Žaliojo tilto balvonai taikos sargyboje

Žaliasis tiltas pro „Krantinės arką“ („Vamzdį“)

::

Žaliasis tiltas – vienas seniausių tiltų Vilniuje. Dabartinio tilto projektą parengė tuometinio Leningrado projektavimo institutas „Projektstalkonstrukcija“, tiltą pastatė rusų kariuomenės inžinerinis dalinys (Wikipedia). 1952 m. tiltas papuoštas keturiomis skulptūromis (skulptūrinėmis kompozicijomis).

Iš ketaus išlietos skirtingų autorių skulptūros „Žemės ūkis“, „Pramonė ir statyba“, „Mokslo jaunimas“ ir „Taikos sargyboje“ įkūnija sovietinės ideologijos simbolius, kertines visuomenės grupes: žemdirbius, darbininkus, mokslininkus ir, žinoma, kareivius.

Žaliojo tilto skulptūros dar ir šiandien spinduliuoja socialistinio realizmo dvasia:

„Žemės ūkis“, skulpt. Petras Vaivada, Bernardas Bučas

::

„Pramonė ir statyba“, skulpt. Bronius Vyšniauskas, Napoleonas Petrulis

::

„Mokslo jaunimas“, skulpt. Juozas Mikėnas, Juozas Kėdainis

::

„Taikos sargyboje“, skulpt. Bronius Pundzius

::

Visi Leninai iš miesto aikščių jau seniai iškeliavo į amžinojo poilsio vietą Grūto parke, tačiau Žaliojo tilto skulptūros liko. Kodėl? Nes jose nevaizduojamos konkrečios asmenybės, todėl skulptūros neatrodo „ideologiškai pavojingos“. Priešingai – kadangi skulptūros reprezentuoja atskiras visuomenės grupes, nemažai žmonių gali tapatintis su jomis: beveik visi sovietmečiu gyvenę ir dirbę lietuviai buvo arba pramonės darbininkai ir statybininkai, arba žemės ūkio darbininkai (kolūkiuose), arba mokslininkai, inžinieriai, o visiems vyrams teko tarnauti sovietinėje armijoje. Nenuostabu, kad ir šiandien tilto skulptūros vertinamos kaip gyvas praeities priminimas, dalelė istorijos, kurios nevalia gėdytis ir slėpti Dzūkijos miškuose.

Tačiau blaiviai mąstantys piliečiai suvokia, kad sovietmetis, nors ir yra Lietuvos istorija, nėra lietuviška istorija. Socializmo / komunizmo ideologija ne tik kad negimė Lietuvoje, bet ir nebuvo laisvas Lietuvos žmonių pasirinkimas – ši visuomeninė santvarka buvo įvesta prievarta, kartu su svetimos valstybės intervencija į Lietuvos valdymą. Taip, dauguma žmonių (kurie nebuvo sušaudyti ir ištremti) prisitaikė prie sovietų valdžios, susitaikė su padėtimi, nemaža visuomenės dalis net pamilo tokią santvarką, kai kas ir iki šiol jos ilgisi. Bet tai nepaneigia okupacijos, prievartos ir smurto, grindusių kelią sovietinei santvarkai.

::

Grįžtant prie Žaliojo tilto skulptūrų, Lietuvos patriotams, antisovietams ir kitiems mąstantiems žmonėms dažniausia užkliūva skulptūra „Taikos sargyboje“ – paminklas Raudonajai armijai, okupantams, žudžiusiems, kalinusiems ir trėmusiems kitaip mąstančius ar tiesiog potencialiai „pavojingus“ lietuvius. Ši skulptūra garsi ne tik ginkluotais rusų kareiviais, bet ir sovietiniais simboliais. Kareivių laikomos vėliavos smaigalys atrodo štai taip:

Šių simbolių viešą demonstravimą geriausiai apibrėžia Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 188(18) straipsnis:

<…> sovietinio kūjo ir pjautuvo ženklo, sovietinės raudonos penkiakampės žvaigždės ženklo <…> platinimas, naudojimas susirinkime ar kitame masiniame renginyje arba kitoks demonstravimas <…> užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų su daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis, konfiskavimu.

Tiesa, kodekso straipsnyje pateikiama ir krūva išimčių:

Pagal šį straipsnį neatsako asmuo, kuris padaro <…> nurodytas veikas muziejų veiklos, visuomenės informavimo apie istorinius ir dabarties įvykius, totalitarinius režimus, švietimo, mokslo, meno, kolekcionavimo, antikvarinės ar sendaikčių prekybos tikslais <…>

Žaliojo tilto skulptūros yra meno ir kultūros vertybės. Žaliasis tiltas kartu su keturiomis skulptūrinėmis kompozicijomis yra pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu (Kultūros vertybių registro kodas G148K). Žmonių nostalgija ir kultūros paveldo objekto statusas (suteiktas tiltui kartu su skulptūromis, kaip vienam objektui) leidžia skulptūroms stovėti pačiame sostinės centre, niekam nesigilinant į tai, ką šie paminklai įamžina.

::

Žaliojo tilto skulptūros nėra tik meno kūriniai. Skulptūros buvo sukurtos skleisti ideologiją apie neva vienintelę teisingą valstybės ir visuomenės santvarką. Santvarką, kuri tik atrodė būsianti teisinga ir efektyvi; santvarką, kuri buvo kuriama prievarta ir represijomis, kuri pareikalavo milijonų aukų; santvarką, kuri prieš beveik dvidešimt metų pati suiro iš vidaus.

Šiandien šios skulptūros yra morališkai pasenusios, o visa sovietinė ideologija nesuderinama su nepriklausomos provakarietiškos valstybės vertybėmis. Visgi nereikia šių skulptūrų mesti į šiukšlyną – tam yra Grūto parkas. Ten stovinčios skulptūros atlieka praeities vizualinių detalių išsaugojimo funkciją, o prisiminti šalies istorijos įvaizdžius svarbu visiems piliečiams.

Sovietinių skulptūrų išvežimas jokiu būdu nėra bėgimas nuo istorijos ar istorijos cenzūravimas. Išgabenus skulptūras, sovietmetis nėra paneigiamas, tiesiog yra atsikratoma morališkai ir vertybiškai pasenusių simbolių. Kai vaikas tampa paaugliu, jis atsikrato žaislinių mašinyčių ir lėlyčių kaip nereikalingų daiktų, tačiau savo vaikystės neneigia ir ją prisimena.

Kiekviena civilizacija, kiekviena valstybė, kiekviena tauta pereina skirtingus vystymosi etapus. Iš praeities reikia mokytis ir jos negalima pamiršti, bet nebūtina jos kelti ant pjedestalų. Juo labiau, kai taip pagerbiama tamsioji istorijos pusė, juo labiau, kai taip šlovinami okupantai.

::

Kitais metais Lietuva minės savo nepriklausomybės dvidešimtmetį. Tai labai tinkama proga valstybei pagaliau subręsti ir apsispręsti dėl Žaliojo tilto komunistinių skulptūrų likimo. Atrodome labai kvailai minėdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, Laisvės gynėjų, Okupacijos ir genocido dienas, kai ant pjedestalo visu gražumu stovi ginkluoti, kūjo ir pjautuvo ženklu pasidabinę kareiviai – tie patys, kurie ir okupavo mūsų šalį, atėmė laisvę, vykdė tautos genocidą.

Skulptūrų išvežimą gali pagreitinti jų fizinė būklė: skulptūroms reikalingas remontas, nes jos sutrūkinėjusios, ištrupėjusios jų suvirinimo siūlės. Prieš pusmetį kareivių skulptūra buvo pripažinta avarinės būklės ir kelianti pavojų pėstiesiems bei transportui, tačiau dėl lėšų trūkumo nuspręsta skulptūrų neremontuoti.

Kai vieną gražią dieną Raudonosios armijos kareivis nuvirs ant šaligatvio ir kaip senais gerais laikais ištaškys smegenis kokiam Lietuvos patriotui, atsiras pretekstas imtis ryžtingų veiksmų. Galbūt tada pagaliau bus apsiimta skulptūras išvežti ten, kur joms ir vieta.

::

Gera vieta tuščia ilgai nebūtų, ir greitai būtų paskelbtas konkursas naujoms skulptūroms sukurti. Tokiu atveju Žaliasis tiltas galėtų būti papuoštas kokiu nors šiuolaikinio meno perliuku (kaip pavyzdį žr. nuotrauką straipsnio pradžioje), arba gal būtų nuspręsta pastatyti paminklus keturiems labiausiai Vilniaus miestui nusipelniusiems asmenims (žinoma, jau mirusiems, tad miesto merai R. Paksas, A. Zuokas, J. Imbrasas, V. Navickas tegul nieko nesitiki).

O jeigu rimtai, kokias skulptūras norėtumėte matyti ant Žaliojo tilto vietoj dabartinių balvonų?