<<< 1 dalis :: <<< 2 dalis :: > 3 dalis < :: 4 dalis >>> :: 5 dalis >>> :: 6 dalis >>> :: 7 dalis >>>
::
Tęsiu pirmąjį paverkšlenimą „Prekybos tinklai turi per didelę rinkos galią ir iš rinkos išstumia mažus prekybininkus“.
:: Ne kiekviena negerovė yra blogybė
Didžiųjų prekybos tinklų apyvarta auga, o smulkiųjų įmonių – mažėja; prekybos centrų plėtra stumia iš rinkos mažuosius, užkirsdama kelią smulkiems verslininkams realizuoti savo produkciją ir mažindama verslumą; iš verslo žemėlapio nyksta vis daugiau nedidelių parduotuvių – dėl daug ko verkia smulkieji bei jų užtarėjai, ir iš esmės jie yra teisūs. Tačiau neatsižvelgiama į tai, kad esamą situaciją sukūrė vartotojai, ir esamų negerovių jie nelaiko blogybėmis.
Pirma negerovė. Mažmeninei prekybai koncentruojantis didžiuosiuose prekybos tinkluose ir rinkoje mažėjant smulkių ir vidutinių įmonių skaičiui, mažėja įplaukos į valstybės biudžetą bei didėja nedarbas. Teiginys teisingas: išskaidžius visus prekybos centrus į mažas nepriklausomas parduotuvėles, iš tikrųjų būtų surinkta daugiau mokesčių (rinkoje veiktų žymiai daugiau atskirų ūkio subjektų) ir būtų sukurta žymiai daugiau darbo vietų. Tačiau šioje vietoje reikia nagrinėti efektyvumą, tenkantį visai visuomenei.
Pirma, prekybos tinklai dėl masto ekonomijos ir centralizuotų verslo procesų sugebėjo ženkliai sumažinti daugelio prekių kainas. Rinkoje esant vien mažoms individualioms parduotuvėms, kainos neabejotinai pakiltų: smulkieji prekybininkai didesnėmis prekių kainomis siektų padengti veiklos sąnaudas, išaugusias dėl masto ekonomijos nebuvimo. Ypač neefektyviai šioje vietoje būtų panaudojamos išlaidos darbo užmokesčiui: tiek mažos parduotuvės pardavėjo, tiek prekybos centro kasininko atlyginimas maždaug vienodas, tačiau prekybos centro kasininkas kasdien „per rankas perleidžia“ daug kartų didesnę apyvartą.
Antra, prekybos tinklai suteikė vartotojams galimybę apsipirkti patogiai, greitai ir viską gauti vienoje vietoje. Rinkoje esant vien mažoms individualioms parduotuvėms, vartotojai sugaištų labai daug laiko, kol įsigytų visų būtinų prekių. Laiko ekonominę vertę galima vertinti tiek tiesiogiai (pavyzdžiui, užuot praleidęs vieną papildomą valandą apsipirkdamas, žmogus gali tą laiką skirti savo tiesioginiam darbui ir gauti valandinį atlygį), tiek netiesiogiai (pavyzdžiui, per didėjantį laisvalaikį). Žmonės, turintys užtektinai pinigų būtiniausioms reikmėms, ypač brangina laisvalaikį ir nenori jo trumpinti lakstydami nuo vienos parduotuvės prie kitos.
Išvada ta, kad valdžios sukurti apribojimai prekybos tinklams sumažintų bendrą rinkos efektyvumą ir pakenktų visuomenei: daugiau darbo vietų ir didesnės gyventojų pajamos netektų prasmės dėl išaugusių kainų, vartotojams išleidžiant didesnę proporciją savo pajamų kasdienėms prekėms, o apsipirkimo procesas taptų laikui imliu darbu.
Antra negerovė. Smulkių įmonių skaičiaus mažėjimas prekybos sektoriuje tiesiogiai susijęs ir su bankrotais gamybos srityje: bankrutuojantys prekybininkai paskui save traukia ir tuos gamintojus, kurie tiekdavo savo produkciją mažoms parduotuvėms ir kurie nepajėgia savo produkcijos įsiūlyti didiesiems prekybos tinklams. Čia viskas logiška: bankrutuoja tie, kurių prekių ir paslaugų vartotojai nevertina. (Apie smulkiųjų prekybininkų ir gamintojų galimybes išlikti rinkoje – toliau šioje dalyje; apie smulkiųjų gamintojų galimybes prasibrauti į prekybos tinklus – penktoje straipsnio dalyje.)
Trečia negerovė. Šalyje mažėja verslumas: dėl nesėkmingos konkurencijos su prekybos tinklais iš rinkos traukiasi smulkieji prekybininkai, o potencialūs verslininkai neskuba steigti naujų įmonių, nes bijo pralaimėsią konkurencinę kovą su prekybos tinklais. Geriausias sprendimas yra toks: smulkusis prekybininkas turi pardavinėti tokias prekes, kurių neparduoda prekybos centras (t.y. specializuotis siauroje srityje).
Ketvirta negerovė. Prekybos tinklams stambėjant ir užimant vis didesnę rinkos dalį, mažėja bendra produktų įvairovė. Nors viename prekybos centre siūlomas žymiai platesnis pasirinkimas tos pačios rūšies prekių nei vienoje mažoje individualioje parduotuvėje, tačiau visi kartu smulkieji prekybininkai gali pasiūlyti didesnę tos pačios rūšies prekių įvairovę. Vartotojams tai nerūpi: kam reikia prekių įvairovės, tas perka specializuotoje parduotuvėje, o eilinio pirkėjo poreikius tenkina ir prekybos centrų asortimentas.
Bendra išvada: nors visos aukščiau išvardintos negerovės yra pagrįstos ir iš tikrųjų kelia arba ekonominę, arba socialinę žalą, tikrieji šios situacijos kaltininkai yra vartotojai. Vartotojai supranta, kad apsipirkinėti prekybos centruose, o ne mažesnėse parduotuvėse, jiems yra naudingiau tiek finansine, tiek laiko prasme, taip pat vartotojai perka tik tas prekes ir paslaugas, kurias vertina labiau, ir jiems nusispjaut, kad kažkas kažkur bankrutuoja. Nieko asmeniško, tai tik rinkos ekonomika.
:: Įstatymo pakeitimas – kad didiesiems būtų blogiau
Kovojantieji su didžiaisiais prekybos tinklais visai neseniai pasiekė simbolinę pergalę: Seime buvo prastumtas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas, įsigaliosiantis nuo 2010 m. sausio 1 d.
Šia pataisa užsiimantiems mažmenine prekyba nustatomi mažesni nei kitiems verslams dominuojančios padėties rinkoje dalies dydžiai. Nuo šiol mažmeninės prekybos įmonė bus laikoma užimančia dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jos rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 30 proc., o kelioms įmonėms kartu galios 55 proc. riba. Kitoms verslo rūšims išlieka atitinkamai 40 proc. ir 70 proc. rinkos dalys.
Įstatyme apibrėžiama, kad „dominuojanti padėtis – vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. <…> Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad mažmenine prekyba besiverčiantis ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 30 procentų.“
Taigi nuo šiol prekybos tinklai, užimantys bent 30 proc. rinkos turės įrodinėti, kad neturi dominuojančios padėties, nes „tiesiogiai susiduria su konkurencija“ arba „negali daryti vienpusės lemiamos įtakos atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją“. Šiuo metu tik vienintelio prekybos tinklo – „Maxima“ – rinkos dalis viršija 30 proc., taigi įstatymo pataisa bus svarbi tik vienam rinkos dalyviui.
Konkurencijos įstatymo pakeitimo bėda yra ta, kad jis nepagrįstai išskiria tik vieną verslo rūšį – mažmeninę prekybą. Abejotina, ar mažmeninė prekyba kuo nors iš esmės skiriasi nuo kitų ekonominės veiklos rūšių, kad jai būtų sukurtas atskiras reguliavimas. Faktiškai tai reiškia, kad Konkurencijos įstatymo pakeitimas orientuotas ne į rinką, o į kelias veikiančias įmones, t.y. didieji prekybos tinklai valdžiai nepatinka vien dėl to, kad jie turi didelę rinkos galią (kaip išsiaiškinom anksčiau, rinkos galia yra įmonės efektyvios veiklos rezultatas). Politikos pergalė prieš ekonomiką, ne kitaip.
:: Įstatymo pakeitimas – didelis pššš
Įdomiausias dalykas su Konkurencijos įstatymo pakeitimu yra tai, kad šis pakeitimas iš esmės nieko nepakeis. 30 ir daugiau procentų rinkos užimantis prekybos tinklas automatiškai nebus laikomas dominuojančiu. Praktinė šių įstatymo pakeitimų reikšmė yra susijusi su įrodinėjimo naštos perkėlimu ūkio subjektams: atitinkamą rinkos dalį turinti įmonė galės būti pripažįstama dominuojančia tik tuo atveju, jeigu nepateiks įrodymų, paneigiančių dominavimo prezumpciją.
Iš esmės dominavimas reiškia tokią padėtį rinkoje, kai įmonė gali elgtis nepriklausomai nuo savo konkurentų, pirkėjų ir tiekėjų. Nors didieji prekybos tinklai turi galimybių spausti daugelį tiekėjų, o pavieniai pirkėjai taip pat negali jų paveikti, nė vienas iš prekybos tinklų neturi tokios rinkos galios, kad galėtų elgtis nepriklausomai nuo konkurentų.
Esant naujajai tvarkai „ant popieriaus“ dominuojanti „Maxima“ nebent negaus leidimo vykdyti koncentraciją – įsigyti kitą prekybos įmonę, pirkti ar nuomoti prekybos patalpas. Tačiau statyti naujas parduotuves tinklas galės, nes norint pastatyti naują parduotuvę Konkurencijos tarybos leidimo nereikia. Naujos parduotuvės steigimo klausimai sprendžiami ne nacionaliniu, bet vietiniu – savivaldybių – lygiu. Taigi net tapusi dominuojanti Lietuvos mastu, „Maxima“ galės be vargo kurtis miestuose, kuriuose užima mažesnę rinkos dalį.
:: Smulkiųjų prekybininkų ateitis – ne kovoti, bet prisitaikyti
Siekdami išlikti rinkoje, smulkieji privalo orientuotis į savo vidines stiprybes, užuot reikalavę, kad valdžia priimtų eilinį neveiksmingą ar vartotojams žalingą įstatymą, kuriuo siekiama riboti prekybos tinklų veiklą. Smulkieji turi nemažai pranašumų ir galimybių klestėti, net ir rinkoje dominuojant prekybos gigantams. Smulkios ir vidutinės įmonės turėtų arba specializuotis ir ieškoti savo nišos rinkoje, arba bandyti koncentruotis.
Mažesnės įmonės visose srityse turi kitų konkurencinių pranašumų nei didžiosios. Jų pagrindinis koziris – galimybė būti „arčiau vartotojo“: teikti labiau specializuotas prekes, lanksčiau reaguoti į paklausos pokyčius bei specifiką, teikti papildomas individualizuotas paslaugas. Tai, kad stambieji prekybos centrai Lietuvoje kol kas daro tai geriau už smulkiuosius prekybininkus, yra tik pirmųjų nuopelnas ir antrųjų neišnaudotos galimybės.
Smulkieji prekybininkai turi patys rasti unikalią nišą rinkoje, pvz., prekiauti gaminiais, kurių nėra didžiųjų prekybos tinklų lentynose arba kurie didiesiems neįdomūs arba nepatrauklūs. Taip pat būtina specializuotis ir suteikti vartotojams daugiau galimybių rinktis iš tos pačios rūšies prekių. Mažieji priversti ieškoti išskirtinumo ir atrasti savo pirkėjus, nesivaikant tų vartotojų, kuriems reikia tik žemesnių kainų bei galimybės patogiai apsipirkti vienoje vietoje.
Paradoksas, bet siauros specializacijos smulkiems verslams prekybos centrai gali užtikrinti išgyvenimą. Specializuotam smulkiam prekybininkui labai apsimoka įsikurti ten, kur didelis pirkėjų srautas, pavyzdžiui, arba nuomotis prekybos vietą pačiame prekybos centre, arba savo parduotuvę įkurti šalia didelio prekybos centro, kad į prekybos centrą ateinantys pirkėjai kartu galėtų aplankyti ir kitas parduotuves, savo automobilius palikę prekybos centro stovėjimo aikštelėje.
Faktai rodo, kad gamintojų turimose firminėse parduotuvėse pirkėjų eilės ilgėja. Firminės parduotuvės turi savo lojalių pirkėjų: net kai suklestėjo didieji prekybos tinklai, pirkėjų nesumažėjo ir gamintojų parduotuvėse.
Žmogaus, kuris prisiperka maisto kelioms savaitėms, firminės parduotuvės netenkina. Firminės parduotuvės skirtos norintiesiems užsukti kasdien, tiems, kurie prekes renkasi iš savo pamėgtos produkcijos asortimento. Gamintojai savo prekybos vietose pirkėjams dažnai siūlo ir daug tokių gaminių, kurių kitose parduotuvėse nėra galimybės įsigyti. Daugiau pirkėjų sulaukia tos firminių parduotuvių vietos, kur po vienu stogu yra parduodama kelių skirtingų gamintojų produkcija.
Išgyventi turi šansą ir prekiaujantieji atokiau nuo didmiesčių ir rajonų centrų – ten, kur prekybos tinklai neateis. Išlikti turėtų maisto prekių parduotuvės kaimuose, priemiesčiuose, judriose vietose, kur dėl mažos rinkos ar vietos stygiaus neįsikurs stambus prekybos centras.
Kiti smulkieji bus priversti jungtis ir stambėti. Smulkiųjų prekybininkų koncentracija – jungimasis į stambesnius darinius, kurie galėtų sumažinti didžiųjų prekybos tinklų rinkos jėgą. Toks pavyzdys mažmeninės prekybos rinkoje – „Aibės“ tinklas, jungiantis daugiausia rajonų ir miestelių smulkiuosius prekybininkus.
„Aibė“ yra didžiausia pagal parduotuvių skaičių mažmeninės prekybos grupė Baltijos šalyse. „Aibės“ įmonių grupė jungia apie 900 parduotuvių: Lietuvoje – apie 490 parduotuvių, o Latvijoje – per 400. Jas valdo nepriklausomi prekybininkai, savo veiklą vystantys tiek didžiuosiuose miestuose bei regionų centruose, tiek ir mažesniuose miesteliuose, kaimo vietovėse. Nors šis tinklas yra nepriklausomų prekybininkų aljansas, „Aibė“ turi savo didmeninės prekybos ir logistikos centrą, užtikrinantį centralizuotą prekių užsakymą, sandėliavimą ir tiekimą grupės parduotuvėms.
:: Prekybos tinklai irgi reaguoja į krizę
Prekybos tinklai taip pat nėra visagaliai – jie taip pat reaguoja tiek į rinkos pokyčius, tiek į rinkoje tvyrančią krizę. Pavyzdžiui, šių metų sausį „Maxima“ sumažino visą parą dirbančių prekybos centrų skaičių (šiuo metu visą parą veikia tik vienas prekybos centras šalyje, nors metų pradžioje tokių buvo net keturi), taip pat trumpinamas ir kitų prekybos centrų darbo laikas. Priežastis – sumažėjo klientų.
Didieji prekybos tinklai šiemet uždarė arba dar uždarys mažiausiai 27 parduotuves. „Apyvarta krinta, pirkėjų srautai mažėja, o mus, kaip ir daugelį, slegia finansiniai įsipareigojimai kreditoriams, tiekėjams, darbuotojams. Gyvename ne pačius geriausius laikus, todėl imamės visų įmanomų būdų efektyvinti veiklą“, – „Maxima LT“ generalinio direktoriaus lūpomis kalba visi prekybos tinklai.
Jeigu priversti užsidaryti prekybos centrą įmanoma vien mažiau ten perkant, tai kodėl prekybos tinklai laikomi tokiais baisiais monstrais?
::
Kitoje dalyje – antrasis paverkšlenimas: „Prekybos tinklai užsideda didžiulius antkainius ir gauna milžiniškus pelnus“.
<<< 1 dalis :: <<< 2 dalis :: > 3 dalis < :: 4 dalis >>> :: 5 dalis >>> :: 6 dalis >>> :: 7 dalis >>>