Vilhelmas NegerovėProfesionalus diletantas ir sveiko proto apologetas

Bėgo prabėgo 2009-ieji, nusinešdami nemažą dalį darboviečių, atlyginimų, pensijų ir pašalpų. Ne paslaptis, kad jau penktadienį prasidės naujieji 2010-ieji metai (dėl ko aukščiau paminėti dalykai, deja, savaime neatsistatys).

Užsienio žiniasklaida, o neretai – ir Lietuvos, teigia, kad sausio pirmąją prasidės ne tik nauji metai, bet ir naujas dešimtmetis. Tai yra melas: pirmasis XXI-ojo amžiaus dešimtmetis baigsis tik po metų, kartu su 2010-aisiais. Visa esmė yra skirtingame dešimtmečių traktavime, dėl ko ir trečiojo tūkstantmečio pradžią vieni šventė 2000-aisiais, kiti – 2001-aisiais.

::

Pagal teisingąjį (sveiku protu paremtą) dešimtmečių traktavimą XXI-ojo amžiaus pirmasis dešimtmetis prasidėjo 2001 metais ir baigsis 2010 metais. Tai yra labai logiška, žinant, kad kalendorius („mūsų era“) prasideda ne nuliniais (tokių metų išvis nėra), bet pirmaisiais metais. Todėl ir pirmasis dešimtmetis baigiasi dešimtųjų metų gale, o nuo vienuoliktųjų metų pradžios prasideda antrasis dešimtmetis.

1-10 mūsų eros metai buvo pirmasis dešimtmetis, o 2001-2010 metai yra 201-asis dešimtmetis. Atitinkamai, kitas  dešimtmetis prasidės 2011-aisiais.

Šiek tiek apie kalbinius dalykus. Sąvoka „pirmieji metai“ nereiškia, kad jau praėjo vieneri metai: kelintinio skaitvardžio „pirmas“ įvardžiuotinė forma „pirmasis / pirmieji“ nusako kokie / kelinti metai dabar yra, bet ne kiek laiko praėjo nuo atskaitos taško (šiuo atveju – Jėzaus gimimo). Pavyzdžiui, trečiasis tūkstantmetis galėjo prasidėti tik praėjus pilniems dviem tūkstančiams metų, o dutūkstantaisiais metais dar buvo praėję tik 1999 metai nuo atskaitos taško.

Kitas gražus pavyzdys – su žmogaus amžiumi. Dabar įprasta savo amžių įvardyti kaip laiko kiekį (kiekiniu skaitvardžiu), kurį mes esam pragyvenę nuo savo gimimo, pvz., „man – 24 metai“, t.y. jau esu nugyvenęs 24 pilnus metus ir kelis mėnesius. Tačiau liaudyje dar gyvas kelintinio skaitvardžio įvardžiuotinės (arba ne) formos vartojimas. Kai man buvo dvylika metų, močiutė sakydavo, kad man jau trylikti („trylikci aina, jau ne suvisu mažas“), t.y. buvau pragyvenęs pilnus 12 metų ir jau buvo prasidėję trylikti mano gyvenimo metai. Taigi šiuo metu „man eina dvidešimt penkti metai“.

Istorija ir kalba nėra matematika, todėl nulinių metų nebuvimas istorijoje ir kelintinių skaitvardžių vartojimas kalboje kai ką vis dar klaidina. Pasibaigus 1 m. pr. m. e., iškart sekė 1 mūsų eros metai ir, nors jie ir buvo pirmieji, pilni vieneri metai dar nebuvo praėję. Nuo naujųjų – 2010-ųjų – metų pradžios praėjus vienai minutei, nuo atskaitos taško bus praėję pilni 2009 metai ir viena minutė, o iki pirmojo šio amžiaus dešimtmečio pabaigos dar bus likę be vienos minutės vieneri metai.

::

Remiantis dešimtmečių traktavimu pagal populiariąją kultūrą, XXI-ojo amžiaus pirmasis dešimtmetis prasidėjo 2000 metais ir baigsis 2009 metais. Populiariojoje kultūroje dešimtmečiai nusakomi pagal kalendorinių metų skaičių, nurodantį dešimtis, pvz.: 1980s (The Eighties) yra dešimtmetis, apimantis metus nuo 1980 iki 1989, t.y. 198x, kur x – skaičiai nuo 0 iki 9. Atitinkamai, besibaigiantis dešimtmetis yra 2000s (tariamas labai įvairiai), o kitas dešimtmetis bus 2010s.

Toks dešimtmečių traktavimas yra labai aiškus ir patogus, o dešimtmečiai nusakomi (bent jau anglų kalba) labai paprastai ir suprantamai: the eighties, the nineties, the two-thousands, twenty-tens (1980s, 1990s, 2000s, 2010s).

Tačiau dėl nulinių metų nebuvimo mūsų eros pradžioje gauname loginę klaidą: pirmasis eros dešimtmetis, trukęs nuo 1 iki 9 metų, turėjo tik devynerius metus, t.y. buvo „devintmetis“. Žinoma, tai vienetinė smulkmena, nes visi tolesni dešimtmečiai turi po 10 metų. Tačiau tai yra priežastis šį vakarietišką (amerikietišką) dešimtmečių traktavimą vadinti „populiariuoju“, o teisingąjį – „sveiku protu paremtuoju“.

::

Įdomūs dalykai prasideda, kai angliškas tekstas verčiamas į lietuvių kalbą. Neišmanėliai sąvokas „1980s“ arba „the eighties“ verčia pažodžiui – „aštuoniasdešimtieji“. Tačiau lietuvių kalboje „aštuoniasdešimtieji (metai)“ reiškia ne dešimtmetį, bet tik vienerius metus, t.y. 1980.

Protingieji verčia „devintasis dešimtmetis“. Formaliai tai yra teisingas vertimas, bet tokiu atveju gauname šiokį tokį netikslumą. Pagal populiarųjį traktavimą „1980s“ apima dešimtmetį nuo 1980 iki 1989 metų, o pagal teisingąjį traktavimą „devintasis dešimtmetis“ prasidėjo 1981 metais ir baigėsi 1990 metais.

Taigi kalendoriniai metai, kurie baigiasi nuliuku (1980, 1990, 2000, 2010, ir t.t.), pagal vienokį traktavimą priklauso vienam dešimtmečiui, pagal kitokį – kitam. Iš pirmo žvilgsnio – tai smulkmena, tačiau ji gali sukelti papildomų problemų vertėjui, verčiančiam iš anglų kalbos į lietuvių, ar atvirkščiai.

::

Nepatikėsit, bet visas aukščiau esantis tekstas tebuvo straipsnio įžanga. O dabar – pagrindinė dalis (penkis kartus trumpesnė už įžangą).

Palinkėjimai Naujiesiems metams

Linkiu, kad pasibaigus 2009-iesiems, iš karto ateitų 2011-ieji. Kodėl? Ogi todėl, kad įvairūs ekspertai ir prognozuotojai 2010-iesiems žada toliau mažėjantį šalies BVP ir vis dar didėjantį nedarbą – lyg viso to mums reikėtų. Geriau jau iš karto prašokti visą sunkmetį ir persikelti į ekonomikos atsigavimo laikmetį, kai darbo vietų daugiau nei bedarbių, o atlyginimai keliami vien tam, kad nepabėgtum pas kitą darbdavį.

Tiesa, SEB bankas jau ir 2010-iesiems prognozuoja šiokį tokį ekonomikos augimą. Tačiau patarlė sako, kad viena kregždė – dar ne pavasaris. Aš irgi sakau: „Viena Nausėda – dar ne krizės pabaiga“.

Jeigu jums priimtinas amerikietiškas dešimtmečių traktavimas, tai 2010-aisiais jūs jau galėsite švęsti prasidėjusį naują dešimtmetį. Bet jeigu išsipildys mano palinkėjimas ir iškart ateis 2011-ieji, naujo dešimtmečio pradžią galės švęsti ir „teisingieji“ metų skaičiuotojai.

Kad ir kokie metai ateis pasibaigus 2009-iesiems, lai naujieji metai būna geresni. Nors truputį.

Žaliasis tiltas pro „Krantinės arką“ („Vamzdį“)

::

Žaliasis tiltas – vienas seniausių tiltų Vilniuje. Dabartinio tilto projektą parengė tuometinio Leningrado projektavimo institutas „Projektstalkonstrukcija“, tiltą pastatė rusų kariuomenės inžinerinis dalinys (Wikipedia). 1952 m. tiltas papuoštas keturiomis skulptūromis (skulptūrinėmis kompozicijomis).

Iš ketaus išlietos skirtingų autorių skulptūros „Žemės ūkis“, „Pramonė ir statyba“, „Mokslo jaunimas“ ir „Taikos sargyboje“ įkūnija sovietinės ideologijos simbolius, kertines visuomenės grupes: žemdirbius, darbininkus, mokslininkus ir, žinoma, kareivius.

Žaliojo tilto skulptūros dar ir šiandien spinduliuoja socialistinio realizmo dvasia:

„Žemės ūkis“, skulpt. Petras Vaivada, Bernardas Bučas

::

„Pramonė ir statyba“, skulpt. Bronius Vyšniauskas, Napoleonas Petrulis

::

„Mokslo jaunimas“, skulpt. Juozas Mikėnas, Juozas Kėdainis

::

„Taikos sargyboje“, skulpt. Bronius Pundzius

::

Visi Leninai iš miesto aikščių jau seniai iškeliavo į amžinojo poilsio vietą Grūto parke, tačiau Žaliojo tilto skulptūros liko. Kodėl? Nes jose nevaizduojamos konkrečios asmenybės, todėl skulptūros neatrodo „ideologiškai pavojingos“. Priešingai – kadangi skulptūros reprezentuoja atskiras visuomenės grupes, nemažai žmonių gali tapatintis su jomis: beveik visi sovietmečiu gyvenę ir dirbę lietuviai buvo arba pramonės darbininkai ir statybininkai, arba žemės ūkio darbininkai (kolūkiuose), arba mokslininkai, inžinieriai, o visiems vyrams teko tarnauti sovietinėje armijoje. Nenuostabu, kad ir šiandien tilto skulptūros vertinamos kaip gyvas praeities priminimas, dalelė istorijos, kurios nevalia gėdytis ir slėpti Dzūkijos miškuose.

Tačiau blaiviai mąstantys piliečiai suvokia, kad sovietmetis, nors ir yra Lietuvos istorija, nėra lietuviška istorija. Socializmo / komunizmo ideologija ne tik kad negimė Lietuvoje, bet ir nebuvo laisvas Lietuvos žmonių pasirinkimas – ši visuomeninė santvarka buvo įvesta prievarta, kartu su svetimos valstybės intervencija į Lietuvos valdymą. Taip, dauguma žmonių (kurie nebuvo sušaudyti ir ištremti) prisitaikė prie sovietų valdžios, susitaikė su padėtimi, nemaža visuomenės dalis net pamilo tokią santvarką, kai kas ir iki šiol jos ilgisi. Bet tai nepaneigia okupacijos, prievartos ir smurto, grindusių kelią sovietinei santvarkai.

::

Grįžtant prie Žaliojo tilto skulptūrų, Lietuvos patriotams, antisovietams ir kitiems mąstantiems žmonėms dažniausia užkliūva skulptūra „Taikos sargyboje“ – paminklas Raudonajai armijai, okupantams, žudžiusiems, kalinusiems ir trėmusiems kitaip mąstančius ar tiesiog potencialiai „pavojingus“ lietuvius. Ši skulptūra garsi ne tik ginkluotais rusų kareiviais, bet ir sovietiniais simboliais. Kareivių laikomos vėliavos smaigalys atrodo štai taip:

Šių simbolių viešą demonstravimą geriausiai apibrėžia Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 188(18) straipsnis:

<…> sovietinio kūjo ir pjautuvo ženklo, sovietinės raudonos penkiakampės žvaigždės ženklo <…> platinimas, naudojimas susirinkime ar kitame masiniame renginyje arba kitoks demonstravimas <…> užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų su daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis, konfiskavimu.

Tiesa, kodekso straipsnyje pateikiama ir krūva išimčių:

Pagal šį straipsnį neatsako asmuo, kuris padaro <…> nurodytas veikas muziejų veiklos, visuomenės informavimo apie istorinius ir dabarties įvykius, totalitarinius režimus, švietimo, mokslo, meno, kolekcionavimo, antikvarinės ar sendaikčių prekybos tikslais <…>

Žaliojo tilto skulptūros yra meno ir kultūros vertybės. Žaliasis tiltas kartu su keturiomis skulptūrinėmis kompozicijomis yra pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu (Kultūros vertybių registro kodas G148K). Žmonių nostalgija ir kultūros paveldo objekto statusas (suteiktas tiltui kartu su skulptūromis, kaip vienam objektui) leidžia skulptūroms stovėti pačiame sostinės centre, niekam nesigilinant į tai, ką šie paminklai įamžina.

::

Žaliojo tilto skulptūros nėra tik meno kūriniai. Skulptūros buvo sukurtos skleisti ideologiją apie neva vienintelę teisingą valstybės ir visuomenės santvarką. Santvarką, kuri tik atrodė būsianti teisinga ir efektyvi; santvarką, kuri buvo kuriama prievarta ir represijomis, kuri pareikalavo milijonų aukų; santvarką, kuri prieš beveik dvidešimt metų pati suiro iš vidaus.

Šiandien šios skulptūros yra morališkai pasenusios, o visa sovietinė ideologija nesuderinama su nepriklausomos provakarietiškos valstybės vertybėmis. Visgi nereikia šių skulptūrų mesti į šiukšlyną – tam yra Grūto parkas. Ten stovinčios skulptūros atlieka praeities vizualinių detalių išsaugojimo funkciją, o prisiminti šalies istorijos įvaizdžius svarbu visiems piliečiams.

Sovietinių skulptūrų išvežimas jokiu būdu nėra bėgimas nuo istorijos ar istorijos cenzūravimas. Išgabenus skulptūras, sovietmetis nėra paneigiamas, tiesiog yra atsikratoma morališkai ir vertybiškai pasenusių simbolių. Kai vaikas tampa paaugliu, jis atsikrato žaislinių mašinyčių ir lėlyčių kaip nereikalingų daiktų, tačiau savo vaikystės neneigia ir ją prisimena.

Kiekviena civilizacija, kiekviena valstybė, kiekviena tauta pereina skirtingus vystymosi etapus. Iš praeities reikia mokytis ir jos negalima pamiršti, bet nebūtina jos kelti ant pjedestalų. Juo labiau, kai taip pagerbiama tamsioji istorijos pusė, juo labiau, kai taip šlovinami okupantai.

::

Kitais metais Lietuva minės savo nepriklausomybės dvidešimtmetį. Tai labai tinkama proga valstybei pagaliau subręsti ir apsispręsti dėl Žaliojo tilto komunistinių skulptūrų likimo. Atrodome labai kvailai minėdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, Laisvės gynėjų, Okupacijos ir genocido dienas, kai ant pjedestalo visu gražumu stovi ginkluoti, kūjo ir pjautuvo ženklu pasidabinę kareiviai – tie patys, kurie ir okupavo mūsų šalį, atėmė laisvę, vykdė tautos genocidą.

Skulptūrų išvežimą gali pagreitinti jų fizinė būklė: skulptūroms reikalingas remontas, nes jos sutrūkinėjusios, ištrupėjusios jų suvirinimo siūlės. Prieš pusmetį kareivių skulptūra buvo pripažinta avarinės būklės ir kelianti pavojų pėstiesiems bei transportui, tačiau dėl lėšų trūkumo nuspręsta skulptūrų neremontuoti.

Kai vieną gražią dieną Raudonosios armijos kareivis nuvirs ant šaligatvio ir kaip senais gerais laikais ištaškys smegenis kokiam Lietuvos patriotui, atsiras pretekstas imtis ryžtingų veiksmų. Galbūt tada pagaliau bus apsiimta skulptūras išvežti ten, kur joms ir vieta.

::

Gera vieta tuščia ilgai nebūtų, ir greitai būtų paskelbtas konkursas naujoms skulptūroms sukurti. Tokiu atveju Žaliasis tiltas galėtų būti papuoštas kokiu nors šiuolaikinio meno perliuku (kaip pavyzdį žr. nuotrauką straipsnio pradžioje), arba gal būtų nuspręsta pastatyti paminklus keturiems labiausiai Vilniaus miestui nusipelniusiems asmenims (žinoma, jau mirusiems, tad miesto merai R. Paksas, A. Zuokas, J. Imbrasas, V. Navickas tegul nieko nesitiki).

O jeigu rimtai, kokias skulptūras norėtumėte matyti ant Žaliojo tilto vietoj dabartinių balvonų?