<<< 1 dalis :: <<< 2 dalis :: <<< 3 dalis :: <<< 4 dalis :: <<< 5 dalis :: > 6 dalis < :: 7 dalis >>>
::
Šiandien bandysiu paneigti iš karto dviejų paverkšlenimų pagrįstumą: apie tai, kad prekybos centrų darbuotojai yra išnaudojami, bei apie siūlymus riboti prekybos centrų darbą per šventes.
Ketvirtas paverkšlenimas: „Prekybos centrų darbuotojai yra išnaudojami“
Ne toks ekonominis, labiau humanitarinis paverkšlenimas dėl visagalių prekybos tinklų keliamos žalos – prekybos centrų darbuotojų išnaudojimas.
Pasiaiškinkime „išnaudojimo“ sąvoką. Išnaudojimas – tai vergija: jeigu prekybos centrų vadovai gaudo gatvėje praeivius, transportuoja juos į prekybos centrus, prirakina kasininkų vietose, verčia dirbti ištisomis paromis ir neišleidžia į laisvę – taip, tai išnaudojimas. Realybėje tokio dalyko nėra ir nebuvo, ir „išnaudojimo“ sąvoka yra visiškai netinkamas žodis apibūdinant darbdavių ir darbuotojų santykius.
Demokratinėje valstybėje ir laisvoje rinkoje darbdavys perka darbo jėgą, o darbuotojas ją, kaip nuosavą išteklių, parduoda. Darbuotojas darbo jėgą parduoda laisvai, darbdavys laisvai renkasi, pirkti ar nepirkti darbo jėgą iš konkretaus asmens, lygiai taip pat laisvai darbuotojas ir darbdavys gali nutraukti savo santykius. Sutartis tarp darbdavio ir darbuotojo sudaroma tik tokiu atveju, jeigu tiek darbdavys, tiek darbuotojas iš to gauna naudos.
Prieš pora metų, kai beveik visos įmonės, taip pat ir prekybos centrai nepaliaujamai ieškojo tinkamų darbuotojų, prekybos centrų darbuotojų derybinės galios ir galimybės susitarti su darbdaviu dėl darbo laiko ir atlygio buvo labai išaugusios. Tai, kad prekybos centrai neužsidarinėjo dėl darbuotojų trūkumo, reiškia, kad kompromisas buvo pasiektas: prekybos centrai siūlė darbuotojams sau nenuostolingas sąlygas, o darbuotojams tos sąlygos taip pat buvo naudingos ir jie su jomis sutiko, užuot išėję dirbti į kitas įmones.
Dabar, šalyje vyraujant recesijai, darbdaviai ima kontroliuoti padėtį ir džiaugiasi išaugusiomis galimybėmis darbuotojus keisti tinkamesniais. Šiuo metu ir kasininko vieta – jau deficitas. Prekybos centrams nebereikia pastangų žmonėms sulaikyti, o ir šie daug labiau brangina darbo vietą.
Skeptikai sako, kad šiuo metu prekybos centrai tikrai išnaudoja savo darbuotojus. Derybinės galios dabar tikrai darbdavių pusėje ir jie gali reikalauti iš darbuotojų sutikti su nelabai palankiomis jiems sąlygomis, tačiau darbo teisė vis dar užtikrina darbuotojo laisvą apsisprendimą ir išnaudojimo santykiai čia negali atsirasti. Jeigu sunkiomis darbo sąlygomis besiskundžiantis darbuotojas, turėdamas laisvą galimybę išeiti iš darbo, vis tiek dirba, vadinasi, iš darbo gaunama nauda atsveria tą naudą, kurią jis gautų metęs darbą.
Įvertinus tai, kokia didžiule gėrybe šiuo metu laikomas darbo turėjimas ir koks didelis blogis yra bedarbystė, prekybos tinklai yra tarsi šventieji: keturi didieji prekybos tinklai 30-čiai tūkstančių žmonių yra suteikę tai, apie ką tik svajoja 235,5 tūkstančio Lietuvos darbo biržoje registruotų bedarbių (bedarbių skaičius – lapkričio 1 d. duomenimis).
Didžiausių šalies darbdavių dešimtuke yra visi keturi mažmeninės prekybos tinklai. Didžiausias Lietuvos darbdavys – UAB „Maxima LT“, visoje šalyje įdarbinusi apie 16 tūkst. darbuotojų, prekybos tinklą „Iki“ valdanti UAB „Palink“ tarp didžiausių Lietuvos darbdavių rikiuojasi ketvirtoje (7 tūkst. darbuotojų), UAB „Norfos mažmena“ – penktoje (4 tūkst.), UAB „Rimi Lietuva“ – septintoje (3 tūkst.) vietoje.
:: Kaip nubausti prekybos tinklus – išnaudotojus
Dar truputėlį apie sunkias darbuotojų sąlygas prekybos centruose. Nesakau, kad darbas prekybos centre yra rojus. Jeigu taip būtų, tai skundų apie darbdavius svetainėje tikrai nebūtų atsiradę daugiau nei 1800 atsiliepimų apie keturis prekybos tinklus. (Atsiliepimo pavyzdys: „jau ta regiono vadove tikra kale nesikeikus. sliucha paskutine jai reiketu galva suspardyti. savo chamisku zvilgsniu zmogu gali uzmusti. nekenciu tokiu zmoniu jos nekencia visi nes ji ne zmogus o kobra“).
Darbdavių ir darbuotojų santykiai pirmiausia turėtų būti vertinami ekonomine prasme. Jeigu žmogus dirba, vadinasi, jam naudingiau dirbti nei nedirbti; jeigu žmogus verčiamas dirbti po 15 valandų kasdien neužmokant už viršvalandžius, bet vis tiek dirba, vadinasi, jis esamą padėtį dar toleruoja ir jam vis dar naudingiau dirbti nei nedirbti. Taigi viską lemia darbuotojo gaunama nauda ir jo tolerancijos ribos. Nors ir daug skundžiamasi darbo prekybos centruose sąlygomis, darbuotojai iš ten masiškai nebėga ir prekybos centrai dėl darbuotojų trūkumo nei prieš pora metų, nei dabar nebankrutuoja – vadinasi, darbo sąlygos nėra tokios tragiškos kaip apie jas kalbama.
Tačiau prekybos centrų vadovai, versdami darbuotojus dirbti daugiau laiko nei numatyta darbo sutartyje už mažesnį nei sutartą atlyginimą, pažeidžia įstatymus. Nubausti prekybos centrus galima dviem būdais: oficialiai (pirmiausiai kreipiantis į Darbo inspekciją, o jeigu ir to per maža – kreiptis į teismą) arba viešinant darbuotojų patiriamas negeroves.
Jeigu Darbo inspekcija neranda priežasčių patenkinti darbuotojo reikalavimų ir nubausti prekybos centro, kitas būdas – ieškoti teisybės per teisinę sistemą – yra pakankamai sudėtingas. Net jeigu jus, kaip prekybos centro darbuotoją, iš darbo atleido dėl vienos smulkmenos, įvykusios ne dėl jūsų kaltės, ir net jeigu jūs turite gerą advokatą, teisme vis tiek viską lemia įrodymai. Nesu teisininkas ir giliau šios temos nenagrinėsiu, bet, manau, kad įrodyti „sunkias darbo sąlygas“ ar „vadovų savivaliavimą ir nesiskaitymą su darbuotojais“ būtų labai sunku (nebent visą darbo laiką turėtumėte prie savęs prisikabinę slaptą filmavimo kamerą, fiksuojančią tiek vaizdą, tiek garsą).
Pavyzdžiui, buvusi darbuotoja iš „Norfos“ siekė prisiteisti 2 mln. litų neturtinės žalos už sugadintą sveikatą, tačiau prekybos tinklo vadovai turėjo įrodymų, kad buvusi bendrovės darbuotoja profesine liga jau sirgo iki įsidarbinimo prekybos centre. Kuo viskas baigėsi? Teismas priteisė moteriai 5 tūkst. litų.
Prekybos centrų darbuotojų patiriamų negerovių viešinimas yra daug įdomesnis būdas. Toks metodas apeliuoja į pirkėjų supratingumą: „Žiūrėkit, kaip darbuotojus kankina šio prekybos centro vadovai, nepirkite šiame prekybos centre“. Tam, kad ėjimas į viešumą būtų sėkmingas, reikia ne tik pirkėjų supratingumo ir jų nepakantumo socialinės atsakomybės neturinčioms įmonėms, bet ir tinkamos pateikimo formos.
Tikras pavyzdys iš tolimojo užsienio: prancūzė Anna Sam, dirbdama prekybos centre kasininke, savo potyrius aprašinėjo tinklaraštyje. Tinklaraštis tapo labai populiarus, ir jai buvo pasiūlyta išleisti knygą apie darbą prekybos centre. Jos pirmoji knyga tapo tarptautiniu bestseleriu, išverstu į 16 kalbų. Šiuo metu ji turi pasiūlymų antrai knygai, komiksų serijai, filmui ir miuziklui – viskas remiantis jos tinklaraščiu apie kasininkės darbą. Keli pastebėjimai: Anna Sam mokėjo rašyti (visąlaik svajojo tapti rašytoja ir bedirbdama prekybos centre studijavo literatūrą), darbą prekybos centre aprašinėjo su humoru (t.y. nesiskundė vergišku darbu ir nevadino vadovų debilais) ir apskritai jos tinklaraštis neturėjo tokio tikslo kaip „demaskuoti konkretaus prekybos centro nusikalstamos veikos“.
Taigi tai nėra pats tinkamiausias pavyzdys, kaip reikėtų viešinti prekybos centrų darbuotojų patiriamas negeroves. Lietuvoje asmuo, siekdamas atskleisti darbo prekybos centre sąlygas, turėtų veikti visiškai anonimiškai, nes kitaip prekybos centras greitai rastų priežasčių atleisti jį iš darbo. O „lengvo“ pobūdžio (pavyzdžiui, su humoru) tinklaraščio rašymas tikriausiai neleistų pasiekti išsikeltų tikslų – demaskuoti darbuotojų išnaudojimą prekybos centre.
Tačiau šis pavyzdys rodo, kad parinkus tinkamas priemones ir veikiant tikslingai galima pasiekti labai plačią auditoriją. O turint visuomenės dėmesį galima siekti ir tolesnių tikslų: viešinti prekybos centrų vadovų neteisėtus veiksmus, skųstis darbo sąlygomis, ieškoti palaikymo iš pirkėjų pusės. Atsitiktinis paverkšlenimas beribėje interneto erdvėje yra beprasmis, skundų svetainė apie visus Lietuvos darbdavius, kurioje rašo bet kas, bet ką ir bet kaip, niekada nesulauks pakankamo dėmesio ir rimto vertinimo. Tik kryptingos pastangos gali duoti vaisių. (Šią mano mintį palaiko dar vienas atsiliepimas iš ten pat: „Tai šakalai kurie tik loja už kampo. Tai bailei, kurie verke i sauja, vienu žodžiu mižnei. Kurios nuskriaude gyvenimas. Visu pirma nei vienas save gerbiantis nenusileistu iki tokio lygio, jei ant taves rekia ir tu žinai kad be prežastes, tai duok i snuki, o ne mižk čia!!!“).
:: Prekybos tinklų darbuotojų profesinės sąjungos
Dar vienas būdas kovoti už darbuotojų teises ir, jei nenubausti prekybos tinklų, tai bent apriboti jų derybines galias darbo rinkoje, – tai steigti darbuotojų profesinę sąjungą. Profsąjunga, kaip juridinis asmuo, gali oficialiai derėtis su darbdaviu dėl didesnio užmokesčio ar geresnių darbo sąlygų. Jau pats faktas, kad darbovietėje egzistuoja profesinė sąjunga, drausmina darbdavį ir garantuoja darbo įstatymų minimumo laikymąsi darbuotojų atžvilgiu.
Kokią situaciją turime Lietuvoje? Šiuo metu tikras darbuotojų profesines sąjungas, t.y. VĮ Registrų centre registruotas kaip juridinius asmenis, turi tik du prekybos tinklai – „Iki“ ir „Rimi“ (abi profsąjungos registruotos 2008 m. pavasarį).
„Norfos“ prekybos tinkle ir anksčiau pagal nuostatus veikė profesinė sąjunga (nebuvo pakankamo darbuotojų skaičiaus, kad profesinė sąjunga galėtų veikti pagal įstatus ir būtų įregistruota registre), o prieš pora savaičių buvo įsteigta Samdomų darbuotojų profesinė sąjunga (Sampro), kurios branduolį sudaro „Norfos“ Lazdijuose darbuotojai, bet taip pat yra atstovų ir iš kitų prekybos tinklų – „Maximos” bei kaip juridinis asmuo veikloje dalyvaujančios „Iki“ darbuotojų profesinės sąjungos. Taip pat pavyko rasti, kad šiokia tokia profesinė sąjunga veikia ir prekybos tinkle „Maxima“: Klaipėdos valstybinių ir privačių įmonių profesinė sąjunga „Solidarumas“ jungia darbuotojus, dirbančius uostamiesčio „Maxima“ parduotuvėse. Nesiimsiu plėtoti savo įtarimų, kad „Norfos“ ir „Maximos“ prekybos tinkluose veikiančios profesinės sąjungos yra ne daugiau nei verkšlentojų pasisėdėjimai prie kavos puodelio, tik konstatuosiu faktą, kad visoje Lietuvoje esančius padalinius vienijančios ir oficialiai registruotos „Iki“ bei „Rimi“ profesinės sąjungos yra rimtesnis reikalas.
Lietuvoje mažmeninės prekybos tinklų darbuotojų profesinės sąjungos žengia dar tik pirmuosius žingsnius ir yra sąlyginai silpnos. Kokius tikslus jos kelia? „Iki“ profsąjunga gina darbuotojų darbo teises – gauti padorų atlyginimą ir teisingą atlygį už viršvalandžius, nepatirti nuolatinio streso, gauti papildomų poilsio dienų, nebūti atleistam dėl menkniekių. Pagrindinis profsąjungos tikslas – palankios darbuotojams ir įmonei kolektyvinės sutarties sudarymas. Kolektyvinėje sutartyje būtų numatyti aiškūs mechanizmai, kaip ir kada būtų keliamos algos ir kokie būtų priedai, aprašytos darbo sąlygų ir saugos gerinimo priemonės, papildomos socialinės garantijos, poilsio galimybių plėtimas, darbuotojų atsakomybės ribos, ginčų sprendimo tvarka ir t.t. Ką tik „Norfos“ tinkle įsteigta profesinė sąjunga „Sampro“ sieks palankių darbo sąlygų darbuotojams sudarymo: „Neleisime, kad augant nedarbui šalyje, daugėtų atleidimų „savo noru“. Atleidimo atveju bus siekiama, kad darbuotojais nebūtų atsikratoma be jokių išeitinių išmokų. Padėsime valstybinėms institucijoms vykdyti griežtesnę darbo įstatymo vykdymo kontrolę“. Profesinė sąjunga stengsis saugoti narius nuo psichologinio teroro, nepamatuoto darbo krūvio, neteisėtų atleidimų ir atlyginimų pjovimo.
Prieš pusantrų metų, kai dar nebuvo įsteigta nė viena tikra prekybos tinklo darbuotojų profesinė sąjunga, prekybos tinklų vadovai teigė, kad nesipriešintų darbuotojų siekiui steigti profsąjungą ir nesudarytų tam kliūčių. Tačiau nurodė ir pagrindinę priežastį, kas stabdo profsąjungų kūrimąsi prekybos tinkluose – didelė darbuotojų kaita. Kadangi nemažą dalį prekybos centrų darbuotojų sudaro aukštojo išsilavinimo neturintys, mažiau kvalifikuoti, darbo patirties neturintys asmenys, didelė darbuotojų kaita prekybos centruose įmanoma tiek ekonomikos pakilimo, tiek recesijos metu. Darbas prekybos centre tikriausiai niekam nėra svajonių darbas, o ekonomikai klestint, net ir nekvalifikuoti darbuotojai gali nesunkiai susirasti kitą, geresnį darbą; esant ekonomikos nuosmukiui ir dideliam nedarbui, prekybos tinklai turi galimybę atleidinėti darbuotojus net už smulkmenas, nes žino, kad už durų laukia eilė trokštančių kasininko darbo, turinčių ne tik aukštąjį išsilavinimą, bet ir kokią rimtą kvalifikaciją. Būtent darbuotojų kaita, nulemta arba rinkos sąlygų, arba netgi dirbtinai palaikoma pačių prekybos tinklų, lemia tai, kad profesinės sąjungos kuriasi taip sunkiai.
:: Visur krizė ir visur tas pats
Šalyje (ir pasaulyje) siaučiant ekonominei krizei, kasdien didėjant bedarbių skaičiui, darbuotojai yra priversti paklusti darbdavio keliamoms sąlygoms, nes kitas pasirinkimas – bedarbystė ir skurdas. Ypač išaugusias darbdavio derybines (ar tiksliau – įsakinėjimo) galias labai gerai iliustruoja prieš kelias savaites žiniasklaidoje paviešintas vieno „Norfos“ savininko laiškas prekybos centrų direktoriams: „Jei kas turite idealių darbuotojų ir neturite ką atleisti, informuokite, atvažiuosiu parodyti blogus. Apie išeitines net nesvajokite. Dėl Darbo inspekcijos mes turime vykdyti visus mūsų nurodymus ir darbo tvarkos taisykles galime keisti vienapusiškai. Jei nesugebate be triukšmo atleisti darbuotojo, vadinasi, ne savo kėdėje sėdite.“
Teisiniai ir moraliniai šios istorijos aspektai išnagrinėti straipsnyje. Aš ir toliau pasilieku prie ekonominių aspektų: esama darbo rinkos padėtis tiesiog labai paranki darbdaviams, ir šie, būdami racionalūs, ja naudojasi savo naudai. „Norfa“ sako: „Darbo birža šiandien pilna žmonių. Nė viena normali įmonė nelaikys tinginių ir prasižengėlių.“ ir „Koks normalus darbdavys tinginiams mokės išeitines?“ ir yra visiškai teisi. Šiuo metu prekybos tinklai turi galios savaip interpretuoti sąvokas „tinginys“ ir „prasižengėlis“ ir dėl to nenukentėti.
Tam tikra prasme aš pateisinu tokius prekybos tinklų veiksmus. Bet ar vien tik prekybos tinklai taip elgiasi? Krizė juk visoje šalyje, visoje šalyje daugėja bedarbių ir mažėja darbo vietų. Labai tikėtina, kad kitose įmonėse darbo sąlygos yra dar nepalankesnės darbuotojams. Tiesiog į visuomenės akiratį greičiau patenka tie darbdaviai, kurie yra įdarbinę tūkstančius darbuotojų ir kurių įmonėse kasdien apsilanko trečdalis Lietuvos gyventojų. Mažose įmonėse, veikiančiose rajonuose ir miesteliuose, darbdavių savivaliavimai gali būti dar didesni – juk mažame miestelyje darbo vietų pasirinkimas buvo mažas ir ekonomikos klestėjimo metu, o ką jau kalbėti apie šiandieną.
Krizė baigsis ir „išnaudoti“ darbuotojai perbėgs kitur. Kas pasikeis? Nieko. Darbdaviai ras naujų darbuotojų, o pirkėjai, net ir žinodami, kad viena ar kita įmonė krizės metu „išnaudojo“ darbuotojus, toliau pirks toje įmonėje. Nes vartotojams svarbiausia jų gaunama nauda, perkant pigias prekes, o ne kažkieno kažkada patirta moralinė skriauda.
Išvada. Ekonomine prasme, darbdavys turi galimybę spausti darbuotoją tol, kol darbuotojo iš darbo gaunama nauda atsveria tą naudą, kurią jis gautų metęs darbą. Esama ekonominė situacija – mažai darbdavių ir daug potencialių darbuotojų – labai palanki darbdaviams ir labai nepalanki darbuotojams. Tačiau tol, kol darbo sutartis sudaroma laisvu darbdavio ir darbuotojo susitarimu, „išnaudojimo“ terminas čia yra netinkamas.
Penktas paverkšlenimas: „Ginant darbuotojų interesus, reikia riboti prekybos centrų darbą per šventes“
Kiekvienais metais, ypač artėjant didžiosioms metų šventėms, Lietuvoje pasigirsta raginimų per šventes uždaryti prekybos centrus, taip pat agituojama ir už tai, kad prekybos centrai nedirbtų sekmadieniais. Tuo norima apginti prekybos centrų darbuotojų interesus ir suteikti galimybę darbuotojams per šventes ir savaitgalius pailsėti, pabūti su šeima, artimaisiais.
:: Prekybos centrų darbas per šventes: nauda vartotojams
Prekybos centrų darbas per šventes ir savaitgaliais suteikia vartotojams patogumą ir laisvę: prekybos centrai sudaro pirkėjams sąlygas įsigyti būtiniausių prekių jų pasirinktomis dienomis, o pirkėjai aktyviai tuo naudojasi. Jeigu draudimas dirbti švenčių dienomis įsigaliotų, nemaža dalis Lietuvos gyventojų būtų priversti keisti sau patogią apsipirkimo tvarką. Neribojamas prekybos centrų darbo laikas geriausiai leidžia prekybos tinklams prisitaikyti prie vartotojų poreikių ir dirbti tuomet, kai tas poreikis yra aktualiausias.
Uždraudus prekybos centrų darbą per šventes, vartotojų galimybės pasirinkti, kaip švenčių dieną pramogauti ir išleisti pinigus, būtų apribotos: daliai žmonių apsilankymas prekybos centre kartais yra vienintelė pramoga ir vertingas laiko praleidimas.
Galų gale, švenčių dienomis, sekmadieniais ar kasdien visą parą dirbantys prekybos centrai suteikia vartotojams užtikrintumo, kad netikėtai prireikus kokios nors prekės jie galės ją iš karto nusipirkti prekybos centre. Mažos parduotuvėlės tokios galimybės vartotojams nesuteikia.
:: Prekybos centrų darbas per šventes: nauda prekybos tinklams ir darbuotojams
Prekybos centrų darbo laikas rinkoje nustatomas pagal vartotojų poreikius ir lemia efektyviausią investicijų grąžą. Prekybos centrai per šventes ir sekmadieniais dirba tik todėl, kad yra paklausa ir tai jiems pelninga. Mažėjant klientų, tinklai neabejotinai persvarstytų prekybos centrų darbo laiką. Šių metų sausį „Maxima“ nuo keturių iki vieno sumažino visą parą dirbančių prekybos centrų skaičių – „Maksimos“ niekas iš aukščiau nevertė taip pasielgti, tiesiog mažėjant paklausai darbas visą parą tapo neapsimokantis.
Tai, kad švenčių dienomis prekybos centrų darbas neribojamas, prisideda prie darbuotojų gerovės: darbuotojai švenčių dienomis gauna dvigubą atlyginimą. Draudimas dirbti švenčių dienomis ar sekmadieniais darbuotojams reikštų sutrumpėjusias darbo valandas ir mažesnį atlygį.
Darbuotojų interesų „gynėjai“ teigia, kad didžiosios šventės – Kalėdos, Velykos ir pirmoji Naujųjų metų diena – Lietuvoje turi gilias tradicijas ir yra glaudžiai susijusios su šeimos vertybių puoselėjimu, o prekybos įmonių darbuotojai nori kuo daugiau laiko praleisti su savo artimaisiais. Nors prekybos centrų darbas per šventes yra naudingas patiems prekybos centrų darbuotojams (dėl gaunamo didesnio atlyginimo), visiškai suprantu, kad nemažai darbuotojų norėtų atsisakyti papildomo uždarbio dėl galimybės pabūti su šeima.
Tačiau čia vertėtų paminėti faktą, kad eidami dirbti į prekybos centrą darbuotojai žino, kur eina, žino, kokį darbą ir kokiomis sąlygomis teks dirbti, žino, kad gali tekti dirbti ir per šventes. Net jeigu darbuotojui norėtųsi visas šventes praleisti su artimaisiais, bet jis vis tiek ryžtasi dirbti prekybos centre, turime jau anksčiau aptartą situaciją: jeigu žmogus dirba, vadinasi, jam naudingiau dirbti nei nedirbti.
:: Darbo laiko reguliavimo pasekmės
Smulkieji prekybininkai teigia, kad iki išnaktų dirbantys prekybos centrai žlugdo jų verslą ir primena, kad daugelyje Europos šalių prekybos centrai dirba trumpiau, o sekmadieniais yra visai uždaryti. Tačiau diskutuojant apie tai, ar nevertėtų sutrumpinti prekybos centrų darbo laiko, pagrindinis yra šis argumentas – vartotojams yra patogesnė dabartinė tvarka.
Jeigu būtų uždrausta prekybos centrams dirbti švenčių dienomis, tai ne tik beprasmiškai varžytų mažmeninės prekybos rinką, bet ir nusisuktų nuo milijonų Lietuvos žmonių, kurie savo veiksmais parodo, kad vertina prekybos centrų darbą ir jų teikiamas paslaugas.
Šia tema ir artėjančių švenčių proga rekomenduoju nenaują, bet labai gražų straipsniuką „Apie per šventes išprievartautus pirkėjus“.
::
BONUS!!! Įtariu, kad jums būtų įdomu sužinoti, kokiomis sąlygomis žmonės dirba prekybos centruose ir ką apie savo darbą jie gali pasakyti. Todėl parengiau papildomą straipsnį iš rinktinių atsiliepimų (skundų) apie prekybos centrus: „Apie darbą prekybos centre – iš pirmų lūpų“.
::
Kitoje – (pagaliau) paskutinėje – šio opuso dalyje – keli dar neaptarti smulkūs dalykai ir išvados: apie tai, dėl ko iš tikrųjų prekybos tinklai gali būti blogi, apie tai, kaip prekybos tinklai vaidina gerus ir socialiai atsakingus, apie tai, kaip patys žmonės gali (pabandyti) mesti iššūkį didiesiems prekybos tinklams ir išgelbėti smulkųjį verslą Lietuvoje.
<<< 1 dalis :: <<< 2 dalis :: <<< 3 dalis :: <<< 4 dalis :: <<< 5 dalis :: > 6 dalis < :: 7 dalis >>>
Gerą reklama čia sukurpei,tiem niekšam “naujalietuviam”