Esu netipinis lietuvis – futbolas man patinka labiau nei krepšinis (žiūrėti, ne žaisti). Pasaulio ir Europos futbolo čempionatų laukiu labiau ir seku juos įdėmiau negu atitinkamus krepšinio čempionatus ar olimpines žaidynes. Nesu užkietėjęs futbolo fanas, tiesiog stebėti futbolo rungtynes man daug maloniau nei krepšinio.
Daugeliui krepšinio tautos atstovų tai tikriausiai kelia nuostabą: juk futbolas toks nuobodus žaidimas, jame beveik nieko nevyksta, lyginant su krepšiniu. Tipinis lietuvis, jeigu ir žiūri futbolą, tai tik todėl, kad tuo metu nerodo krepšinio.
Aš futbolui kaip tik ir teikiu pirmenybę dėl jo formos – todėl, kad jis „nuobodus“, kad norėdama įmušti bent vieną įvartį komanda turi vargti ir pusvalandį, ir valandą, ir pusantros. Krepšinyje rezultatas keičiasi labai greitai, kas keliolika ar keliasdešimt sekundžių, ir vieno taiklaus metimo vertė yra labai nedidelė ir laikina. Futbole vienas įvartis yra be galo didelės vertės, todėl jo laukimas kelia azartą, o pats įvartis – euforiją.
::
Krepšinio ir futbolo gerbėjai yra skirtingo psichologinio tipo. Tikri krepšinio gerbėjai bet kokioje veikloje nori matyti greitą, tegul ir mažą rezultatą. Tikri futbolo gerbėjai nebijo dirbti ilgai, kartais galbūt ir nuobodžiai, jeigu žino, kad baigus visą darbą jų laukia didelis atlygis. (Tai labai supaprastintas psichologinis vertinimas, jis nebūtinai teisingas kiekvienam asmeniui, tačiau, mano manymu, gerai atspindi esmę.)
Pats esu iš tų kantriųjų, kuriems nereikia dažnų tarpinių rezultatų. Man patinka užsibrėžti didelį, tolimą tikslą, ir palengva jo siekti. Aš atsisakau saldainių ir laukiu torto.
Taip pat labai vertinu pastovumą, todėl nacionalinių rinktinių varžybos man nepalyginamai įdomesnės nei klubinės. Pasibaigus sezonui superžvaigždė iš vieno superklubo gali pereiti į kitą superklubą – dėl to iš esmės pasikeičia abiejų komandų lygis ir perspektyvos. Nacionalinėse rinktinėse tokių drastiškų pokyčių nebūna – rinktinių lyderiai pilietybės nekeičia. Tai, kad kas kelerius metus susitinka daugmaž tos pačios komandos, man yra vertybė.
Šiuo metu vykstantis Pasaulio futbolo čempionatas idealiai tenkina mano pramoginius poreikius.
::
Pasaulio futbolo čempionatą reikia žiūrėti kaip vientisą filmą, serialą, kuriame kiekviena komanda yra pagrindinis veikėjas. Labai svarbų vaidmenį šiame filme atlieka ir kontekstas – tų pačių rungtynių nevienoda svarba atskiroms komandoms.
90 minučių žaidimo ir rezultatas 0:0 nėra beprasmė nuobodybė ar nuobodi beprasmybė: favoritui, iš kurio tikimasi aukščiausių rezultatų ir čempionų titulo, tai yra tragedija ir didžiulė gėda; autsaideriui, tik per plauką patekusiam į patį čempionatą, tai yra milžiniška pergalė ir didžiausias pasiekimas rinktinės istorijoje; kitoms grupės komandoms šis rezultatas taip pat yra labai svarbus, nes vienai komandai jis padidina galimybes patekti į kitą etapą, kitai – sumažina.
Nors panašūs dalykai galioja ir krepšinyje, ten vieno metimo kaina nėra tokia didelė, nes beveik visada tai yra svarbu tik dviem komandoms. Futbole vienas įmuštas ar vienas praleistas įvartis gali sujaukti visą komandų rikiuotę grupėje.
Todėl futbole taip smagu laukti įvarčio: kai įvartis pagaliau būna pasiektas, supranti – įvyko kažkas tokio. Tačiau net ir nulinės lygiosios, ypač jeigu jos užfiksuojamos favorito ir autsaiderio rungtynėse, kelia daugiau emocijų negu, tarkim, tų rungtynių baigtis rezultatu 7:0. Labai svarbu kontekstas, labai svarbu čempionato visuma.
Rungtynių įtampa, vieno įvarčio svarba ir ilgas darbas dėl įvarčio – tai futbolo žavesys. Ir neteisūs tie, kurie sako, kad vieno įvarčio kaina yra per didelė ir tuo būdu nesąžininga: kad 1:0 pirmaujanti komanda jau gali būti tikra dėl pergalės. Iš tiesų vos per porą minučių galima įmušti porą įvarčių ir visą situaciją apversti aukštyn kojom. Netikėtumo, sėkmės faktorius tik puošia futbolą, bet jis nėra nesąžiningas: laimė šypsosi (jeigu šypsosi) tik tai komandai, kuri sugeba surengti pavojingą derinį ir smūgiuoti vartų link.
::
Krepšinio čempionatuose žiūriu tik Lietuvos rinktinės varžybas ir finalą: nei kitų rinktinių (net ir favoritų) varžybos grupėse, nei atkrintamosios varžybos mane nelabai domina – pakanka sužinoti galutinį rezultatą. Dažnai žiūrimas krepšinis atsibosta: per greitai ten viskas keičiasi, per daug šurmulio, per daug nereikalingų stabdymų. Užtat futbolas yra beveik nepertraukiamas, tolydus žaidimas, žiūrėdamas futbolą gali pailsėti, ir net ir dažnos varžybos neatsibosta.
Galbūt tai susiję su žalia futbolo aikšte: žalia spalva juk ramina ir šiaip nuteikia teigiamai. Tikriausiai tame yra tiesos: jau daugiau nei dvejus metus nesikeičiu kompiuterio darbastalio paveikslėlio, kuris įtartinai panašus į žalią futbolo aikštę, taigi galima sakyti, kad mėgstu žalią spalvą. Bet abejoju, ar futbolas man taptų mažiau patraukliu žaidimu, jeigu aikštė būtų raudona.
Tikram futbolo gerbėjui rūpi pats žaidimas, o ne jo aplinka. Stebint Lietuvos rinktinės rungtynes lietuviškame stadione, nelabai svarbu, kad vartininkas stovi purvo baloje ir kad riedėdamas nelygia aikšte kamuolys kas du metrus keičia judėjimo kryptį. O geram futbolui Pasaulio čempionate netrukdo ir vuvuzelos.
::
Pasaulio čempionatą dažniausiai stebiu internetu. Labai gerai, kad televizija lenda į internetą: buityje galima išsiversti su mažiau prietaisų. (Nors, antra vertus, nuo per ilgo sėdėjimo prie kompiuterio ir ši patirtis.)
Dažniausiai rungtynes žiūriu per atdhe.net (tikras malonumas žiūrėti Anglijos rinktinės rungtynes, kai komentuoja tikri anglai iš BBC) arba per 15min.tv (respect 15min).
Už ką sergu? Nesu nė vienos rinktinės fanas, nors jau daugybę metų dėl kažkokių man pačiam nesuprantamų (pasąmoninių) priežasčių palaikau Portugalijos, Vokietijos ir Olandijos rinktines. Paminėsit mano žodį: viena iš šių rinktinių taps 2010 pasaulio čempione.
Šiandien prasidedančios atkrintamosios varžybos jau dabar man kelia orgazmą. Praleisti nors vienerias tokias rungtynes man yra didesnė nelaimė nei praleisti vienerias Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynes olimpiadoje. Toks jau aš – nenormalus lietuvis.