Norėdami nutolti viena nuo mes užsistatome ir izoliuojamės emocinėmis sienomis. Plati dvigulė lova, kurioje sunku rasti vienas kitą, fiziškai atriboja vieną nuo kito. Skirtingose lovos pusėse surandam ramybę ir niekados per vidurį. Viduryje tik tuščia erdvė, neskirta net apmąstymams. Taip niekad ir nesusitinkam pusiaukelėje, tik pasidalinam keliais žodžiais prieš miegą, kartais užrašytais ir neapčiuopiamais, o kartais tokiais tyliais. Dvigulė erdvė per didelė dviem, kartais užtenka ir vienos. Neužmiegantiems ir nemiegantiems užtenka ir nedidelio minčių kambario. Kiek naktų praleidžiat kurdami savanaudiškus planus ir negalvojat apie bendrą planą. Daug sienų aplink, o tarp jų šonuose, prie sienos, suguldyti nemiegančių žmonių likimai.
Dvigulė lova per didelė vienam gyvenimui, kurį dalinasi du žmonės. Dideliuose namuose ir kambariuose mes pasiklystam kaip labirintuose. Užsidarome ir izoliuojame savo mintis. Nutolę vienas nuo kito, sunkiai besurandam, kur ir kada žodžiuose atradome tikrą žmogų. Tikras ryšys įmanomas tik mažoje erdvėje ir mažame rate. Harmoningas susitikimų ir išsikyrimų ciklas suartina. Kuo mažesnė erdvė, tuo artimesni esame. Dideli vakarėliai skirti norintiems pasislėpti, o maži, tiems, kurie trokšta būti surasti ir pastebėti. Todėl neverta apsistatyti namus dvigulėmis lovomis, nes ir viengulėje pakanka vietos vienam gyvenimui. Dalinti nors ir tokia maža erdve.
Dideliuose vakarėliuose visiems užtenka vietos, bet mažuose išmokstame ja pasidalinti. Dvigulė lova, tai dvigubo gyvenimo simbolis. Plačios ir bekraštės istorijos, kuriose nėra vietos dviejų gyvenimui. Į vieną sulipdytam gyvenimui užtenka ir vienos lovos, kuriose nėra tuščios erdvės viduryje. Kuo arčiau ir šilčiau. Namais vadinti ne pastatus, lovomis vadinti ne baldus, o žmonės vadinti mylimaisiais ir mylinčiais gyvenimą. Sugalvoti naujus vardus, terminus ir taisykles. Juk niekas kitiems nesvarbu, tik dviem mylimiesiems, kurie dalinasi vienu pasauliu. Ir nors laikas vieną dieną išseks, mes sugrįšim į miegamuosius, kuriuose tiek mažai vietos, bet jos užteks mums dviem.
Lėtai leisis saulė, dvigulė lova bus užimta. Su tamsa pabudus, su tamsa užmigus nepasiklysti dviguliame labirinte. Nors dvigulės lovos tariamai sukurtos dviem, jose telpa daug gyvenimų. Dviem sukurta viengulė lova. Kad arčiau ir lengviau vienas kito sapnuose apsilankytume. Kartais nepatogumas ir nemiga būna tokia artima ir intymi. Dideli namai, kambariai ir miestai daug labiau suspaudžia. Didėlėse erdvėse jautiesi mažesnis ir vienišesnis. Todėl miegodami mažuose kambariuose ir dar mažesnėse lovose, galit jausti laisvesni. Paradoksalu, bet įmanoma, surasti vietos dviem. Parastai ir jaukiai įsitaisyti, kad ir kaip nepatogiai, bet vis tiek užmigti. Svarbiausia nenutolus vieniems nuo kito. Jokių sienų ir labirintų nelieka. Visos sienos griūva ir ryte pabundam visai kitokie, mokantys dalintis net ir pačiomis mažiausiomis smulkmenomis. Ir vis lengviau užmiegam, arti vienas kito užmigę.