Pavasarėjantis Vilnius ir pamąstymai ta tema

Kur, po velnių, pavasaris?

Mano virtuvėje kabančio kalendoriaus kovo mėnesio nuotraukoje pavaizduota žalia pievelė su geltonomis gėlytėmis. Pažvelgęs pro langą, nematau nieko panašaus. Na, pievų ir gėlių pro savo langą nematau ir vasarą, bet esmė čia ta, kad sniego baltuma jau užkniso juodai. Liguistai laukiu sužaliuojant žolės ir medžių (eglės ir pušys nesiskaito).

Artėja antrasis šiais metais valstybinės reikšmės keturių dienų savaitgalis, kas reiškia, kad kalendorinis pavasaris jau tuoj pradės skaičiuoti antrą savaitę. Dienos ilgėja, saulutė šviečia, paukšteliai čiulba, bet mieste dar sniegynai ir neigiama temperatūra. Ar už tokią Lietuvą kovojom?

::

Dar ne pavasaris, bet miestas jau pavasarėja. Tai matyti žmonėse, jų nuotaikose ir spalvose.

Lietuviai labai įdomiai kovoja su sniego baltumos monotonija. Tipinis lietuvis žiemą atrodo taip: juodas paltas, juodos kelnės, juodi batai, juoda kepurė, juodas šalikas, juodos pirštinės, juoda rankinė ar portfelis, akiniai juodais rėmeliais.

Ir dar – pilna galva juodų minčių. Iš tolo to nesimato, tik prasilenkiant.

Lyg artėjančio pavasario pranašas lietuvių garderobe atsirado nauja spalva. Pilka. Progresas nedidelis, tačiau juk ir komunizmą penkiasdešimt metų statėm žingsnelis po žingsnelio, kol galiausiai… Em… Bet pavasaris tai tikrai ateis!

::

„Ant! paukšteliai po dangum, pulkais susilėkę, / Linksminas ir sumišai visur skraidydami juokias; / O keli tarp jų pautus rokuodami deda.“ – vartodamas nenorminę leksiką „Pavasario linksmybėse“ rašė Kristijonas Donelaitis. Dėl susilėkimo pulkais neklydo.

Vilnius. Šeštadienis. Kaziuko mugė. Žmonių – kaip prišikta. Stumdosi, braunasi prekystalių link, pasižiūri, apsisuka ir vėl neria į žmonių srautą.

Kai kas netgi kai ką perka. Teoriškai „mugė“ reiškia didelį turgų ir prekymetį, bet dauguma žmonių – tuščiom rankom. Nes pinigus išleido kitur. Didžiausios eilės – prie maitinimo punktų. Dešrelės, šašlykai, ir kaipgi be nacionalinio lietuvių patiekalo – kebabų. Viskas užsigeriama karštu alumi.

Pats irgi nepirkau nei medžio, nei molio. Nusipirkau grybukų. Nežinau, koks jų konditerinis statusas – glazūruoti sausainiai, meduoliai ar kas. Bet pirkau, nes labai mėgstu. 20 vienetų už 20 lietuviškų pinigų.

Sėdžiu dabar patenkintas: vienoj rankoj – baravykas, kitoj – puodelis arbatos, trečia rašau šį tekstą.

::

Šiais metais Kaziuko mugė nusitęsė per visą Gedimino prospektą – nuo Katedros iki pat Seimo. Prospekte žmonių tirščiau nei tradicinėje mugės erdvėje – Pilies gatvėje. Naujasis mugės išdėstymas labai patogus tingiems lankytojams: įsipaišai į žmonių srautą viename prospekto gale ir srovės nešamas plauki tiesiai.

Nuplauki nei daug, nei mažai – vieną jūrmylę. Gedimino prospekto ilgis – 1760 metrų. Bet pabandyk tu jį tiesiai pereit! Su pasiblaškymais į kairę ir į dešinę, su sustojimais ir patrypčiojimais prie prekystalių, nuo prospekto vieno galo iki kito nueini lygiai 1852 metrus. Vieną jūrmylę.

Manau, tai nėra atsitiktinumas. Kada nors išrutuliosiu išsamesnę teoriją apie visa tai ir viso to užslėptas prasmes. Kol kas man užtenka pačios idėjos: žmonių sraute plauki vieną jūrmylę. Gražu.

::

Tikriausiai neatsitiktinai viename Gedimino prospekto gale yra Seimo rūmai, o kitame – Vilniaus katedra. Per pastaruosius pora metų seimūnai iš vienos pusės, vyskupėliai – iš kitos, Gedimino prospektu lyg podiumu žygiuodavo vieni pas kitus. Kartais bendromis pastangomis gimdavo kokia Valstybinė šeimos politikos koncepcija, kartais – koks Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas.

Pasaulietinė valdžia ir Bažnyčia – priešingi magneto poliai – traukia vienas kitą net per jūrmylę. Čia jau negražu.

::

Beje, pastarasis nepilnamečių apsaugos nuo realybės įstatymas labai simboliškai pažymėjo kalendorinio pavasario (tikro pavasario, po velnių, dar nėra) pradžią – įsigaliojo kovo 1-ą dieną.

Niekas jo aklai nesilaikys, kaip kad nesilaikė iki šiol. Pats įstatymas priimtas dar 2002 m., kelis kartus vis pildytas naujais draudimais, Seimo nariams gaunant vis naujų apreiškimų iš aukščiau. LR Seimo teisės aktų duomenų bazėje matyti, kad vien per 2009 m. buvo užregistruoti 69 su šiuo įstatymu tiesiogiai susiję teisės aktai: pasiūlymai, įstatymo projektai, komiteto išvados ir pan.

Dar šį pavasarį tokių pasiūlymų padaugės. Gegužės pradžioje (pavasarį!) Vilniuje vyks homoseksualų eitynės. „Tuo pulkai jų pro plyšius išlįsti pagavo / Ir lakstydami su birbynėms žaisti pradėjo“ – toliau išdykauja K. Donelaitis. O jei rimtai, homoseksualai tiesiog reikalaus įprastų žmogaus teisių. Nei daugiau, nei mažiau. Pavyzdžiui, dėl santuokos. Dabartinėje įstatymo redakcijoje nedraudžiama „propaguoti“ homoseksualių santykių, užtat griežtai sakoma, kad santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata turi būti tik tokia ir tokia, ir jokiu būdu – ne kitokia.

Bus labai smagu pasiklausyti, kokių naujų – įstatyme dar neaprašytų – „propagandų“ šiose eitynėse įžvelgs dėdės ir tetos iš vieno Gedimino prospekto galo ir dėdės (tik dėdės) – iš kito, ir kokiais punktais, diplomatiškai apeidami tarptautinių organizacijų rekomendacijas, papildys Nepilnamečių apsaugos nuo <…> informacijos <…> įstatymą.

Laukiu pavasario.

::

Apie visus šiuos dalykus mąsčiau ne šiaip sau. Bevaikščiodamas po mugę, labai užsinorėjau valgyti. Kvepėjo ten man daug kas: ir dalykai, išvardinti aukščiau, ir kiti dalykai, kuriuos tingiu vardinti žemiau.

Kai esi alkanas, viskas labai skaniai kvepia. Bet pasikuklinau valgyti viešai. Kai pro pat stalą plaukia minia žmonių, valgyti kažkaip nei šis, nei tas. Aš estetas.

Todėl, kad nukreipčiau mintis kur kitur, sugalvojau mąstyti apie tai, su kuo man asocijuojasi pati mugė, žmonės, prospektas. Ir pavyko.

::

Ekskursiją po mugę pradėjau nuo Rotušės aikštės, žemyn Pilies gatve, ir po to jau – Gedimino prospektu. Kai plaukiau į priekį, kiti praeiviai (plaukikai) man spardė kojas ir mindžiojo pirštus.

Nusipirkęs maišelį grybukų, pasijutau drąsiau ir, grįždamas tuo pačiu maršrutu, žygiavau kaip kareivis, spardydamas kitų praeivių kojas ir mindžiodamas jiems pirštus. Lietuvis lietuviui – lietuvis.

Dar, beje, mąsčiau ir apie Lifjūeinijos indipendencijos ri-istęblišmentą – teoriškai kovo 11-ai dienai esu numatęs straipsnelį. Bet tikriausiai jo nerašysiu, nes pagavo mane naujas įkvėpimas – išsamiai ir aiškiai išdėstyti visą tiesą apie internetinį piratavimą iš sveiko proto perspektyvos. Šio būsimojo opuso įkvėpimo šaltinis – mugėje pamatyti du berniukai su mediniais kardais.

Dar mugėje nustebino latvių prekybininkų gausa. Mačiau bent keturis paviljonus su užrašais „Latvia“ ar „Made in Latvia“. Taip ir nesugalvojau – tai labiau reklama ar antireklama. Na, bet žmonės sustodavo, žiūrėdavo, lyg ir pirkdavo.

Savo akimis stebėjau labai įdomų socialinį reiškinį – prekybinį bandos jausmą (rinkodaros specialistai galbūt kaip nors kitaip jį vadina). Jeigu prie vieno prekybos paviljono stovi (perka ar tiesiog apžiūrinėja prekes) grupelė žmonių, kiti praeidami taip pat būtinai įkiš nosį: ką čia tokio gero parduoda, kad tiek žmonių? Jeigu prie paviljono nestovi nė vienas susidomėjęs pirkėjas, žmonės praeina nė nestabtelėję. Jeigu vis dėlto koks vienas sustoja, netrukus sustoja ir antras, ir trečias. Prekybininkai daug daugiau uždirbtų, jeigu bent vienas iš pardavėjų (už prekystalių dažniausiai stovi po du asmenis) apsimestų pirkėju ir visas tris mugės dienas prastovėtų įbedęs žvilgsnį į prekes. Kaip susidomėjęs pirkėjas.

O šiaip Kaziuko mugė man visai patiko. Ne tiek parduodamais dirbiniais ar skaniais grybukais, kiek žmonių nuotaika. Žmonės jau linksmesni nei žiemą. Žmonės ir miestas pavasarėja. Mugės šurmulyje jau galima pajusti pavasario linksmybes.

Nuotraukų nededu, nes nefotografavau.