Kaskart pradėjus kalbėti apie aukštojo mokslo (ir apskritai švietimo sistemos) bei sveikatos apsaugos sistemos reformas, užverda diskusijos dėl to, kokios paslaugos turėtų tapti mokamos ir kas už jas turėtų mokėti.
Ne paslaptis, kad didelė visuomenės dalis norėtų, jog visos viešosios paslaugos būtų nemokamos. Ne paslaptis ir tai, kad visi žinome, jog nemokamų dalykų nebūna, o visos viešosios paslaugos yra finansuojamos mokesčių mokėtojų pinigais.
Tai, kad ne visi supranta valstybės finansų sistemą, biudžeto surinkimo ir perskirstymo schemas, yra tik viena problemos pusė. Be ekonominio aspekto, svarbus ir lingvistinis (semantinis): pati sąvoka „nemokamas“ ne tik iškraipo ekonomikos dėsnius, bet ir neskatina žmonių mąstyti ir suvokti reiškinių esmės. Nežymiai pakoregavus „mokamo“ ir „nemokamo“ sąvokas, galima pasiekti geresnį rezultatą.
Teoriniai dalykai
Sąvoką „mokamas“ keičiam į „mokamas tiesiogiai“. Tiesioginis mokėjimas yra tada, kai pinigai išleidžiami konkrečiai prekei ar paslaugai, paprastai tarp pinigų mokėjimo ir prekės/paslaugos gavimo esant neilgam laiko tarpui. Pavyzdžiui, parduotuvėje pakelį pieno jūs gaunate iškart, kai tik už jį susimokate, o apmokėdami sąskaitas už šildymą, mokate už per praėjusį mėnesį sunaudotą konkretų šilumos kiekį.
Sąvoką „nemokamas“ keičiam į „mokamas netiesiogiai“. Netiesioginis mokėjimas yra tada, kai pinigai iš pradžių yra surenkami į vieną bendrą sąskaitą (biudžetą), o po to paskirstomi atitinkamoms paslaugoms finansuoti. Bendri biudžetai geriausiu atveju būna skirti plačiai paslaugų grupei (pvz., Privalomojo sveikatos draudimo fondas), o ne konkrečiai paslaugai (pvz., nėra Inkstų echoskopijos fondo), taip pat iš visų mokesčių mokėtojų surinkti pinigai yra laikomi vienoje bendroje sąskaitoje (t.y. nėra individualių kaupiamųjų sąskaitų), ir paprastai tarp pinigų mokėjimo ir paslaugos gavimo praeina ilgas laiko tarpas (visą savo darbingą gyvenimą mokate mokesčius iš atlyginimo, o išėjus į pensiją iki pat mirties valstybė jums finansuoja profesinių ligų gydymą).
„Netiesioginio mokėjimo“ sąvoką dar pailiustruokime pavyzdžiu su aukštuoju mokslu. Tarkime mokydamasis universitete studentas aukštojo mokslo paslaugas gauna „nemokamai“, t.y. už studijas jam mokėti (tiesiogiai) nereikia. Tačiau visą savo gyvenimą už aukštąjį mokslą šis asmuo moka netiesiogiai. Būdamas vaikas ir paauglys jis „mokėjo“, negaudamas dalies prekių ir paslaugų, t.y. jo tėvai savo mokesčiais prisidėjo prie to, kad aukštajame moksle būtų „nemokamos“ vietos; jeigu šių mokesčių nebūtų buvę, tėvai, gaudami į rankas didesnius atlyginimus, būtų galėję labiau palepinti savo vaiką. Pats pradėjęs dirbti, dabartinis studentas savo mokesčiais išlaikys „nemokamas“ vietas universitetuose, užuot gavęs į rankas didesnį atlyginimą ir jį tiesiogiai leisdamas pagal savo poreikius. Vertinant visuomenės mastu, bet kuriuo laikotarpiu visų žmonių bendras finansinis praradimas, esant netiesioginio mokėjimo sistemai, yra lygus studentų mokamų studijų įmokų bendrai sumai, esant tiesioginio mokėjimo sistemai.
Pastaba. Netiesioginio mokėjimo sistemoje valstybės vykdomas biudžeto lėšų perskirstymas yra pridėtinės vertės nekuriantis procesas, tačiau mokesčių mokėtojams jis vis tiek kainuoja. Jeigu studentai už studijas mokėtų tik tiesiogiai, visų universitetų gaunama bendra pinigų suma būtų didesnė nei tuo atveju, kai tokio paties dydžio suma būtų surinkta mokesčių pavidalu ir perskirstyta universitetams, nes dalis surinktos sumos atitektų valstybininkų – pinigų skirstytojų – atlyginimams. Tačiau paprastumo dėlei laikykime, kad tiesioginio ir netiesioginio mokėjimų sistemos gali būti transformuojamos viena į kitą be papildomų praradimų.
Pavyzdžiai
Išsiaiškinę, kad „nemokami“ dalykai iš tikrųjų yra mokami, tik netiesiogiai, ir kad netiesioginį mokėjimą galima paversti į tiesioginį, ir atvirkščiai, panagrinėkime šių sąvokų semantinius ir neurolingvistinius aspektus.
Pavyzdžiui, turime tokią žmogaus nuomonę:
Aš nenoriu už sveikatos priežiūros paslaugas mokėti, noriu jas gauti nemokamai.
Net jeigu suvokiame, kad faktiškai žmogus vienokia ar kitokia forma už paslaugas moka, šis sakinys mums skamba visiškai logiškai. Bet kuris racionaliai mąstantis žmogus žino, kad gauti konkrečią prekę ar paslaugą už dyką jam yra naudingiau nei už ją mokėti.
Dažnai girdėdami tokias ir panašias frazes, mes pradedame ignoruoti žodžio „nemokamai“ absurdiškumą. Logiški ir, kalbėtojo atžvilgiu, racionalūs pasisakymai užmigdo klausytojų minties aštrumą, ir, net suvokdami ekonomikos dėsnius, tokius pasisakymus jie priima kaip normalius, nereikalaujančius papildomų paaiškinimų.
Visiškai kitokį atspalvį ankstesnė citata įgauna, kai sąvokas „mokamas“ ir „nemokamas“ pakeičiame tapačiomis sąvokomis, atitinkamai „mokamas tiesiogiai“ ir „mokamas netiesiogiai“. Dabar turime tokią žmogaus nuomonę:
Aš nenoriu už sveikatos priežiūros paslaugas mokėti tiesiogiai, noriu už jas mokėti netiesiogiai.
Dabar visas išsakytos minties svoris perkeliamas mokėjimo formai. Ankstesniu atveju dar lyg ir buvo galimybė rinktis „nemokamą“ alternatyvą, bet šiuo atveju aiškiai pripažįstama ekonominė tiesa, kad paslaugos yra mokamos, ir kalbėtojas tiesiog išreiškia preferenciją vienai mokėjimo formai.
Tačiau ši pakoreguota citata turi ir visiškai kitokį poveikį klausytojui. Šiuo atveju norisi išsakytą mintį kvestionuoti, t.y. suabejoti jos racionalumu, nes netiesioginio mokėjimo pranašumas prieš tiesioginį mokėjimą jau nebėra toks savaime suprantamas, kaip kad renkantis tarp „mokamo“ ir „nemokamo“.
Tai, kuris mokėjimo būdas ekonomiškai geresnis, yra atskiras klausimas (klasikinis ginčas tarp socialistų ir liberalų), ir šia tema daugiau nesiplėsiu. Ką norėjau įrodyti: šiek tiek patikslinus vartojamas sąvokas, atskleidžiama jų tikroji esmė, kuri savo ruožtu verčia giliau analizuoti iškeltas problemas, užuot iškart pasirinkus „racionaliau skambančią“ alternatyvą.
Įstatymai ir viešoji erdvė
Dar viena bėda yra ta, kad apie nemokamus dalykus kalbantys žmonės neprivalo jaustis klystantys, mat taip kalbėti jiems leidžia svarbiausias šalies įstatymas – Lietuvos Respublikos Konstitucija. Konstitucijoje žodis „nemokamai“ pavartotas tris kartus:
41 straipsnis
<…> Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. <…> Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.
53 straipsnis
Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. <…>
Tiesa, Konstitucijoje užuominomis įvardijami ir šaltiniai, iš kur randasi „nemokamos“ gėrybės:
127 straipsnis
<…> Valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų. Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.
Net pagrindiniame valstybės įstatyme vartojamas nelogiškas terminas „nemokamas“ atitolina žmones nuo ekonominės realybės ir iškreipia jų lūkesčius. Eilinis žmogelis yra įpratęs aukštąjį išsilavinimą ir sveikatos apsaugą gauti „nemokamai“ ir reikalauti aukštos šių paslaugų kokybės, tačiau tuo pat metu priešinasi valdžios sprendimams didinti mokesčius. Eilinio žmogelio mažoje galvelėje „mokesčiai“ ir „nemokamos paslaugos“ yra nesusiję dalykai.
Padėtį gali pakeisti korektiškų sąvokų vartojimas. Įstatymuose ir viešojoje erdvėje visose srityse, kurios susijusios su valstybės finansais ir viešosiomis paslaugomis, sąvoka „nemokamas“ turi būti uždrausta ir pakeista tapačia, bet ekonomiškai teisinga sąvoka „mokamas netiesiogiai“.
Kai kam gali atrodyti, kad galima vartoti ir sąvoką „apmokamas biudžeto lėšomis“, tačiau ši sąvoka gali būti klaidingai suvokta, t.y. „aš nemoku, nes tai apmoka biudžetas (kažkokia trečioji šalis)“ – taip pat, kaip kad suvokiama sąvoka „nemokamas“. Žodžių junginys „apmokamas biudžeto lėšomis, surenkamomis mokesčių pavidalu iš mokesčių mokėtojų“ būtų suvokiamas teisingai, tačiau yra per griozdiškas. Savo ruožtu terminas „mokamas netiesiogiai“ yra ekonomiškas (trumpas ir aiškus), neprieštaraujantis ekonomikos dėsniams, o nesupratingiesiems – paveikus kaip šaltas dušas: nėra nemokamų dalykų.
