<<< 1 dalis :: <<< 2 dalis :: <<< 3 dalis :: <<< 4 dalis :: <<< 5 dalis :: <<< 6 dalis :: > 7 dalis <
::
Paskutinė – septintoji – opuso dalis. Tikiuosi, šie straipsniai turės išliekamąją vertę, o straipsniuose pateikti argumentai kam nors pravers diskusijose apie prekybos tinklus.
:: Tikra problema – nuodingi produktai
Nors ankstesnėse šio straipsnių ciklo dalyse ekonominiais ir sveiko proto argumentais įrodinėjau, kad prekybos tinklai „blogiukų“ reputaciją turi be pagrindo, kad turimą galią jie įgijo legaliai ir pelnytai, visgi yra viena tikra problema prekybos centrų veikloje – tai nuodingi produktai.
Dėl prekybininkų siekio užtikrinti kuo mažesnes kainas labai dažnai kenčia prekių kokybė. Nors iš esmės visi prekybininkai – tiek didieji prekybos tinklai, tiek ir mažos individualios parduotuvėlės – siekia įsigyti prekių kuo pigiau ir jas parduoti kuo brangiau, didiesiems prekybos tinklams tenka didesnė atsakomybė, nes prekes jie platina visoje šalyje ir jas įsigyja tūkstančiai pirkėjų. Iš tiekėjų įsigyjamos pigesnės prekės gali būti ne tokios kokybiškos, netenkinti vienokių ar kitokių reikalavimų, tačiau pavojingiausi atvejai yra tada, kai vartotojai patys negali įvertinti prekių kokybės ir nieko neįtardami naudojasi tomis prekėmis.
Per pastaruosius pora metų didžiausias prekybos tinklas „Maxima“ pagarsėjo kaip nuodų pardavėjas. Vienąkart tai buvo indai su melaminu (chemine medžiaga, naudojama trąšų gamybai) – žmonės ruošė maistą ir valgė iš šių indų, nė neįtardami, kad nuodijasi. Žinoma, atsakingų institucijų pastangomis nuodingieji indai buvo pašalinti iš prekybos, o pats prekybos tinklas nubaustas protu nesuvokiama bauda – 300 (trimis šimtais) litų. Nuo neišvengiamo bankroto „Maximą“ išgelbėjo tik pilietinė akcija „Maximos gelbėjimo frontas“.
Kiek anksčiau tai buvo vaikų žaislai su ftalatais (šie teršalai neigiamai veikia vyrų reprodukcinę sistemą, kenkia kepenims, trikdo medžiagų apykaitą, silpnina imuninę sistemą, vaikams gali sukelti astmą) – ftalatų kiekis leistiną normą viršijo 120-140 kartų. Žinoma, ir šįkart Valstybinė ne maisto produktų inspekcija liepė „Maximai“ pašalinti šias prekes iš rinkos, o Vartotojų teisių apsaugos tarnyba prekybos tinklui skyrė 5000 litų baudą (čia maždaug 0,000078% nuo „Maximos“ 2008 metų apyvartos – 6,4 mlrd. litų).
Neturiu žalio supratimo, kaip „Maxima“ išgali mokėti tokias milžiniškas baudas ir nebankrutuoti. O juk tokie valstybinių institucijų išpuoliai labai dažni. Artūras Račas skaičiuoja: „Pernai [2007 m.] už nuodingų ir pavojingų žaislų platinimą „Maximai“ skirtos baudos svyravo nuo 3500 iki 5000 litų. O skirta jų pernai buvo nei daug, nei mažai – šešis kartus (prisimenant statistiką, galima spėti, kad nuodingų žaislų pakaks ne tik visiems pernai gimusiems, bet dar ir šiemet gimsiantiems Lietuvos vaikams)“.
Didžiausias blogis šioje istorijoje yra tas, kad šiuo metu galiojantys įstatymai nesuteikia Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai teisės įpareigoti prekybininko apie parduotus nuodingus žaislus informuoti visuomenę. Praktiškai tai reiškia, kad vartotojas prekybos centre gali įsigyti sveikatai kenksmingą prekę, nieko neįtardamas ją naudoti ir, net atsakingoms institucijoms nustačius šių prekių keliamą pavojų, likti apie tai neinformuotas.
:: Apie baudas
Aukščiau minėti baudų dydžiai yra didžiai juokingi, prekybos tinklui visai nepavojingi ir rodo gilią prarają Lietuvos teisinėje sistemoje. Kad bauda pasiektų savo tikslą – sudrausminti nusikaltusįjį ir užtikrinti, kad antrą kartą daryti to paties nusikaltimo jis nedrįstų, – ji turi būti adekvati arba įmonės dydžiui (įmonės apyvartai), arba sukeltos žalos dydžiui. Tokiu atveju baudos „Maximai“ turėtų būti ne 5000 Lt, bet 500.000 Lt, arba kokie 5%-10% nuo įmonės metinės apyvartos, arba kokie 200% nuo pajamų, gautų pardavus kenksmingas prekes.
Nors teoriškai nusikaltusi įmonė negali turėti naudos iš nusikaltimo ir bauda negali būti mažesnė už gautą pelną iš nusikalstamos veikos, tačiau esama teisinė sistema tiesiog skatina įmones elgtis neatsakingai. Kodėl taip yra? Panagrinėkime modelį, kurio kintamieji yra šie:
b – įmonės gaunama nauda, t.y. pelnas, pardavinėjant kenksmingas prekes;
p – tikimybė, kad nusikalstamą veiką vykdanti, t.y. pardavinėjanti kenksmingas prekes, įmonė bus nubausta;
c – baudos dydis.
Tikimybė [p] būti nubaustam nėra nulinė, t.y. atsakingos institucijos kartas nuo karto visgi nubaudžia prekybininkus. Tačiau baudos dydis [c] yra labai mažas. Šiuo metu rinkoje turime tokią situaciją [ p * c < b ], t.y. įmonės gaunama nauda [b] iš prekybos kenksmingomis prekėmis yra didesnė nei tikėtina bauda [p*c].
Kad situacija pasikeistų norima linkme ir įsigalėtų teisingumas, reikia, kad būtų [ p * c > b ] – tik tokiu atveju įmonei neapsimokės rizikuoti, vykdant nusikaltimą. Net jeigu atsakingos institucijos sugebėtų nusikaltusias įmones nubausti visais atvejais, vis tiek gali tekti didinti baudas: kai [p=1], įmonei bus nenaudinga vykdyti nusikalstamos veikos tik tada, kai [c>b]; tai reiškia, kad jeigu įmonės gaunamas pelnas iš prekybos kenksmingomis prekėmis yra, tarkim, 20.000 Lt, bauda negali būti 5000 Lt – ji turi būti didesnė nei 20.000 Lt. Kuo tikimybė [p] mažesnė, tuo baudos dydis [c] privalo būti didesnis.
:: Kiti prekybos tinklų nusikaltimai
Teoriškai dabar turėčiau paminėti, kokius kenksmingus produktus yra pardavinėję kiti prekybos tinklai. Na, pavyzdžiui, kažkada dėl personalo asmens higienos stokos prekybos centre „Rimi“ kilo salmoneliozės protrūkis: sergantys ir bakterijas nešiojantys darbuotojai užkratą įnešė į tvarkomą maistą, ir keliasdešimt pirkėjų susirgo ūmine žarnyno infekcija. Kitą kartą tame pačiame prekybos tinkle buvo pardavinėjami greipfrutai ir saldainiai su gyvomis kirmėlių lervomis.
Vis dėlto dar norėčiau panagrinėti pora įdomesnių atvejų, dėl kurių buvo kaltinta ta pati „Maxima“, ir kuriuose, mano nuomone, prekybos tinklo kaltės nebuvo.
Pirma situacija apima 1997 ir 2002 m. įvykius (situacijos aprašymą paėmiau iš commonsense.lt). Kėdainių ir Panevėžio cukraus fabrikus valdę VP veikėjai 1997 m. pasinaudojo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo spraga, kad įmonėje nors laikinai įdarbinus riboto darbingumo asmenis galima legaliai išvengti mokesčių. Nepažeisdama įstatymų „Vilniaus prekyba“ nesumokėjo į biudžetą beveik 45 mln. Lt pridėtinės vertės mokesčio. 2002 m. iš neįgaliesiems priklausiusios UAB „Optimalios investicijos“, kuri anksčiau priklausė „VP Market“ akcininkams, ta pati „VP Market“ nupirko penkis nekilnojamojo turto kompleksus, tarp jų Vilniuje esančią „Maxima bazę“, bei Klaipėdoje esančią „Hyper Maximą“. Pagal tuomet galiojusią PVM įstatymo lengvatą „Optimali investicija“ buvo atleista nuo pareigos pervesti valstybei 18 proc. PVM mokestį nuo sandorio sumos – 79 mln. Lt, nes 100 proc. jos akcijų priklausė invalidų organizacijai.
Suprantama, kad daug kam toks „Maximos“ poelgis atrodo nelabai moralus, tačiau jis juk nėra nusikalstamas. LLRI sako: „Tikri verslininkai ir yra tam, kad ieškotų būdų, kaip gauti kuo daugiau pinigų. Tai – jų darbas, ir visai nesvarbu, ar tie pinigai iš pirkėjų, ar iš valstybės biudžeto. Taigi, jau tampa taisykle, kad šią įmonę galima tik pasveikinti už gebėjimą naudotis įstatymų spragomis. <…> Pasinaudojimas įstatymų suteiktomis galimybėmis yra teisėtas“.
Aš sakau: „laikytis įstatymų“ ir „pasinaudoti įstatymų spragomis“ yra tapačios sąvokos. Dėl įvairių išimčių įstatymuose, leidžiančių įstatymus įvairiai traktuoti ir savo naudai pasinaudoti įstatymų spragomis, kalta valdžia kaip nekompetentinga nekokybiškų įstatymų leidėja. Antra vertus, manipuliuodama ir naudodamasi įstatymų spragomis „Maxima“ uždirbo tik keliasdešimt milijonų, o milijardus užsidirbo švariai – juos „Maximai“ savo noru sunešė patys pirkėjai.
Kita situacija vyko 2004 m. birželį. Konfliktas tarp alaus pardavimų lyderės „Švyturio-Utenos alaus“ ir „Maximos“ prekybos tinklą valdančios „VP Market“ kilo, kai „VP Market“ atsisakė pardavinėti „Švyturio-Utenos alaus“ produkciją, kaltindama jos vadovą kurstymu prieš prekybos bendrovę sudaryti kartelinius susitarimus. Aludariai buvo įsitikinę, kad tai – „VP Market“ spaudimas, kuriuo siekiama pagerinti sutarties sąlygas bei gauti papildomų nuolaidų. Viskas baigėsi tuo, kad maždaug tris savaites „Maximos“ prekybos centruose nebuvo parduodama „Švyturio-Utenos alaus“ produkcija.
Tradiciškai manoma, kad tai yra tipinis atvejis, kai didelis ir piktas prekybos tinklas engia mažučius ir silpnučius tiekėjus. Šį atvejį esu išnagrinėjęs penktoje šio straipsnių ciklo dalyje (skiltyje „Pardavėjo ir tiekėjo tarpusavio santykiai – teorinis pavyzdys“). Kelios mano išvados: Atsižvelgiant į tai, kas dėl gamintojo ir prekybininko konflikto praranda pajamas, tas ir turėtų nusileisti ir priimti kontrahento keliamas sąlygas. Daug gamintojų išgyvena ne todėl, kad gamina labai gerus produktus, bet todėl, kad tie produktai vartotojams patogiai pateikiami prekybos centruose.
Kaip viskas baigėsi iš tikrųjų? „VP Market“, nutraukusi sutartį su „Švyturio-Utenos alumi“, jo vietą pasiūlė kitiems Lietuvos aludariams, taip pat alų importavo iš Vokietijos, Čekijos, Slovakijos, ėmė aktyviau siūlyti vartotojams egzotišką japonų ir kinų alų. Netekęs didžiausio pirkėjo Lietuvoje, „Švyturys-Utenos alus“ šį praradimą kompensavo, didindamas eksportą ir pardavimus mažose parduotuvėse. Galiausiai konflikto atomazga – mažesnės alaus kainos.
Išvada. Mano nuomone, aprašytose situacijose „Maximos“ kaltės nebuvo. Pirmu atveju PVM pasisavinimas gal ir nebuvo moralus, užtat buvo visiškai teisėtas (kaltas – įstatymų leidėjas). Antru atveju turime tiesiog dviejų šalių konfliktą (dažnas atvejis versle), kuriame abi pusės savo jėgomis pasiekė kompromisą.
:: Prekybos tinklai vaidina geručius
Kartais prekybos tinklai apsimeta socialiai atsakingais ir padedančiais skurstantiems. Pavyzdžiui, didieji prekybos tinklai bendradarbiauja su labdaros ir paramos fondu „Maisto bankas“, rengiančiu kasmetines akcijas, kurių metu gyventojai kviečiami prekybos centruose nupirkti ilgai negendančių maisto produktų ir paaukoti juos nepasiturintiems žmonėms.
Taip pat „Maisto bankas“ kartu su prekybos tinklu „Iki“ vykdo dar vieną paramos akciją – socialiai remtiniems gyventojams dalijami paskutinę dieną galiojantys maisto produktai. „Iki“ yra vienintelis tinklas, kuris neparduoda paskutinės dienos galiojimo produktų. Kiti prekybos tinklai „Maisto bankui“ neturi ką atiduoti, nes parduoda paskutinės galiojimo datos produktus; savo ruožtu „Maisto bankas“ nepriima produktų su pasibaigusiu galiojimo terminu.
Be to, šiuo metu „Iki“ vykdo internetinę gerumo akciją „Kalėdų stebuklas“: paspaudus specialų akcijos skydelį akcijos sąskaita automatiškai papildoma 5 ct. Surinkus pakankamą sumą, bus perkami žaisliukai, kurie per Kalėdas bus išdalinti sunkiau besiverčiančių šeimų vaikams. (Aš pats visuose skaitomuose tinklaraščiuose tą baneriuką spaudinėju, nors savam tinklaraštyje dar nesu įsidėjęs; gal vis dėlto reikia įsidėt.)
Sunku įvertinti, kas iš tokių akcijų gauna daugiau naudos: ar skurstantys asmenys, gaunantys nemokamų maisto produktų ir žaislų, ar didieji prekybos tinklai, tokiomis viešųjų ryšių kampanijomis susikurtu socialiai atsakingų bendrovių įvaizdžiu viliojantys pas save daugiau pirkėjų. Tačiau vienareikšmiškai – nauda abipusė, ir tokie projektai yra sveikintini.
:: O kas, jeigu vartotojai yra kvaili nesusipratėliai?
Ankstesnėse dalyse įrodinėjau tokius dalykus:
Prekybos tinklo turima rinkos galia yra jo efektyvios veiklos rezultatas. Rinkos galia – tai vartotojų įvertinimas, suteiktas tinklui už tai, kad šis sugeba patenkinti vartotojų poreikius. Vartotojas yra padėties šeimininkas: vartotojas prekybos tinklui gali suteikti rinkos galią, gali ją ir atimti.
Prekybos tinklai ir tiekėjai yra abipusiai priklausomi vienas nuo kito. Kiekviena įmonė savo verslo riziką iš dalies perkelti veiklos partneriui. Būtent vartotojai yra labiausiai suinteresuoti, kad prekybos tinklai kuo labiau spaustų tiekėjus. Reguliuodama prekybos tinklų ir tiekėjų santykius valdžia kovotų su vartotojų pasirinkimais.
Savo straipsniuose visuomet kaltinau valdžią už tai, kad ši, siekdama griežčiau reguliuoti prekybos tinklų veiklą ir taip „padėti“ vartotojams ir smulkiesiems prekybininkams, tik pakenktų, o dėl didesnio verslo reguliavimo visuomenė patirtų tik žalą.
O kas, jeigu vartotojai yra kvaili? O kas, jeigu vartotojai nesupranta, ką daro, apsipirkinėdami prekybos centruose ir taip jiems suteikdami žymiai didesnę rinkos galią nei smulkiesiems prekybininkams? Tokiu atveju logiška būtų manyti, kad valdžia turėtų griežčiau reguliuoti verslą ir atstatyti „protingą“ padėtį, kai rinkoje klesti smulkieji.
Tarkim, vartotojai iš tikrųjų yra kvaili nesusipratėliai. Bet tie patys kvailiai, kurie vaikšto į prekybos centrus, juk išrinko ir esamą valdžią. Todėl valdžia turėtų pagrįstai abejoti savo kompetencija priimti protingus sprendimus. Gauname uždarą ratą: kvailių išrinkta valdžia neturi moralinės teisės leisti įstatymus, neva kuriančius „teisingesnę“ padėtį mažmeninės prekybos rinkoje.
Todėl belieka pripažinti faktą, kad vartotojai yra protingi, jų pasirinkimai pirkti pigiai ir patogiai prekybos centruose, o ne mažose parduotuvėlėse yra racionalūs, o valdžios intervencija į prekybos tinklų veiklą būtų tik kova su vartotojų pasirinkimais.
:: Į kovą su prekybos tinklais!
Visiškai suprantu žmonių silpnybę idiliškiems, lyg iš atviruko perkeltiems vaizdeliams su jaukiomis miesto gatvelėmis, kuriose veikia daug mažų individualių parduotuvėlių ir kepyklėlių, kur parduotuvėlės savininkas jus asmeniškai pažįsta ir kas rytą pasisveikina.
Jau rašiau, kad smulkusis verslas – tai ekonomikos variklis, tvirtos viduriniosios klasės garantas, kad valstybė ekonomiškai ir politiškai stipri tik tada, kai smulkusis verslas išvystytas, kai didžioji visuomenės dalis ne tik dirba smulkiojo verslo įmonėse, bet ir patys iš jų perka prekes bei paslaugas. Taip pat rašiau ir tai, kad valdžios sukurti apribojimai didiesiems prekybos tinklams sumažintų bendrą rinkos efektyvumą ir pakenktų visuomenei: daugiau darbo vietų smulkiajame versle ir didesnės gyventojų pajamos netektų prasmės dėl išaugusių kainų, vartotojams išleidžiant didesnę proporciją savo pajamų kasdienėms prekėms, o apsipirkimo procesas taptų laikui imliu darbu.
Nors rinkoje vyraujantys didieji prekybos tinklai visuomenės mastu yra efektyvesnis darinys nei smulkusis verslas, niekas nedraudžia eiti į kovą su prekybos tinklais ir ginti smulkiuosius. Tačiau apeliuoti reikia ne į valdžią (nes jos kuriami įstatymai gali pasunkinti padėtį ne tik patiems prekybos tinklams, bet ir smulkiesiems prekybininkams bei vartotojams), ne į pačius prekybos tinklus (nes jie yra priklausomi tik nuo vartotojų, t.y. gali parduoti tik tai, ko vartotojai nori), bet tiesiogiai į vartotojus.
Vartotojų veiksmai gali būti nukreipti arba prieš prekybos tinklus, arba už smulkiuosius prekybininkus.
Jeigu vartotojai susivienytų ir nepirktų konkrečiame prekybos tinkle (net ir tada, kai tinklas drastiškai sumažintų kainas), – kiek laiko prekybos centrai stovėtų atvėrę duris ir desperatiškai lauktų pirkėjų? Savaitę? Dvi? Ir viskas – bankrotas.
Tačiau toks scenarijus yra nerealus. Kodėl? Pirmiausia, nėra jokios svarios priežasties boikotuoti kurį nors prekybos tinklą, juk neboikotuosi vien tik iš idėjos. Nuodingi produktai, sakote? Darbuotojų išnaudojimas, susidorojimas su prekybos tinklo profsąjungos nariais? Taip, kai kas nusprendžia nepirkti viename ar kitame tinkle pasibaisėję pranešimais žiniasklaidoje. Tačiau tokių pirkėjų – vienetai. Antra, žmonės supranta, kad teoriškai bet kuris eilinis prekybos centro darbuotojas yra laimingesnis nei darbo nerandantis bedarbis. Žmonėms būtų gaila tūkstančių vargšų darbuotojų, išmestų į gatvę, todėl apsipirkdami prekybos centre žmonės jaučiasi prisidedantys prie darbo vietų išsaugojimo. Trečia, visiškai neįtikinamai skamba mintis, kad vartotojai nesusiviliotų ypač mažomis kainomis. Vartotojų pilietiškumas bejėgis prieš prekybos tinklų viliotinį. Duok žmonėms visko DAUG ir PIGIAI, ir niekas nereikalaus iš prekybos tinklo nei socialinės atsakomybės, nei pagarbos darbuotojams.
Kitas būdas sužlugdyti prekybos tinklus yra tiesioginis smulkiųjų prekybininkų palaikymas. Kad šis būdas pasiteisintų, reikia pritraukti kuo daugiau šią idėją palaikančių dalyvių. Tarkim, jūs esate šios pilietinės akcijos iniciatorius ir vadovas. Jūsų veiksmai turėtų būti tokie:
- Skatinti žmones nepirkti prekybos centruose;
- Agituoti žmones už apsipirkimą tik mažose parduotuvėlėse;
- Įrodyti žmonėms, kad mažose parduotuvėlėse pirkti didesnėmis kainomis nei prekybos centruose iš tikrųjų ekonomiškai apsimoka;
- Įrodyti žmonėms, kad blaškymasis visą dieną, aplankant daugybę po miestą išsibarsčiusių specializuotų parduotuvėlių, kol įsigyjamas suplanuotas prekių krepšelis, iš tikrųjų yra laiko taupymas;
- Įrodyti žmonėms, kad neturėjimas galimybių šalia mažos parduotuvėlės pasistatyti automobilio iš tikrųjų yra patogumas;
- Įrodyti žmonėms, kad mažos parduotuvėlės darbo pabaigos laikas, sutampantis su daugumos žmonių darbo pabaiga, yra vartotojų poreikių tenkinimas.
Praneškit man, kai įgyvendinsit visus šiuos punktus ir į šią pilietinę akciją būsit įtraukę bent pusę didmiesčių gyventojų – parūpinsiu jums Nobelio Ekonomikos premiją už įrodymą, kad vien dėl kilnios idėjos vartotojai laisvoje rinkoje gali tapti absoliučiai neracionalūs.
Principas „neklausk, ką valdžia padarė dėl smulkaus verslo, klausk, ką tu pats gali padaryti dėl smulkiųjų prekybininkų“ yra sunkiai įgyvendinamas praktikoje. Pirmiausia todėl, kad prekybos tinklai tenkina daugumos vartotojų poreikius ir šie vartotojai nemato prasmės keisti sau įprastos apsipirkimo vietos.
Tačiau geriau gyvendami žmonės bus vis mažiau priklausomi nuo mažų kainų, vis daugiau dėmesio skirs produktų kokybei, ekologijai, savo sveikatai ir vis labiau rūpinsis, ką jie valgo, ką dėvi, kokias priemones ir medžiagas naudoja buityje. Būtent čia randasi daugiau galimybių smulkiajam verslui: specializuotoms parduotuvėms, esančioms „arčiau vartotojo“, lanksčiau reaguojančioms į paklausos pokyčius bei specifiką, teikiančioms papildomas individualizuotas paslaugas, užimančioms unikalią nišą rinkoje ir prekiaujančioms gaminiais, kurių nėra didžiųjų prekybos tinklų lentynose.
:: Kaskart jums apsipirkus prekybos centre, Dievas nužudo po smulkųjį prekybininką
Kad ir kaip gerai prekybos centrai tenkintų vartotojų poreikius, vis dėlto kol kas pirkėjai prekybos centrus myli tik veiksmais, bet ne žodžiais. Kaip vyksta pilietinis pasipiktinimas visagaliais prekybos centrais?
Visur gerai, prekybos centre – geriausia. Prekybos centras išnaudoja darbuotojus? Įmonė be socialinės atsakomybės pasmerkta žlugti!!! Tačiau kol kas prekybos centras yra arčiau namų ir čia verta sugrįžti kasdien – negi keisiu kasdienius ritualus. Prekybos centras spaudžia smulkiuosius gamintojus? Smulkiojo verslo duobkasiai turi būti nubausti!!! Na, o kol kas reikia išnaudoti galimybę prisipirkti tiek daug už tiek mažai – negi nesidžiaugsiu, kad nereikia mokėti daugiau. Prekybos centras pardavinėja vaikų žaislus su nuodais? Vagys! Aferistai! Kur jūsų sąžinė!!! …O, šią savaitę viščiukų ketvirčiai – tik 5,49 Lt! Kvailas būsiu, jei praleisiu tokią progą: praktiški žmonės renkasi ten, kur apie viską pagalvota.
Šalyje kasmet mažėja smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių, bet plečiasi didžiųjų prekybos tinklų užimama rinkos dalis. Valdžia įvairiais būdais bando apriboti prekybos tinklų veiklą, nesuvokdama, kad dėl griežtesnio verslo reguliavimo galiausiai vis tiek nukentės arba vartotojai, arba vartotojai, arba vartotojai. Nes prekybos tinklai pinigus uždirba ne vogdami, bet suteikdami pirkėjams tai, ko šie nori, ir milijardus prekybos tinklams savo noru sunešė tie, kas skaičiuoja kiekvieną litą. Ar jūs vis dar manote, kad prekybos tinklus reikia keikti, demonizuoti ir varžyti? Aš – ne.
::
<<< 1 dalis :: <<< 2 dalis :: <<< 3 dalis :: <<< 4 dalis :: <<< 5 dalis :: <<< 6 dalis :: > 7 dalis <