Rugsėjo 16–22 dienomis Lietuvos miestuose (kaip ir daugelyje Europos miestų) vyko Europos judrioji savaitė. Kaip ir reikėjo tikėtis, mūsų šalyje ir vėl judriausi buvo automobiliai.
Europos judriąją savaitę vainikavo tarptautinė Europos diena „Mieste be savo automobilio“ (rugsėjo 22 d.). Lietuvos miestuose be savo automobilių buvo tik tie, kurie ir taip nevairuoja.
Vilniuje diena be automobilio oficialiai buvo organizuota rugsėjo 19 d., šeštadienį, kai automobilių eismas ir taip yra kelis kartus mažesnis nei darbo dienomis, o dauguma poilsio ištroškusių ir šeštadienį kojų iš namų nekėlusių vilniečių taip ir neturėjo galimybės pajusti šios dienos esmės. Tiesa, Senamiestyje ir Senamiesčio prieigose buvo ribojamas eismas, todėl nemažai automobilių vairuotojų, nedrąsiai apvažiuodavę gatvėse pastatytus „plytos“ ženklus ir pakliūdavę policininkams į glėbį, būdavo informuojami ir apie aukščiau minėtų akcijų tikslus.
O Europos judriosios savaitės bei dienos „Mieste be savo automobilio“ pagrindinis tikslas lengvai nuspėjamas: paskatinti miesto gyventojus nevažiuoti savo automobiliu, pasirinkti mažiau teršiantį viešąjį transportą arba dviračius, keliauti pėsčiomis.
Deja, tapti miesto dviratininku nėra taip paprasta: naujiems dviračių eismo dalyviams tenka susidurti su įvairiais iššūkiais.
Nors pats esu pakankamai patyręs dviratininkas ir nebijau važiuoti gatve kartu su dideliu automobilių srautu, šį straipsnį skiriu tiems, kuriuos šios akcijos kaip tik ir vilioja dažniau palikti automobilį ir kurie artimiausiu metu (ar galbūt jau tik pavasarį) planuoja persėsti ant dviračių. Su kokiomis problemomis šiandien susiduria nepatyrę dviratininkai, besitikintys saugiai važinėti dviračių takais mieste? (Straipsnis yra apie Vilnių, tačiau mano pastebėjimai turėtų galioti ir kitiems miestams.)
Dviračių eismo Vilniuje problemos – ką turėtų žinoti naujai iškeptas dviratininkas
1. Vilniuje nėra dviračių takų tinklo. Dviračių takas prasideda ir baigiasi; jeigu jis kertasi su kitu dviračių taku (kas yra labiau išimtis nei taisyklė), dar nereiškia, kad turime tinklą. Nors Vilniuje galima rasti kelis ilgus dviračių takus, jungiančius skirtingus miesto mikrorajonus, tačiau bendru atveju Vilniuje tėra tik ilgesnės ar trumpesnės dviračių takų atkarpos, ir dviratininkai vis tiek yra priversti bent dalį savo maršruto važiuoti gatvėmis šalia automobilių (pagal KET – taip ir reikia važiuoti) arba šaligatviais šalia pėsčiųjų (pagal KET – taip negalima).
Pavienės dviračių takų atkarpos yra labai logiškas valdininkų sprendimas: atsiradus poreikiui „europėti“, dviračių takai mažiausiomis pinigų ir laiko sąnaudomis buvo tiesiog paišomi ant plačiausių šaligatvių. Buvo platus šaligatvis – litras baltų dažų – ir štai jums dviračių takas (plius susiaurėjęs šaligatvis). Baigėsi platus šaligatvis, baigėsi ir dviračių takas.
Tiesiant naujas arba rekonstruojant esamas gatves, tokiomis pačiomis atkarpomis kuriami ir tikri dviračių takai (asfaltuoti arba iškloti kitokiomis nei šaligatvio plytelės). Jeigu rekonstruojama 200m gatvės, šalia atsiras ir tokio paties ilgio – ir nė metro daugiau – dviračių takas, o toliau – nors skrisk iki kitos atkarpos. Tačiau susumavus atkarpų ilgius gaunamas visai solidus kilometrų skaičius – miesto savivaldybės eismo organizavimo skyrius dedasi sau riebų pliusą ir dalijasi premijas.
Patarimas būsimiems dviratininkams: jeigu sumanysite pradėti į darbą važinėti dviračiu, nes dviračių takas yra tiek prie jūsų namų, tiek prie darbovietės, neapsigaukite – šie takai tikriausiai nėra sujungti.
2. Jūs būsite priversti pažeidinėti Kelių eismo taisykles. Dviračių takų piešimas (politiškai korektiškas terminas – „įrengimas“) pavienėmis atkarpomis ant plačiausių šaligatvių turi labai blogą savybę: jeigu pasibaigus dviračių takui jūs toliau važiuojate šaligatviu, formaliai jūs pažeidžiate KET. Teoriškai tokiu atveju jūs turėtumėte pradėti važiuoti gatve kartu su automobilių srautu.
Problema komplikuojasi, kai šalia gatvėje vyksta priešinis eismas ir jūs turėtumėte persikelti į kitą gatvės pusę (pvz., užvažiavus Narbuto gatve į kalną), arba kai automobilių eismas labai intensyvus ir jums labai nedrąsu ten važiuoti (visgi šį straipsnį skiriu dar nepatyrusiems dviratininkams).
Kitoks atvejis yra Upės gatvėje šalia Baltojo tilto, kur dviračių takai abiejose gatvės pusėse amžinai užstatyti automobilių. Tikriausiai net ne visi vilniečiai žino, kad ten yra tie dviračių takai, nes per automobilius jų paprasčiausiai nesimato. Niekaip nesuprantu, kodėl policija to „nemato“: iš vairuotojų galėtų susirinkti tiek baudų, kad net ir krizės sąlygomis nereikėtų mažinti policininkų etatų.
Kai dviračių takas vis dėlto baigiasi ne vietoje, dviratininkas turėtų objektyviai įvertinti situaciją, ir pasirinkti, kur jam toliau važiuoti: šaligatviu ar gatve. Nepatyrusio dviratininko atveju beveik visada nugali šaligatvis – tiek saugumu, tiek patogumu, nes kai kuriais šaligatviais vaikšto pakankamai mažai žmonių (pvz., aukščiau minėtose dviejose gatvėse).
Patarimas būsimiems dviratininkams: jeigu nusprendėte, kad optimalus variantas jūsų atveju yra važiuoti šaligatviu (o tai ir bus dažniausias jūsų pasirinkimas), atminkite, kad jūs pažeidžiat KET, o šaligatvis yra pėsčiųjų zona ir pirmenybė teikiama pėstiesiems; lenkimas ar prasilenkimas pareikalaus iš jūsų ne tik atsargumo, bet ir mandagumo.
3. Pamirškite miesto dviračius – Vilniuje jums reikia kalnų dviračio. Ir ne todėl, kad Vilnius įsikūręs ant kalvų – įgudus „žaisti“ su pavaromis, beveik nepavargstant galima įvažiuoti į visas įkalnes su bet kokiu daugiau nei vieną pavarą turinčiu dviračiu. O kalnų dviračio plačiomis padangomis ir gerais amortizatoriais jums prireiks dėl duobėtų dviračių takų (ypač jeigu takai nupiešti ant šaligatvių su senomis, išklypusiomis, suskilusiomis, ištrupėjusiomis plytelėmis) ir aukštų šaligatvio bortelių.
Nemažą dalį visų Vilniaus dviračių takų sudarantys ant kelių dešimtmečių senumo šaligatvių nupiešti dviračių takai neužtikrina malonaus važiavimo. Kalnų dviratis su amortizatoriais sugeria daugumą kelyje pasitaikančių nelygumų, o jeigu ir to maža – važiuoti kalnų dviračiu pakėlus savo sėdynę nuo dviračio sėdynės yra patogiau nei važiuojant miesto dviračiu.
Patarimas būsimiems dviratininkams: lai nesuklaidina jūsų „miesto dviračio“ pavadinimas – net ir trumpoms kelionėms Vilniaus dviračių takais rinkitės tik tokį dviratį, kokį rinktumėtės kelionei miško keliukais per išvirtusias medžių šaknis.
4. Pėstieji morališkai nepasirengę dviratininkų egzistavimui (1): dauguma pėsčiųjų vaikšto dviračių takais. Dėsnis: jeigu dviračių takas įrengtas (nupieštas) šalia šaligatvio, 80% pėsčiųjų eina dviračių taku. Priežastis labai suprantama: dviračių takai paprastai įrengiami toliau nuo gatvės, o pėstiesiems paliekama šaligatvio juosta prie pat važiuojamosios kelio dalies. Tačiau mažai kas nori vaikščioti metro atstumu nuo lankstančių automobilių, ir traukiasi kur saugiau ir ramiau, t.y. ant dviračių tako.
Tai nėra pati didžiausia problema dviratininkams: pėsčiuosius galima aplenkti važiuojant šaligatviu. Nors tai yra KET pažeidimas, tačiau pėstieji pirmi pažeidžia taisykles, eidami dviračių taku. (Čia daroma prielaida, kad bendras dviračių tako ir šaligatvio plotis yra pakankamas, norint saugiai laviruoti tarp praeivių.)
Labiau stebina tai, kad net ir esant dideliam dviračių eismui (ypač centre prie Katedros, Pilies gatvėje ar ant Baltojo tilto) pėstieji yra okupavę dviračių takus, nors ir matydami jais vienas paskui kitą važiuojančius dviračius. O dviratininkai, kaip ir priklauso, pirmiausia stengiasi važiuoti jiems skirtais takais, ir tik negalėdami pravažiuoti dėl žmonių gausos renkasi šaligatvį.
Patarimas būsimiems dviratininkams: būkite budrūs važiuodami dviračių taku – didžiausia tikimybė, kad jame sutiksite ne kitą dviratininką, bet pėsčiąjį; ir važiuoti tiesiai nepavyks – nuolatos reikės manevruoti nuo dviračių tako ant šaligatvio ir atgal.
5. Pėstieji morališkai nepasirengę dviratininkų egzistavimui (2): lenkdami pėsčiąjį jį išgąsdinsite. Labai įdomūs socialiniai reiškiniai vyksta, kai siaurame take (pvz., skirtame bendrai pėstiesiems ir dviratininkams) reikia aplenkti pėsčiąjį ar grupelę žmonių. Jeigu važiuodami dviračiu prisivejate ta pačia kryptimi judantį pėsčiąjį, kurį aplenkti nėra daug vietos, laukite bėdos: žmogų išgąsdinsite tiek paskambinę dviračio skambučiu, tiek lenkdami neįspėję. Toliau aprašomi atvejai reti, bet vis dar pasitaikantys.
Tarkime, įspėdami jūs panaudojate dviračio skambutį. Paprastai tai baigiasi vienu iš trijų pėsčiojo kinetiniu atsaku: (a) pėsčiasis krūpteli, šoka į dešinę ir atsigręžia į jus; (b) pėsčiasis krūpteli, šoka į kairę ir atsigręžia į jus; (c) pėsčiasis krūpteli, sustingsta vietoje, atsigręžia į jus ir mąsto, į kurią pusę šokti. Neretai seka verbalinis situacijos įvertinimas iš pėsčiojo pusės: „Oi, kaip išsigandau!“, „Negąsdinkit taip!“ Tenka atsiprašinėti.
Tarkime, nenorėdami gąsdinti žmogaus aplenkiate jį neįspėję. Kadangi, kaip jau minėta, lenkimas vyksta siaurame take (o keleto žmonių grupelės ir plačiame take plačiai neaplenksi), jūs dviračiu pravažiuojate pro pat žmogų, kas kartais pėsčiąjį išgąsdina dar labiau nei dviračio skambutis. Porąkart iš pėsčiųjų pusės mano adresu buvo nevalstybine kalba išreikšta nepagarba mano motinai ir priminta, kad egzistuoja toks dalykas kaip dviračio skambutis. Taip, žinau (žr. ankstesnę pastraipą).
Kokia čia problema? Problema ta, kad net ir eidami dviračių taku pėstieji nesitiki savo kelyje sutikti dviratininkų, kas tikrai stebina, matant, kaip sparčiai mieste daugėja dviračių mylėtojų. Pėstieji turėtų priprasti prie dviratininkų egzistavimo ir į dviračio skambutį nereaguoti kaip į pistoleto šūvį. Ir, žinoma, stengtis nevaikščioti takais, skirtais vien dviračių eismui.
Aš pats stengiuosi kuo rečiau naudoti skambutį ir lenkiu kuo platesniu lankstu. Šiuo metu mano dviratis turi sąlyginai naudingą savybę – dviratis seniai teptas, todėl tarška barška, ir pėstieji, iš tolo girdėdami mane atvažiuojant, iš anksto pasitraukia. Teoriškai optimalus probleminių pėsčiųjų lenkimo būdas būtų arba pradėti skambinti iš labai toli, kad pėsčiojo ausis skambučio garsas pasiektų lyg aidas tolimo griaustinio, arba privažiuoti prie pat pėsčiojo ir švelniai į ausį sukuždėti „Atsiprašau, praleiskit!“ (naudoju tik pirmą būdą).
Patarimas būsimiems dviratininkams: net ir toks paprastas manevras kaip pėsčiojo lenkimas gali sukelti emocinį diskomfortą tiek jums, tiek pėsčiajam; būkite pasirengę įvairioms socialinėms situacijoms.
6. Lenkdami automobilių vairuotojai jus laikys ne storesniu už popieriaus lapą. Jeigu jau atsitiko taip, kad važiuojate gatvės pakraščiu kartu su automobilių srautu, – o tai tikrai teks daryti miesto centre, kur nėra dviračių takų, o šaligatviais vaikšto daug pėsčiųjų, – žinokite, jog labai dažnai lenkdami automobiliai paliks jums tik mažą tarpelį.
Tam, kad galėtų saugiai aplenkti dviratininką, automobiliai turi įvažiuoti į priešinio eismo juostą. Tačiau retas vairuotojas turi kantrybės praleisti priešpriešiais važiuojančius automobilius, ir lenkia dviratininką palikdamas jam labai mažai vietos. Tačiau ir dešiniajame kelkraštyje dviratininko tyko pavojai: važiuojant gatvės pakraščiu palei šaligatvį kyla pavojus pedalu užkliudyti šaligatvio bortelį arba susimėtyti, įvažiavus į įdubime esančias kanalizacijos groteles, o važiuojant palei kelkraštyje sustatytus automobilius nesunkiai dviračio rankena galima užkabinti automobilio veidrodėlį ar dar blogiau – išvysti prieš save atsidarančias automobilio dureles.
Kadangi šiame straipsnyje orientuojuosi į nepatyrusius ar dar tik būsimuosius miesto dviratininkus, darau prielaidą, kad gatvėmis jie stengsis važinėti kuo mažiau. Patarimų labiau patyrusiems ir dažniau gatvėmis važinėjantiems dviratininkams čia nerašysiu. Juo labiau, kad visai neseniai kolegos tinklaraštininkai paskelbė savo patarimus ir pastebėjimus dviratininkams mieste (čia ir čia). O svarbiausios taisyklės dviratininkui – tai Kelių eismo taisyklės ir pagarba kitiems eismo dalyviams.
Patarimas būsimiems dviratininkams: važiuodami miesto gatvėmis, laikykitės kuo mažesnio, bet saugaus atstumo nuo dešinio kelkraščio bei stenkitės važiuoti kuo tiesesne trajektorija, kad jus iš kairės lenkiantis automobilio vairuotojas galėtų iš anksto pasirinkti savo trajektoriją pavadinimu „dar centimetras į dešinę ir būčiau kliudęs dviratininką, bet, jo laimei, nekliudžiau“.
Išvados
Atsižvelgiant į tai, kad Vilniuje nėra dviračių takų tinklo, neįmanoma saugiai ir patogiai dviračiu pasiekti kelionės tikslo, pėstieji dviratininkams trukdo, o automobiliai kelia grėsmę, galima daryti išvadą, kad šviežiai iškeptam dviratininkui važiavimas mieste yra kančia. Nenuostabu, kad judriosios savaitės ir dienos be automobilio akcijos nepasiekia savo tikslų.
Taip, dviratininkų mieste kasmet vis daugėja. Tačiau kiek yra tokių, kurie vienąkart pabandę pasivažinėti dviračiu mieste, ypač darbo dienomis, nusprendžia nesigadinti sau nervų ir nerizikuoti sveikata, ir vėl sėda prie automobilio vairo? Būti dviratininku mieste pirmiausia reikia labai didelio noro ir dar nemažai įgūdžių.
Dviračių nuoma turės pasisekimą tik tada, kai mieste bus sutvarkyta dviračių infrastruktūra, o tada ir potencialių konfliktų su kitais eismo dalyviais bus mažiau.
Kol kas dviratis dažniausiai yra tik laisvalaikio praleidimo priemonė, paprastai kuo toliau nuo miesto šurmulio. Beje, nuotraukose-skirtukuose – akmeniniai kilometražo stulpeliai mano mylimiausiame dviračių take Žaliųjų ežerų link: šiltais savaitgaliais dviratininkų ten – net tiršta.
O čia – tipinis Vilniaus dviračių takas:
