. Tačiau pasaulyje yra gerokai daugiau potencialių investuotojų, kurie teoriškai norėtų ateiti į Lietuvą, negu kad Kubilius gali visiems jiems asmeniškai paspausti rankas. Lietuvos ūkio politika turi būti orientuota į tokių verslo sąlygų sukūrimą, kad potencialūs investuotojai į Lietuvą eitų ir nekviečiami, savo noru. Tačiau tai – jau kita tema.

Santrauka tingintiems skaityti

Dabartinį 800 litų minimalų atlyginimą (MMA) nuo liepos pradžios planuojama didinti iki 900 litų, o nuo kitų metų pradžios – iki 1000 litų. Viena pagrindinių priežasčių – MMA Lietuvoje yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje.

Tiek pagal absoliutų MMA dydį, tiek MMA išreiškus perkamosios galios standartu Lietuva yra beveik pačiame ES gale. Tačiau pagal MMA santykį su vidutiniu darbo užmokesčiu Lietuva yra ES viduryje. Tai reiškia, kad atsižvelgiant į šalies ekonomikos lygį, MMA Lietuvoje nėra mažas.

Vertinant atlyginimų perkamąją galią pagal Big Mac indeksą, minimumą gaunantys lietuviai ES mastu gyvena skurdžiai. Tačiau ES mastu skurdžiai gyvena ir vidutinį atlyginimą gaunantys Lietuvos žmonės.

MMA kėlimas tik dar labiau didins nedarbą ir kels kainų lygį. Nedarbo didėjimas sulėtins Lietuvos ekonomikos atsigavimą, o infliacija panaikins išaugusio MMA poveikį. Pakėlusi MMA Lietuva pagal MMA ir VDU santykį trumpam taptų Europos lydere, tačiau netrukus infliacija sumažintų gyventojų perkamąją galią.

Lietuva taps turtingesne šalimi tik didėjant darbo produktyvumui. Viena iš kliūčių verslui produktyviau panaudoti darbo jėgą yra būtent MMA apribojimai. MMA kėlimas niekaip nepadidins visuomenės turto ir nepagerins santykinės Lietuvos padėties ES.

:: :: :: ::

Praeitą savaitę darbdavių ir profsąjungų atstovai (arba kaip pasakytų socialistai – vergvaldžių ir vergų gynėjų atstovai) preliminariai susitarė nuo liepos 1 d. minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA) didinti nuo 800 iki 900 litų. Taip pat lyg ir kalbama, kad nuo kitų metų pradžios MMA gali didėti ir iki 1000 litų.

Profsąjungų atstovai teigia, kad MMA didinti būtina, nes dabartinio dydžio minimalaus atlyginimo neužtenka normaliam pragyvenimui – tokį darbo užmokestį gaunantys žmonės yra pasmerkti gyventi skurde. Be to, dažnai mėgstama pabrėžti, kad MMA Lietuvoje yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje, todėl jo didinimas leistų greičiau pasivyti Europą.

Šiame straipsnyje palyginsiu (su vizualiomis diagramomis), kaip Europoje atrodo Lietuva su savo MMA politika.

::

Kur Europos Sąjungos mastu yra Lietuva?

Minimalų atlyginimą yra nustačiusios 20 (iš 27) Europos Sąjungos šalių. Kurioje vietoje pagal šį rodiklį yra Lietuva? Įdomumo dėlei prie 20 ES šalių įdėjau ir JAV. (Šaltinis: Eurostat)

Pagal absoliutų MMA dydį Lietuva yra beveik pačiame gale: Lietuva lenkia tik Rumuniją ir Bulgariją. Matant tokį vaizdą ir žinant, kad Airijoje ir Britanijoje minimalūs atlyginimai yra, švelniai tariant, didesni, nė kiek nestebina nei Lietuvos darbuotojų nusivylimas, nei emigracijos mastai.

Europos Sąjungoje skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio MMA siekia beveik 14 kartų. Tačiau juk žinome, kad Liuksemburge ar Airijoje kainos yra žymiai didesnės nei Rumunijoje ar Bulgarijoje. Galbūt, jeigu pakoreguotume nominalius MMA dydžius pagal kiekvienos šalies kainų lygį, gautume tikslesnį ir ne tokį tragišką vaizdą.

MMA išreikškime perkamosios galios standartu (PGS) – dirbtinės valiutos vienetu, panaikinančiu kainų lygių skirtumus tarp valstybių. (Šaltinis: Eurostat)

Atlikę korekcijas matome, kad realus skirtumas tarp didžiausios ir mažiausios MMA Europos Sąjungoje yra 6 kartai. Tačiau tokie koregavimai tik minimaliai pagerina santykinę Lietuvos padėtį – gaunantys MMA Lietuvos gyventojai Europos mastu vis tiek atrodo labai skurdžiai.

Bet juk 800 litų gavėjai – apie penktadalis Lietuvos darbuotojų – gyvena ne plačiojoje Europoje, o Lietuvoje. Daug patikimesnis rodiklis, parodantis MMA uždirbančių žmonių tikrąją padėtį rinkoje, yra MMA santykis su vidutiniu darbo užmokesčiu. Kaip pagal šį rodiklį atrodo Lietuva?

Pagal MMA ir VDU santykį Lietuva sėdi pačiame ES viduriuke. Štai ir panaikinome mitą: minimalus atlyginimas Lietuvoje nėra mažas – jis yra visiškai padorus, atsižvelgiant į šalies ekonomikos lygį.

Atrodytų, pakanka nupaišyti dailų grafiką, ir gyvenimas Lietuvoje prašviesėja. Tačiau ne taip paprasta įtikinti MMA gaunančiuosius, kad jie uždirba daug. Žmonės aiškina: Koks skirtumas, kaip atrodo kažkoks statistinis santykis – jeigu uždirbdamas minimumą turi rinktis tarp šilto būsto arba pilno skrandžio, tai nėra gyvenimas.

Logiška būtų praktiškai palyginti, kiek tapačių prekių ar paslaugų gali įsigyti MMA gaunantys žmonės skirtingose ES šalyse. Tuo tikslu pasinaudosime žurnalo The Economist skelbiamu Big Mac indeksu. Nors pagrindinis indekso tikslas – nustatyti, kiek pervertinta ar nuvertinta yra vietos valiuta JAV dolerio atžvilgiu, dažnai Big Mac indeksas naudojamas tiesiogiai palyginti perkamąją galią įvairiose šalyse.

Kiek Big Mac mėsainių gali nusipirkti kiekvienos ES šalies pilietis už minimalų atlyginimą? (Šaltinis: The Economist)

Pagal šį rodiklį Lietuva vėl atsiduria Europos uodegoje. Taigi nesvarbu, koks yra MMA nominalus dydis ar koreguotas pagal kainų lygį – Lietuvoje MMA yra realiai mažas: už minimalų atlyginimą airis gali nusipirkti 4 kartus daugiau tokių pačių mėsainių nei lietuvis.

Ar tokia apčiuopiama statistika jau yra pakankama priežastis gelbėti skurstančiuosius ir kelti MMA? Gal prieš tai pasižiūrėkime, kaip, lyginant Europos mastu, gyvena kiti Lietuvos dirbantieji.

Kiek Big Mac mėsainių gali nusipirkti kiekvienos ES šalies pilietis už vidutinį atlyginimą?

Tikriausiai nieko nestebinantys rezultatai: Lietuvos dirbantysis, gaunantis vidutinį atlyginimą, gauna nedaug. Vidutinis lietuvis yra 4 kartus skurdesnis (realiai skurdesnis) už pagrindinių emigracijos destinacijų – Airijos ir Britanijos – vidutinį pilietį.

Taigi problema ne ta, kad MMA Lietuvoje mažas. Tikroji problema ta, kad visi šalies darbuotojai – tiek uždirbantys minimumą, tiek daugiau – sėdi tame pačiame katile – skurdžioje Lietuvoje. Įstatyme įrašyti didesni skaičiukai nieko nepakeis: MMA gavėjai niekaip netaps turtingais, gyvendami skurdžioje šalyje.

::

Kas bus, kai MMA Lietuvoje pakils?

MMA kėlimo pasekmes verslui ir valstybei išsamiai jau yra aprašęs Rokiškis (kiek seniau ir ką tik), todėl čia nesikartosiu (galų gale, šio straipsnio pagrindinis tikslas – įvertinti Lietuvos padėtį ES). Atkreipsiu dėmesį tik į dvi pagrindines pasekmes: nedarbo didėjimą ir infliaciją.

Visiems, išskyrus įstatymų leidėjus, yra žinomas dėsnis, kad minimalaus užmokesčio kėlimas didina nedarbą. Ko jau ko, o dar didesnio nedarbo Lietuvai nereikia: šiuo metu nedarbo lygis – beveik 18 proc., ir nėra jokių rimtų priežasčių per artimiausius metus jam sumažėti. MMA kėlimas tik dar labiau viską sujauks.

Didesnis MMA nedidina darbuotojų sukuriamos vertės, ir dalis įmonių bus priverstos atleisti per brangius darbuotojus. Blogiausia tai, kad jautriausiai į priverstinį atlyginimų kėlimą reaguos mažos įmonės, kuriose beveik visi iš tų keleto darbuotojų gauna MMA. Kitaip tariant, didesnis MMA padidins ne tik bedarbių, bet ir įmonių bankrotų skaičių.

Lietuva dar tik pradeda atsigauti nuo krizės, bet dėl didesnio MMA didėsianti mokesčių našta verslui pablogins bendrą šalies ekonominę situaciją – tai bus žingsnis atgal.

Dauguma įmonių prisitaikys prie pasikeitusių rinkos sąlygų, tačiau tas prisitaikymas pasireikš kainų augimu: kai sąnaudos didėja, reikia kažkaip didinti ir pajamas. Kadangi MMA kėlimas tiesiogiai arba netiesiogiai palies visus ūkio sektorius, daugiau ar mažiau didės visų prekių ir paslaugų kainos. Kitaip tariant, didesnis MMA sukels infliacijos bangą.

Trumpam grįžkime prie santykinės Lietuvos padėties ES. Kaip Europos mastu pagal MMA ir VDU santykį atrodys Lietuva, kai nuo 2011 m. liepos 1 d. minimalus atlyginimas pakils iki 900 litų, o nuo 2012 m. sausio 1 d. – iki 1000 litų?

Įgyvendinusi planuojamą MMA politiką, Lietuva gerokai išsišoktų iš tarptautinio konteksto ir taptų Europos lydere pagal savo meilę mažiausiai uždirbantiems.

Bet ar tai reikštų, kad MMA gaunančiųjų gyvenimas pagerėtų, t.y. kad po pusmečio už savo atlyginimą jie galėtų nusipirkti jau nebe 112 Big Mac mėsainių, bet 126, o po metų – ir visus 140? Ne, nes dėl minėtos infliacijos gyventojų perkamoji galia sumažės: praeis vos keli mėnesiai ir MMA gaunantieji pastebės, kad už 900 ar 1000 litų atlyginimą jie gali nusipirkti tiek pat, kiek ir dabar už 800 litų.

Dėl infliacijos didės ir vidutinis darbo užmokestis, todėl diagramoje pavaizduoti nauji MMA ir VDU santykiai (45,6% ir 50,6%) neišsilaikys ilgai, ir Lietuva iš Europos lyderių vėl pasislinks viduriuko link. Tačiau dėl to, kad MMA yra didinimas įstatymine prievarta, o VDU formuojasi natūraliai ir nedidėja taip sparčiai, galutinis naujasis santykis tikriausiai bus šiek tiek didesnis už dabartinį (40,5%).

Tik kad nuo to niekam nebus geriau. Su minimalaus atlyginimo didinimu Europos nereikia nei vytis, nei juo labiau pralenkti. Kad ir kiek valdžia keltų MMA, jis vis tiek bus realiai mažas tol, kol nepakils visos šalies ūkis. Minimalų atlyginimą gaunantieji praturtės tik tada, kai praturtės didžioji dirbančiųjų dalis.

::

Ką daryti, kad Lietuva taptų turtingesne šalimi?

Visuomenė nepraturtėja nei mokant didesnes pašalpas (t.y. atėmus pinigus iš vienų ir atidavus kitiems), nei įstatymais keliant minimalų uždarbį (t.y. verčiant mokėti didesnius pinigus už tą pačią vertę).

Vienintelis būdas atlyginimams padidėti (realiai padidėti) yra darbo produktyvumo didinimas. Produktyvumą didina aukštesnis darbuotojų išsilavinimas ir kvalifikacija, darbo mechanizavimas ir kompiuterizavimas, naujų išradimų ir patobulinimų diegimas, taip pat efektyvesnės verslo ir darbo organizavimo formos. Kuo produktyviau dirba atskiras darbuotojas, tuo labiau jis didina visos visuomenės turtą.

Be fundamentalių priežasčių, t.y., kad norint padidinti darbo jėgos našumą, reikia didelių investicijų, produktyvumui didėti trukdo ir dirbtinės administracinės-biurokratinės kliūtys, kurios atitraukia verslininkus nuo tiesioginės veiklos. Tai didelis verslo reguliavimas, neskaidri mokesčių sistema su dideliais mokesčiais, sudėtingos mokesčių mokėjimo procedūros ir, žinoma, griežtas darbo rinkos reguliavimas, be viso kito pasireiškiantis ir dideliu MMA.

Kad ir kokio dydžio būtų MMA, jis vis tiek trukdo laisvai susitarti darbuotojams ir darbdaviams, ir dalis dirbti norinčių žmonių darbo negauna. Atsižvelgiant į esamą šalies ūkio padėtį ir Lietuvos konkurencingumo lygį Europoje, net ir dabartinis 800 litų MMA yra per didelis, jau nekalbant apie planus per metus jį pakelti 25 proc.

Kuo laisvesnės sąlygos verslui, tuo produktyviau panaudojama darbo jėga. Kuo didesnis produktyvumas, tuo sparčiau auga ekonomika. Kuo sparčiau auga ekonomika, tuo didesnius atlyginimus gauna darbuotojai. Kuo didesni realūs atlyginimai, tuo šalis turtingesnė.

Minimalaus atlyginimo kėlimas sukuria arba ilgalaikį neigiamą (dėl augančio nedarbo), arba neutralų (dėl infliacijos) poveikį, bet nesukuria jokio ilgalaikio teigiamo poveikio, kuris didintų visos visuomenės turtą. Su didesniu MMA europietiškas pragyvenimo lygis nepriartėja, nes pati Lietuva lieka toje pačioje rikiuotės vietoje.

Kas man užkliuvo, tai maža žurnalo apimtis – vos 50 puslapių. Įlindau į spintelę ir išsitraukiau ankstesnių trejų metų „Lietuvos verslo lyderių“ žurnalus:

Ir palyginau žurnalų apimtis:

Žurnalo suplonėjimas, švelniai tariant, ženklus. Tai nereiškia, kad Lietuvoje neliko verslo, apie kurį būtų galima rašyti – tiesiog žurnale žymiai sumažėjo analitinių straipsnių ir, kas be ko, reklamos.

Nesiremiant jokiais kitais šaltiniais, vien iš aukščiau esančios diagramos, vaizduojančios puslapių skaičiaus kaitą, galima padaryti tokią išvadą: 2006 ir 2007 m. ekonomika buvo stabili, 2008 m. prasidėjo smukimas, o 2009 m. ekonominė krizė smogė visu gražumu.

::

Spintelės gilumoje užmačiau ir dar vieną panašios tematikos „Verslo žinių“ leidžiamą žurnalą (specializuotą dienraščio priedą) – „TOP 1000“. Jame taip pat pateikiama finansinė informacija apie didžiausias šalies bendroves (1000 didžiausių Lietuvos įmonių išrikiuotos pagal pardavimus) bei analitinės publikacijos. Bet ne apie tai šiandien.

Išsitraukiau pastarųjų ketverių metų „TOP 1000“ žurnalus:

Ir suskaičiavau puslapius:

Čia suplonėjimas dar drastiškesnis. Tai nereiškia, kad visos Lietuvos įmonės jau bankrutavo; ne – įmonių tūkstantuką dar galima sudėlioti. Tiesiog žurnale žymiai sumažėjo analitinių straipsnių ir, kas be ko, reklamos.

Jeigu ir vėl nesiremtume jokiais kitais šaltiniais, o vien tik aukščiau esančia diagrama, galėtume padaryti analogišką išvadą: 2006 ir 2007 m. ekonomika buvo stabili, 2008 m. prasidėjo smukimas, o 2009 m. ekonominė krizė smogė visu gražumu.

::

Straipsniai, publikuojami minėtuose žurnaluose, dažniausiai analizuoja šalies (ir pasaulio) ekonominę būklę, ieško priežasčių, kodėl įvyko vienas ar kitas dalykas, ir stengiasi numatyti, kas bus ateityje. Tačiau norint suvokti bendrą šalies ekonominę būklę, nebūtina skaityti verslo srities žurnalų – pakanka palyginti šių ir ankstesnių metų žurnalų apimtis.

Jei puslapių skaičius didėja, vadinasi, ekonomika auga. Jei puslapių skaičius mažėja, vadinasi, ekonomika traukiasi. Jei žurnalai suplonėja labai ženkliai – šalyje „krizis“.

Žurnalų – tiek verslo srities, tiek bet kokios kitos – leidyba yra verslas. Smunkant šalies ūkiui ir mažėjant pajamoms iš žurnalų pardavimo (prenumeratos) bei reklamos užsakymų, leidėjai priversti mažinti žurnalo parengimo savikainą, o tai reiškia mažiau straipsnių. Žurnalų apie verslą atveju, šie verslo dėsniai atrodo ypač ironiškai.

::

Apie žurnalus šiame straipsnyje rašau tik todėl, kad netyčia po ranka pasitaikė konkretus žurnalas, tapęs įkvėpimo šaltiniu. Tačiau ne paslaptis, kad esama ekonominė situacija labai nepalanki visoms be išimties žiniasklaidos priemonėms. „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas konstatuoja:

[2009 m.] buvo juodžiausi metai šalies žiniasklaidai nuo nepriklausomybės atkūrimo. Preliminariais vertinimais, sektoriaus pajamos pernai krito 40–60%. Dėl sudėtingos bendros ekonominės ūkio būklės 50–70% sumažėjo įplaukos iš reklamos – pagrindinio žiniasklaidos pajamų šaltinio. Dar skaudesnių padarinių sukėlė staigus mokesčių padidinimas: PVM nuo 5% pakeltas iki 21% be pereinamojo laikotarpio, jau priėmus lėšas už laikraščių prenumeratą, t.y. atgaline data, dėl to žurnalų ir laikraščių leidėjai patyrė dar daugiau nuostolių. Pabrangus leidiniams daugiau kaip ketvirtadaliu krito jų tiražai, nes sumenkus gyventojų pajamoms laikraštis daugeliui tapo prabangos preke.

Jeigu jau laikraštis tapo prabangos preke, ką bekalbėti apie žurnalus.

::

Akis užkliuvo už dar vieno „Verslo žinių“ žurnalo – „Verslo klasės“. „Verslo klasė“ nėra žurnalas apie verslą. Tai žurnalas apie žmones su įdomiomis istorijomis, ir tai žurnalas su istorijomis apie įdomius žmones. Bet mano šiandieniniam tyrimui žurnalas tiks.

„Verslo klasė“ yra mano mėgstamiausias žurnalas – jį laikau lentynoje, ne spintelėje. Turiu visus numerius nuo 2005 metų vidurio, bet statistiniam tyrimui pasiimu tokią pačią imtį kaip ir anksčiau minėtų žurnalų, t.y. pastarųjų ketverių metų (2006-2009 m.) numerius.

Krūva sveria kaip nemažas akmuo:

2009 m. balandį „krizis“ pirmą kartą prigriebė „Verslo klasę“: žurnalas tapo toks plonas, kad puslapių klijavimą pakeitė segimas. Dėl to išnyko žurnalo nugarėlės (žr. nuotraukos viršuje) ir buvo prarasta galimybė jose pateikti naudingos informacijos (žr. nuotraukoje bet kur, išskyrus viršų).

Rugpjūtį „krizis“ smogė antrą kartą – žurnalas nepasirodė išvis (atitinkamai ir nuotraukoje jo nėra).

O dabar metas „Excelio“ stebuklams (paspaudus – didesnė diagrama):

Beveik visus 2009 metus „Verslo klasė“ kapstėsi žemiau jūros lygio – 100 puslapių ribos (diagramoje – stora juoda horizontali linija). Pastarieji numeriai tenkinosi 74 puslapiais – tai lašas jūroje, palyginus su 2007 m. lapkričio monstru su 194 puslapiais.

Šalies ekonominę būklę galima įvertinti skaičiuojant ne tik verslo srities, bet ir kitokių žurnalų puslapius. Tik gautas rezultatas yra mažiau ironiškas ir daugiau liūdnas.

::

Deja, puslapių skaičiavimo metodika parodo tik esamą ūkio situaciją, bet neleidžia numatyti ateities. Jeigu diagramose, kuriose pavaizduota žurnalų „Lietuvos verslo lyderiai“ ir „TOP 1000“ puslapių skaičiaus kaita, uždėtume tiesinį trendą ir pagal tai prognozuotume ateitį, gautume, kad 2010 metais šie žurnalai turėtų turėti neigiamą puslapių skaičių.

Teoriškai tai galėtų reikšti, kad skaitytojai turėtų patys sukurti žurnalų turinį. Praktiškai tai galėtų reikšti, kad šie žurnalai išvis nebūtų leidžiami. Žinoma, tiesinių trendų braižymas prognozavimo tikslais nėra pats tinkamiausias metodas: realybėje vis tiek bus (tikriausiai) koks nors šių žurnalų variantas – gal dar plonesnis, o gal tik elektroniniu pavidalu.

Nežinomybę dėl ateities šiek tiek išsklaido „Verslo klasės“ redaktorius Aurelijus Katkevičius (citata iš gruodžio numerio):

Dėl visiems suprantamų priežasčių kitais, 2010, metais išleisime šešis „Verslo klasės“ numerius. Tris pavasarį ir tris rudenį.

Še tau kad nori. Žurnalo kasmėnesinis kontinuumas begėdiškai išniekintas. Bet, savaime suprantama, didžiausias skaudulys – dėl prarastų įdomių skaitinių.

::

Iš paskutiniosios diagramos nebūčiau sugebėjęs numatyti tokios „Verslo klasės“ ateities, kad ir kokius trendus būčiau braižęs. Be to, ir anksčiau gauta prognozė su neigiamais puslapių skaičiais neatrodo labai logiška. Todėl darau išvadą, kad puslapių skaičiavimo metodika visiškai netinkama ateities tendencijoms prognozuoti.

Išeitis? Grįžti prie tradicinių ekonominės būklės indikatorių – visokių BVP ir panašiai. Ankstesniame savo straipsnyje (kuriame nesėkmingai linkėjau, kad pasibaigus 2009-iesiems, iš karto ateitų 2011-ieji), šiek tiek lengvabūdiškai pasijuokiau iš Gitano Nausėdos prognozių dėl BVP augimo šiais metais.

Tada sakiau: viena kregždė – dar ne pavasaris. Dabar sakau: viena kregždė yra geriau nei nė vienos.

Šiuo metu labai trūksta optimistinių prognozių. Tiek žiniasklaidai, tiek apskritai.