Mirties kultas Lietuvoje: kryžiai pakelėse

Nuotraukoje – kapas Adutiškio kapinėse (Švenčionių raj.)

Sveiki, gyvieji. Vėlinių proga nusprendžiau parašyti apie mirusiųjų atminimą. Nuotrauka viršuje neatitinka šio straipsnio temos: ne apie kapines aš šiandien, bet apie žuvusiųjų atminimą pakelėse.

Lietuvoje pilnos pakelės gėlių krepšelių, kryžių ar net paminklų, o pastarosiomis dienomis šie memorialai skęsta žvakių šviesoje lyg tikros kapinės. Kodėl norima įamžinti žmogaus žūties vietą? Manoma, jog būtent mirties vietoje žmogaus siela palieka kūną, žūties vieta tapatinama su riba, ties kuria artimasis paliko šį pasaulį. Todėl daugelį (bet ne visus) artimojo žūties vieta natūraliai traukia, žmonės intuityviai žūties vietą sieja su kapu. Žūties vieta dažnai net ir prižiūrima kaip tikras kapas: padedama naujų gėlių, bent kartą per metus uždegamos žvakutės.

Tačiau žūties vietų įamžinimas susijęs su keliomis negerovėmis.

Pirma negerovė: pagarba neaišku kam. Mirusieji turėtų būti pagerbiami tik laidojimo vietose – kapinėse. Kapas yra mirusiojo pakišimo po velėna vieta (politiškai korektiškas terminas – amžinojo poilsio vieta), vieta, kurioje paliekamas žmogaus fizinis pavidalas – kūnas, vieta, kurioje paskutinįsyk atsisveikinama su mirusiuoju.

Žūties vieta gerbiama neva dėl to, kad ten žmogaus siela palieka kūną. Bet jeigu tikite religiniais paistalais, turėtumėte žinoti, kad siela yra nemirtinga – miršta tik kūnas, siela lieka gyva amžiams. Tad koks skirtumas, kurioje vietoje siela atsiskyrė nuo kūno, svarbu tai, kurioje vietoje yra palaidojamas pats kūnas. Žmogaus kūną juk dažnai pažįstame geriau nei jo sielą…

Antra negerovė: nelogiškas žūties sureikšminimas. Jeigu jau įamžinamos vietos, kuriose siela atsiskiria nuo kūno, reikia tai daryti nuosekliai. Kodėl kryžiai ir paminklai nestatomi ant lovų, jei žmogus mirė gulėdamas lovoje savo namuose? (Ar statomi, tik aš nežinau tokios tradicijos?) Kodėl nestatomi gėlių krepšeliai ir nedegamos žvakutės ligoninėse, ypač – reanimacijos palatose? Kodėl juodais kaspinėliais nepuošiami greitosios medicinos pagalbos automobiliai? Šiose vietose miršta daug daugiau žmonių nei kelyje ar pakelėje.

Na gerai, tarkim, aukščiau paminėti atvejai yra arba natūralios, arba tikėtinos/planuotos, arba lėtos mirties, o žūtis autoavarijoje yra staigi ir netikėta. Tačiau žūti galima ir savo namuose, pavyzdžiui, užvirtus spintai ar nuskendus vonioje, bet nemanau, kad tokiu atveju konkreti buto/kambario vieta iškart tampa memorialu žuvusiajam.

Ir apskritai žūties sureikšminimas kitos formos mirties atžvilgiu yra nelogiškas: juk rezultatas tai toks pat. Arba įamžinam visas sielos atsiskyrimo nuo kūno vietas, arba nė vienos.

Trečia negerovė: pavojus eismo saugumui. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad kryžiai, gėlės ir žvakės pakelėse priverčia vairuotojus susimąstyti, kas jų laukia, jei vairuos nesaugiai, ir taip pasitarnauja eismo saugumui. Tačiau tokie pašaliniai objektai pakelėse blaško vairuotojų dėmesį ir bet kada gali tapti naujos avarijos priežastimi. Pagrindiniuose šalies keliuose vairuotojai ir taip yra „gąsdinami“ oficialiai: pavojingiausiuose kelių ruožuose stovi ryškūs stendai, kuriuose reguliariai atnaujinamos žinios apie tame kelyje žuvusių ir sužalotų žmonių skaičių.

Dar didesnį pavojų nei gėlytės ir žvakutės kelia žuvusiųjų atminimui pakelėse pastatyti paminkliniai akmenys: nuo kelio nulėkus automobiliui ir atsitrenkus į tokį akmenį pasekmės gali būti skaudžios.

Ketvirta negerovė: tai nelegalu. Kryžiai ir paminklai pakelėse ne tik kenkia eismo saugumui – tai paprasčiausiai yra nelegaliai pastatyti objektai. Šiuo metu valstybei priklausančioje kelio juostoje, kurios plotis siekia 18-39 metrus, negali būti jokių statinių ar konstrukcijų. Tai numato Lietuvos Respublikos kelių įstatymas. Įstatyme teigiama, kad „už kelių priežiūrą atsakingi asmenys turi teisę <…> įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka šalinti savavališkai pastatytus objektus <…> kelyje, virš kelio, kelio juostoje ar kelio apsaugos zonoje – objekto savininko ar objektą įrengusių asmenų lėšomis, neatlyginant nuostolių, jeigu po rašytinio įspėjimo per mėnesį to jie nepadaro patys.“

Kol kas nepanašu, kad kelininkai būtų labai suinteresuoti kryžių laužymu ir paminklų vartymu – tokie objektai pakelėse vis dar stovi, nors vasarą jie trukdo pjauti žolę, o žiemą – valyti sniegą. Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys kiek atlaidžiau žiūri į gėlių puokštes ir degančias žvakes, tačiau ir šie gedulo ženklai kelininkams prideda papildomo darbo: reikia surankioti nudžiūvusias gėles, sudegusių žvakių indelius.

Iškrypimo mastai. Dabar jau nieko nenustebinsi artimojo žūties vietoje pastatęs granitinį paminklą, tačiau visas fantazijas pranoksta paminklinis akmuo Širvintų rajone. Vienas durnius į savo bičiulio („prieštaringai vertinamo verslininko“) žūties vietą atrideno akmenuką: 1,8 metro aukščio ir beveik 20 tonų svorio. Akmuo į numatytą vietą buvo gabenamas 15 kilometrų, atgabenti ir pastatyti akmenį prireikė sunkiasvorės technikos ir dviejų kranų. Prie akmens pritvirtinta memorialinė lenta su labai „prasmingu“ tekstu, šalia pasodinti du ąžuoliukai, taip pat yra pasamdyti architektai, kurie prie akmens įrengs dar ir nedidelį skverelį. Beje, akmenį jau pašventino ir vietinis klebonas. Internautų žargonu, „žuvusiojo atminimo įamžinimas FAIL“.

Išvados. Žūties vietų įamžinimas yra nesąmonė. Pagerbti mirusiuosius reikia tam skirtoje vietoje – kapinėse. Paminklai, kryžiai, gėlės ir žvakės pakelėse verčia vairuotojus važinėti tarsi po kapines, o toks nuolatinis mirties priminimas psichologiškai slegia. O jeigu jau turite nenumaldomą poreikį pagerbti autoavarijoje žuvusį artimąjį, tai galite padaryti tam skirtoje vietoje: 2003 m. aukščiausioje automagistralės Kaunas–Klaipėda vietoje Šilalės rajone pastatytas paminklinis aukuras visoms avarijų aukoms atminti – ten ir dekit žvakes.