Prekybos tinklai: dideli, pikti ir kanda, bet mes juos labai mylime (4)

<<< 1 dalis :: <<< 2 dalis :: <<< 3 dalis :: > 4 dalis < :: 5 dalis >>> :: 6 dalis >>> :: 7 dalis >>>

Šiandien – ketvirtoji dalis iš mano septynių dalių opuso, skirto objektyviai ir argumentuotai paneigti dažnai visuomenėje įsivaizduojamą prekybos tinklų „blogumą“. Šįkart apie tai, kaip valdžiai pradėjus reguliuoti prekių antkainius, kainos gali netgi išaugti.

Antras paverkšlenimas: „Prekybos tinklai užsideda didžiulius antkainius ir gauna milžiniškus pelnus“

Dar vienas su didžiaisiais prekybos tinklais susijęs mitas – tai, kad prekybos centrai „apiplėšinėja pirkėjus“. Nors prekybos centruose daugumos prekių kainos yra mažesnės nei kitose parduotuvėse, valdžiažmogiams užkliūna dideli prekybos centrų antkainiai – esą tai pirkėjų apiplėšinėjimas, taip nesąžininga, nekrikščioniška…

„Šiandien prekybos centrai skelbia, kad antkainio užsideda 9-11 proc., tačiau iš tikrųjų su visais papildomais mokesčiais, kurie tenka tiekėjams, antkainis pasiekia 30 ar 40 proc.“ – teigia vieni, o kiti sugeba apskaičiuoti, kad stambiųjų prekybininkų antkainis gali siekti ir iki 70 proc.

Iš tikrųjų pardavinėti prekes su santykinai dideliais antkainiais ir vis tiek pasiūlyti pirkėjams mažesnes kainas nei kitose parduotuvėse didieji prekybos tinklai gali pasinaudodami savo pačių susikurtos masto ekonomijos teikiamais privalumais, t.y. turėdami daug parduotuvių jie gali pardavinėti prekes santykinai mažesnėmis sąnaudomis nei smulkūs pardavėjai ar į rinką ateinantys nauji dalyviai.

Tokios prekybos tinklų praktikos oponentai jau ne sykį mėgino nesėkmingai prastumti Kainų įstatymo pataisas, nustatančias maksimalų maisto produktų antkainio dydį, kuris didmeninėje rinkoje negali būti didesnis negu 15%, o mažmeninėje – viršyti 20% produkto įsigijimo kainos (šios Kainų įstatymo pataisos šių metų kovo mėn. Seimo buvo priimtos, bet Prezidentas jas vetavo).

Įstatymo šalininkai teigia, kad „antkainius reguliuoti galima tada, kai neveikia laisvosios rinkos konkurencija“ ir kad „šiuo metu maisto prekių rinkoje laisvos konkurencijos nėra“. Kaip įrodinėjau pirmoje šio straipsnio dalyje, Lietuvos mažmeninės prekybos rinka nėra monopolinė, o konkurencija tikrai yra, tik mažiau pastebimos formos. Istorinė atmintis byloja, kad tokie kainų reguliavimo pasiūlymai yra planinės ekonomikos laikų atgyvena, o sveikas protas sako, kad antkainius turi reguliuoti rinka, bet ne įstatymas.

Antkainių ir kainų prekybos centruose mažėjimą gali paskatinti tik konkurencija, ypač į mažmeninės prekybos rinką atėjus naujiems stambiems rinkos dalyviams. Visai neseniai į Lietuvą įžengė mažmenininkas iš užsienio – „Prisma“, kuris, atvėręs dar kelis prekybos centrus ir pradėjęs skinti masto ekonomijos vaisius, galėtų mesti iššūkį rinkos senbuviams.

:: Kaip susidaro prekės kaina

Verta pastebėti, kad Kainų įstatymo pataisos buvo nukreiptos tik prieš antkainius, pamirštant elementarią ekonominę tiesą, kad prekių kainos didelės būna ne dėl didelio antkainio – jas formuoja pasiūlos ir paklausos santykis bei pasaulinės rinkos. Prekybinis antkainis, kurį šiuo metu kiekviena prekybos įmonė nustato individualiai, tėra kainos sudedamoji dalis, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad įstatymu reglamentavus prekybinio antkainio viršutinę ribą, būtų sustabdytas kainų kilimas.

Kainos susidarymą lemia tiek paklausa, tiek pasiūla. Didėjant gyventojų pajamoms, automatiškai kyla ir paklausa įvairioms prekių grupėms. Padidėjus paklausai, pasiūla savaime nepadidėja, tad per laikotarpį, kol pasiūla susilygina su paklausa, išauga prekės kaina. Žvelgiant iš gamintojo pozicijos, pasiūla mažėja dėl augančių gamybos sąnaudų: brangstančių žaliavų, energijos, didėjančių išlaidų darbuotojų darbo užmokesčiui. Augančios gamybos sąnaudos lemia pasiūlos mažėjimą ir didėjančias kainas. Be to, prie maisto produktų kainų augimo prisideda ir išaugusi jų paklausa pasaulio rinkose, ypač Kinijoje ir Indijoje.

Siūlymas riboti antkainį nėra orientuotas į reiškinio priežastis, nes pagrindinė kainų augimo priežastis nėra antkainio didėjimas. Kainas formuoja pasiūla ir paklausa bei pasaulinės gamybos ir perdirbimo rinkos, o ne mažmeninės prekybos sektorius.

Įstatymu uždraudus didesnį nei 20% antkainį, valdžios tikslas sumažinti maisto produktų kainas nebūtų pasiektas, kadangi antkainis sudaro tik dalį kainos ir jo sumažinimas tik laikinai sumažintų visą prekės kainą – dėl aukščiau įvardytų rinkos procesų kaina vis tiek kiltų.

:: Antkainio nauda prekybos tinklams

Prekybos įmonės taiko sudėtingą kainodarą, pagal kurią vienoms prekėms uždeda vos kelis procentus siekiantį antkainį, o kitoms – 25% ar daugiau. Didesniais antkainiais kompensuojama mažesniųjų dalis: kasdienio poreikio prekėms – maisto produktams – taikomas vienas iš mažesnių antkainių, o jų atvežimo ir pardavimo sąnaudos dengiamos su didesniu antkainiu parduodant kitas prekes.

Dirbtinai sumažinus maisto produktų antkainius, būtų ribojama konkurencija tarp prekybininkų: prekybininkai būtų įsprausti į rėmus, sumažėtų jų galimybės nustatyti kainą. Dabar pardavėjas gali pasirinkti, kokio dydžio antkainį taikyti: skirtingi antkainiai yra viena iš konkurencijos varomųjų jėgų.

Tarkime, yra du prekybos tinklai: A ir B. Prekybos tinklas A turi gerokai didesnę rinkos galią už prekybos tinklą B, ir turi galimybę pirkti prekes iš tiekėjų gerokai mažesnėmis kainomis. Teoriškai įmanoma, kad prekybos tinklui B užsidėjus 15% antkainį, o prekybos tinklui A tokiai pačiai prekei uždėjus 25% antkainį, prekės kaina abiejuose prekybos tinkluose būtų vienoda.

Tačiau jeigu įstatymu būtų nustatytas maksimalus maisto produktų antkainio dydis, negalintis viršyti 20% produkto įsigijimo kainos, tokiu atveju prekybos tinklas A formaliai būtų „nusikaltėlis“. Šiuo atveju įstatymų leidėjas kėsinasi į prekybos tinklo sąžiningai užsidirbtą rinkos galią.

Bet kuri įmonė siekia įgyti rinkos galios, kad turėtų galimybę užsidėti didesnius antkainius nei konkurentai ir gauti didesnį pelną. Rinkos galia siejama su prekybos tinklo vidiniu ir išoriniu pajėgumu ir yra efektyvios veiklos rezultatas; rinkos galią prekybos tinklui suteikia pirkėjai dažniau jame apsipirkdami. Valdžios sprendimas reguliuoti antkainius nepagrįstai nubaustų efektyviausiai veikiančius prekybos tinklus ir nepelnytai pamalonintų ne tokius efektyvius tinklus (palengvinant jiems konkurenciją su efektyviaisiais prekybos tinklais). O tai yra konkurencijos iškraipymas.

:: Kainos ir pelno informacija kitiems rinkos dalyviams

Antkainių reguliavimo įstatymas, jeigu būtų priimtas, sutrikdytų per prekių kainas ir įmonių pelnus perduodamos informacijos rinkoje sklidimą, o tai rinkoje mažintų konkurenciją ar bent neleistų jai didėti.

Prekių kainos ir prekybos tinklo gaunamas pelnas teikia informaciją kitiems prekybininkams: jei vienas iš tinklų gauna santykinai didelį pelną, tai yra signalas kitiems tinklams, kad rinkoje galima pasiūlyti pigesnių alternatyvų už prekes, kurias siūlo didelį pelną gaunantis prekybos tinklas. Taigi, atsiradus šioms pigesnėms prekėms, pirmasis prekybos tinklas taip pat tikriausiai sumažins savo parduodamos produkcijos kainą, nes, priešingu atveju, kils rizika, kad jo verslas taps nepelningas (dėl sumažėjusio pirkėjų skaičiaus).

Prekės antkainis ir pardavus prekę gaunamas pelnas yra tarsi rodiklis kitiems prekybininkams, kad tam tikrą prekę vartotojui galima pasiūlyti ir už mažesnę kainą. Tokios informacijos praradimas neabejotinai trikdytų rinką, nes rinkoje atsirastų mažiau alternatyvų konkrečioms prekėms.

Kai kurie valdžiažmogiai svaigsta iš pasipiktinimo, kad „prekybos centrų pelningumas Lietuvoje yra maždaug 11%, tuo tarpu užsienyje – tik 3,5%“, todėl siekdami reguliuoti antkainius ir bandydami netiesiogiai reguliuoti mažmenininkų pelną, bando atstatyti „tvarką ir teisingumą“. Taip, dideli pelnai yra vienas iš didelių antkainių ir mažos konkurencijos padarinių, tačiau su tuo kovojant reikia elgtis visiškai priešingai: reikia visiems potencialiems investuotojams, visiems užsienio mažmeninės prekybos tinklams šaukti, „žiūrėkit, pas mus prekybos tinklų pelningumas yra net 11% – ateikit į Lietuvos rinką ir atsiriekit dalį jo“. Mikroekonomikos teorija teigia, kad jei pelnas laisvo įėjimo ūkio šakoje (šiuo atveju – mažmeninėje prekyboje) yra teigiamas, tai yra paskata į šaką įeiti naujoms įmonėms ir jį gauti.

:: Ieškome kartelio, bet nerandame

Kai kam taip pat atrodo, kad didieji prekybos tinklai yra sudarę kartelį ir visi kartu derina bei palaiko aukštas kainas. Iš tikrųjų kaltinimai prekybos tinklams karteliniais susitarimais yra nepagrįsti.

Pirma, bendro vartojimo prekės yra tokios skirtingos ir jų tiek daug, kad vien jau techniškai susitarti dėl kainų būtų sunku. Antra, rinkoje taip pat veikia ir pagrindiniams tinklams nepriklausantys pardavėjai; jeigu jie konkrečias prekes pardavinėtų ženkliai pigiau nei prekybos centrai, tai būtų ženklas, kad didelės kainos prekybos centruose grįstos karteliniais susitarimais, tačiau dabar taip nėra. Trečia, tai, kad prekybos centruose kai kurios kainos yra panašios, nėra kartelinio susitarimo įrodymas, nes galutinės produktų kainos nėra jokia paslaptis: užtenka nueiti į konkuruojantį prekybos centrą ir visa kainų informacija – kaip ant delno.

Prekybos tinklų atstovų vaikščiojimas vienų pas kitus „į svečius“ yra efektyvus ir legalus kainų koordinavimo tarp skirtingų prekybos tinklų metodas. Tinklų atstovai slaptai vaikšto vieni pas kitus ir stebi, kokias vieno ar kito produkto kainas yra nustatę konkurentai. „Taip, mes einame į žvalgybą pas konkurentus. Ir tai logiška, juk mes kaunamės dėl klientų“. Viskas daroma taip: paprastas žmogelis su bloknotu ir rašikliu eina į konkurento parduotuvę ir užsirašinėja kainas, nes kas įrodys, kad tai ne paprastas pirkėjas, o konkuruojančios firmos atstovas. Be to, į prekybos centrus pasižvalgyti ateina ir gamintojų siųsti žmonės – jie taip pat stebi, kokias kainas analogiškai produkcijai nustatė jų konkurentai.

Tačiau jeigu iš tikrųjų prekybos centrų pelningumas Lietuvoje gerokai didesnis nei užsienyje, kodėl tada nė vienas iš keturių didžiųjų tinklų dar labiau nenuleidžia kainų, kad priviliotų daugiau pirkėjų ir padidintų savo pelną? Teoriškai Lietuvos mažmeninės prekybos rinkoje galima įtarti keturių didžiųjų prekybos tinklų kolektyvinį dominavimą, t.y. situaciją, kurioje „du arba daugiau nepriklausomų ekonominių subjektų, veikiančių tam tikroje rinkoje, būtų susieti tokiais ekonominiais ryšiais, kad kitų tos pačios rinkos veikėjų atžvilgiu jie kartu užimtų dominuojančią padėtį“. Taip pat kolektyvinis dominavimas grindžiamas ekonomine prielaida, kad „koncentruotose rinkose veikiantys keli ūkio subjektai suvokia, kad jie yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir vienas nuo kito ekonomiškai priklausomi, taigi jų agresyvus konkurencinis elgesys yra beprasmiškas ir nenaudingas“.

Konkurencijos taryba teigia, kad „lygiagretus ūkio subjektų elgesys yra labiau tikėtinas, kuo mažesniam ūkio subjektų skaičiui tenka bendra 70 procentų ar didesnė rinkos dalis, kai tarp rinkos lyderių nėra didelių skirtumų (asimetrijos), prekė yra homogeninė, rinka skaidri, o sąsajos tarp ūkio subjektų leidžia gauti informaciją iš konkurentų bei stebėti jų veiksmus rinkoje“. Šiuo metu viską kaip ir turim: keturi tinklai užima daugiau nei 70% rinkos, tinklai iš esmės nesiskiria vieni nuo kitų, pagrindinės parduodamos prekės – maisto produktai – daugmaž tie patys visuose tinkluose, rinka skaidri ir visi gali stebėti vieni kitų veiksmus.

Tačiau kol kas Konkurencijos taryba nei kolektyvinės dominuojančios padėties, nei tylaus suokalbio tarp dominuojančių prekybos tinklų nėra konstatavusi – teigiama, kad Lietuvos mažmeninės prekybos rinka yra konkurencinga. Jeigu ir gali, didieji tinklai nenori veltis į kainų karus, nes jų nauda tik trumpalaikė: kainų karai tik „suvalgo“ įmonių pelnus, bet situacija rinkoje beveik nepakeičia.

:: Antkainių reguliavimo pasekmės

Bet koks administracinis valdžios bandymas reguliuoti antkainius iškreipia rinkos dalyvių santykius ir prieštarauja rinkos ekonomikos esmei. Laisva kainodara yra esminė konkurencijos sąlyga. Bet koks įsikišimas į kainodarą yra intervencija į rinką, dėl ko mažėja konkurencijos galimybės ir netgi sukuriama prielaidų didėti prekių kainoms.

Jei kainos būtų apribotos galutinėje grandyje, jos išaugtų tarpinėje grandyje. Norėdamas pats riboti kainas, įstatymų leidėjas turėtų reguliuoti rinką gerokai plačiau, t.y. visą grandinę nuo gamintojo iki mažmenininko. Tačiau to padaryti neįmanoma, tad prekybininkams beliktų pasitelkti fantaziją. Stambieji prekybos tinklai prisitaikytų daug lengviau, kadangi jie turi daugiau įtakos savo tiekėjams. Ženklaus poveikio dėl galutinėje grandyje apribotos kainos pirkėjas nepajustų.

Dėl šių pataisų labiausiai nukentėtų smulkesnės prekybos įmonės, nes suvaržymai dėl antkainių pirmiausia paveiktų jų pelną ir galimybes išsilaikyti rinkoje. Smulkiesiems prekybininkams, ypač prekiaujantiems riboto asortimento maisto prekėmis, konkuruoti būtų sunkiau, nes jie negalėtų prarastų pajamų kompensuoti iš kitų prekių grupių, kurioms antkainiai neribojami. Tad pataisos gali ne padėti išgyventi smulkiesiems prekybininkams, o priešingai – juos žlugdyti.

Jeigu antkainis maisto produktams būtų nustatytas ne didesnis kaip 20%, realu, kad visų prekių antkainiai suvienodėtų, t.y. taptų maksimalūs. Tokiu atveju pagrindiniai maisto produktai ne pigtų, bet priešingai – pabrangtų (kadangi šių produktų atvežimo ir pardavimo sąnaudos jau negalėtų būti dengiamos su didesniu antkainiu parduodant kitas prekes). Pagrindiniai maisto produktai – duonos, pieno, mėsos gaminiai – yra kasdienio vartojimo prekės ir būtent šioms prekėms prekybos tinklai taiko mažiausius antkainius, tačiau tikėtis nors laikino šių prekių pabrangimo įvedus apribojimus antkainiams yra visai įmanoma.

Apskritai labai tikėtina, kad pabrangtų tos prekės, kurioms anksčiau buvo taikytas mažesnis antkainis. Nors prekybos tinklų apyvartoje vyrauja maisto prekių pardavimai, kurie juose viršija 80% apyvartos, maisto produktų išskyrimas reguliuojant antkainius sukeltų papildomų problemų. Pradėjus reguliuoti maisto prekių antkainius, didieji prekybos tinklai tikriausiai mėgintų kelti kainas kitoms (ne maisto) prekių grupėms, kad būtų išsaugotas buvęs pajamų lygis, tad tų prekių grupių vartotojai nukentėtų.

Įvertinus esamą konkurenciją tarp prekybos tinklų, realiausia antkainių ribojimo pasekmė būtų iš tiesų šiek tiek sumažėjusios kainos. Tačiau, jei kitose šalyse kainos būtų pastebimai didesnės, prekybininkams daug labiau apsimokėtų prekes eksportuoti. Neturint galimybių didinti prekių kainų, prekės dingsta iš rinkos. Nors maisto produktai yra pirmo būtinumo prekės ir visiškai pradingti negali, tačiau įmanoma išprovokuoti didesnius eksporto srautus.

Galiausiai, kaip jau minėta anksčiau, dėl antkainių reguliavimo rinkoje būtų prarandama prekių kainos ir prekybos tinklo gaunamo pelno teikiama informacija kitiems rinkos dalyviams. Tai mažintų prekių konkurenciją (sumažėtų alternatyvių pigesnių prekių pasiūla) bei neleistų į rinką įžengti kitiems (užsienio) prekybos tinklams (potencialūs nauji rinkos dalyviai į mažmeninės prekybos šaką eitų tik matydami didelį šios šakos pelningumą). Dėl sumažėjusios konkurencijos nukentėtų vartotojai.

Išvada. Tai, kad kai kam prekių kainos prekybos centruose atrodo per didelės, nėra prekybos tinklų kaltė: kainą lemia paklausa ir pasiūla bei pasaulinės rinkos. Tai, kad kai kam prekių antkainiai prekybos centruose atrodo per dideli, yra pačių vartotojų kaltė: tai jie prekybos tinklams suteikė rinkos galią, įgalinančią prekybos tinklus spausti tiekėjus ir įsigyti prekių mažomis sąnaudomis. Tai, kad prekių antkainiai prekybos centruose nemažėja, yra per mažos konkurencijos padarinys: prekybos tinklų antkainius ir pelnus sumažintų nauji rinkos dalyviai, kurie į rinką gali įeiti tik žinodami tikrą rinkos informaciją.

Bet koks valdžios mėginimas reguliuoti kainas tik padarytų žalos vartotojams, t.y. rezultatas būtų priešingas pradiniams valdžios užmojams: pažaboti „pirkėjus apiplėšinėjančius“ prekybos tinklus ir taip padėti mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms. Na, o kol valdžia nepriėmė jokio „kainų mažinimo įstatymo“, pirkėjai prekybos centruose gali ir toliau mėgautis mažesnėmis kainomis nei kitose parduotuvėse.

::

Kitoje dalyje – trečias paverkšlenimas: „Prekybos tinklai engia tiekėjus, vienašališkai nustatydami tiekimo sąlygas“.

<<< 1 dalis :: <<< 2 dalis :: <<< 3 dalis :: > 4 dalis < :: 5 dalis >>> :: 6 dalis >>> :: 7 dalis >>>