Vilhelmas NegerovėProfesionalus diletantas ir sveiko proto apologetas

The Big Picture – Boston.com

Esu netipinis lietuvis – futbolas man patinka labiau nei krepšinis (žiūrėti, ne žaisti). Pasaulio ir Europos futbolo čempionatų laukiu labiau ir seku juos įdėmiau negu atitinkamus krepšinio čempionatus ar olimpines žaidynes. Nesu užkietėjęs futbolo fanas, tiesiog stebėti futbolo rungtynes man daug maloniau nei krepšinio.

Daugeliui krepšinio tautos atstovų tai tikriausiai kelia nuostabą: juk futbolas toks nuobodus žaidimas, jame beveik nieko nevyksta, lyginant su krepšiniu. Tipinis lietuvis, jeigu ir žiūri futbolą, tai tik todėl, kad tuo metu nerodo krepšinio.

Aš futbolui kaip tik ir teikiu pirmenybę dėl jo formos – todėl, kad jis „nuobodus“, kad norėdama įmušti bent vieną įvartį komanda turi vargti ir pusvalandį, ir valandą, ir pusantros. Krepšinyje rezultatas keičiasi labai greitai, kas keliolika ar keliasdešimt sekundžių, ir vieno taiklaus metimo vertė yra labai nedidelė ir laikina. Futbole vienas įvartis yra be galo didelės vertės, todėl jo laukimas kelia azartą, o pats įvartis – euforiją.

::

Krepšinio ir futbolo gerbėjai yra skirtingo psichologinio tipo. Tikri krepšinio gerbėjai bet kokioje veikloje nori matyti greitą, tegul ir mažą rezultatą. Tikri futbolo gerbėjai nebijo dirbti ilgai, kartais galbūt ir nuobodžiai, jeigu žino, kad baigus visą darbą jų laukia didelis atlygis. (Tai labai supaprastintas psichologinis vertinimas, jis nebūtinai teisingas kiekvienam asmeniui, tačiau, mano manymu, gerai atspindi esmę.)

Pats esu iš tų kantriųjų, kuriems nereikia dažnų tarpinių rezultatų. Man patinka užsibrėžti didelį, tolimą tikslą, ir palengva jo siekti. Aš atsisakau saldainių ir laukiu torto.

Taip pat labai vertinu pastovumą, todėl nacionalinių rinktinių varžybos man nepalyginamai įdomesnės nei klubinės. Pasibaigus sezonui superžvaigždė iš vieno superklubo gali pereiti į kitą superklubą – dėl to iš esmės pasikeičia abiejų komandų lygis ir perspektyvos. Nacionalinėse rinktinėse tokių drastiškų pokyčių nebūna – rinktinių lyderiai pilietybės nekeičia. Tai, kad kas kelerius metus susitinka daugmaž tos pačios komandos, man yra vertybė.

Šiuo metu vykstantis Pasaulio futbolo čempionatas idealiai tenkina mano pramoginius poreikius.

::

Pasaulio futbolo čempionatą reikia žiūrėti kaip vientisą filmą, serialą, kuriame kiekviena komanda yra pagrindinis veikėjas. Labai svarbų vaidmenį šiame filme atlieka ir kontekstas – tų pačių rungtynių nevienoda svarba atskiroms komandoms.

90 minučių žaidimo ir rezultatas 0:0 nėra beprasmė nuobodybė ar nuobodi beprasmybė: favoritui, iš kurio tikimasi aukščiausių rezultatų ir čempionų titulo, tai yra tragedija ir didžiulė gėda; autsaideriui, tik per plauką patekusiam į patį čempionatą, tai yra milžiniška pergalė ir didžiausias pasiekimas rinktinės istorijoje; kitoms grupės komandoms šis rezultatas taip pat yra labai svarbus, nes vienai komandai jis padidina galimybes patekti į kitą etapą, kitai – sumažina.

Nors panašūs dalykai galioja ir krepšinyje, ten vieno metimo kaina nėra tokia didelė, nes beveik visada tai yra svarbu tik dviem komandoms. Futbole vienas įmuštas ar vienas praleistas įvartis gali sujaukti visą komandų rikiuotę grupėje.

Todėl futbole taip smagu laukti įvarčio: kai įvartis pagaliau būna pasiektas, supranti – įvyko kažkas tokio. Tačiau net ir nulinės lygiosios, ypač jeigu jos užfiksuojamos favorito ir autsaiderio rungtynėse, kelia daugiau emocijų negu, tarkim, tų rungtynių baigtis rezultatu 7:0. Labai svarbu kontekstas, labai svarbu čempionato visuma.

Rungtynių įtampa, vieno įvarčio svarba ir ilgas darbas dėl įvarčio – tai futbolo žavesys. Ir neteisūs tie, kurie sako, kad vieno įvarčio kaina yra per didelė ir tuo būdu nesąžininga: kad 1:0 pirmaujanti komanda jau gali būti tikra dėl pergalės. Iš tiesų vos per porą minučių galima įmušti porą įvarčių ir visą situaciją apversti aukštyn kojom. Netikėtumo, sėkmės faktorius tik puošia futbolą, bet jis nėra nesąžiningas: laimė šypsosi (jeigu šypsosi) tik tai komandai, kuri sugeba surengti pavojingą derinį ir smūgiuoti vartų link.

::

Krepšinio čempionatuose žiūriu tik Lietuvos rinktinės varžybas ir finalą: nei kitų rinktinių (net ir favoritų) varžybos grupėse, nei atkrintamosios varžybos mane nelabai domina – pakanka sužinoti galutinį rezultatą. Dažnai žiūrimas krepšinis atsibosta: per greitai ten viskas keičiasi, per daug šurmulio, per daug nereikalingų stabdymų. Užtat futbolas yra beveik nepertraukiamas, tolydus žaidimas, žiūrėdamas futbolą gali pailsėti, ir net ir dažnos varžybos neatsibosta.

Galbūt tai susiję su žalia futbolo aikšte: žalia spalva juk ramina ir šiaip nuteikia teigiamai. Tikriausiai tame yra tiesos: jau daugiau nei dvejus metus nesikeičiu kompiuterio darbastalio paveikslėlio, kuris įtartinai panašus į žalią futbolo aikštę, taigi galima sakyti, kad mėgstu žalią spalvą. Bet abejoju, ar futbolas man taptų mažiau patraukliu žaidimu, jeigu aikštė būtų raudona.

Tikram futbolo gerbėjui rūpi pats žaidimas, o ne jo aplinka. Stebint Lietuvos rinktinės rungtynes lietuviškame stadione, nelabai svarbu, kad vartininkas stovi purvo baloje ir kad riedėdamas nelygia aikšte kamuolys kas du metrus keičia judėjimo kryptį. O geram futbolui Pasaulio čempionate netrukdo ir vuvuzelos.

::

Pasaulio čempionatą dažniausiai stebiu internetu. Labai gerai, kad televizija lenda į internetą: buityje galima išsiversti su mažiau prietaisų. (Nors, antra vertus, nuo per ilgo sėdėjimo prie kompiuterio ir ši patirtis.)

Dažniausiai rungtynes žiūriu per atdhe.net (tikras malonumas žiūrėti Anglijos rinktinės rungtynes, kai komentuoja tikri anglai iš BBC) arba per 15min.tv (respect 15min).

Už ką sergu? Nesu nė vienos rinktinės fanas, nors jau daugybę metų dėl kažkokių man pačiam nesuprantamų (pasąmoninių) priežasčių palaikau Portugalijos, Vokietijos ir Olandijos rinktines. Paminėsit mano žodį: viena iš šių rinktinių taps 2010 pasaulio čempione.

Šiandien prasidedančios atkrintamosios varžybos jau dabar man kelia orgazmą. Praleisti nors vienerias tokias rungtynes man yra didesnė nelaimė nei praleisti vienerias Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynes olimpiadoje. Toks jau aš – nenormalus lietuvis.

Vasarą pro atvirą langą į kambarį įskrendančios musės ir kiti entomologiniai objektai kartais leidžia suvokti skaudžią tiesą.

1 lygis:

Tu žinai, kad per ilgai sėdi prie kompiuterio, kai ant ekrano nutūpusią musę bandai nubaidyti judindamas pelės žymeklį.

2 lygis:

Tu žinai, kad per ilgai sėdi prie kompiuterio, kai ant ekrano nutūpusią musę bandai išjungti, dešiniuoju pelės mygtuku išsikvietęs kontekstinį meniu.

Asmeninė patirtis.

Jau kitą savaitę Europą drebins ekshibicionistinių pasirodymų, maivymosi ir išsidirbinėjimo, erotikos ir striptizo, kičo ir blizgučių, geopolitinių simpatijų demonstravimo, taip pat ir dainų konkursas „Eurovizija“. Gilesnę „Eurovizijos“ turinio analizę galite pasiskaityti kur nors kitur, o aš šiandien noriu parašyti apie „Eurovizijos“ formą.

„Eurovizijoje“ dalyvauja dauguma Europos valstybių, plius keletas Azijos valstybių, geografiškai nutolusių ne per toliausiai nuo Europos. Pavadinkime visą šį geopolitinį darinį eurovizine erdve. Per pastaruosius 10 metų (2000-2009 m.) „Eurovizijoje“ dalyvavo 46 šalys, taigi šio straipsnio tyrimuose naudojama eurovizinė erdvė iš 46 šalių.

Šiais metais „Eurovizijoje“ dalyvaus tik 39 šalys, bet antrajam tyrimui („Teisingumo paieškos“) man buvo reikalingas pastarųjų 10 metų laikotarpis, todėl ėmiau platesnę eurovizinę erdvę. Be to, tos šalys, kurios neseniai dalyvavo „Eurovizijoje“ ir tik šiais metais ją apleido, tikėtina, po metų kitų vėl dalyvaus konkurse, todėl didesnė imtis yra teisingesnė.

::

Tyrimas Nr.1: Galios nelygybė

Kiekviena „Eurovizijoje“ dalyvaujanti valstybė gali deleguoti tik po vieną savo atstovą, nepriklausomai nuo valstybės dydžio. Taip pat kiekviena valstybė turi lygiavertę sprendžiamąją galią „Eurovizijos“ balsavime, nepriklausomai nuo valstybės dydžio.

Teoriškai tai reiškia, kad tokios valstybės kaip Rusija, turinti apie 142 milijonus gyventojų, ir Monakas, teturintis vos apie 30 tūkstančių gyventojų, „Eurovizijoje“ yra lygios. Tačiau praktiškai tai reiškia, kad vienas Monako gyventojas, balsuodamas už jam labiausiai patikusį atlikėją, turi apie 4730 kartų didesnę sprendžiamąją galią nei vienas Rusijos gyventojas. Nelygybė? Nelygybė.

Akivaizdu, kad kuo mažesnė valstybė, tuo daugiau eurovizinės galios turi jos gyventojai. Galima valstybes išrikiuoti gyventojų skaičiaus didėjimo tvarka, – seka prasidėtų San Marinu (32 tūkst.), Monaku (33 tūkst.) ir Andora (84 tūkst.), o baigtųsi Turkija (72,6 mln.), Vokietija (81,8 mln.) ir Rusija (141,9 mln.), – ir pamatyti, kurių valstybių gyventojai turi daugiau eurovizinės galios, kurių mažiau.

Bet, viena, tai būtų per daug paprasta, antra, per mažai informatyvu, trečia, pasąmoningai norėtųsi „galingesnėms“ valstybėms priskirti didesnius skaičius, o pastaroji seka to neleidžia. Ir tada į sceną įžengia…

::

Eurovizinės galios indeksas

Visas šias problemas išsprendžia mano išradimas, mano intelektualinių pastangų kūdikis – eurovizinės galios indeksas. Jo esmė paprasta: indeksas parodo, kiek kartų valstybės (jos gyventojų) sprendžiamoji galia „Eurovizijos“ balsavime viršija tą galią, kuri valstybei turėtų priklausyti, atsižvelgiant į jos gyventojų skaičių.

Teoriškai Lietuva, kurioje gyvena 0,43% eurovizinės erdvės gyventojų (3,3 mln. / 775,7 mln.), turėtų lemti 0,43% „Eurovizijos“ galutinio rezultato – valstybių-dalyvių rikiuotės. Tačiau realybėje kiekviena valstybė lemia po 2,17% (1/46) rezultato.

Lietuvos eurovizinės galios indeksas yra 5,1, t.y. lietuvių balsai „Eurovizijos“ galutinį rezultatą lemia 5,1 karto daugiau negu priklausytų pagal proporcingumo ir sąžiningumo principus.

Valstybių, kuriose gyvena mažiau nei 1/46 (2,17%) eurovizinės erdvės gyventojų, eurovizinės galios indeksai yra teigiami ir apskaičiuojami 2,17% dalijant iš gyventojų proporcijos (Lietuvos atveju – iš 0,43%, t.y. 2,17% / 0,43% = 5,1).

Valstybių, kuriose gyvena daugiau nei 1/46 (2,17%) eurovizinės erdvės gyventojų, eurovizinės galios indeksai apskaičiuojami dalinį ir daliklį sukeitus vietomis (kad išeitų gražesni skaičiai), ir prie rezultato pridedant didelį riebų minusą. (Tai, kad diagramoje minusai visai mažiukai ir liesi, yra Excel‘io kaltė.)

Diagramoje pavaizduoti visų 46 eurovizinės erdvės valstybių eurovizinės galios indeksai (paspaudus – didesnė diagrama):

Septynių mažiausių šalių (kuriose gyvena mažiau nei po milijoną gyventojų) eurovizinės galios indeksai yra tokie dideli, kad jų net neįmanoma normaliai pavaizduoti, nekarpant diagramos. Nykštukinės Europos valstybės turi nesveikai daug eurovizinės galios.

Kaip ir tūkstantyje kitų sričių, taip ir „Eurovizijoje“ Estija ženkliai lenkia Lietuvą.

Aukso viduriukas yra Nyderlandai – šios šalies eurovizinės galios indeksas yra 1,0: „Eurovizijoje“ Nyderlandai turi tiek sprendžiamosios galios (1/46), kokią dalį eurovizinės erdvės gyventojų turi (16,6 mln. / 775,7 mln. = 1/46). Absoliutus teisingumas.

Neigiamą eurovizinę galią turi 9 šalys. Ne tiek jau daug, sakysite. Tačiau tai juk yra pačios didžiausios valstybės, jose gyvena net 74% eurovizinės erdvės gyventojų (575,4 mln. / 775,7 mln.). Be to, tarp šių valstybių yra „didysis ketvertas“: Prancūzija, Vokietija, Jungtinė Karalystė ir Ispanija – valstybės, daugiausia finansiškai prisidedančios išlaikant Europos transliuotojų sąjungą (EBU), be kurios nebūtų rengiama ir pati „Eurovizija“.

Tokia tad neteisybė – didžiosios valstybės išleidžia didžiausius pinigus „Eurovizijos“ išlaikymui, bet pačios teturi labai silpną balsą konkurso balsavime.

::

Tyrimas Nr.2: Teisingumo paieškos

Kaip atrodytų teisinga „Eurovizija“ – „Eurovizija“, kurioje galiotų proporcingumo ir sąžiningumo principai, ir kurioje valstybių balsai būtų proporcingi gyventojų skaičiui jose?

Tarkim, atskaitos taškas būtų 30 tūkst. gyventojų. Tokiu atveju Monakas ir San Marinas – šalys, kuriose gyvena būtent toks skaičius žmonių – savo favoritams išdalintų balus nuo 1 iki 12 (kaip kad dabar daro visos šalys). Už Monaką ar San Mariną 111 kartų didesnė Lietuva savo favoritams išdalintų balus nuo 111 iki 1332. Už minėtąsias nykštukines valstybes 4731 kartą didesnė Rusija turėtų teisę skirti balus nuo 4731 iki 56772. Skaičiai milžiniški, užtat – teisingi.

Perskaičiavę visų valstybių balus, kuriuos jos teoriškai turėtų teisę išdalinti savo išrinktiesiems, ir žinodami visų „Eurovizijos“ balsavimų informaciją (kuri šalis kuriai šaliai kiek balų skyrė) [iš čia], pabandykime pamodeliuoti pastarųjų dešimties „Eurovizijų“ finalus, darydami prielaidą, kad kiekvienoje valstybėje „Eurovizijos“ balsavime dalyvauja vienoda dalis (toks pats procentas) gyventojų.

Jeigu balsuotų ne valstybės, bet žmonės – ar „Eurovizijos“ galutiniai rezultatai atrodytų kitaip? Taip, neabejotinai. Galutinės valstybių-dalyvių rikiuotės atrodytų visiškai kitaip.

Mano modelis rodo, kad iš pastarųjų dešimties „Eurovizijų“ tik penkiose faktiniai nugalėtojai buvo tie, kurie ir turėjo laimėti, balsavimus pakoregavus pagal gyventojų skaičių valstybėse. Štai kaip skiriasi prizininkų trejetai – faktiniai („Buvo taip“) ir numanomieji („O turėjo būti taip“):

Danija, Estija, Latvija, Suomija ir Norvegija yra tikrosios nugalėtojos – šios šalys būtų laimėjusios, kad ir kuriuo metodu būtų skaičiuoti rezultatai. Kitos penkios šalys laimėjo tik todėl, kad joms daug balų skyrė mažos ir vidutinio dydžio valstybės, turinčios daugiausia eurovizinės galios, bet jeigu balai būtų perskaičiuoti pagal balsavusių žiūrovų skaičių, jos savo titulų netektų.

Esama „Eurovizijos“ balsavimo sistema labiausiai nuskriaudė Armėniją – ši šalis turėjo laimėti net du kartus (2007 ir 2008 m.), bet, kaip žinome, nelaimėjo nė karto. Armėniją labai myli didžiosios valstybės, t.y. už Armėniją balsuoja labai daug eurovizinės erdvės gyventojų, tik kad esama sistema į balsavusių žmonių absoliutų skaičių neatsižvelgia.

::

Mano pakoreguota – teisingoji – „Eurovizijos“ balsavimo sistema Lietuvos į šį muzikos olimpą, deja, neiškelia. 2006 m. „LT United“ faktiškai užėmė 6-ą vietą, o pagal koreguotus balus turėjo likti septinta. Tiesa, 2001 m. „Skamp“, faktiškai užėmusi 13-ą vietą, teoriškai taip pat turėjo būti septinta.

Susumavus visų 10 „Eurovizijų“ rezultatus, pastarojo dešimtmečio „Eurovizijos“ čempione pagal esamą sistemą (pagal šalių simpatijas) turėtų tapti Rusija, o pagal koreguotąją sistemą (pagal žmonių simpatijas) – Graikija.

Lietuva ir pagal vieną, ir pagal kitą sistemą kapstosi kažkur lentelės apatinėje pusėje. Nes, kaip dainavo žymus lietuvių dainininkas Minedas, mums nelemta. Nei su blizgančiais triusikais, nei juo labiau be jų.

Kur, po velnių, pavasaris?

Mano virtuvėje kabančio kalendoriaus kovo mėnesio nuotraukoje pavaizduota žalia pievelė su geltonomis gėlytėmis. Pažvelgęs pro langą, nematau nieko panašaus. Na, pievų ir gėlių pro savo langą nematau ir vasarą, bet esmė čia ta, kad sniego baltuma jau užkniso juodai. Liguistai laukiu sužaliuojant žolės ir medžių (eglės ir pušys nesiskaito).

Artėja antrasis šiais metais valstybinės reikšmės keturių dienų savaitgalis, kas reiškia, kad kalendorinis pavasaris jau tuoj pradės skaičiuoti antrą savaitę. Dienos ilgėja, saulutė šviečia, paukšteliai čiulba, bet mieste dar sniegynai ir neigiama temperatūra. Ar už tokią Lietuvą kovojom?

::

Dar ne pavasaris, bet miestas jau pavasarėja. Tai matyti žmonėse, jų nuotaikose ir spalvose.

Lietuviai labai įdomiai kovoja su sniego baltumos monotonija. Tipinis lietuvis žiemą atrodo taip: juodas paltas, juodos kelnės, juodi batai, juoda kepurė, juodas šalikas, juodos pirštinės, juoda rankinė ar portfelis, akiniai juodais rėmeliais.

Ir dar – pilna galva juodų minčių. Iš tolo to nesimato, tik prasilenkiant.

Lyg artėjančio pavasario pranašas lietuvių garderobe atsirado nauja spalva. Pilka. Progresas nedidelis, tačiau juk ir komunizmą penkiasdešimt metų statėm žingsnelis po žingsnelio, kol galiausiai… Em… Bet pavasaris tai tikrai ateis!

::

„Ant! paukšteliai po dangum, pulkais susilėkę, / Linksminas ir sumišai visur skraidydami juokias; / O keli tarp jų pautus rokuodami deda.“ – vartodamas nenorminę leksiką „Pavasario linksmybėse“ rašė Kristijonas Donelaitis. Dėl susilėkimo pulkais neklydo.

Vilnius. Šeštadienis. Kaziuko mugė. Žmonių – kaip prišikta. Stumdosi, braunasi prekystalių link, pasižiūri, apsisuka ir vėl neria į žmonių srautą.

Kai kas netgi kai ką perka. Teoriškai „mugė“ reiškia didelį turgų ir prekymetį, bet dauguma žmonių – tuščiom rankom. Nes pinigus išleido kitur. Didžiausios eilės – prie maitinimo punktų. Dešrelės, šašlykai, ir kaipgi be nacionalinio lietuvių patiekalo – kebabų. Viskas užsigeriama karštu alumi.

Pats irgi nepirkau nei medžio, nei molio. Nusipirkau grybukų. Nežinau, koks jų konditerinis statusas – glazūruoti sausainiai, meduoliai ar kas. Bet pirkau, nes labai mėgstu. 20 vienetų už 20 lietuviškų pinigų.

Sėdžiu dabar patenkintas: vienoj rankoj – baravykas, kitoj – puodelis arbatos, trečia rašau šį tekstą.

::

Šiais metais Kaziuko mugė nusitęsė per visą Gedimino prospektą – nuo Katedros iki pat Seimo. Prospekte žmonių tirščiau nei tradicinėje mugės erdvėje – Pilies gatvėje. Naujasis mugės išdėstymas labai patogus tingiems lankytojams: įsipaišai į žmonių srautą viename prospekto gale ir srovės nešamas plauki tiesiai.

Nuplauki nei daug, nei mažai – vieną jūrmylę. Gedimino prospekto ilgis – 1760 metrų. Bet pabandyk tu jį tiesiai pereit! Su pasiblaškymais į kairę ir į dešinę, su sustojimais ir patrypčiojimais prie prekystalių, nuo prospekto vieno galo iki kito nueini lygiai 1852 metrus. Vieną jūrmylę.

Manau, tai nėra atsitiktinumas. Kada nors išrutuliosiu išsamesnę teoriją apie visa tai ir viso to užslėptas prasmes. Kol kas man užtenka pačios idėjos: žmonių sraute plauki vieną jūrmylę. Gražu.

::

Tikriausiai neatsitiktinai viename Gedimino prospekto gale yra Seimo rūmai, o kitame – Vilniaus katedra. Per pastaruosius pora metų seimūnai iš vienos pusės, vyskupėliai – iš kitos, Gedimino prospektu lyg podiumu žygiuodavo vieni pas kitus. Kartais bendromis pastangomis gimdavo kokia Valstybinė šeimos politikos koncepcija, kartais – koks Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas.

Pasaulietinė valdžia ir Bažnyčia – priešingi magneto poliai – traukia vienas kitą net per jūrmylę. Čia jau negražu.

::

Beje, pastarasis nepilnamečių apsaugos nuo realybės įstatymas labai simboliškai pažymėjo kalendorinio pavasario (tikro pavasario, po velnių, dar nėra) pradžią – įsigaliojo kovo 1-ą dieną.

Niekas jo aklai nesilaikys, kaip kad nesilaikė iki šiol. Pats įstatymas priimtas dar 2002 m., kelis kartus vis pildytas naujais draudimais, Seimo nariams gaunant vis naujų apreiškimų iš aukščiau. LR Seimo teisės aktų duomenų bazėje matyti, kad vien per 2009 m. buvo užregistruoti 69 su šiuo įstatymu tiesiogiai susiję teisės aktai: pasiūlymai, įstatymo projektai, komiteto išvados ir pan.

Dar šį pavasarį tokių pasiūlymų padaugės. Gegužės pradžioje (pavasarį!) Vilniuje vyks homoseksualų eitynės. „Tuo pulkai jų pro plyšius išlįsti pagavo / Ir lakstydami su birbynėms žaisti pradėjo“ – toliau išdykauja K. Donelaitis. O jei rimtai, homoseksualai tiesiog reikalaus įprastų žmogaus teisių. Nei daugiau, nei mažiau. Pavyzdžiui, dėl santuokos. Dabartinėje įstatymo redakcijoje nedraudžiama „propaguoti“ homoseksualių santykių, užtat griežtai sakoma, kad santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata turi būti tik tokia ir tokia, ir jokiu būdu – ne kitokia.

Bus labai smagu pasiklausyti, kokių naujų – įstatyme dar neaprašytų – „propagandų“ šiose eitynėse įžvelgs dėdės ir tetos iš vieno Gedimino prospekto galo ir dėdės (tik dėdės) – iš kito, ir kokiais punktais, diplomatiškai apeidami tarptautinių organizacijų rekomendacijas, papildys Nepilnamečių apsaugos nuo <…> informacijos <…> įstatymą.

Laukiu pavasario.

::

Apie visus šiuos dalykus mąsčiau ne šiaip sau. Bevaikščiodamas po mugę, labai užsinorėjau valgyti. Kvepėjo ten man daug kas: ir dalykai, išvardinti aukščiau, ir kiti dalykai, kuriuos tingiu vardinti žemiau.

Kai esi alkanas, viskas labai skaniai kvepia. Bet pasikuklinau valgyti viešai. Kai pro pat stalą plaukia minia žmonių, valgyti kažkaip nei šis, nei tas. Aš estetas.

Todėl, kad nukreipčiau mintis kur kitur, sugalvojau mąstyti apie tai, su kuo man asocijuojasi pati mugė, žmonės, prospektas. Ir pavyko.

::

Ekskursiją po mugę pradėjau nuo Rotušės aikštės, žemyn Pilies gatve, ir po to jau – Gedimino prospektu. Kai plaukiau į priekį, kiti praeiviai (plaukikai) man spardė kojas ir mindžiojo pirštus.

Nusipirkęs maišelį grybukų, pasijutau drąsiau ir, grįždamas tuo pačiu maršrutu, žygiavau kaip kareivis, spardydamas kitų praeivių kojas ir mindžiodamas jiems pirštus. Lietuvis lietuviui – lietuvis.

Dar, beje, mąsčiau ir apie Lifjūeinijos indipendencijos ri-istęblišmentą – teoriškai kovo 11-ai dienai esu numatęs straipsnelį. Bet tikriausiai jo nerašysiu, nes pagavo mane naujas įkvėpimas – išsamiai ir aiškiai išdėstyti visą tiesą apie internetinį piratavimą iš sveiko proto perspektyvos. Šio būsimojo opuso įkvėpimo šaltinis – mugėje pamatyti du berniukai su mediniais kardais.

Dar mugėje nustebino latvių prekybininkų gausa. Mačiau bent keturis paviljonus su užrašais „Latvia“ ar „Made in Latvia“. Taip ir nesugalvojau – tai labiau reklama ar antireklama. Na, bet žmonės sustodavo, žiūrėdavo, lyg ir pirkdavo.

Savo akimis stebėjau labai įdomų socialinį reiškinį – prekybinį bandos jausmą (rinkodaros specialistai galbūt kaip nors kitaip jį vadina). Jeigu prie vieno prekybos paviljono stovi (perka ar tiesiog apžiūrinėja prekes) grupelė žmonių, kiti praeidami taip pat būtinai įkiš nosį: ką čia tokio gero parduoda, kad tiek žmonių? Jeigu prie paviljono nestovi nė vienas susidomėjęs pirkėjas, žmonės praeina nė nestabtelėję. Jeigu vis dėlto koks vienas sustoja, netrukus sustoja ir antras, ir trečias. Prekybininkai daug daugiau uždirbtų, jeigu bent vienas iš pardavėjų (už prekystalių dažniausiai stovi po du asmenis) apsimestų pirkėju ir visas tris mugės dienas prastovėtų įbedęs žvilgsnį į prekes. Kaip susidomėjęs pirkėjas.

O šiaip Kaziuko mugė man visai patiko. Ne tiek parduodamais dirbiniais ar skaniais grybukais, kiek žmonių nuotaika. Žmonės jau linksmesni nei žiemą. Žmonės ir miestas pavasarėja. Mugės šurmulyje jau galima pajusti pavasario linksmybes.

Nuotraukų nededu, nes nefotografavau.

Šiandien startuoja visos tiesos apie Lietuvą svetainė „Milijonas priežasčių kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje“. Svetainė slepiasi ir po anglišku pavadinimu „Million reasons why Lithuania is the best country in the World“.

APIE

Tai yra svetainė, kurioje kiekvienas iš jūsų gali pateikti savo pasiūlymą, kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje. Pageidautina, kad pateikiamos priežastys nestokotų ironijos ir humoro, bet svarbiausia – kad būtų teisingos.

Šiuo metu svetainėje yra 30 pavyzdinių priežasčių. Jūsų užduotis – sukurti daugiau ir geresnių įžvalgų.

Lietuvos šlovingą praeitį ir šviesų rytojų jau yra apdainavęs Maironis savo poezijoje. Šiandien mums reikia prozos apie Lietuvos dabartį. Tai gali būti tekstinė žinutė, nuotrauka, karikatūra, video ir kas tik nori. Svarbu, kad būtų apie Lietuvą ir/ar lietuvius.

IŠ KUR

„Milijonas priežasčių kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje“ nėra mano autorinis projektas. Tai yra klonas analogiško projekto apie Latviją, startavusio dar 2007 metais.

„Million reasons why Latvia is the best country in the World“ svetainėje galite pasiskaitinėti braliukų ironiškus pastebėjimus apie savo šalį.

KODĖL

Svetainės administratoriumi tapau netyčia. Rudenį publikuotame labai gerame ir juokingame straipsnyje „Linksmoji geopolitika su Google: pažintis su Baltijos šalimis“ buvau pateikęs nuorodą į jau minėtą svetainę apie Latviją.

Visai neseniai aptikęs šį mano straipsnį, latviškojo puslapio administratorius parašė komentarą: maždaug, šitaip šitaip va ir va kaip, ar nori būti administratorium lietuviškosios versijos?

Sakau, noriu. Štai ir visa istorija.

IŠ NAUJO

„Milijonas priežasčių kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje“ projektas turėjo startuoti gerokai anksčiau, tačiau ankstesniam administratoriui pritrūko entuziazmo, laiko ir dar kažko. Jo laikais buvo paskelbti tik penki faktai apie Lietuvą, ko buvo per maža svetainės startui.

Mano pastangomis svetainėje atsirado krūva naujų faktų (nors ir ne visus juos sukūriau pats), todėl jau nebe gėda svetainę rodyti viešai.

Naujas svetainės startas turėtų būti sėkmingesnis. Ypač prisidėjus naujiems turinio kūrėjams – jums ir jūsų draugams.

KLIK, KLIK

Kadangi svetainė dar tik startuoja, laikinai galimos smulkios techninės negerovės, pavyzdžiui, kas nors neišversta iš anglų ar latvių kalbos. Bet su laiku viskas susitvarkys ir pagražės.

Užtat jau dabar galite balsuoti už labiausiai patikusius ir nepatikusius (dėliodami pliusiukus ir minusiukus) faktus apie Lietuvą.

Taip pat raginu pasitelkti fantaziją ir atsiųsti savo pastebėjimą (paspaudus ant nuorodos „Atsiųskite savo pasiūlymą, kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje!“).

Aš, kaip administratorius, prižiūrėsiu, kad į svetainę nepatektų su Lietuva nesusiję ar dėl kitų priežasčių netinkami dalykai.

FORMALUS RAGINIMAS PRISIDĖTI

Raginu prisidėti. Būkite pastabūs, šmaikštūs, sąmojingi ir kūrybingi, ir skelbkite savo įžvalgas viešai. Vardan tos.

Jūsų nuolankus tarnas,

„Milijonas priežasčių kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje“ administratorius

Vilhelmas Negerovė

Reklamuoti ir geru žodžiu minėti šį projektą PRIMYGTINAI LEIDŽIAMA!